15-osios plenarinės asamblėjos išvados

(2002 spalio 17–19)
 

I. Įžvalgos

Šeima yra „lyg asmuo”, vieta, kur žmogus susipažįsta su gyvenimu ir jo socialine dimensija. Ji tebėra stipraus emocinio ryšio vieta. Tai vieta, kur tikimasi būti asmeniškai pripažintam. Šeima garantuoja būtiną ugdymo misijos pastovumą. Pripažįstama, kad ji geriausiai saugo nuo marginalizacijos pavojaus.

Nepamirškime, kad ir užkluptos šeimyninės krizės daug, tiesą sakant, dauguma, šeimų, net ir tose šalyse, kur ši problema yra itin aštri, išlaiko stiprią ir ištikimą vienybę. Dėkojame Viešpačiui už šių šeimų liudijimą.

Skyrybų mentalitetas

Tačiau netvirti santuokiniai ryšiai tapo būdingu šiuolaikinio pasaulio bruožu. Jie neaplenkia nė vieno žemyno ir apima visus visuomenės sluoksnius. Tai silpnina visuomenę ir net kelia grėsmę ugdymui. Per daug dažnai santuokinių ryšių netvirtumas tampa gyvenimo skyrium (separacijos) ar net skyrybų priežastimi.

Kartais manoma, kad gyvenimas skyrium (separacija) ar skyrybos yra vienintelė išeitis iš šeimyninės krizės. Tokia nuostata prisideda prie „skyrybų mentaliteto” plitimo. Sunkumai dažnai sukelia trintį ir konfliktus, kurie, esant „naujajam mentalitetui”, taip pat veda prie gyvenimo skyrium (separacijos) (tai, ko gero, patartina ypač sudėtingais atvejais) ir net prie skyrybų. Vėliau ne sykį užsiminsime apie šiuos atvejus. Taip pat norime pabrėžti, kad „skyrybų mentaliteto”, kaip jį neseniai įvardijo Šventasis Tėvas kreipimesi į Romos Rotą (2002 m. sausio 28 d.; L’Osservatore Romano, 2002 m. vasario 6 d., p. 6), plitimas yra labai pavojingas. Šis mentalitetas silpnina sutuoktinius ir kelia grėsmę jų pačių asmeniniam tvirtumui. Labai dažnai pasiduodama be kovos, kai tuo tarpu tvirtas tikėjimas suteiktų jėgų nugalėti net didelius sunkumus. Skyrybos nėra tik teisinis sprendimas. Tai nėra praeinanti „krizė”. Partneriai ilgai jaučia jos padarinius. Tai žlugusių santykių problema. Skyrybos visam gyvenimui paženklina kiekvieną šeimos bendruomenės narį. Dėl jų nukenčiama finansiškai ir emociškai. Tai ypač pajaučia moterys ir vaikai. Labai didelė yra socialinė kaina. Nesunku suvokti, kad skyrybų motyvai yra neproporcingi sukeltoms neatitaisomoms pasekmėms.
 

II. Šios situacijos priežastys

Šiuo metu skyrybų gausėjimą lemia įvairios priežastys, kurios kažkiek skiriasi kiekvienoje šalyje. Pirmiausia ir svarbiausia tam įtakos turi supanti kultūra, „vis labiau sekuliarėjantis pasaulis”, kaip kad sakė Šventasis Tėvas (Kreipimasis į Popiežiškosios šeimos tarybos plenarinę asamblėją, 2; L’Osservatore Romano, spalio 30 d., p. 3). Šioje kultūroje ypač pažymėtini ekonominiai sunkumai ir jų sukeliami šeimų skilimai. Taip pat galima paminėti klaidingą laisvės sampratą, baimę įsipareigoti, gyvenimo kartu praktiką, „lytinių santykių sumenkinimą”, kaip tai apibūdina Jonas Paulius II, seksualinį palaidumą, gyvenimo būdą, moterų madas, filmus, TV komedines laidas ir pan. Jos pasėja žmonėse abejones dėl santuokos vertybės ir netgi propaguoja mintį, kad abipusė sutuoktinių dovana iki mirties yra neįmanomas dalykas. Visa tai silpnina šeimos institutą ir net sugeba jį diskredituoti kitų pseudo šeimos „modelių” labui.

