Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas
„Naujojo amžiaus“ (New Age)
krikščioniškasis apmąstymas

(Tęsinys. Pradžia Nr. 3)
 

2.3. Pamatiniai „Naujojo amžiaus“ mąstymo principai

2.3.1. Globalinis atsakas krizės laikotarpiu

„Tiek krikščioniškajai tradicijai, tiek pasaulietiniam tikėjimui neribota mokslo pažanga teko išgyventi didelį lūžį, pirmąkart pasireiškusį 1968 metų studentų revoliucijomis“ (27). Ankstesnių kartų išmintis staiga neteko reikšmės ir pagarbos, o mokslo visagalybė išsisklaidė, todėl Bažnyčiai šiandien tenka „skaitytis su rimtais sunkumais perteikiant savo tikėjimą jaunoms kartoms” (28). Visuotinį tikėjimo šiais tradiciniais sąmonės ir socialinės sanglaudos ramsčiais praradimą lydėjo netikėtas kosminio religiškumo, ritualų ir tikėjimų, kuriuos, daugelio manymu, buvo pakeitusi krikščionybė, sugrįžimas; tačiau ta požeminė ezoterinė srovė iš tikrųjų niekada nebuvo išnykusi. Tuo tarpu susidomėjimas Rytų religijomis, ėmusiomis populiarėti XIX amžiaus pabaigoje per teosofijos sąjūdį, Vakaruose buvo naujybė, „atspindinti didėjantį globalinio dvasingumo, apimančio visas egzistuojančias religines tradicijas, suvokimą” (29).

Amžinasis filosofinis klausimas dėl vienio ir daugio šiandien išnyra kaip poreikis įveikti ne tik nederamą sudalijimą, bet ir realų skirtingumą bei realią perskyrą. Dažniausia to apraiška yra holizmas, esminis „Naujojo amžiaus” elementas ir vienas pagrindinių XX a. paskutiniojo ketvirčio laiko ženklų. Nenusakomai daug energijos paskirta pastangoms įveikti mechanistinei ideologijai būdingas pertvaras, net rizikuojant priimti pareigą paklusti globaliniam tinklui, kuris virsta tarsi transcendentalia valdžia. Aiškiausi to padariniai yra sąmoningo keitimo procesas ir ekologijos plėtojimas (30). Naujoji vizija, kuri yra šio sąmoningo keitimo tikslas, buvo suformuluota negreitai, o jos įgyvendinimui priešinasi senosios mąstymo formos, trokštančios, kaip teigiama, išlaikyti status quo. Ekologija kaip žavėjimasis gamta ir žemės, Motinos Žemės, arba Gaia, resakralizacija susilaukė didžiulės sėkmės ir pasklido dėl žaliųjų politikai būdingo misionieriško uolumo. Žemės „vadybininke” turi tapti visa žmonių giminė, ir tiktai globalinis valdymas kartu su globaline etika gali laiduoti dermę ir supratimą, būtinus atsakingam valdymui. Motinos Žemės, kurios dieviškumas persunkia visą kūriniją, šiluma užpildo spragą tarp kūrinijos ir transcendentalaus judaizmo ir krikščionybės Dievo Tėvo, ir panaikina perspektyvą būti teisiamam tokios Esybės.

Tokioje uždaros visatos vizijoje, kuri kartu su mumis į visatą įstato „Dievą” ir kitas dvasines būtybes, įžiūrime žodžiais neišreikštą panteizmą. Tai esminis momentas, ženklinantis visą „Naujojo amžiaus” mąstymą bei praktiką ir verčiantis iš anksto susilaikyti nuo bet kurio teigiamo vertinimo, kurį galėtume adresuoti vienam ar kitam jo dvasingumo aspektui. Būdami krikščionys, tikime, jog „žmogus savo esme yra sukurtybė ir toks lieka amžinai, todėl dieviškasis ‘aš’ niekuomet negali sugerti žmogiškojo” (31).

2.3.2. Pamatinė „Naujojo amžiaus” mąstymo matrica

Pagrindinę „Naujojo amžiaus” mąstymo matricą sudaro ezoterinė-teosofinė tradicija, kuri XVIII ir XIX a. buvo gana paplitusi tarp Europos intelektualų. Ji pirmiausia aptinkama tarp masonų, spiritizme, okultizme ir teosofijoje – visiems šiems reiškiniams buvo būdinga savotiška ezoterinė kultūra. Šioje pasaulio vizijoje regimoji ir neregimoji visatos susietos aibės atitikčių, analogijų ir įtakų, įžiūrimų tarp mikrokosmoso ir makrokosmoso, metalų ir planetų, planetų ir įvairių žmogaus kūno dalių, regimo kosmoso ir neregimų tikrovės sričių. Gamta yra gyva būtybė, susieta simpatijos ir antipatijos saitais, gaivinama šviesos ir paslaptingos ugnies, kurią žmonės stengiasi įvaldyti. Žmonės gali susisiekti su viršutiniais ar žemutiniais pasauliais per savo vaizduotę (sielos ar dvasios organas) arba tarpininkus (angelai, dvasios, demonai).

Su kosmoso, Dievo ir savojo „aš” slėpiniais susipažįstama dvasinės transformacijos kelionės metu. Tikrasis tikslas yra gnosis, aukščiausia žinojimo forma, išganymo atitikmuo. Šio tikslo neįmanu pasiekti be seniausių bei iškiliausių filosofijos (to, kas nederamai vadinama philosophia perennis) ir religijos (pirmapradės teologijos) tradicijų paieškos, slaptos (ezoterinės) doktrinos, kuri yra visų kiekvienam prieinamų „ezoterinių” tradicijų raktas. Ezoteriniai mokymai mokytojo perteikiami mokiniui pagal laipsniško supažindinimo programą.

Kai kas mano, kad XIX amžiuje ezoterika tapo visiškai sekuliarizuota. Alchemija, magija, astrologija ir kiti tradiciniai ezoterikos elementai buvo visiškai sujungti su šiuolaikinės kultūros aspektais, įskaitant priežastinių dėsnių paiešką, evoliucionizmą, psichologiją ir religijotyrą. Tobuliausią formą ezoterikai suteikė Jelena Blavatskaja, rusų mediumė, kuri kartu su Henry Olcottu 1875 metais Niujorke įsteigė Teosofijos draugiją. Draugija siekė sulydyti Rytų ir Vakarų tradicijų elementus evoliucinės pakraipos spiritualizme, kėlusiame tris pagrindinius tikslus:

1) „ugdyti Visuotinės žmonių brolijos be rasės, religijos, luomo ir odos spalvos skirtumo branduolį;
2) skatinti lyginamuosius religijų tyrimus, filosofijos ir mokslo studijas;
3) tirti nepaaiškintus gamtos dėsnius ir žmoguje slypinčias galias.”

„Šių tikslų reikšmė <…> turėtų būti aiški. Pirmuoju implicitiškai atmetamas spiritualizmo ir teosofijos sekėjų įsivaizduojamas tradicinės krikščionybės ‘iracionalusis fanatizmas’ ir ‘sektantiškumas’ <…>. Iš tikslų išsyk nėra aišku, kad teosofams ‘mokslas’ reiškė okultinius mokslus, o filosofija – occulta philosophia, kad gamtos dėsniai buvo okultinės ar psichinės prigimties, o lyginamieji religijų tyrimai turėjo atskleisti ‘pirmapradę tradiciją’, galiausiai besiremiančią hermetistine philosopia perennis” (32).

Svarbi ponios Blavatskajos raštų tema buvo moterų emancipacija, kuri drauge apima „vyriško” Dievo judaizme, krikščionybėje ir islame užsipuolimą. Ji ragino grįžti prie induizmo deivės motinos ir prie moteriškųjų vertybių praktikavimo. Šias idėjas toliau skleidė Annie Besant, stovėjusi pirmose feministinio sąjūdžio gretose. Mūsų dienomis šią kovą su „patriarchaline” krikščionybe tęsia Wicca ir „moters dvasingumo” (Women’s spirituality) sąjūdžiai.

Marilyn Ferguson vieną savo knygos The Aquarian Conspiracy („Vandenio sąmokslas”) skyrių paskyrė Vandenio amžiaus pirmtakams, tiems, kurie padėjo sąmonės plėtra bei savitranscendencijos patirtimi paremtos perkeičiančiosios vizijos pamatus. Pirmiausia ji mini amerikiečių psichologą Williamą Jamesą ir šveicarų psichiatrą Carlą Gustavą Jungą. Jamesas teigė, kad religija yra ne dogma, bet patirtis, ir mokė, jog žmogus išgali taip pakeisti savo psichinę nuostatą, kad taptų savo paties likimo architektu. Jungas akcentavo transcendentinį sąmonės pobūdį ir davė pradžią kolektyvinės pasąmonės, savotiškos įvairių epochų bei kultūrų žmonėms bendrų simbolių bei atminčių saugyklos, idėjai. Pasak Woutero Hanegraaffo, abu šie vyrai prisidėjo prie „psichologijos sakralizacijos”, tapusios svarbiu „Naujojo amžiaus” mąstymo ir praktikos bruožu. Jungas „ne tik psichologizavo ezoteriką, bet ir sakralizavo psichologiją, pripildydamas ją ezoterinės spekuliacijos turinių. Dėl to radosi teorijų, leidžiančių kalbėti apie Dievą, iš tikrųjų galvoje turint savo paties psichiką, ir apie savo paties psichiką, iš tikrųjų galvoje turint tai, kas dieviška. Jei psichika yra ‘dvasia’ ir jei ‘dvasia’ taip pat yra Dievas, tai kalbėti apie vieną reiškia kalbėti ir apie kitą” (33). Atsakydamas į kaltinimą, jog „psichologizavo” krikščionybę, jis pareiškė, kad „psichologija yra modernus mitas, o tikėjimą įmanu suprasti tiktai šiuolaikinio mito šviesoje” (34). Tikra tiesa, kad Jungo psichologija nušviečia ne vieną krikščioniškojo tikėjimo aspektą, ypač būtinybę drąsiai sutikti blogio tikrovę, tačiau jo religiniai įsitikinimai įvairiais jo gyvenimo tarpsniais buvo tokie skirtingi, kad iš jų tegalima iškristalizuoti miglotą Dievo vaizdą. Pagrindinis jo minties elementas yra saulės kultas, kuriame Dievas yra asmenyje slypinti gyvybinė energija (libido) (35). Pasak jo paties, „toks palyginimas nėra vien žodžių žaismas” (36). Jungas iš tikrųjų kalba apie „vidinį dievą”, esminę dievystę, glūdinčią, jo įsitikinimu, kiekviename žmoguje. Vidinio pasaulio kelias eina per pasąmonę. O išoriniame pasaulyje tai, kas atitinka vidinį pasaulį, yra kolektyvinė pasąmonė.

Polinkį supinti psichologiją ir dvasingumą perėmė Žmogiškojo potencialo sąjūdis, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje plėtotas Esaleno institute Kalifornijoje. Transpersonalinė psichologija, smarkiai paveikta Rytų religijų ir Jungo, siūlo kontempliacinį kursą, kur mokslas sumišęs su misticizmu. Akcentuojant kūno aspektą, būdų sąmonei išplėsti paiešką ir dėmesį kolektyvinės pasąmonės mitams, akinta savyje ieškoti „vidinio Dievo”. Kad realizuotų savo potencialą, žmogus turėjo peržengti savo ego ir tapti dievu, koks jis yra giliai savo gelmėje. Tai galima pasiekti pasirenkant atitinkamą terapiją – meditaciją, parapsichologines patirtis, haliucinogeninius narkotikus. Visa tai buvo priemonės, leidžiančios pasiekti „aukščiausias”, „mistines” susiliejimo su Dievu ir kosmosu patirtis.

