I gavėnios sekmadienis (B)
Pr 9, 8–15; 1 Pt 3, 18–22; Mk 1, 12–15
 

Esame įpratę sieti gavėnią su atgaila. Šį svarbų liturginių metų laikotarpį galime suvokti ir kaip naują pradžią. Skaitinyje iš Pradžios knygos pasakojama apie Sandorą, kurią Dievas sudarė su Nojumi ir jo sūnumis pasibaigus pragaištingam tvanui. Būsimąją sandorą galima taip pat įžvelgti pirmiesiems žmonėms skirtuose Dievo palaiminimo žodžiuose (Pr 1, 28–30). Tvanas suprantamas kaip reakcija į žmonijos nuodėmingumą ir nusigręžimą nuo Dievo. Nors Viešpats, žvelgdamas į žmonių nedorumą, gailėjosi sukūręs žmogų, tačiau jo liūdesyje nuskamba ir vilties gaida: „Nojus rado malonę Dievo akyse” (Pr 6, 8). Tačiau nuo šiol praeitis nubraukiama. Viešpats imasi iniciatyvos ir siūlo Nojaus šeimynai Sandorą, kurią primena dangaus lankas – vaivorykštė. Reikšminga, kad į Sandorą įtraukiama ir visa gyvoji kūrinija. Tai ne atsitiktinis paminėjimas, bet nuolatinė Biblijos tema. Visa Dievo kūrinija yra gera, ir pasaulio pabaigoje visa bus perkeista (plg. Rom 8, 18–22). Ryšys tarp žmonių ir gamtos ženklina naują pradžią. Evangelistas Morkus, aprašydamas Jėzaus gundymą dykumoje, pastebi, kad jis „buvojo su žvėrimis”. Čia galima įžvelgti Mesijo laikotarpio ženklą, kai „vilkas viešės pas avinėlį, leopardas guls greta ožiuko” (Iz 11, 6).

Visi trys sinoptiniai evangelistai Jėzaus gundymą dykumoje susieja su krikštu prie Jordano. Balsas iš dangaus paskelbė, kad Jėzus yra mylimasis Tėvo Sūnus. Jėzaus pasirodymas ir viešoji veikla taip pat reiškia naują pradžią. Nužengusi Dvasia  balandžio pavidalu primena pasaulio sukūrimo pradžią. Evangelistas Morkus dykumos išbandymų epizodą pateikia tuoj pat po pirmojo viešo Jėzaus pasirodymo prie Jordano: „netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą”. Morkus, skirtingai nuo Mato ir Luko, nepasakoja apie atskirus Jėzaus gundymus. Jis vienintelis iš evangelistų pamini „buvimą su žvėrimis”. Pasninkas taip pat specialiai nepaminėtas – dykumoje tai tampa savaime suprantama. Dykuma yra tarsi nuodėmės paveiktas pasaulis, kuriame žmonės tampa panašūs į žvėris. Evangelisto pastaba apie dykumoje buvusius žvėris sustiprina nesaugumo ir svetimumo įspūdį. Žvėrys simbolizuoja gamtos maištą prieš žmogų ir nuodėmės nulemtą netvarką.

Buvimas dykumoje ženklina lemiamą Jėzaus savimonės etapą, prie Jordano išgirdus iš dangaus Tėvo balsą. Tikroji Jėzaus tapatybė neatskiriama nuo Dievo plano jo tautos atžvilgiu. Senąją Sandorą primena simboliškas skaičius 40, malonės duoną iš dangaus pakeičia gundymas paversti akmenis duona. Dykumos išbandymas atskleidžia Jėzų kaip tikrą žmogų, turintį laisvą valią rinktis tarp gėrio ir blogio. Pasirinkimo kovoje žmogui tenka susidurti su antgamtinėmis blogio jėgomis (plg. Ef 6, 12). Dykumoje išryškėja taip pat Jėzaus dievystė. Į šį išbandymą Jėzus eina „paakintas” (pažodžiui išvertus beveik „varomas”) Šventosios Dvasios. Jo dievystę pabrėžia taip pat angelų patarnavimas. Jėzus užsimena apie tokį angelų buvimą ir prieš pat Kančią: „Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?!”

Dvasia paragina Jėzų eiti į dykumą, žmonių akimis žvelgiant, nykią ir nesaugią vietą. Tėvo pagalba padėjo jam įveikti šios aplinkos svetimumą. Jėzus tampa priešingų kosminių galybių susidūrimo ir susitaikinimo vieta.

Senajame Testamente pranašai taip pat rengdavosi svarbioms užduotims pasninkaudami dykumoje. Didieji pranašai, pavyzdžiui, Elijas, prieš skelbdami Viešpaties žodį per atgailą siekė nuskaistinimo. Jėzaus gavėnia dykumoje yra jo asmeniu grindžiamas išeities taškas, ženklinantis naujo žmogaus – Dievo karalystės vaiko atėjimą. Dykumos vienatvėje gimsta naujas pasaulis. Štai kodėl evangelistas Morkus taip glaudžiai susieja dykumos išbandymą ir būsimąjį viešą skelbimą. Jėzus skelbia Karalystę ne kaip tolimą abstrakciją. Jo žodžiuose slypi dykumos patirtis. Jėzus gali liudyti klausytojams, kad Dangaus karalystė čia pat, nes pats yra pirmasis jos dalyvis. Žodžiai „atsiverskite ir tikėkite Evangelija” reiškia raginimą nusigręžti nuo atgyvenusios mąstysenos ir su tikėjimu, dėmesingai priimti naująją visatos tvarką.

Katalikai kartais nusiskundžia, kad gavėnios metu nebejaučia tos atgailos dvasios, prie kurios buvo įpratę anksčiau. Kaip pavyzdys nurodomas didesnės askezės reikalaujantis islamo išpažinėjų pasninkas. Krikščionims tikrai negalima užsimerkti prieš nuolat gresiantį drungnumo pavojų. Gavėnią galima išgyventi ne tik kaip moralinį tobulinimąsi ar asketišką permaldavimą, bet ir kaip susitelkimą ateinančios Karalystės akivaizdoje. Jei mūsų gavėnia pristigtų tokio įprasminimo, ji liktų tik moralizuojantis apsimarinimas, panašiai kaip ramadanas (beje, visai nepeiktina praktika). Kad suvoktume gavėnią kosminiu matmeniu kaip žengimą į naują pasaulį, turime išmokti nutilti, suvaldyti savo įgeidžius ir leistis vadovaujami Dvasios. Prisiminkime Jėzaus žodžius išėjus iš dykumos vienatvės: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat!”

© „Bažnyčios žinios“