Radikalus individo akcentavimas

Taip pat matome, kad radikalus individualizmas skverbiasi į daugelį veiklos sričių: tai ir ekonominis gyvenimas, perdėta konkurencija, konkurencija visose veiklos srityse, į nuošalę nustumtų žmonių nepaisymas ir pan. Toks individualizmas tikrai neskatina dosnaus, ištikimo ir pastovaus atsidavimo. Jis taip pat neprisideda prie santuokinės krizės sprendimo.

Dažnai atsitinka taip, kad pačios valstybės, atsakingos už bendrą gerovę ir socialinę darną, skatina šį individualizmą, įteisindamos jį, kaip, pavyzdžiui, Prancūzijoje, „pilietinio solidarumo paktu”, kuris bent jau netiesiogiai pristatomas kaip santuokos alternatyva. Dar blogesnės yra homoseksualios ar lesbietiškos sąjungos, kurios, be kita ko, reikalauja teisės įvaikinti vaikus. Tokiu elgesiu yra žlugdomas santuokos autoritetas visuomenės akyse ir kuriamos naujos problemos, kurių autoriai patys negali išspręsti. Labai dažnai santuoka nebelaikoma socialiniu gėriu, o jos „privatizacija” silpnina ar apskritai sunaikina jos viešąją vertę.

Ši tariamos laisvės socialinė ideologija suteikia teisę individui paisyti pirmiausia savo malonumo, interesų ir naudos. Sutuoktinių įsipareigojimas tampa lyg paprasta sutartis, dėl kurios galima visada iš naujo derėtis, duoto žodžio vertė pasidaro ribota laike, o žmonės už savo veiksmus – atsakingi tik sau patiems.

Klaidingas santuokinio gyvenimo įsivaizdavimas

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog daug jaunų žmonių susikuria idealistinį ar net klaidingą įvaizdį, kad poros gyvenimas yra vien laimė, jų asmeninių norų išsipildymas. Jie gali susidurti su užslėptu konfliktu tarp troškimo būti su kitu žmogumi ir noro išsaugoti savo laisvę. Klaidingas supratimas, kas yra tikras žmogiškos poros grožis, moters ir vyro skirtingumo bei vienas kito papildymo vertė, didina seksualinės tapatybės painiavą, kuri privedė prie kulminacinio taško – vadinamosios „lyties” („gender”) feministinės ideologijos. Dėl šios painiavos kyla keblumų prisiimant savo vaidmenį ir pasidalijant užduotimis namuose. Kol randama jai pateisinimų, tol vis iš naujo deramasi dėl šių vaidmenų. Ypač šiuo metu susiklostė tokia situacija, kad dėl profesinės veiklos vyras ir žmona kur kas mažiau laiko praleidžia kartu ir rečiau bendrauja su šeima. Todėl susikalbėti sutuoktiniams tampa vis sunkiau.

Finansinės problemos

Kai kuriose šalyse dėl nedarbo ar ekonominių sunkumų vienas iš tėvų yra priverstas gyventi užsienyje, tai taip pat kelia pavojų porai. Atiduodama pirmenybė pinigams aukojant gyvenimą kartu.

Per daug dažnai su iškilusia krize porai tenka dorotis vienai. Nėra žmogaus, galinčio sutuoktinius išklausyti ar jiems patarti, o galbūt tai sulaikytų juos nuo negrįžtamo sprendimo. Dėl šios vienatvės poros lieka izoliuotos su savo problemomis, ypač jeigu jų šeimos jų neparemia, ir savo kančiai užbaigti nemato jokios kitos alternatyvos kaip tik gyvenimą skyrium (separaciją) ar skyrybas. Tačiau dažnai šią laikiną krizę galima būtų įveikti, jeigu pora jaustų žmonių ar kokios nors bažnytinės bendruomenės paramą.
 