Vandenio simbolis buvo pasiskolintas iš astrologinės mitologijos, tačiau vėliau ėmė žymėti iš pagrindų naujo pasaulio troškimą. „Naujojo amžiaus” jėgainės iš pradžių buvo ir šiandien iš dalies liko du centrai – Garden bendruomenė Findhorne, Šiaurės Rytų Škotijoje ir Esaleno Žmogiškojo potencialo plėtojimo centras Big Sure (Kalifornija, Jungtinės Valstijos). „Naująjį amžių” nuolatos maitina auganti globalinė sąmonė ir didėjantis gresiančios ekologinės krizės suvokimas.

2.3.3. Pagrindinės „Naujojo amžiaus” temos

„Naujasis amžius” nėra religija tikrąja šio žodžio prasme, nors ir domisi tuo, kas vadinama „dieviškumu”. Jis iš esmės yra neformali asociacija, vienijanti įvairias veiklas, idėjas ir žmones, kuriems galima taikyti šį terminą. Tad nėra nieko, kas bent iš tolo primintų organizuotų religijų mokymus. Vis dėlto, nepaisant to ir nepaprastos įvairovės „Naujajame amžiuje”, įmanu išskirti kelis bendrus momentus:

– kosmosas yra organinė visuma;
– jis gaivinamas Energijos, kuri prilyginama Dievo sielai ar dvasiai;
– tikima įvairių dvasinių esybių tarpininkavimu; žmonės geba pakilti ligi neregimų aukštesniųjų sferų ir kontroliuoti savo gyvenimą po mirties;
– tikima „amžinojo žinojimo”, ankstesnio ir aukštesnio už visas religijas bei kultūras, egzistavimu;
– žmonės klauso apšviestųjų mokytojų…

2.3.4. Ką „Naujasis amžius” sako apie…

2.3.4.1. … žmogaus asmenį?

„Naujasis amžius” tvirtai tiki žmogaus asmens galimybe tobulėti taikant labai įvairias technikas ir terapijas (priešingai krikščioniškai bendradarbiavimo su dieviškąja malone sampratai). Visuotinai pritariama Nietzsche’s idėjai, jog krikščionybė sutrukdė autentiškam žmogiškumui visiškai pasireikšti. Tobulumas tokiame kontekste reiškia savirealizaciją pagal vertybių tvarką, kurią patys sukuriame ir įgyvendiname savo jėgomis: todėl galima kalbėti apie savikūrą. Laikantis tokio požiūrio, skirtumas tarp dabartinių ir tokių žmonių, kokie jie bus visiškai realizavę savo potencialą, yra didesnis negu tarp žmonių ir antropoidų.

Pravartu skirti ezoteriką, žinių paiešką ir magiją, arba okultizmą, priemonę galiai įgyti. Kai kurios grupės yra ir ezoterinės, ir okultinės. Okultizmo šerdį sudaro galios troškimas, paremtas svajone tapti dievu. Sąmonės plėtimo technikos skirtos atskleisti žmonėms jų dieviškąją galią, leidžiančią jiems nutiesti kelią Apšvietos amžiui. Toks žmogiškumo aukštinimas apverčia teisingą Kūrėjo ir kūrinio santykį; viena to kraštutinių formų yra satanizmas. Šėtonas tampa maišto prieš konvencijas bei taisykles simboliu, dažnai besireiškiančiu agresyviomis, egoistinėmis ir smurtinėmis formomis. Kai kurios evangelikų grupės išreiškė susirūpinimą, kad tai, ką jie laiko satanistiniu simbolizmu, sublimaciškai egzistuoja įvairiose roko muzikos atmainose, kurios smarkiai veikia jaunimą. Visa tai labai toli nuo Naujojo Testamento skelbiamos taikos ir harmonijos žinios! Tai vienas iš žmogiškumo aukštinimo, neigiančio transcendentinį Dievą, padarinių.

Tačiau šis reiškinys veikia ne tik jaunuolius. Pagrindinės ezoterinės kultūrinės temos taip pat aptinkamos politikos, švietimo ir įstatymų leidimo srityse (37). Čia ypač minėtina ekologija. Smarkiai pabrėždama biocentrizmą, radikalioji ekologija atmeta antropologinę Biblijos viziją, pasaulio centru laikančią žmones kaip kokybiškai aukštesnius už kitas gamtos formas. Nepaisant to, kad tokia tendencija perdėm nuvertina žmogiškumą, ji šiandien gana ryški įstatymų leidimo bei švietimo srityse. Ta pati ezoterinė kultūrinė matrica juntama ideologinėje teorijoje, kuria ramstoma gyventojų skaičiaus kontrolės politika ir genų inžinerijos eksperimentai ir kuri, regis, išreiškia žmonių svajonę sukurti save iš naujo. Kaip žmonės tikisi tai padaryti? Dešifruodami genetinį kodą, keisdami natūralias lytiškumo taisykles, nepripažindami mirties ribų.

Pasak „Naujojo amžiaus” mokymo, kurį galima pavadinti klasikiniu, žmonės gimsta turėdami dieviškąją kibirkštį – požiūris, primenantis senovės gnosticizmą. Per tai jie įtraukti į vieningą Visumą. Tad jie laikomi iš esmės dieviškais, nors šioje kosminėje dievystėje dalyvauja skirtingais sąmonės lygiais. Mes esame bendrakūrėjai ir kuriame savo pačių tikrovę. Dažnas „Naujojo amžiaus” autorius laikosi vizijos, kiekvieną individą laikančios kuriančiąja visatos versme, ir todėl teigia, jog mes patys pasirenkame savo gyvenimo aplinkybes (net gerą ar blogą sveikatą). Tačiau, norint atrasti savo tikslią vietą kosmoso vienovėje, būtina atlikti kelionę. Ta kelionė yra psichoterapija, o išganymas – visuotinės sąmonės pažinimas. Nuodėmės nėra; tėra netobulas žinojimas. Kiekvieno pavienio žmogaus tapatybė praskiesta visuotinės būties ir viena po kitos einančių įsikūnijimų sekos. Žmonės pavaldūs žvaigždžių įtakai, tačiau gali atsiverti juose gyvenančiai dievystei be paliovos ieškodami (atitinkamomis technikomis) vis didesnės savojo „aš” ir dieviškosios kosminės energijos dermės. Apreiškimas ar Išganymas iš išorės nereikalingas: pakanka patirti savyje slypintį išganymą (savęs paties atpirkimas) taikant įvaldytas psichofizines technikas, kreipiančias į galutinį apšvietimą.

Kai kurie tokio savęs paties atpirkimo proceso etapai yra parengiamieji (meditacija, kūno harmonija, savigydos energijų emanacija). Jie yra susidvasinimo, tobulėjimo ir apšvietimo procesų išeities taškas, padėdami geriau kontroliuoti save ir sutelkti psichiką individo „aš” „transformacijos į „kosminę sąmonę” kryptimi. Žmogui lemta išgyventi sielos reinkarnacijų skirtinguose kūnuose seką. Tačiau čia kalbama ne apie samsara ratą, ne apie apvalymą kaip bausmę, bet apie laipsnišką kilimą savo potencialo tobulo išskleidimo link.

Sąmonės išplėtimą norint paaiškinti kaip „mistinę” patirtį, pasitelkiama psichologija. Joga, zen, transcendentinė meditacija ir tantrinės pratybos padeda patirti visišką savirealizaciją arba apšvietimą. Ypatingieji potyriai (pakartotinis savo gimimo išgyvenimas, kelionės ligi mirties vartų, biofeedback, šokis ir net narkotikai – visa tai gali perkeisti sąmonės būklę) veda prie vienybės suvokimo bei apšvietimo. Kadangi tėra viena Dvasia, kai kurie asmenys gali būti ryšio su aukštesniosiomis būtybėmis kanalai. Kiekviena šios vienatinės visuotinės būties dalis susisiekia su visomis kitomis. Klasikine prieitimi „Naujajame amžiuje” tapo transpersonalinė psichologija, kurios pagrindinės sąvokos yra visuotinė Dvasia, aukštesnysis „aš”, kolektyvinė ir asmeninė pasąmonė, individualusis ego. Mūsų tikroji tapatybė – tai aukštesnysis „aš”, grandis, jungianti Dievą, kaip dieviškąjį protą, ir žmoniją. Dvasinis tobulėjimas reiškia sąlytį su aukštesniuoju „aš”, leidžiančiu įveikti visas objekto ir subjekto, gyvenimo ir mirties, psichikos ir kūno, „aš” ir fragmentinių „aš” aspektų perskyras. Mūsų asmenybė yra tartum tikrojo „aš” šešėlis ar sapnas. Aukštesniajame „aš” išlieka ankstesnių reinkarnacijų prisiminimai.

2.3.4.2. … Dievą?

„Naujasis amžius” pabrėžtinai teikia pirmenybę rytietiškoms ar ikikrikščioniškoms religijoms, laikydamas, kad jos nepagadintos judėjiškųjų-krikščioniškųjų iškraipymų. Todėl domimasi senovinėmis žemdirbių apeigomis ir vaisingumo kultais. Gaia, Motina Žemė, pateikiama kaip alternatyva Dievui Tėvui, kurio vaizdinys, manoma, perdėm susijęs su patriarchaline moters pavaldumo vyrui pažiūra. Jei apie Dievą kalbama, tai jis niekada nėra asmeninis Dievas; Dievas, apie kurį kalba „Naujasis amžius”, nėra nei asmeninis, nei transcendentinis. Jis taip pat nėra nei visatos Kūrėjas, nei meilės kupinas jos laikytojas, tai pasaulyje slypinti ir su juo „kosminę vienybę” sudaranti „beasmenė energija”: „visa yra viena”. Ši vienybė yra monistinė, panteistinė arba, tiksliau, panenteistinė. Dievas yra „gyvybės principas”, „pasaulio dvasia arba siela”, visos pasaulyje egzistuojančios sąmonės suma. Tam tikra prasme visa yra Dievas. Dievo buvimas aiškiausiai reiškiasi dvasiniais tikrovės aspektais, todėl galima sakyti, jog tam tikru būdu Dievas yra kiekviena dvasia.

„Dieviškoji energija” tada, kai žmonių priimama sąmoningai, dažnai vadinama ir „kristine energija”. Bet Kristus, apie kurį kalbama, nėra Jėzus iš Nazareto. „Kristaus” titulas taikomas kiekvienam, kuris yra pasiekęs tokią sąmonės būklę, kad suvokia savo dieviškumą ir todėl gali manytis esąs „visuotinis Mokytojas”. Jėzus iš Nazareto buvo vienas iš daugybės istorinių veikėjų, kuriuose ši „kristinė” prigimtis apsireiškė, panašiai kaip Budos ir kitų atvejais. Kiekvienas istorinis Kristaus pasireiškimas aiškiai rodo, kad visi žmonės yra dangiški ir dieviški, ir skatina juos tai suvokti.

Giliausias bei asmeniškiausias („psichinis”) lygis, kuriuo žmonės „girdi” šią „dievišką kosminę energiją”, taip pat vadinamas „Šventąja Dvasia”.

2.3.4.3. … pasaulį?

Esminę reikšmę „Naujojo amžiaus” mąstymui turėjo perėjimas nuo klasikinės fizikos mechanistinio modelio prie atominės ir subatominės fizikos, materija laikančios veikiau bangas ar energiją, o ne daleles, „holistinio” modelio. Visata yra energijos vandenynas, traktuojamas kaip vienatinė visuma arba santykių tinklas. Energija, gaivinanti šį vienatinį organizmą, yra „dvasia”. Dievas ir pasaulis nėra kitoniški. Pasaulis, kuris pats yra dieviškas, apimtas evoliucijos, vedančios nuo inertiškos materijos prie „aukštesnės ir tobulos sąmonės”. Pasaulis yra nesukurtas, amžinas ir sau pakankamas. Pasaulio ateitį lemia vidinė dinamika, kuri neišvengiamai teigiama ir kreipia į visko, kas egzistuoja, dieviškąją (sutaikintąją) vienybę. Dievas ir pasaulis, siela ir kūnas, protas ir jausmas, dangus ir žemė yra viena neaprėpiama energijos vibracija.

