6 eilinis sekmadienis (B)
Kun 13, 1–2.44–46; 1 Kor 10, 31–11, 1; Mk 1, 40–45

Morkaus evangelijai, be kita ko, būdinga tai, kad Jėzus dažnai išgydytuosius įspėja neskelbti to viešai. Biblistai šią ypatybę vadina „Mesijo paslaptimi”. Šiandienos skaitinyje randame vieną tokios paslapties pavyzdį – išgydęs raupsuotąjį Jėzus liepia jam niekam apie tai nepasakoti. Oficialioji ir lengviausiai paaiškinama tokio draudimo dingstis – išvengti neteisingo Jėzaus misijos suvokimo. Jėzus žinojo, jog daugelis supras jo daromus stebuklus kaip Mesijo ženklus, tačiau patį Mesijo atėjimą suvoks tik politine ir nacionalistine prasme. Iš tikrųjų daugelis įžvelgė Jėzuje tokių lūkesčių įvykdytoją.

Kadangi draudimas skelbti apie Jėzaus įvykdytus stebuklus dažniausiai aptinkamas Morkaus evangelijoje, galima įžvelgti specialų evangelisto sumanymą pabrėžti šią detalę. Kaip literatūrinė priemonė tai suteikia pasakojimui papildomo dramatizmo. Tiesa, visiškai suprantamos priežastys, dėl kurių Jėzui derėjo laikytis atsargumo. Taip pat pažymėtina, kad prigrasymo nepasakoti dažnai nepaisoma. Išgydytas raupsuotasis ėmė „plačiai skelbti ir skleisti įvykį”. Jis net nemano šį įvykį nutylėti ar laikyti paslaptyje. Praėjusio sekmadienio Evangelijoje atkreipėme dėmesį į Gerosios Naujienos skleidimo skubumą, išreikštą laiko aplinkybėmis „tuojau” ar „iškart” . Paslapties nepaisyme galime įžvelgti panašią prasmę: jokios kliūtys, jokie draudimai nesustabdys Gerosios Naujienos plitimo.

Panašios scenos aprašytos ir kitose Morkaus evangelijos vietose. Netyrosios dvasios, nepaisydamos griežto Jėzaus draudimo negarsinti jo, parpuldavo priešais ir šaukdavo: „Tu Dievo Sūnus!” (Mk 3, 11–12). Po kurčnebylio išgydymo draudimas neskelbti veikia priešingai: „Kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė” (Mk 7, 36). Nors garsas apie Jėzų keldavo žydų vyresnybės pasipiktinimą, evangelistas Morkus nesmerkia nepaisančių draudimų skelbėjų, veikiau reiškia simpatiją nevaržomam išgydytųjų entuziazmui.

Panašią platesnę prasmę galima įžvelgti apaštalo Pauliaus raginime korintiečiams: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei”. Pauliui rūpi ne valgymas ar gėrimas, nors toks buvo apaštalo pamokymo kontekstas, bet visa pranokstanti Dievo garbė. Visa, ką darome sąmoningai ar ne, turi tarnauti vieninteliam tikslui – Dievo garbei. Viešpaties garbės neįmanoma nuslėpti, jos neuždengia ir „Mesijo paslaptis”.

Skaitinys iš Kunigų knygos primena Mozės įsakytas taisykles dėl raupsų ligos požymių. Raupsuotieji buvo laikomi nešvariais ir todėl privalėjo laikytis skyrium nuo kitų izraelitų, dalyvaujančių Viešpaties kulto apeigose. Raupsuotųjų vengta ne vien dėl užsikrėtimo pavojaus. Ši liga buvo laikoma prakeikimo ženklu, manyta, kad sudarkytas kūnas atspindi ir širdies sutepimą. Taigi raupsuotajam nebuvo paprasta sutikti Jėzų, kurį nuolat lydėdavo minios žmonių. Jis pasitiki Mokytojo gerumu ir, nepaisydamas Įstatymo draudimo, kreipiasi į jį. Jėzus, taip pat nepaisydamas Įstatymo raidės, paliečia ir išgydo, būdamas visiškai susivienijęs su dangaus Tėvo valia.

Šiandieninėje vaizdų dominuojamoje kultūroje lengva įsivaizduoti vieną raupsų aspektą, nors savo aplinkoje raupsuotųjų nesutinkame. Raupsai sudarko žmogaus išvaizdą ir riboja dalyvavimą visuomeniniame gyvenime. Jėzus užjaučia žmogų, kuriam liga sudarkė įgimtus veido bruožus. Išgydęs raupsuotąjį Jėzus liepia jam pasirodyti kunigams – toks oficialus pasveikimo pripažinimas leis žmogui vėl tapti visaverčiu visuomenės nariu. Galima įsivaizduoti, kaip džiugiai išgydytasis išgyveno atgautą gyvenimo pilnatvę. Jis plačiai paskleidė žinią apie stebuklingą išgijimą ir sutelkė žmonių dėmesį į Jėzų kaip stebukladarį. Stebuklingi ženklai turi papildyti pagrindinę Jėzaus misiją – skelbti Dievo karalystės atėjimą. Jei akcentuojami vien ženklai ir stebuklai, jie užgožia tą pagrindinę misiją. Mūsų dienomis Bažnyčiai taip pat iškyla panaši grėsmė. Bažnyčia viešai giriama už karitatyvinę pagalbą, socialinę bei šviečiamąją veiklą. Tačiau visuomenė linkusi atsieti tą „naudingą Bažnyčios veiklą” nuo jos pagrindinės misijos – skleisti Jėzaus Evangeliją.

Verta pamąstyti dar apie Jėzaus išgydymo būdą. Raupsuotasis maldauja: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų”.  Jėzus tais pačiais žodžiais taria: „Noriu, būk švarus”! Galingą žodį čia pat seka veiksmas. Taip vyksta daugelis išgydymų, aprašytų ne tik sinoptinėse, bet taip pat Jono evangelijoje. Tai tiesiog paliepimai: „Kelkis ir eik!” (Mk 2, 11); „Efata!” (Mk 7, 34). Šimtininkas palygina tai su kareiviui duodamu įsakymu: „Tik tark žodį” (Mt 8, 5–13). Tai, kas būdinga Jėzaus kalbėsenai, tinka ir mūsų bendravimui su juo. Mums nedera jam įsakinėti, tačiau turime mokytis maldos paprastumo, nedaugiažodžiavimo (plg. Mt 6, 7). Sakramentai yra pavyzdys to, kai trumpą žodžių formuluotę lydi dvasinė galia, kylanti iš Kristaus.

© „Bažnyčios žinios“