III. Skyrybų pasekmės vaikams

Ypač svarbi su skyrybomis susijusi problema liečia vaikus. Vaikai tampa pirmąja savo tėvų sprendimo auka. Vis labiau plinta nuomonė, kad gyvenimas skyrium (separacija) ar skyrybos yra natūrali santuokinės krizės išeitis, kai kas net sako, kad vaikai nuo jų ne taip jau labai ir nukenčia. Teigiama, kad „geros skyrybos yra geriau nei bloga santuoka”. Taip pat sakoma, jog vaikai mažiau nukenčia įvykus aiškiai separacijai negu gyvendami savo tėvų nesantarvės atmosferoje.

Ilgalaikės neigiamos skyrybų pasekmės

Tačiau po daugybės tyrimų šiuo klausimu daug ekspertų pabrėžia, kad skyrybos neigiamai paveikia visus šeimos narius, labai stipriai pakenkia tėvų ir vaikų santykiams tais lemtingais metais, kai formuojasi asmenybė, ir kad dėl skyrybų prarandamas prasminis pagrindas, kurį gali suteikti šeimyninė aplinka. Vaikui tenka išmokti gyventi esant naujiems šeimos santykiams, sukėlusiems jam sumaištį ir kančių. Tėvų skyrybos augančiam vaikui yra svarbiausias ir skausmingiausias įvykis, – įvykis, labiausiai jį paveikęs. Skyrybų pasekmės jam yra įvairiopos ir didelės, jos lieka visam laikui. Kai kurie skyrybų padariniai išryškėja tik po daugelio metų.

Taigi nenuostabu, kaip kad įrodė šios srities ekspertai, kad dėl tėvų skyrybų vaikai dažnai atsilieka mokykloje, palinksta į nusikaltimus, narkotikus, tampa nestabilūs, jiems darosi sunku bendrauti, jie bijo įsipareigoti, dažnai jiems nesiseka karjera, tokie vaikai tampa atsiskyrę. Statistika taip pat rodo, kad išsiskyrusių šeimų vaikai sunkiau sukuria tvirtą santuoką ir patys dažniau skiriasi. Iš tikrųjų gyvenimas skyrium (separacija) ir ypač skyrybos atneša vaikams labai didelę žalą ir paženklina visą likusį jų gyvenimą.
 

IV. Pastoracinė veikla

Bažnyčia, žinoma, nėra abejinga sutuoktinių separacijai ar skyryboms, šeimų iširimui bei situacijai, į kurią po skyrybų patenka vaikai. Susiduriame su esminiu žmogiškosios prigimties tikrovės neigimu! Jonas Paulius II Laiške šeimoms sako: „Būtent šeimai pavesta pareiga kovoti, kad būtų išlaisvintos gėrio jėgos, kurių šaltinis yra Kristus, žmonių Atpirkėjas. <…> Taigi raginu <…> savo brolius vyskupus, kunigus, vienuolijas ir pašvęstuosius asmenis <…> visus šių dienų žmones, kad įvertintų santuokos, šeimos ir gyvybės gėrio didybę, kad įvertintų didžiulį pavojų, kuris iškyla kai šios tikrovės nėra gerbiamos ar kai nepaisomos pagrindinės šeimos ir žmogaus orumo pagrindą sudarančios vertybės” (Jonas Paulius II, Laiškas šeimoms, 1994 m. vasario 2 d., 23). Atsižvelgdama į šį raginimą Popiežiškoji šeimos taryba kartu su Vyskupų konferencija deda visas pastangas, kad išsaugotų tikrąją šeimos kultūrą – gyvenimo kultūrą. Visuomenei, kuri nebetiki, jog yra įmanoma gyvenimo bendrystė, tvirta, ištikima ir išskirtinė meilė, reikia atgauti meilės vertybę, ne kaip laimę ar aistrą, bet kaip gyvenimo, integracijos ir atvirumo užmojį.