Jamesas Lovelockas savo knygoje apie Gaia hipotezę teigia, jog „visą gyvosios materijos žemėje spektrą nuo banginių iki virusų ir nuo ąžuolų iki dumblių galima laikyti viena gyva esybe, gebančia manipuliuoti Žemės atmosfera, kad pritaikytų ją savo bendriesiems poreikiams, ir apdovanotą gebomis ir galiomis, toli pranokstančiomis tas, kurias turi ją sudarančios galios” (38). Kai kam Gaia hipotezė atrodo esanti „keista individualizmo ir kolektyvizmo sintezė. Kyla įspūdis, tartum ‘Naujasis amžius’, išplėšęs žmones iš fragmentinės politikos, netverdamas nekantrumu meta juos į didįjį globalinio proto katilą”. Globalinėms smegenims, kad galėtų valdyti, reikia institucijų, kitaip tariant, pasaulinės vyriausybės. „Kad galėtų imtis dabarties problemų, ‘Naujasis amžius’ svajoja apie Platono Respublikos stiliaus dvasinę aristokratiją, valdomą slaptų draugijų…” (39). Galbūt toks teigimas būtų perdėtas, tačiau daug kas rodo, jog gnostinis elitizmas ir globalinis valdymas sutaria daugeliu tarptautinės politikos klausimų.

Visa pasaulyje susiję. Kiekviena dalis kaip tokia yra totalybės atvaizdas; visuma yra kiekviename daikte, ir kiekvienas daiktas – visumoje. „Didžiojoje būties grandinėje” visos būtybės artimai susijusios ir sudaro vieną šeimą, ženklinamą skirtingų evoliucijos laipsnių. Kiekvienas žmogus yra holograma, visos kūrinijos, kur kiekvienas daiktas virpa savu dažniu, atvaizdas. Kiekvienas žmogus yra žemės centrinės nervų sistemos neuronas, o visos individualios esybės viena kitą papildo. Iš tiesų vidinis papildomumas, arba androginija, būdinga visai kūrinijai (40).

Viena iš „Naujojo amžiaus” raštuose bei reiškiamose mintyse pasikartojančių temų yra „naujoji paradigma”, kurią atvėrė šiuolaikinis mokslas. „Mokslas davė supratimą apie visumas ir sistemas, veikiančiąsias jėgas ir transformacijas. Mokomės atpažinti tendencijas, įžiūrėti ankstyvuosius kitos, daugiau žadančios paradigmos ženklus. Kuriame alternatyvius ateities scenarijus. Aptarinėjame senų sistemų trūkumus, siūlydami naujus problemų sprendimus visose srityse” (41). Iki šiol „paradigmos kaita” buvo radikalus perspektyvos pakeitimas, ne daugiau. Dar nežinia, ar reali kaita prilygs minties aukštumoms, ir kiek vidinis persikeitimas išgalės paveikti išorinį pasaulį. Net ir iš anksto neigiamai nenusistatęs žmogus priverstas suabejoti teorijos moksliškumu girdėdamas tokius teiginius: „Karas neįsivaizduojamas visuomenėje, kurią sudaro autonominiai individai, atradę visos žmonijos sąsajiškumą, nebijantys svetimų idėjų ir svetimų kultūrų, žinantys, kad visos revoliucijos prasideda viduje ir kad savo savitos apšvietos nevalia primesti kitiems” (42). Nelogiška iš to, kad kažkas neįsivaizduojama, daryti išvadą, jog to negali įvykti. Toks samprotavimas būdingas gnosticizmui tuo požiūriu, kad perdėm sureikšminami žinojimas ir sąmonė. Čia norime ne nuneigti pamatinį ir esminį vaidmenį, tenkantį sąmonės raidai mokslinių atradimų srityje, bet tik įspėti neprojektuoti į išorinę realybę to, kas dar tebėra minties plotmėje.

2.4. „Gyventi veikiau mite, o ne istorijoje“ (43)?: „Naujasis amžius” ir kultūra

„Iš esmės ‘Naujojo amžiaus’ žavesys susijęs su kultūriškai skatinamu domėjimusi savimi, savo vertingumu, gebėjimu ir problemomis. Hierarchiškai suręsta tradicinė religija gerai tinka bendruomenei, tuo tarpu nuo tradicijos atsietas dvasingumas – individui. ‘Naujasis amžius’ yra ‘apie’ ‘aš’ tuo požiūriu, kad skatina aukštinimą to, kas turi būti ir ateiti, ir ‘dėl’ ‘aš’ tuo požiūriu, kad, daug kuo skirdamasis nuo vyraujančios kultūros, gerai tinka imtis tapatybės problemų, pagimdytų konvencinių gyvenimo formų” (44).

Tradicijos patriarchalinės, hierarchinės socialinės ar bažnytinės organizacijos pavidalu atmetimas reiškia alternatyvios visuomeninės formos, aiškiai įkvėptos šiuolaikinio „aš” supratimo, paiešką. Daugelyje „Naujojo amžiaus” raštų tikinama, jog nieko neįmanu (tiesiogiai) padaryti, kad pakeistum pasaulį, bet viskas įmanoma, kad pakeistum save. Individualios sąmonės keitimas laikomas (netiesioginiu) pasaulio keitimo būdu. Pagrindinė socialinės kaitos priemonė yra asmeninis pavyzdys. Pasaulinis tokių asmeninių pavyzdžių pripažinimas neišvengiamai atves prie kolektyvinio proto kaitos, kuri bus didžiulis mūsų laikų pasiekimas. Tai aiškiai yra holistinės paradigmos dalis ir klasikinio filosofijos klausimo dėl vienio ir daugio nauja formuluotė. Be to, tai susiję su Jungo atitikčių teorijos palaikymu ir priežastingumo atmetimu. Individai yra fragmentiniai planetinės hologramos vaizdai. Žvelgiant į savo vidų, visata ne tik pažįstama, bet ir keičiama. Bet juo daugiau žvelgiama savin, juo mažesnė darosi politinė arena. Ar tai išties dera su demokratinio dalyvavimo naujoje politinėje tvarkoje retorika, ar tai tėra būdas subtiliai ir niekam nesuvokiant atimti iš individų jų teises, paliekant juos atvirus manipuliacijai? Ar dabartinis rūpinimasis planetos problemomis (aplinkos apsauga, gamtinių išteklių mažėjimas, gyventojų perteklius, ekonominė praraja tarp Šiaurės ir Pietų, gigantiškas branduolinis arsenalas, politinis nestabilumas) skatina ar neskatina įsitraukti į kitus, ne mažiau realius politinius ir socialinius klausimus? Senas posakis, jog „artimo meilė prasideda namuose” gali sveikai atsverti perdėm egocentrišką požiūrį į šiuos klausimus. Kai kurie „Naujojo amžiaus” tyrinėtojai po tariamo abejingumo politikai skraiste įžiūri grėsmingą autoritarizmą. Davidas Spangleris pats nurodo, kad vienas iš „Naujojo amžiaus” šešėlių yra „subtilus pasidavimas bejėgiškumui ir neatsakingumui, kai, užuot veikliai kūrus savo pilnatvišką gyvenimą, laukiama ‘Naujojo amžiaus’ atėjimo” (45).

Nors vargu būtų teisinga teigti, kad „Naujojo amžiaus” nuostatos visuotinai persisunkusios kvietizmu, vienas iš būgštavimų yra tas, kad privatinė savirealizacijos paieška „Naujojo amžiaus” sąjūdyje gali iš tikrųjų griauti sveikos religinės kultūros galimybę. Dėmesys atkreiptinas į tris momentus:

– Galima savęs paklausti, ar „Naujasis amžius” intelektualiai įtikina pateikdamas visą visatos vaizdą pasaulio vizijoje, kuri tariasi sujungianti gamtą su dvasine tikrove. Tokioje perspektyvoje Vakarų pasaulis yra padalytas pasaulis, paremtas monoteizmu, transcendencija, kitoniškumu ir atskirumu. Pamatinis dualizmas įžiūrimas realybės ir idealybės, santykinybės ir absoliutybės, baigtinybės ir begalybės, žmogystės ir dievystės, šventybės ir profanybės, praeities ir dabarties perskyrose, primenančiose Hegelio „neramiąją sąmonę” bei laikomose tragedija. „Naujasis amžius” tam priešpriešina vienybę sulydant. Jis tariasi sutaikinąs sielą ir kūną, moteriškumą ir vyriškumą, dvasią ir materiją, žmogystę ir dievystę, žemę ir kosmosą, tai, kas transcendentiška ir imanentiška, religiją ir mokslą, religijų skirtumus, yin ir yang. Tad kitoniškumo nebėra; tai, kas lieka, kalbant žmogiškomis sąvokomis, yra transpersonalybė. „Naujojo amžiaus” pasaulis yra pasaulis be problemų: ten nėra nieko, ką dar reikėtų padaryti. Tačiau metafizinis klausimas dėl vienio ir daugio lieka nei atsakytas, nei galbūt net iškeltas, nes daug apgailestaujama dėl susiskaldymo ir pasidalijimo padarinių, o atsakas tėra vaizdavimas, kaip viskas atrodytų kitoje vizijoje.

– „Naujasis amžius” perima Rytų religines praktikas dalimis, peraiškindamas jas taip, kad jos tiktų vakariečiams. Nuodėmės ir išganymo sąvokos pakeičiamos morališkai neutraliu kalbėjimu apie priklausomybę ir išsilaisvinimą. Tokios nuorodos į Azijos įtakas neretai būna Vakarų kultūros „pseudoorientalizacija”. Vargiai galima kalbėti apie autentišką dialogą. Kontekstuose, kur įtariama graikų-romėnų ir žydų-krikščionių įtaka, rytietiškos įtakos pasitelkiamos kaip alternatyvos Vakarų kultūrai. Oficialusis mokslas bei medicina laikomi žemesniais už holistines prieitis; tas pats pasakytina apie patriarchalines ir dalines struktūras politikos bei religijos srityje – visa tai trukdo Vandenio amžiaus atėjimui. Pakartosime dar kartą: akivaizdu, kad „Naujojo amžiaus” alternatyvos reiškia visišką ryšių su jas išugdžiusia tradicija nutraukimą. Argi tokia nuostata iš tiesų tokia brandi ir laisva, kaip tikima?

– Autentiškos religinės tradicijos skatina drausmingumą, priešais akis kaip tikslą turėdamos išmintį, dvasinę pusiausvyrą ir atjautą. „Naujasis amžius” siejasi su visuomenės giliu, neišdildomu sveikos religinės kultūros ir rišlesnio bei šviesesnio idealo, negu paprastai siūlo politikai, troškimu, tačiau nėra aišku, kam gali būti naudinga nuolatine „aš” plėtra paremta vizija – individams ar visuomenei. „Naujojo amžiaus” ugdomieji kursai (tokie kaip Erhard Seminar Training [EST] ir t. t.) kontrkultūrines vertybes supina su vyraujančiai kultūrai būdingu troškimu pasiekti sėkmę, vidiniu pasitenkinimu išorine sėkme. Findhorno Spirit of Business seminarai siekia perkeisti darbo patirtį, idant padidėtų našumas. Kai kurie „Naujojo amžiaus” sekėjai įsitraukia ne tik tam, kad pasidarytų autentiškesni ir spontaniškesni, bet ir kad taptų turtingi (padedant magijai ir pan.). „Guviam verslininkui dalyką dar patrauklesnį daro tai, kad ‘Naujojo amžiaus’ ugdomuosiuose kursuose, regis, ataidi verslo pasaulyje plintančios humanistiškesnės idėjos. Darbo vieta pateikiama kaip ‘mokymosi aplinka’, kalbama apie ‘gyvybės grąžinimą darbui’, ‘darbo humanizavimą’, ‘vadybinę realizaciją’, ‘pirmiausia žmones’ ar ‘potencialo išlaisvinimą’. Pateikiamos ‘Naujojo amžiaus’ ugdytojų, šios idėjos gali patikti verslininkams, kurie jau buvo dalyvavę pasaulietiniu humanizmu paremtose pratybose ir norėtų patobulėti tiek asmeninio augimo, laimės ir gyvenimo džiaugsmo, tiek komercinio našumo sumetimais” (46). Tad akivaizdu, jog žmonės, dalyvaujantys tokiuose ugdymo kursuose, trokšta išminties ir dvasinės pusiausvyros; tačiau kaip veikla, į kurią jie įsitraukę, prisideda prie bendrojo gėrio? Visi šie reiškiniai vertinti ne tik remiantis motyvais, bet ir iš vaisių, klausiant, ką jie skatina – „aš” ar solidarumą, solidarumą ne tik su banginiais, medžiais ar panašiais mąstančiais žmonėmis, bet ir su visa kūrinija, įskaitant ir visą žmoniją. Pasak kardinolo Josepho Ratzingerio, žalingiausi bet kurios egoizmo filosofijos, kuria persiima institucijos ar daugelis žmonių, padariniai yra „strategijos, kaip sumažinti skaičių tų, kurie valgys nuo žmonijos stalo” (47). Tai pamatinis kriterijus bet kurios filosofijos ar teorijos poveikiui pasverti. Krikščionybė visuomet stengiasi matuoti žmogaus pastangas pagal atvirumą Kūrėjui ir visiems kitiems kūriniams, pagarbą, kuri tvirtai remiasi meile.

