7 eilinis sekmadienis (B)
Iz 43, 18–19.21–22.24–25; 2 Kor 1, 18–22; Mk 2, 1–12

Morkaus pasakojime apie paralyžiuotojo pagydymą kertinis teiginys yra šis: „Žmogaus Sūnus turi galią atleisti žemėje nuodėmes”. Evangelistas nori atkreipti mūsų dėmesį ne tiek į padarytą stebuklą, kiek į prieštaravimus, lydinčius šį ženklą. Antrajame Morkaus evangelijos skyriuje sugrupuoti pasakojimai, kuriuose vis aštriau susikerta Jėzaus ir Rašto aiškintojų nuomonės. Šiais susidūrimais evangelistas siekia atskleisti Jėzaus asmenį. Šis nuo pat viešojo veikimo pradžios stebina klausytojus galia, priverčiančia paklusti net demonus, o drauge trikdo, nesilaikydamas tradicinių nuostatų.

Šiandienos Evangelijos ištraukoje Jėzus pirmą kartą susiduria su Rašto aiškintojais – anuometiniais teologais. Tie žmonės studijavo Dievo Įstatymą ir skelbia oficialų mokymą. Jie nemano, kad kas nors galėtų pažinti Dievo žodį nestudijavęs tose pačiose mokyklose tais pačiais metodais. Išsilavinimas leidžia jiems jaustis viršesniems ir spręsti apie pamokslavimo teisingumą. Jėzaus mokymas, jog Dievo karalystė jau prisiartino, Rašto aiškintojams kelia įtarumą. Tai ne mūsiškis! Tikrojo tikėjimo saugotojai ima rinkti argumentus teismo bylai.

Pirmasis susidūrimas įvyksta Kafarnaume, kur Jėzus jau spėjo išgarsėti. Namai, kur apsistojęs Jėzus, pilni žmonių, aplinkui taip pat grūdasi minia, tarp jų ir neštuvuose gulintis paralitikas. Jį atnešę žmonės taip tiki Jėzumi, jog praardo namo stogą ir nuleidžia paralyžiuotąjį akivaizdon to, kuris jų įsitikinimu, turi galią išgydyti.

Jėzus reaguoja netikėtai: ligoniui atleidžiamos nuodėmės, tačiau išgydymas dar neįvyksta. Tai nuvilia tikinčius Jėzaus galia, o drauge sukelia Rašto aiškintojų pasmerkimą. Šiems viskas aišku: atleidimo ištarme Jėzus užima Dievo vietą ir piktžodžiauja. Jų susiformuotame įsivaizdavime apie Dievą šiam jaunam Mokytojui nėra vietos.

Jėzus imasi iniciatyvos ir užveda kalbą, parodydamas, jog skaito jų mintis. Patvirtindamas, jog tikrai kalba Dievo vardu, Jėzus jų akyse išgydo tą, kuriam iki tol buvo tik atleista. Šis faktas turėtų priversti Rašto aiškintojus peržiūrėti jų ankstesnį nuosprendį. Šis ženklas rodo, kad Dievas neatsižada Jėzaus, tvirtinančio, jog „Žmogaus Sūnus turi galią atleisti žemėje nuodėmes”.

Čia Jėzus pirmąkart pasivadina Žmogaus Sūnumi. Jėzus dažnai mėgsta vadintis šiuo titulu, tačiau apaštalai jo niekad taip nevadina, pamokslaudami apie Viešpatį. Šis titulas byloja, jog Jėzus yra tikras žmogus, gimęs iš moters kaip visi Adomo palikuonys, tačiau drauge primenama slėpininga Danieliaus knygos pranašystė. Pagal šią pranašystę (žr. Dan 7), žmonijos istorijoje viena po kitos įsigalėjusios imperijos buvo tokios nežmoniškos, jog nusipelnė būti vaizduojamos plėšrių laukinių žvėrių simboliais. Būsimąją karalystę simbolizuoja „žmogaus sūnus”. Pasaulio galingųjų pavergtą žmoniją visiems laikams išvaduos žmogus, įkursiantis Amžinojo karalystę.

Žmogaus Sūnaus titulas rodo, jog Jėzus atėjo įkurti Dievo karalystės, kurioje viešpataus brolybė ir laisvė. Galima suprasti, kodėl Jėzus mieliau vadinasi Žmogaus Sūnumi, o ne Mesiju. Pagal žmonių lūkesčius Mesijas turėjo atnešti išvadavimą karingai sunaikindamas priešus. Žmogaus Sūnus atėjo padaryti galą visiems nežmoniškiems režimams, jis atėjo suvienyti visus meile.

Šiai meilei įsigalėti trukdo nuodėmė, uždaranti žmones egoizme. Įžengti į Dievo karalystę įmanoma tik išsivadavus iš nuodėmės. Taigi jei Jėzus yra Žmogaus Sūnus, jis turi galią atleisti nuodėmes. Rašto aiškintojams pakako ženklų atpažinti Jėzuje Danielio pranašautąjį Žmogaus Sūnų. Tačiau toks pripažinimas reikalauja ne tik laikytis jau išmoktų tiesų apie Dievą, bet taip pat likti atviriems tam, ką Dievas nori naujai atskleisti. Šiai atvirumo nuostatai kviečia skaitinys iš Izaijo knygos. Tremties metais Dievas pranašo lūpomis ragina izraelitus galvoti ne tik apie praeities nuodėmes, bet ir apie pasaulio atnaujinimą, kurio įžangą sudaro nuodėmių atleidimas. Būtent šio atnaujinimo užsispyrė nepriimti Rašto aiškintojai.

Jei tikime, jog Jėzus atėjo atnaujinti pasaulio, drauge su apaštalu Pauliumi ištarsime „taip”. Šventasis Paulius rašo, jog Jėzus yra gyvasis „Taip”. Mūsų tariamas „taip” dangiškajam Tėvui drauge reiškia ir „Taip” broliams, kuriems esame Dievo atleidimo nešėjai ir jų atnaujinimo įrankiai. Žinome, kad ne visuomet lengva susilaikyti nuo neigimo. Paralitikui taip pat nebuvo lengva pakilti ir žengti. Ne tik Korinto krikščionių Pauliaus laikais, bet ir mūsų kalboje dažnai pinasi „taip” ir „ne”. Mūsų tikėjimas nėra toks tvirtas ir tobulas. Apaštalas Paulius mums iškelia kaip pavyzdį Jėzų, kuriame „buvo tik ‘taip’”. Čia pat apaštalas priduria, jog to nepasieksime vien savo jėgomis: Dievas mus sutvirtino ir „siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą”.

© „Bažnyčios žinios“