Rengimas sutuoktinių pastoracijai

Tai reikalauja ypatingo pastoracinio dėmesio, reikia, kad įsitrauktų kunigai ir pasauliečiai. Pastoraciją būtina gerai apgalvoti parapijos bei vyskupijos lygiu. Jai bus pasiruošta tinkamai rengiant būsimus kunigus seminarijose.

Galima išskirti tris šios pastoracinės veiklos aspektus:
– prevenciją;
– palydėjimą;
– sutaikinimą ir naują pradžią.

a) reikia siekti išvengti šių situacijų, tai yra gyvenimo skyrium (separacijos) ir skyrybų. Žinoma, tokia prevencija reikalauja nuoseklaus ir išsamaus pasirengimo santuokai. Tai pabrėžiama Popiežiškosios šeimos tarybos šiai temai skirtame dokumente, sudarytame vadovaujantis Apaštališkuoju paraginimu Familiaris consortio, 66 (Popiežiškoji šeimos taryba, Rengimas santuokos sakramentui, 1996 m. gegužės 13 d.). Šis rengimas turi būti tolimasis, artimasis ir tiesioginis. Tolimasis rengimas prasideda vaikystėje, namie, kur vaikas gimsta, atsiveria prieraišumui ir meilei savo tėvų pavyzdžiu. Labai svarbi šeimoje yra malda. Tiesa, daug šeimų nebesimeldžia, tačiau taip pat tikras ir drąsinantis faktas yra tai, kad daug kitų šeimų pradėjo melstis už savo ateitį ir savo vaikų būsimas santuokas, jų ateitį atiduodamos į Sandoros Viešpaties rankas. Pasak Šventojo Tėvo, „maldoje susivienijanti šeima lieka vieninga” (Rosarium Virginis Mariae, 41).

Žmogiškasis ir emocinis jaunimo ugdymas

Vaikams ir jaunimui reikia žmogiškojo ir emocinio ugdymo, kuris formuotų jų asmenybę, atsakomybę, ištikimybę bei iniciatyvą. Juos reikia auklėti lytiškumo srityje, – kad lytiškumas būtų tikras ir visapusiškai žmogiškas, jis turi atsiskleisti per kurį laiką atrandant žmogaus širdyje Dievo įspaustą gebėjimą mylėti. Tai ugdymas rengiant  atsakingai meilei, kuriai vadovauja Dievo žodis ir protas. Šiuo požiūriu visuomet verta atidžiau parinkti mokomąją medžiagą jaunimui. Tai, kuo jiems tenka naudotis šiandien, dažnai yra provokuojančio pobūdžio, pavojinga ir kuria „mentalitetą”, kuris neskatina brandaus įsipareigojimo.

Katechezė turi įtraukti ir pozityviai pristatyti žmogiškąsias draugystės, abipusės pagalbos, ištikimybės, pažado laikymosi ir meilės vertybes. Reikia nedvejojant patraukliai atskleisti krikščioniškosios santuokos grožį ir dorybės žmogaus lytiškumo srityje, skaistybės, svarbą (Popiežiškoji šeimos taryba, Žmogaus lytiškumo tiesa ir reikšmė. Auklėjimo šeimoje gairės, 16–25, 1995 m. gruodžio 8 d.).

Jaunimo ugdymas parapijoje

Organizuojant jaunimo veiklą po Sutvirtinimo iki Santuokos sakramento, parapijose turi būti rengiama speciali katechezė apie santuokinį, šeimyninį bei visą gyvenimą trunkantį įsipareigojimą.

Rengiant sužadėtinių poras santuokai, reikia ypač pabrėžti galutinį jų įsipareigojimą Dievo ir žmonių akyse. Šiuo aspektu galima akcentuoti pažado laikymosi svarbą bei atsakomybę už savo pačių veiksmus. Psichologai, ugdytojai ar krikščionių poros turėtų padėti jauniems žmonėms surasti savyje tikrą meilę su joje slypinčiais jausmais, prisirišimu, aistra, taip pat protu. Pabrėžiant tai, bus geriau suprantamas ir priimtinas Bažnyčios mokymas apie atsakingą tėvystę. Šio pasirengimo metu specialų ugdymą reikia suteikti vaikams iš suirusių šeimų.