2.5. Kodėl „Naujasis amžius“ taip greitai ir lengvai paplito?

Kad ir kokių klausimų bei kritikos susilauktų, „Naujasis amžius” vis dėlto yra mėginimas įnešti šilumos į žiaurų ir negailestingą pasaulį. Kaip reakcija į modernybę, jis dažnai lygiuojasi į jausmų, instinktų ir emocijų lygmenį. Dairytis alternatyvaus, aiškiai optimistinio santykio su kosmosu žmones daugiausia verčia ekonominio nestabilumo, politinio netikrumo ir klimatinių pokyčių ženklinamos apokaliptinės ateities baimė. Ieškoma visybiškumo ir laimės, dažnai atvirai dvasiniu matmeniu. Kita vertus, pažymėtina, kad „Naujasis amžius” susilaukė milžiniškos sėkmės epochoje, kuriai būdingas beveik visuotinis įvairovės aiškinimas. Vakarų kultūra peržengė tolerancijos ribas tuo požiūriu, kad pasyviai ar rezignuotai susitaikė su individų ar mažumą sudarančių grupių idiosinkrazijomis, taip ardydama pagarbą normalybei, kuri pateikiama kaip moralinį krūvį turinti sąvoka, neišvengiamai susijusi su absoliučiomis normomis. Tuo tarpu absoliutūs įsitikinimai ar absoliučios normos vis didesniam skaičiui žmonių reiškia negebėjimą toleruoti kitų žmonių pažiūrų bei įsitikinimų. Tokioje aplinkoje alternatyvios gyvensenos ir teorijos tiesiog suklestėjo: būti skirtingam ne tik priimtina, bet ir gera bei teigiama (48).

Iš akių būtina neišleisti to, kad žmonės priklauso „Naujajam amžiui” įvairiais būdais ir lygmenimis. Dažniausia tai nėra tikra „priklausomybė” grupei ar sąjūdžiui; nelabai domimasi ir principais, kuriais „Naujasis amžius” remiasi. Gana dažnai žmonės domisi tam tikromis terapijomis ar praktikomis nesigilindami į jų pagrindus arba paprasčiausiai yra atsitiktiniai produktų, turinčių „Naujojo amžiaus” etiketę, vartotojai. Pavyzdžiui, žmones, kurie naudojasi aromaterapija ar klausosi „Naujojo amžiaus” muzikos, paprastai domina tų dalykų poveikis jų sveikatai ar savijautai, ir tik nedaugelis leidžiasi giliau, mėgindami perprasti teorinę (ar „mistinę”) reikšmę. Tai tobulai atitinka vartojimo modelius, būdingus visuomenėms, kur pramogai ir laisvalaikiui tenka toks svarbus vaidmuo. „Sąjūdis” gerai prisitaikė prie rinkos dėsnių, ir tai, kad jis taip paplito, iš dalies lėmė jo ekonomiškai patraukli pasiūla. Kai kuriuose kultūrose „Naujasis amžius” net laikytas produktu, sukurtu rinkodaros principus taikant religijos reiškiniui (49). Visada rasis būdų, kaip pasipelnyti iš žmonių dvasinių poreikių. Kaip ir daugelis kitų dalykų šiuolaikinėje ekonomikoje, „Naujasis amžius” yra globalinis reiškinys, palaikomas ir maitinamas visuomenės komunikavimo priemonių skleidžiamos informacijos. Galima ginčytis, ar šią globalinę bendruomenę sukūrė komunikavimo priemonės, tačiau tai, kad populiarinimo literatūra ir žiniasklaida laiduoja jos sekėjų bei palaikytojų idėjos spartų plitimą, yra akivaizdu. Kita vertus, neįmanu įtikimai įrodyti nei to, kad tokia sparti idėjų sklaida yra atsitiktinė, nei to, kad ji yra planingos veiklos vaisius, nes turime reikalą su labai menkai įstruktūrinta „bendruomenės” forma. Panašiai kaip interneto sukurtos kibernetinės bendruomenės, tai – sritis, kur ryšiai tarp individų gali būti labai beasmeniai arba tarpasmeniai tiktai labai ribota prasme.

„Naujasis amžius” tapo labai populiarus kaip gana nerišli visuma pažiūrų, terapijų ir praktikų, kurios dažnai atsirenkamos ir jungiamos kaip patinka, nekreipiant dėmesio į galimus nesuderinamumus ar nenuoseklumus. Bet kito ir negali laukti iš pasaulio vizijos, sąmoningai paremtos „dešiniojo smegenų pusrutulio” intuityviuoju mąstymu. Ir būtent todėl labai svarbu gerai pažinti pagrindinius „Naujojo amžiaus” idėjų bruožus. Siūlomi dalykai paprastai apibūdinami kaip esantys veikiau „dvasiniai” negu priklausantys kokiai nors apibrėžtai religijai, tačiau saitai su tam tikromis Rytų religijomis yra daug artimesni nei įsivaizduoja daugelis „vartotojų”. Tai neabejotinai svarbus momentas, pasvertinas renkantis „maldos” grupes, tačiau kartu ir rimtas klausimas vadybai įmonių – o jų randasi vis daugiau, – kurių darbuotojai akinami praktikuoti meditaciją ir savo profesinėje veikloje taikyti sąmonę plečiančias technikas (50).

Pravartu tarti keletą žodžių apie koordinuotą „Naujojo amžiaus” kaip ideologijos skatinimą; tai – labai sudėtingas klausimas. Kai kurių grupių reakcija į „Naująjį amžių” reiškėsi kaltinimais sąmokslu, tačiau joms paprastai būdavo atsakoma, jog regime spontanišką kultūrinę kaitą, kurios kryptį lemia žmogaus kontrolei nepavaldžios įtakos. Vis dėlto reikėtų nurodyti, kad „Naująjį amžių” su tam tikromis tarptautiniu mastu įtakingomis grupėmis sieja tikslas dalines religijas pakeisti arba išstumti į nuošalę, idant atsirastų vietos visuotinei religijai, galinčiai suvienyti žmoniją. Toje pačioje perspektyvoje derėtų žvelgti ir į labai koordinuotas tam tikrų institucijų pastangas suformuluoti globalinę etiką, etinį karkasą, kuris atspindėtų globalinį šiuolaikinės kultūros, ekonomikos ir politikos pobūdį. Negana to, ekologinių klausimų politizavimas neginčytinai suteikia ypatingą atspalvį visam Gaia hipotezės, arba motinos žemės kulto, klausimui.
 

3. „NAUJASIS AMŽIUS“ IR KRIKŠČIONIŠKASIS DVASINGUMAS

3.1. „Naujasis amžius“ kaip dvasingumas

„Naujasis amžius” jo skleidėjų dažnai apibrėžiamas kaip „naujasis dvasingumas”. Atrodytų paradoksalu vadinti jį „nauju”, žinant, kiek daug idėjų paimta iš senovės religijų ir kultūrų. Tikrai nauja „Naujajame amžiuje” yra sąmoningas alternatyvos Vakarų kultūrai ir jos judėjiškoms-krikščioniškoms šaknims ieškojimas. „Dvasingumas” tada žymi vidinį harmonijos ir vienybės su tikrove potyrį, panaikinantį žmogiškojo netobulumo ir baigtinumo jausmą. Žmogus atranda savo artimą sąsają su šventa visuotine jėga ar energija, sudarančia visos gyvybės šerdį. Tai atradęs, jis gali leistis į tobulėjimo kelionę, leisiančią jam pertvarkyti savo asmeninį gyvenimą bei santykį su pasauliu ir užimti savo vietą visuotiniame tapsmo procese bei be paliovos evoliucionuojančio pasaulio naujojoje pradžioje. Viso to vaisius – kosminė mistika (51), išsirutuliojanti iš dinaminėmis energijomis kunkuliuojančios visatos suvokimo. Tad kosminė energija, vibracija, šviesa, Dievas meilė ir net aukščiausiasis „aš” – visa žymi vieną ir tą pačią tikrovę, pirminę versmę, glūdinčią kiekvienoje būtybėje.

Tokį dvasingumą sudaro du skirtingi elementai, metafizinis ir psichologinis. Metafizinis sandas kyla iš ezoterinių bei teosofinių „Naujojo amžiaus” šaknų ir iš esmės yra nauja gnosis forma. Prie to, kas dieviška, artinamasi per uždengtų slėpinių pažinimą, individualiai stengiantis atrasti „realybę anapus to, kas vien regima, pradžią anapus laiko, tai, kas transcendentiška, anapus to, kas tik praeinamybė, pirmapradę tradiciją anapus vien efemeriškos tradicijos, kitą anapus savęs, kosminę dievystę anapus įsikūnijusio individo”. Ezoterinis dvasingumas yra „būties už būtybių perskyros ieškojimas, savotiškas prarastos vienybės ilgesys” (52).

„Tai gnostinė ezoterinio dvasingumo matrica, iškylanti aikštėn Vandenio vaikams ieškant transcendentinės religijų vienybės. Iš istorinių religijų jie linkę atsirinkti tik ezoterinį branduolį, kurio sergėtojais skelbiasi esą. Jie kažkaip neigia istoriją ir nesutinka, kad dvasingumas gali šaknytis laike arba kokioje nors institucijoje. Jėzus iš Nazareto yra ne Dievas, bet vienas iš daugelio kosminio ir visuotinio Kristaus pasireiškimų” (53).

Psichologinis tokio dvasingumo sandas gimsta iš ezoterinės kultūros ir psichologijos susitikimo (plg. 2.3.2). Tada „Naujasis amžius” tampa individualaus psichinio-dvasinio persikeitimo potyriu, kuris laikomas panašiu į religinį. Kai kurie žmonės po asmeninės krizės ar ilgų dvasinių ieškojimų tokį persikeitimą išgyvena kaip gilų mistinį potyrį. Kitiems tai išsirutulioja iš meditacijos praktikavimo, kokios nors terapijos ar paranormalių potyrių, pakeičiančių sąmonės būklę ir leidžiančių suvokti tikrovės vienybę (54).

3.2. Dvasinis narcisizmas?

Kai kurie autoriai „Naujojo amžiaus” dvasingumą laiko savotišku dvasiniu narcisizmu ar pseudomisticizmu. Įdomu, kad tokią kritiką išsakė pripažintas „Naujojo amžiaus” narys Davidas Spangleris, kuris vėlesniuose savo darbuose atsitraukė nuo ezoteriškesnių šios mąstymo pakraipos aspektų.

Jis teigė, jog populiaresnėms „Naujojo amžiaus” formoms būdinga tai, kad individai ir grupės čia „įgyvendina, dažnai okultiniu ar milenarianistiniu pavidalu, savo svajones apie ateitį ir galią <…>. Pagrindinis šio lygmens bruožas yra prisirišimas prie privataus savirealizacijos pasaulio ir nuoseklus (nors ne visada aiškiai regimas) pasitraukimas iš pasaulio. Šiuo lygmeniu ‘Naujasis amžius’ tapo apgyvendintas keistų bei egzotiškų būtybių, mokytojų, sekėjų, ne žemės gyventojų; tai psichinių galių ir okultinių slėpinių, sąmokslų ir paslėptų mokymų vieta” (55).