Nuolatinė parama jaunavedžiams

b) Patartina, kad sutuoktinių poros, kurios padeda sužadėtiniams pasirengti santuokai, bendrautų su jais pirmaisiais jų santuokinio gyvenimo metais ir padėtų susidūrus su įtampomis ir nesusipratimais anksčiau negu tai peraugs į krizę. Tokią paramą patyrusios poros vėliau pačios galės ją suteikti kitiems.

Prevencinė pastoracija reikalauja, kad per visą santuokinį gyvenimą poroms būtų siūlomos galimybės ir progos dvasia grįžti į savo pradžią, kad vėl ją apmąstytų ir pasisemtų įkvėpimo. Tai galėtų būti daroma rengiant susitikimus su kitomis šeimomis, rekolekcijas ar kitokius susibūrimus. Parapijos ir apaštališkieji judėjimai turėtų užtikrinti tokių susitikimų rengimą.

Šventosios Šeimos iškilmė, proga melstis ir susitikti su kitomis šeimomis

Reikia pasinaudoti Šventosios Šeimos iškilme ir kitomis šventėmis, kurių metu susiburia poros, ir suteikti joms progą viešai bažnyčioje atnaujinti santuokos priesaiką, padrąsinti vyrus ir žmonas negailėti laiko ir pastangų pagilinti tarpusavio dialogą, kad jų bendravimas virstų širdžių bendryste.

Šios prevencinės pastoracijos požiūriu reikia skatinti viską, kas gali stiprinti ryšį ir bendravimą šeimoje. Būtina išplėtoti tikrą santuokinį dvasingumą, kaip pabrėžė Šventasis Tėvas („Malda stiprina dvasinį šeimos pastovumą ir vienybę, padėdama jai tvirtėti Dievo „jėga” <…> Iš to Šventosios Dvasios „išliejimo” gimsta vidinė šeimų jėga ir galia suvienyti jų narius meilėje ir tiesoje” [Laiškas šeimoms, 4]).

c) Ištikus krizei, visos anksčiau išvardytos priemonės gali padėti pašalinti įtampos priežastis. Šios priemonės įgalins sutuoktinius grįžti prie savo meilės ištakų, sureliatyvinti momentinę įtampą ir įveikti krizę. Sutuoktiniai turi santuokinės malonės galių, kurios laukia progos, kada bus pažadintos ir nukreiptos. Būtent čia labai svarbus gali būti susitikimas su patarėju, „dvasios vadovu”, pagalbos tinklu, pora, kurios liudijimas galėtų būti pavyzdys, ar net svetinga bendruomene.

Kaip kad dažnai atsitinka tokiais atvejais, įveikta krizė gali būti atspirties taškas naujam poros gyvenimo etapui. Krikščionių bendruomenė turi pasirūpinti, kad būtų tokių vietų, kur poros jaustųsi svetingai priimamos ir rastų žmonių, su kuriais galėtų pasikalbėti sunkiais momentais.

Be krikščionių bendruomenės paramos, savo profesionalia kompetencija ir išmintimi pagalbą turi suteikti konsultaciniai šeimos centrai. Jų darbuotojai taip pat turi būti praėję tvirtą krikščionišką parengimą.

Sėkmingas santuokinis įsipareigojimas

d) Santuokinio gyvenimo sėkmė yra „įsipareigojimas”, kuriam reikia laiko, energijos, atidumo ir ištvermės. Santuokos šventimas yra palanki proga paskelbti šią gerą žinią visiems vestuvių svečiams (Familiaris consortio, 67–68). Vestuvių metinės ir kitos šventės, kur susirenka visos tos šeimos kartos, turėtų palikti svarbių momentų išgyvenimo drauge pojūtį.