Vėlesniame veikale Davidas Spangleris vardija, jo akimis, neigiamus „Naujojo amžiaus” aspektus, arba „šešėlius”: „nusigręžimas nuo praeities dėl ateities; prisirišimas prie naujybės dėl jos pačios <…>; skirtumų nematymas dėl visybiškumo ir bendrystės, ir todėl negebėjimas suvokti ar įvertinti ribų vaidmens <…>; psichinių reiškinių painiojimas su išmintimi, laidininkavimo (channeling) – su dvasingumu, ‘Naujojo amžiaus’ perspektyvos – su galutine tiesa” (56). Bet galiausiai Spangleris įsitikinęs, kad savanaudiškas, iracionalus narcisizmas būdingas tiktai keliems sekėjams. Kaip teigiamus aspektus jis pabrėžia „Naujojo amžiaus” paskirtį būti kaitos atvaizdu ir įkūnyti šventybę, taip pat tai, kad dauguma narių yra gyvybei ir dvasinei evoliucijai tarnaujantys „labai rimti tiesos ieškotojai”.

Daugelio „Naujojo amžiaus” etikete paženklintų produktų bei terapijų komercinį aspektą aikštėn iškelia amerikiečių jėzuitas Davidas Toolanas, kelerius metus buvęs dažnas svečias „Naujojo amžiaus” aplinkoje. Pasak jo, naujaamžininkai yra atradę vidinį gyvenimą bei susižavėję perspektyva būti atsakingiems už pasaulį, tačiau kartu lengvai įpuola į individualizmą ir linksta viską traktuoti kaip vartojimo objektą. Šiuo požiūriu „Naujojo amžiaus” dvasingumas nėra krikščioniškas, tačiau jis nėra ir budistinis tol, kol nepasirengęs savęs išsižadėti. Mistinio susivienijimo svajonė praktikoje baigiasi grynai virtualiu susivienijimu, galiausiai paliekant žmogų dar vienišesnį bei alkanesnį.

3.3. Kosminis Kristus

Ankstyvosiomis krikščionybės dienomis Jėzų Kristų tikintiems teko stoti prieš gnostines religijas. Jie jų neignoravo, bet priėmė iššūkį pritaikydami Jėzui Kristui sąvokas, vartotas kreipiantis į kosmines dievybes. Geriausias to pavyzdys – garsusis himnas Kristui šventojo Pauliaus laiške kolosiečiams:

„Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas,
visos Kūrinijos pirmagimis,
nes jame sukurta visa,
kas yra danguje ir žemėje,
kas regima ir neregima,
ar sostai, ar viešpatystės,
ar kunigaikštystės, ar valdžios.
Visa sukurta per jį ir jam,
jis yra pirma visų daiktų,
ir visa juo laikosi.
Ir jis yra Kūno – Bažnyčios galva.
Jis – pradžia,
mirusiųjų pirmagimis,
kad visame kame turėtų pirmenybę,
nes Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę,
ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką,
per jį sutaikinti su savimi
visa, kas yra žemėje ir danguje“ (1, 15–20).

Šie ankstyvieji krikščionys nelaukė naujo kosminio amžiaus. Šiuo himnu jie šventė visų dalykų, prasidėjusių Kristuje, išsipildymą. „Iš tikrųjų laikas pasiekė savo pilnatvę tuo, kad Dievas per Įsikūnijimą įžengė į žmogaus istoriją. Amžinybė įžengė į laiką – ar dar gali būti didesnis ‘išsipildymas’? Argi įmanomas dar koks nors kitas ‘išsipildymas’?” (57) Gnostinis tikėjimas kosminėmis galiomis ir kažkokiu miglotu likimu neigia ryšio su Kristuje apreikštu asmeniniu Dievu galimybę. Krikščionims tikrasis kosminis Kristus yra tas, kuris veikliai esti įvairiuose savo kūno, kuris yra Bažnyčia, nariuose. Jie savo žvilgsnį kreipia ne į beasmenes kosmines galias, bet į rūpestingą asmeninio Dievo meilę; kosminis biocentrizmas, jų akimis, paverstinas socialinių santykių (Bažnyčioje) rinkiniu. Ir jie nėra ciklinio kosminių įvykių modelio kaliniai, bet dėmesį telkia į istorinį Jėzų, ypač į jo nukryžiavimą ir prisikėlimą. Laiške kolosiečiams ir Naujajame Testamente aptinkame kitokį mokymą negu tas, kuris implicitiškai glūdi „Naujojo amžiaus” mintyje: krikščionys suvokia Dievą kaip Asmenų Trejybę, sukūrusią žmonių giminę iš troškimo dalytis trinitarinio gyvenimo bendryste su sukurtaisiais asmenimis. Teisingai suprantant, tai reiškia, jog autentiškas dvasingumas yra ne tiek mūsų vykdomas Dievo ieškojimas, kiek Dievo vykdomas mūsų ieškojimas.

„Naujojo amžiaus” sluoksniuose paplitęs visiškai kitoks požiūris į kosminę Kristaus reikšmę. „Kosminis Kristus yra dieviškasis modelis, kuris susijungia su tikrove Jėzaus Kristaus asmenyje (bet jokiu būdu šiuo asmeniu neapsiriboja). Dieviškasis susijungiamumo modelis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jn 1, 14) <…>. Kosminis Kristus <…> išlaisvina iš niutoniškosios mechanistinės visatos – visatos, kupinos varžymosi, laimėtojų ir pralaimėtojų, dualizmų ir antropocentrizmo, – pančių ir pesimizmo, taip pat iš nuobodulio, gimstančio tada, kai mūsų jaudinanti visata pateikiama kaip mašina, neturinti jokio slėpiningumo ir mistiškumo. Kosminis Kristus yra lokalinis ir istorinis, artimas žmogaus istorijai. Kosminis Kristus gali gyventi kaimynystėje arba mūsų giliausiame ir tikriausiame ‘aš’” (58). Tokiam tvirtinimui gal ir nepritartų visi „Naujojo amžiaus” sekėjai, tačiau jis yra labai taiklus ir visiškai aiškiai parodo šių dviejų požiūrių į Kristų skirtingumą. „Naujasis amžius” kosminį Kristų laiko modeliu, kurį galima atkartoti daugybėje žmonių, vietų ir laikų; būtent čia glūdi esminė paradigmos kaita – Kristus galiausiai yra potencialas mūsų viduje.

Krikščioniškajam tikėjimui Jėzus Kristus yra ne modelis, bet dieviškasis asmuo, kurio asmenybė, žmogiška ir kartu dieviška, mūsų istorijoje apreiškia Dievo meilės kiekvienam asmeniui slėpinį (Jn 3, 16); jis gyvena mumyse, nes dalijasi su mumis savo gyvenimu, tačiau tai nei primesta, nei vyksta automatiškai. Visi žmonės kviečiami dalyvauti jo gyvenime, gyventi „Kristuje”.

3.4. Krikščionybės mistika ir „Naujojo amžiaus“ mistika

Krikščionims dvasinis gyvenimas yra malonės dėka vis gilesnis ir mūsų santykį su artimu bei visata apšviečiantis ryšys su Dievu. Dvasingumas „Naujojo amžiaus” perspektyvoje reiškia išgyvenamas sąmonės būkles, kuriose vyrauja dermės bei susiliejimo su Visuma pajauta. Čia „mistikos” sąvoka žymi ne susitikimą su transcendentiniu Dievu meilės pilnatvėje, bet susitelkimo į save pagimdytą potyrį, svaiginančią vienybės su visata, panirimo į didįjį būties vandenyną pajautą (59).

Šis esminis skirtumas akivaizdus lyginant krikščionybės mistiką ir „Naujojo amžiaus” mistiką visais lygmenimis. „Naujojo amžiaus” mistikoje apsivalymas paremtas nerimastavimo ar susvetimėjimo suvokimu, įveiktinu panyrant į Visumą. Atsiversti trokštantis asmuo turi naudotis technikomis, įgalinančiomis išgyventi apšvietimo potyrį, perkeičiantį individo sąmonę bei atveriantį jį dievystei, laikomai giliausia tikrovės esme.

Technikos ir metodai, siūlomi šios imanentinės religinės sistemos, kuri neturi Dievo kaip asmens sąvokos, pradeda „nuo apačios”. Tiesa, jie numato nusileidimą į savo širdies ar sielos gelmes, tačiau iš esmės yra žmogiškosios asmens mėginimas savo jėgomis pakilti ligi dievystės. Dažnai tai būna sąmonės „kilimas” to, kas vadinama išlaisvinamuoju „vidinio dievo” suvokimu, linkme. Šios technikos prieinamos ne kiekvienam, jų vaisiai rezervuoti privilegijuotai dvasinei „aristokratijai”.

Tuo tarpu esminis krikščionių tikėjimo elementas yra Dievo nusileidimas pas savo kūrinius, ypač mažiausiuosius, silpniausiuosius ir, žvelgiant „pasaulio” akimis, menkiausiai apdovanotuosius. Dvasinių technikų, kurias būtų naudinga išmokti, yra, tačiau Dievas gali jas aplenkti ar apseiti be jų. Krikščioniškasis „artėjimo prie Dievo metodas nesiremia kokia nors technika griežtąja šio žodžio prasme. Tai prieštarautų Evangelijos rekomenduojamai vaikiškumo dvasiai. Autentiškos krikščioniškosios mistikos šerdis yra ne technika: ji visada yra Dievo dovana, ir ją gavusysis žino, jog yra jos nevertas” (60).

Krikščionims atsivertimas reiškia atsigręžimą į Tėvą per Sūnų paklūstant Šventosios Dvasios galiai. Juo toliau žmogus yra pažengęs ryšio su Dievu – tas ryšys visuomet ir visais požiūriais yra laisva dovana – matmeniu, juo labiau jis jaučia poreikį nusigręžti nuo nuodėmės, dvasinės trumparegystės ir savimyliškumo – to, kas trukdo pasitikint atsiduoti Dievui bei atsiverti artimui.

Visos meditacijos technikos turi būti apvalytos nuo perdėto pasitikėjimo savimi ir pretenzingumo. Krikščioniškoji malda yra ne įsimąstymo į save patį, ramybės ir savęs ištuštinimo praktikavimas, bet meilės dialogas, „reikalaujantis atsivertimo nuostatos, išėjimo iš ‘aš’ Dievo ‘tu’ link” (61). Skatindama kasdien visapusiškiau atsiduoti Dievo valiai, ji akina mus giliam, autentiškam solidarumui su savo broliais bei seserimis (62).

3.5. „Vidinis dievas“ ir „theosis“

Tai pamatinis „Naująjį amžių” ir krikščionybę skiriantis dalykas. Daugybė „Naujojo amžiaus” raštų persunkti įsitikinimu, kad „išorėje” nėra jokios dieviškosios būtybės arba ji bent realiai nesiskiria nuo likusios tikrovės. Nuo Jungo laikų visada būta žmonių, reiškusių tikėjimą „vidiniu dievu”. Mūsų problema, „Naujojo amžiaus” akimis, yra negebėjimas įžiūrėti savo pačių dievystę, negebėjimas, kurį įmanu įveikti pasitelkiant dvasinį vadovavimą arba taikant įvairias technikas paslėptam (dieviškam) potencialui išlaisvinti. Pamatinė idėja ta, kad „Dievas” galiausiai glūdi giliai mumyse. Esame dievai ir galime atrasti savo neribotą galią šalindami neautentiškumo sluoksnius (63). Juo labiau potencialas pažįstamas, juo geriau jis realizuojamas, ir šiuo požiūriu „Naujasis amžius” turi savą theosis, arba sudievinimo – tiksliau, to, kad esame dieviški, įžiūrėjimo bei priėmimo, – idėją. Kai kurių nuomone, gyvename „amžiuje, kuriame mūsiškasis Dievo supratimas turi būti suvidujintas, išorinį visagalį Dievą paverčiant dinamine ir kūrybine jėga, glūdinčia viso, kas yra, šerdyje, ir suvokiama kaip Dievas – Dvasia” (64).