Savo mokymuose vyskupai turi priminti sutuoktinių poroms apie Santuokos sakramento malonę. Jie žinos, kaip padrąsinti jas laikytis ištikimybės įsipareigojimo, dovanoti save vienas kitam ir mokės pakviesti abipusiam atleidimui. Tiek tėvui, tiek motinai jie turi priminti atsakomybę už vaikus bei tai, kad vaikų laimė turi būti pagrindinis dalykas jų gyvenime. Jie išmintingai parodys jiems, kad gyvenimas skyrium (separacija) ir skyrybos sugriauna gyvenimą, bet nepanaikina atsakomybės, nes tėvai, nors ir gyvena atskirai, lieka atsakingi už vaikus.

Iširusių šeimų vaikų ugdymas

e) Emocinis sukrėtimas, kurį patiria išsiskyrusių tėvų vaikai, staiga pradėję gyventi tik su vienu iš tėvų arba „naujoje” šeimoje, yra tikras iššūkis vyskupams, katechetams, mokytojams ir visiems atsakingiems už jaunimą. Tokių vaikų nuolat daugėja. Nepaisant to, kad vaikai sugeba adaptuotis, jie dažnai kenčia ir jiems sunku pasitikėti kitais. Tokiems vaikams turi padėti ugdytojai. Tėvų negalima atstoti, bet reikia su jais bendradarbiauti. Tokiems vaikams būtina padėti išreikšti save, vėl savimi pasitikėti ir išmokti atleisti. Tai galima padaryti jų šeimose, draugų namuose, vaikų ir jaunimo judėjimuose, krikščioniško vadovavimo komandose ir katechezių metu.

Išvados

Visuose mūsų apmąstymuose apie sunkumus išgyvenančias poras, jų problemas, santuokos instituto trapumą bei priemones šiai padėčiai pataisyti nuolat pasikartoja viena tema, kuri tam tikra prasme išreiškia mūsų rezoliucijų išvadas: visiems, kuriems iškyla išsiskyrimo problema, labai svarbi yra šeima, krikščioniška šeima, kaip liudijimas, pavyzdys ir parama. Štai ką šiandien pasakė Šventasis Tėvas: „Kaip svarbu rūpintis, kad šeimos padėtų poroms, ypač jaunoms, ir kad padėtų dvasiškai ir morališkai tvirtos šeimos. Šiuo istorijos metu tai yra vaisingas ir būtinas apaštalavimas” (Kreipimasis į 15-ąją Popiežiškosios šeimos tarybos asamblėją, 2002 m. spalio 18 d., 8; L’Osservatore Romano 2002 m. spalio 30 d., p. 3) („Sakramentinio gyvenimo turtai šeimos gyvenime <…> yra neabejotinai geriausias priešnuodis kovojant su sunkumais ir įtampomis”, ten pat, 2).

Sunkumuose Viešpats yra kantrus ir pasitikintis

Sunkumuose Viešpats mus moko vilties, kantrybės ir pasitikėjimo. Jis niekuomet nepraranda pasitikėjimo vidinėmis žmogaus energijomis ir jo gebėjimu pasitaisyti. Sekdami jo pavyzdžiu, ir mes turime tikėti žmogumi, nes tikime Dievu, turime tikėti šeima, nes ji kyla iš Dievo. Labai gražiai Šventasis Tėvas pasakė kreipdamasis į asamblėją: „Nėra tokios sunkios situacijos, kurios negalima būtų tinkamai išspręsti gyvenant tikrą krikščionišką gyvenimą. Pati meilė, sužeista nuodėmės, vis dėlto yra atpirkta meilė” (ten pat).

Šias išvadas pristatome tvirtai įsitikinę, kad problemos, su kuriomis šiandien susiduria poros ir kurios silpnina jų sąjungą, turi išeitį, galinčią atkurti krikščionišką šeimą, abipusį pasitikėjimą bei atsidavimą, pagarbą laisvei ir parengimą visuomeniniam gyvenimui. Todėl mes pasikliaujame liudijimais tų spinduliuojančių ir džiaugsmingų šeimų, kurios savo energiją semia iš Santuokos sakramento.

© „Bažnyčios žinios“