Savo veikalo Adversus haereses V knygos pratarmėje šventasis Ireniejus kalba apie „Jėzų Kristų, kuris iš savo per kraštus besiliejančios meilės tapo toks, kokie esame mes, idant padarytų mus tokius, koks yra jis pats”. Čia pateikiama krikščioniškoji theosis, arba sudievinimo, samprata: theosis yra ne tik mūsų vienų pastangų, bet ir mumyse ir per mus veikiančios Dievo malonės vaisius. Tai neišvengiamai reikalauja iš mūsų nuo pat pradžių įsisąmoninti savo neatbaigtumą bei nuodėmingumą, vadinasi, persiimti nuostata, visiškai priešinga savęs aukštinimui. Be to, tai atveria mums kelią į Trejybės gyvenimą, kuris yra tobulas skirtybės vienybės šerdyje atvejis: tai daugiau sinergija, o ne susiliejimas. Visa tai yra asmeninio susitikimo vaisius, visiškai naujo gyvenimo pasiūlymas. Gyvenimas Kristuje nėra kas nors taip asmeniška ir privatu, kad apsiribotų tik sąmonės sritimi. Kita vertus, tai nėra naujas suvokimo lygis. Toks gyvenimas yra mūsų kūno bei sielos perkeitimas dalyvaujant sakramentiniame Bažnyčios gyvenime.
 

4. „NAUJASIS AMŽIUS“ IR KRIKŠČIONIŲ TIKĖJIMAS KAIP PRIEŠINGYBĖ

Pavienius „Naujojo amžiaus” religiškumo elementus – kad ir kokie nekalti jie atrodytų – sunku atsieti nuo atraminio karkaso, kuris sudaro visos sąjūdžio minties pagrindą. Gnostinis šio sąjūdžio pobūdis verčia mus traktuoti jį kaip visumą. Krikščionių tikėjimo akimis, neįmanu „Naujojo amžiaus” elementų perskirti taip, kad vieni būtų priimtini, o kiti atmestini. Kadangi „Naujojo amžiaus” sąjūdis taip sureikšmina bendravimą su gamta ir kosminį visuotinio gėrio pažinimą – kartu neigdamas apreikštuosius krikščionių tikėjimo turinius, – jo negalima laikyti teigiamu ar nežalingu. Religinio reliatyvizmo paženklintoje kultūrinėje aplinkoje būtina įspėti, jog „Naujojo amžiaus” religiškumui nevalia teikti to paties rango kaip krikščionių tikėjimui, panaikinant skirtumą tarp tikėjimo ir įsitikinimo ir taip keliant painiavą tarp neapdairių žmonių. Šiuo atžvilgiu naudinga priminti Pauliaus raginimą nemokyti „klaidingų mokslų”, neužsiiminėti „pasakomis ir begaliniais kilmės sąrašais, kurie veikiau kelia ginčus negu yra pravartūs išganingiems Dievo sumanymams, įgyvendinamiems tikėjimu” (1 Tim 1, 3–4). Kai kurios praktikos, komerciniais sumetimais klaidingai pateikiamos su „Naujojo amžiaus” etikete, iš tikrųjų su tokia pasaulio vizija nesusijusios. Dėl to painiava dar didesnė. Todėl būtina rūpestingai nustatyti elementus, kurie priklauso „Naujajam amžiui” ir kurių nevalia perimti Kristų ir Bažnyčią tikintiesiems.

Žemiau pateikiami klausimai gali būti paprasčiausia priemonė norint pasverti kai kuriuos esminius „Naujojo amžiaus” minties ir praktikos elementus vadovaujantis krikščioniškąja perspektyva. „Naujasis amžius” siejasi su kai kuriomis paplitusiomis idėjomis apie Dievą, žmogų ir pasaulį, asmenimis, su kuriais krikščionys gali kalbėtis apie religiją, su publikacijomis, skirtomis meditacijos grupėms, terapijomis ir panašaus pobūdžio dalykais, teiginiais religijos tema ir t. t. Kai kurie iš pateikiamų klausimų, taikomi asmenims bei požiūriams, kuriems nepriklijuota aiški „Naujojo amžiaus” etiketė, gali iškelti aikštėn neišreikštas ar nesąmoningas sąsajas su visa „Naujojo amžiaus” aplinka.

* Kas yra Dievas – būtybė, su kuria turime ryšį, ar kas nors, kuo galima naudotis, pajungtina jėga?

„Naujajam amžiui” būdinga Dievo samprata gana miglota, tuo tarpu krikščioniška labai aiški. „Naujojo amžiaus” dievas yra beasmenė energija arba, tiksliau, ypatingas kosmoso priedėlis ar sandas. Dievas, tokiu supratimu, yra pasaulio gyvybinė jėga arba siela. Dievystė aptinkama kiekvienoje būtybėje, laipsniškai kylant „nuo nereikšmingiausio mineralų pasaulio kristalo ligi paties galaktinio Dievo, apie kurį negalime išvis nieko pasakyti. Tai – ne žmogus, bet Didžioji sąmonė” (65). Kai kuriuose „klasikiniuose” „Naujojo amžiaus” tekstuose aiškiai teigiama, jog žmonės gali laikyti save dievais, ir vieni šį bruožą gali būti išplėtoję labiau negu kiti. Dievas ieškotinas nebe anapus pasaulio, bet mano vidaus gelmėje (66). Net ir tada, kai „Dievas” yra kas nors, kas yra anapus manęs, jis yra tam, kad būtų manipuliuojamas.

Tai labai skiriasi nuo krikščioniškosios Dievo sampratos: krikščioniui Dievas yra dangaus ir žemės Kūrėjas ir visų asmeninių ryšių versmė. Dievas yra asmeninės prigimties, Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia; jis sukūrė visatą, kad savo gyvenimo bendryste dalytųsi su sukurtaisiais asmenimis, „Dievas, ‘kuris gyvena neprieinamoje šviesoje’, nori savo dieviškuoju gyvenimu pasidalyti su savo laisvai sukurtais žmonėmis, idant jie Jo vienatiniame Sūnuje taptų Jo įsūniai. Pats apsireikšdamas, Dievas nori suteikti žmonėms gebėjimą Jam atsiliepti, Jį pažinti, Jį mylėti kur kas labiau, negu jie tai būtų gebėję padaryti patys” (67). Dievas nėra tapatinamas su gyvybės principu, kuris suprantamas kaip kosmoso „Dvasia” ar „bazinė energija”, bet laikomas meile, kuri visiškai skiriasi nuo pasaulio ir kartu kūrybiškai slypi visame kame bei veda žmones į išganymą.

*Ar Jėzus Kristus yra vienintelis, ar egzistuoja tūkstančiai Kristų?

„Naujojo amžiaus” literatūroje Jėzus Kristus dažnai pateikiamas kaip vienas iš daugelio išminčių, apšviestųjų ar avatarų, tuo tarpu krikščionybės tradicijoje jis yra Dievo Sūnus. Štai keli bendri „Naujojo amžiaus” požiūrių momentai:

– asmeninis ir individualus istorinis Jėzus skirtinas nuo amžino, beasmenio bei visuotinio Kristaus;
– Jėzus nėra vienintelis Kristus;
– Jėzaus mirtis ant kryžiaus arba neigiama, arba peraiškinama, nes jis kaip Kristus negalėjęs kentėti;
– apokrifiniai tekstai (pavyzdžiui, neognostinės evangelijos) laikomi autentiškais šaltiniais, leidžiančiais pažinti Jėzaus gyvenimo aspektus, kurie neišnyra Rašto kanone. „Naujojo amžiaus” kristologijoje svarbi vieta skiriama kitiems apreiškimams apie Jėzų, perduodamiems esybių, vadovaujančiųjų dvasių ir pakilusiųjų mokytojų arba net per „Akasha kronikas”;
– Biblijos tekstams taikoma savotiška ezoterinė egzegezė, kuria siekiama apvalyti krikščionybę, būdingą oficialiajai religijai, neleidžiančiai prasiskverbti iki jos ezoterinės esmės (68).

Krikščioniškojoje tradicijoje Jėzus Kristus yra Jėzus iš Nazareto, apie kurį kalbama evangelijose, Marijos sūnus ir vienatinis Dievo Sūnus, tikras žmogus ir tikras Dievas, visiškas dieviškosios tiesos apreiškimas, vienintelis pasaulio Išganytojas: „valdant Poncijui Pilotui, Jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, nukankintas ir palaidotas. Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių. Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje” (69).

*Žmogiškoji būtybė: kas egzistuoja – viena visuotinė būtybė ar daugybė individų?

„Naujojo amžiaus’ technikų tikslas yra atgaminti mistines būsenas kada nori, tartum tai būtų laboratorinė medžiaga. Atgimimas, biofeedback, sensorinė izoliacija, holotropinis kvėpavimas, hipnozė, mantros, pasninkavimas, miego ribojimas, transcendentinė meditacija – visa tai yra bandymai šias būsenas valdyti ir jas be paliovos išgyventi” (70). Visos tokios praktikos gimdo psichinį silpnumą (ir pažeidžiamumą). Kai pratybomis siekiama save iš naujo išrasti, kyla klausimas, kas „aš” esu. „Vidinio dievo” ir holistinės vienybės su kosmosu idėjos šį klausimą tik dar labiau paryškina. Vienišas individualias asmenybes „Naujasis amžius” (ypač transpersonalinė psichologija) laiko patologinėmis. Tačiau „tikrasis pavojus yra holistinė paradigma. ‘Naujojo amžiaus’ mąstymas paremtas totalitarine vienybe ir būtent dėl to kelia pavojų…” (71). Santūriau tariant: „Esame autentiški tada, kai ‘imamės atsakomybės’ už save, kai mūsų pasirinkimai ir reakcijos spontaniškai kyla iš mūsų giliausių poreikių, kai mūsų elgesys ir reiškiami jausmai atspindi mūsų asmens visybę” (72). Žmogiškojo potencialo sąjūdis aiškiausiai liudija įsitikinimą, kad žmonės yra dieviški ar savyje nešioja dieviškąją kibirkštį.

Krikščioniškasis požiūris išauga iš Rašto mokymų apie žmogaus prigimtį; žmonės sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 27), ir Dievas psalmininko nuostabai jais labai rūpinasi (plg. Ps 8). Žmogaus asmuo yra slėpinys, kuris iki galo paaiškėja tiktai Jėzuje Kristuje (plg. GS 22) ir tikrai žmogiškas tampa tiktai ryšio su Kristumi per Dvasios dovaną dėka (73). Tai toli gražu nėra tas krikščionybei priskiriamas sukarikatūrintas antropocentrizmas, kurį atmeta daugelis „Naujojo amžiaus” autorių bei sekėjų.

*Kas yra išganymas – mūsų pačių pastangų vaisius ar laisva Dievo dovana?

Esminis momentas yra žinoti, kas yra mūsų išganymo pagrindas. Ar tai savo veiksmais padarome mes patys, kaip dažnai aiškina „Naujasis amžius”, ar esame išganomi Dievo meilės? „Naujasis amžius”, kurio raktiniai žodžiai yra savirealizacija ir savęs paties atpirkimas, žmogaus prigimtį traktuoja iš esmės pelagianistiškai ir optimistiškai (74).

Krikščionių supratimu, išganymas priklauso nuo dalyvavimo Kristaus kančioje, mirtyje ir prisikėlime, veikiau nuo tiesioginio asmeninio ryšio su Dievu negu nuo kokios nors technikos. Žmogaus padėtį, ženklinamą pirmosios ir individualios nuodėmės, įmanu pataisyti tiktai Dievo veikimu: nuodėmė yra Dievo įžeidimas, ir tik Dievas gali mus su savimi sutaikinti. Pagal dieviškąjį planą žmonės išganomi Jėzaus Kristaus, kuris, būdamas Dievas ir žmogaus, yra vienintelis atpirkimo tarpininkas. Krikščionybėje išganymas – ne savęs potyris, meditacinis bei intuicinis koncentravimasis į save, bet nuodėmės atleidimas, išlaisvinimas iš mumyse tūnančių gilių dvilypybių ir prigimties nuraminimas bendrystės su mylinčiu Dievu dovana. Kelias į išganymą veda ne tik per savo paties pastangomis sužadintą sąmonės perkeitimą, bet per išlaisvinimą iš nuodėmės ir jos padarinių, išlaisvinimą, kuris mus nuo tada akina grumtis su nuodėme savyje ir visuomenėje, kurioje gyvename. Tai kartu neišvengiamai apima meilės kupiną solidarizavimąsi su mūsų vargstančiu artimu.

*Koks mūsų santykis su tiesa – išrandame ją ar priimame?

„Naujojo amžiaus” tiesa yra tiesa apie geruosius virpesius, kosmines atitiktis, dermę ir ekstazę, apskritai apie malonius potyrius. Svarbu rasti savo paties tiesą pagal geros savijautos kriterijų. Požiūris į religiją ir etiniai klausimai aiškiai priklauso nuo kiekvienam būdingų jausmų bei potyrių.

Krikščioniškasis mokymas pateikia Jėzų Kristų kaip „kelią, tiesą ir gyvenimą” (Jn 14, 6). Jo mokiniai raginami atverti jam ir jo vertybėms visą savo gyvenimą, kitaip tariant, atsiverti objektyvių reikalavimų, sudarančių galiausiai visiems pažinios tikrovės dalį, visumai.

*Į ką kreipiamės melsdamiesi ir medituodami – į save ar į Dievą?

Matant tendenciją painioti psichologiją ir dvasingumą, negalima nepabrėžti, kad daugelis šiandien taikomų meditacijos technikų nėra malda. Neretai jos yra geras pasirengimas maldai, bet ne daugiau, net ir tada, kai pakelia nuotaiką ar pagerina fizinę savijautą. Išgyvenami potyriai būna tikrai intensyvūs, tačiau likti šiame lygyje reiškia likti vienam, dar nebūti kito akivaizdoje. Tylos potyris, užuot buvęs tylus įsimąstymas į Mylimąjį, gali suvesti mus į akistatą su tuštuma. Taip pat tiesa, kad panirimo į savo sielos gelmes technikos galiausiai yra pastanga pasiekti dievystę ar tapti dieviškam savo jėgomis. Užmiršus, kad ir pats Dievas ieško žmogaus širdies, kalbėti apie krikščioniškąją maldą nebegalima. Net ir šį potyrį išgyvenant kaip vienybę su visuotine energija, „toks perdėm lengvas ‘ryšys’ su Dievu, kurio vienintelė paskirtis yra tenkinti visus mūsų poreikius, parodo esminį tokio ‘Naujojo amžiaus’ egoizmą” (75).

„Naujojo amžiaus” praktikos nėra tikra malda, nes paprastai reiškia introspekciją arba susiliejimą su kosmine energija, ir tuo skiriasi nuo dvikryptės krikščioniškosios maldos, kuri, nors ir praktikuoja introspekciją, pirmiausia yra susitikimas su Dievu. Užuot buvusi vien žmogiška pastanga, krikščioniškoji mistika savo esme yra dialogas, reikalaujantis „atsivertimo nuostatos, išėjimo iš ‘aš’ Dievo ‘tu’ link” (76). „Krikščionis, net ir būdamas vienas bei melsdamasis slapčia, suvokia, jog jis visada vienybėje su Kristumi, Šventojoje Dvasioje ir kartu su visais šventaisiais meldžiasi už Bažnyčios gerovę” (77).

*Kaip žiūrime į nuodėmę – linkstame ją neigti ar pripažįstame jos buvimą?

„Naujasis amžius” neturi tikro nuodėmės vaizdinio ir daugiau kalba apie netobulą žinojimą. Stokojame apšvietimo, kurį įmanu pasiekti atitinkamomis psichofizinėmis technikomis. Dalyvaujantiems „Naujojo amžiaus” veikloje nesakoma, kuo tikėti, ką daryti ir ko nedaryti, bet: „Egzistuoja tūkstančiai būdų vidinei tikrovei tirti. Eikite, kur veda jūsų protas ir intuicija. Pasitikėkite savimi” (78). Dievui teiktas autoritetas perkeltas į žmogiškąjį „aš”. Pati didžiausia problema, „Naujojo amžiaus” supratimu, yra ne asmeninis suklydimas ar nuodėmė, bet atitolimas nuo kosmoso. Tai atitaisyti galima vis labiau panyrant į būties visumą. Kai kurių „Naujojo amžiaus” publikacijų bei praktikų teigimu, vieno gyvenimo tam neužtenka, todėl turi egzistuoti reinkarnacija, leidžianti žmonėms iki galo išskleisti savo potencialą.

Krikščionybės akimis, „nuodėmės, ypač pirmosios, tikrovė iškyla aikštėn tik Dievo apreiškimo šviesoje. Nežinant, kas jame sakoma apie Dievą, negalima aiškiai suvokti nuodėmės, ir kyla pagunda aiškinti ją vien kaip vystymosi trūkumą, psichologinį silpnumą, klaidą, neišvengiamą netikusios socialinės struktūros padarinį ir t. t. Tiktai žinant, ką Dievas buvo sumanęs žmogaus atžvilgiu, galima suprasti, kad nuodėmė yra piktnaudžiavimas laisve, kurią Dievas suteikė žmonėms, sukurtiems tam, kad mylėtų Dievą ir vienas kitą” (79). „Nuodėmė yra nusižengimas protui, tiesai, teisingai sąžinei; ji yra tikros Dievo ir artimo meilės trūkumas dėl netinkamo prisirišimo prie tam tikrų gėrybių. Ji žeidžia žmogaus prigimtį ir kenkia žmonių solidarumui” (80). „Nuodėmė yra Dievo įžeidimas <…>. Nuodėmė stoja prieš Dievo meilę mums ir nukreipia nuo jos mūsų širdis <…>. Tad nuodėmė yra ‘savimeilė, net išdrįstanti niekinti Dievą’” (81).

*Kaip elgtis esame skatinami kančios ir mirties atžvilgiu – atmesti tai ar priimti?

Kai kurie „Naujojo amžiaus” autoriai laiko kančią paties sau pasiskirtu dalyku, bloga karma arba negebėjimu iki galo išnaudoti savo išteklių. Kitiems daugiausia rūpi būdai, kaip pasiekti sėkmę ir tapti turtingam (pvz., Deepak Chorpa, José Silva ir kt.). „Naujajame amžiuje” reinkarnacija dažnai laikoma būtinu dvasinio augimo elementu, dvasinės evoliucijos, prasidedančios prieš gimimą bei tebesitęsiančios po mirties, etapu. Patirdami kitų žmonių mirtį dabartiniame mūsų gyvenime išgyvename išganingą krizę.

Ir kosminė vienybė, ir reinkarnacija nesuderinamos su krikščioniškuoju įsitikinimu, kad žmogus yra individuali būtybė, gyvenanti vieną gyvenimą, už kurį yra visiškai atsakinga. „Naujajam amžiui” būdinga asmens samprata verčia suabejoti tiek atsakomybe, tiek laisve. Krikščionys žino, kad „ant Kristaus kryžiaus ne tik įvyko atpirkimas per kančią, bet ir buvo atpirkta pati žmogiškoji kančia. Kristus, pats būdamas be kaltės, prisiėmė ‘visą nuodėmės blogį’. Šio blogio potyris nulėmė neprilygstamą Kristaus kančios, kuri tapo atpirkimo kaina, mastą. <…> Atpirkėjas kentėjo vietoje žmogaus ir dėl žmogaus. Kiekvienas žmogus yra atpirkimo dalininkas. Todėl kiekvienas kviečiamas dalytis kančia, per kurią įvyko atpirkimas. Jis kviečiamas dalytis kančia, per kurią buvo atpirkta ir visa žmogiškoji kančia. Per kančią atnešdamas atpirkimą, Kristus į atpirkimo rangą pakėlė ir žmogiškąją kančią. Tad kiekvienas kenčiantis žmogus gali tapti atperkamosios Kristaus kančios dalininku” (82).

*Kaip siūloma laikytis socialinės veiklos atžvilgiu – vengti jos ar siekti?

Nors daug kas „Naujajame amžiuje” yra akivaizdi savireklama, kai kurios šiam sąjūdžiui toną duodančios asmenybės tvirtina, jog nederėtų apie visą sąjūdį spręsti iš savanaudiškų, iracionalių ir narciziškų žmonių, kurie sudaro mažumą, ir leistis būti apakintam kai kurių keistų praktikų, trukdančių įžiūrėti „Naujajame amžiuje” autentišką dvasinį ieškojimą bei autentišką dvasingumą (83). Vis dėlto individų susiliejimas į kosminį „aš”, kiekvienos skirtybės ar priešybės kosminėje harmonijoje pavertimas santykine arba panaikinimas nėra priimtinas krikščionybei.

Tikrai meilei reikalingas kitas, kuris būtų skirtingas (asmuo). Tikrasis krikščionis ieško vienybės, paremtos kito gebėjimu bei laisve ištarti „taip” arba „ne” meilės dovanai. Susivienijimas krikščionybėje laikomas bendryste, vienybė – bendruomene.

*Kokio pobūdžio yra mūsų ateitis – įrašyta žvaigždėse ar tokia, prie kurios įmanu prisidėti ir patiems?

„Naujajame amžiuje”, kuris brėkšta, gyvens tobulos, androgininės būtybės, visiškai pavaldžios kosminiams gamtos dėsniams. Šiame scenarijuje krikščionybė turėtų išnykti, užleisdama vietą globalinei religijai ir naujai pasaulio tvarkai.

Krikščionys be paliovos budi, laukdami paskutiniosios dienos, kai sugrįš Kristus. Jų Naujasis amžius prasidėjo prieš 2000 metų sulig Kristumi, kuris „yra ne kas kitas, kaip Jėzus Nazarietis, ir šis yra Dievo Sūnus, tapęs kūnu, kad visus išgelbėtų”. Jo Šventoji Dvasia yra gyva ir veikia individų širdyse, „visuomenėje ir istorijoje, tautose, kultūrose ir religijose”. Iš tiesų „visus gaivina Sūnaus be saiko teikiama Tėvo Dvasia” (84). Gyvename laikų pabaigoje.

Kita vertus, akivaizdu, jog daugelis „Naujojo amžiaus” praktikų, atrodo, nekelia doktrininių klausimų tiems, kurie į tai įsitraukia; tačiau sykiu nenuneigtina, kad pačios šios praktikos netiesiogiai perteikia mąstyseną, galinčią paveikti mąstymą ir įkvėpti labai savitą tikrovės viziją. „Naujasis amžius” tikrai skleidžia jam būdingą dvasią, ir kartais būna nelengva nekenksmingus dalykus atskirti nuo to, kuo tikrai derėtų suabejoti. Be to, pravartu gerai įsisąmoninti, kad „Naujojo amžiaus” sluoksniuose paplitusi pažiūra į Kristų įkvėpta Jelenos Blavatskajos teosofinių mokymų, Rudolfo Steinerio antroposofijos ir Alice Bailey ezoterinės mokyklos. Jų šiandieniai sekėjai ne tik skleidžia jų idėjas, bet ir kartu su naujaamžininkais stengiasi suformuluoti visiškai naują tikrovės aiškinimą, doktriną, kurią kai kurie stebėtojai vadina „’Naujojo amžiaus’ tiesa” (85).
 

5. GYVYBĖS VANDENĮ MUMS SIŪLO JĖZUS KRISTUS

Vienintelis Bažnyčios pamatas yra Jėzus Kristus, jos Viešpats. Jis yra kiekvieno krikščioniško akto ir kiekvienos krikščioniškos žinios šerdis. Todėl Bažnyčia nuolatos gręžiasi į savo Viešpatį. Evangelijose pateikta daug susitikimų su Jėzumi, pradedant piemenimis Betliejuje bei išminčiais, girdėjusiais jį kalbant Šventykloje, baigiant kartu su juo nukryžiuotais piktadariais ir mokiniais, liūdnai keliaujančiais į Emausą. Tačiau epizodas, kuriame labai aiškiai parodoma, ką jis mums siūlo, yra pasakojimas apie susitikimą su samariete moterimi prie Jokūbo šulinio ketvirtajame Jono evangelijos skyriuje. Šis susitikimas net buvo apibūdintas kaip „mūsų įsipareigojimo tiesai paradigma” (86). Susitikimas su nepažįstamuoju, siūlančiu mums gyvybės vandens, rodo, kaip krikščionys galėtų ir turėtų įsitraukti į dialogą su visais, kurie nepažįsta Jėzaus.

Vienas iš žavių Jono pasakojimo apie šį susitikimą elementų yra tai, kad moteris neiškart suvokia, ką Jėzus turi galvoje kalbėdamas apie „gyvybės”, arba „gyvąjį”, vandenį (11 eil.). Nepaisant to, ją traukia šis nepažįstamasis bei jo žinia, ir ji lieka jo pasiklausyti. Po pradinės nuostabos, sukeltos supratimo, kiek daug Jėzus apie ją žino („Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis – ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei”, 17–18 eil.), ji pasidaro atvira jo žodžiui: „Aš matau, Viešpatie, jos esi pranašas” (19 eil.). Tada gali prasidėti dialogas apie Dievo garbinimą: „Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų” (22 eil.). Paliesdamas jos širdį, Jėzus parengė ją įsiklausyti į tai, ką jis turėjo pasakyti apie save kaip Mesiją: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu” (26 eil.), parengė atverti savo širdį tikrajam garbinimui Dvasioje ir Jėzaus apsireiškimui kaip Dievo Pateptajam.

„Moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms” apie šitą žmogų (28 eil.). Nepaprastas poveikis, kurį moteriai padarė jos susitikimas su nepažįstamuoju, juos taip sudomino, kad jie „ėjo pas jį” (30 eil.). Jie greitai pažino, kas jis toks: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas” (42 eil.). Nuo klausymosi apie Jėzų jie perėjo prie jo pažinimo asmeniškai ir tada suprato visuotinę jo tapatybės reikšmę. Visa tai atsitiko todėl, kad jų dvasia ir širdis buvo į tai palinkusios.

Reikšminga tai, kad šis susitikimas vyksta prie šulinio. Jėzus pasiūlo moteriai „vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą” (14 eil.). Jėzaus švelnus elgesys su moterimi yra pastoracinio veiksmingumo pavyzdys, kai kitam padedama be skausmo būti sąžiningam kankinančiame savęs peržiūrėjimo procese („Jis man pasakė viską, ką esu padariusi”, 39 eil.). Tokia prieitis gali subrandinti gausų derlių tarp žmonių, kurie, kad ir patraukti vandens nešėjo (Vandenio), vis dar nuoširdžiai ieško tiesos. Juos reikėtų pakviesti paklausyti Jėzaus, kuris siūlo mums ne tik vandenį, kuris šiandien numalšins mūsų troškulį, bet ir dvasines „gyvojo vandens” gelmes. Svarbu pripažinti žmonių, ieškančių tiesos, nuoširdumą. Tai nėra apsimetinėjimas ar savęs apgaudinėjimas. Taip pat svarbu būti kantriam; tą gerai žino geri ugdytojai. Asmuo, sutikęs tiesą, staiga pasijunta kupinas naujų jėgų, visiškai naujos išlaisvinimo, pirmiausia iš praeities klaidų bei nuodėmių, pajautos, ir „tas, kuris stengiasi save pažinti taip, kaip moteris prie šulinio, užkrės ir kitus troškimu pažinti tiesą, kuri išlaisvina” (87).

Kvietimas susitikti Jėzų Kristų, gyvybės vandens nešėją, bus svaresnis, jei jį pateiks tas, kuris aiškiai yra giliai išgyvenęs susitikimą su Jėzumi; tas, kuris yra ne tik girdėjęs apie Jėzų kalbant, bet ir įsitikinęs, „kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas” (42 eil.). Tada beliks tik leisti žmonėms į tai savaip, savu ritmu, atsiliepti, paliekant Dievui užbaigti tai, kas pradėta.

(Tęsinys kitame numeryje)

Nuorodos

(27) Michael Fuss. „New Age and Europe – A Challenge for Theology”. Leidinyje: Mission Studies, vol. VIII–2, 16, 1991, p. 192.
(28) Ibid., loc. cit.
(29) Ibid., p. 193.
(30) Ibid., p. 199.
(31) Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl kai kurių krikščioniškosios meditacijos aspektų Orationis formas (1989), 14. Plg. Gaudium et spes, 19; Fides et ratio, 22.
(32) W. J. Hanegraaff. Op. cit., p. 448 ir toliau. Tikslai cituojamai iš galutinės versijos (1896), ankstesnėse versijose akcentuotas „fanatizmo” iracionalizmas ir būtinybė skatinti nesektantišką ugdymą. Hanegraaffas cituoja J. Gordoną Meltoną, apibūdinusį New Age religiją kaip besišaknijančią „okultinėje-metafizinėje” tradicijoje (ibid., p. 455).
(33) W. J. Hanegraaff. Op. cit., p. 513.
(34) Thomas M. King SJ. „Jung and Catholic Spirituality”. Leidinyje: America, 1999 04 03, p. 14. Autorius nurodo, kad „Naujojo amžiaus” sekėjai „cituoja vietas, susijusias su I Ching, astrologija ir Zen, tuo tarpu katalikai – vietas, susijusias su krikščioniškąja mistika, liturgija ir Susitaikinimo sakramento psichologiniu vertingumu” (p. 12). Jis taip pat vardija katalikų asmenybes bei institucijas, aiškiai įkvėptas ir besivadovaujančias Jungo psichologija.
(35) Plg. W. J. Hanegraaff. Op. cit., p. 501 ir t.
(36) Carl Gustav Jung. Wandlungen und Symbole der Libido. Cituojama leidinyje: Hanegraaff. Op. cit., p. 503.
(37) Šiuo klausimu plg. Michel Schooyans. L’Évangile face au désordre mondial (su kardinolo Josepho Ratzingerio pratarme). Paris (Fayard) 1997.
(38) Cituojama Maranatha bendruomenės leidinyje The Truth and the False New Age. Introductory Ecumenical Notes. Manchester (Maranatha) 1993, 8.10 – originalo puslapio numeris nenurodytas.
(39) Michel Lacroix. L’Ideologia della New Age. Milano (Il Saggiatore) 1998, p. 84 ir toliau.
(40) Plg. Davido Spanglerio idėjoms skirtą skyrių leidinyje Actualité des religions (n. 8, septembre 1999), p. 43.
(41) M. Ferguson. Op. cit., p. 407.
(42) Ibid., p. 411.
(43) „Būti amerikiečiu <…>, vadinasi, likimą veikiau įsivaizduoti, o ne paveldėti. Mes visada gyvenome veikiau mite, o ne istorijoje”: Leslie Fiedler, cituojama pagal: M. Ferguson. Op. cit., p. 142.
44) Plg. P. Heelas. Op. cit., p. 173 ir toliau.
(45) David Spangler. The New Age. Issaquah (Mornington Press) 1988, p. 14.
(46) P. Heelas. Op. cit., p. 168.
(47) Žr. pratarmę leidiniui: Michel Schooyans. L’Évangile face au désordre mondial, op. cit. Citata paimta iš itališkojo leidimo: Il nuovo disordine mondiale. Cinisello Balsamo (San Paolo) 2000, p. 6.
(48) Plg. Our Creative Diversity. Report of the World Commission on Culture and Development. Paris (UNESCO) 1995. Tai parodo svarbą, teikiamą įvairovės aukštinimui bei skatinimui.
(49) Plg. Christoph Bochinger. „New Age” und moderne Religion: Religionswissenschaftliche Untersuchungen. Gütersloh (Kaiser) 1994, ypač 3 skyrius.
(50) Technikų, kurios dar nėra malda, trūkumai aptariami § 3. 4 „Krikščioniškasis misticizmas ir New Age misticizmas”.
(51) Plg. Carlo Maccari. „La ‘mistica cosmica’ del New Age”. Leidinyje: Religioni e Sette nel Mondo (1996/2).
(52) Jean Vernette. „L’Avventura spirituale dei figli dell’Acquario”. Leidinyje: Religioni e Sette nel Mondo (1996/2), p. 42 ir toliau.
(53) J. Vernette. Loc. cit.
(54) Plg. J. Gordon Melton. New Age Encyclopedia. Detroit (Gale Research) 1990, p. xiii–xiv.
(55) David Spangler. The Rebirth of the Sacred. London (Gateway Books) 1984, p. 78 ir toliau.
(56) David Spangler. The New Age. Op. cit., p. 13 ir toliau.
(57) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 11 10), 9.
(58) Matthew Fox. The Coming of the Cosmic Christ. The healing of Mother Earth and the Birth of a Global Renaissance. San Francisco (Harper & Row) 1988, p. 135.
(59) Plg. Argentinos Vyskupų Konferencijos kultūros komisijos paskelbtą dokumentą Frente a una Nueva Era. Desafķo a la pastoral en el horizonte de la Nueva Evangelización (1993).
(60) Tikėjimo mokslo kongregacija. Orationis formas, 23.
(61) Ibid., 3. Žr. skirsnius apie meditaciją ir kontempliacinę maldą Katalikų Bažnyčios katekizme, § 2705–2719.
(62) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Orationis formas, 13.
(63) Plg. Brendan Pelphrey. „I said, You are Gods. Orthodox Christian Theosis and Deification in the New Religious Movements”. Leidinyje: Spirituality East and West, Easter 2000 (Nr. 13).
(64) Adrian Smith. God and the Aquarian Age. The new era of the Kingdom. Great Wakering (McCrimmons) 1990, p. 49.
(65) Plg. Benjamin Creme. The Reappearance of Christ and the Masters of Wisdom. London (Tara Press) 1979, p. 116.
(66) Plg. Jean Vernette. Le New Age. Paris (P. U. F.) 1992 (Collection Encyclopédique Que sais-je?), p. 14.
(67) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 52.
(68) Plg. Alessandro Olivieri Pennesi. Il Cristo del New Age. Indagine Critica. Cittą del Vaticano (Libreria Editrice Vaticana) 1999, ypač p. 13–34. Bendrų taškų sąrašas yra p. 33.
(69) Nikėjos išpažinimas.
(70) Michel Lacroix. L’Ideologia della New Age. Milano (Il Saggiatore) 1998, p. 74.
(71) Ibid., p. 68.
(72) Edwin Schur. The Awareness Trap. Self-Absorption instead of Social Change. New York (McGraw Hill) 1977, p. 68.
(73) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 355–383.
(74) Plg. Paul Heelas. The New Age Movement. The Celebration of the Self and the Sacralization of Modernity. Oxford (Blackwell) 1996, p. 161.
(75) Irish Theological Commission. A Catholic Response to the New Age Phenomenon (1994), 3 skyrius.
(76) Tikėjimo mokslo kongregacija. Orationis formas, 3.
(77) Ibid., 7.
(78) William Bloom. The New Age. An Anthology of Essential Writings. London (Rider) 1991, p. xvi.
(79) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 387.
(80) Ibid., 1849.
(81) Ibid., 1850.
(82) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas apie žmogiškąją kančią Salvifici doloris (1984 02 11), 19.
(83) Plg. David Spangler. The New Age. Op. cit., p. 28.
(84) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio (1990 12 07), 6, 28; ir Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija Dominus Jesus (2000 08 06), 12.
(85) Plg. R. Rhodes. The Counterfeit Christ of the New Age Movement. Grand Rapids (Baker) 1990, p. 129.
(86) Helen Bergin OP. „Living One’s Truth”. Leidinyje: The Furrow (2000 01), p. 12.
(87) Ibid., p. 15.

© „Bažnyčios žinios“