II gavėnios sekmadienis (B)
(Pr 22, 1–2. 9– 13. 15–18; Rom 8, 31–34; Mk 9, 2–10)

Pasakojimas apie Abraomo auką daugeliui seniai girdėtas, tačiau kaip tik ta paviršinė pažintis gali trukdyti įžvelgti gilesnę šios istorijos prasmę. Pradžios knygos pasakojime keletą kartų kartojamas žodis „sūnus”. Dievas svariai taria kiekvieną žodį, liepdamas Abraomui: „Paimk savo sūnų, savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį tu myli, nueik į Morijos kraštą”. Abraomas į tai atsiliepia, atrodytų, nejautriai ir net abejingai: „Pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų Izaoką”. Iš Abraomo lūpų neišgirstame nė menkiausios abejonės ar juolab protesto. Biblinis autorius, žinoma, suvokė, ką tokiu atveju turėjo jausti tėvo širdis. Jis raiškiai perteikia situacijos absurdiškumą, žvelgiant į ją vien žmogiškai. Galingasis Dievas, atvedęs Abraomą į šią šalį, dabar iškelia jam nežmonišką reikalavimą. Kas galėtų būti labiau absurdiška? Juk tas pats Dievas pažadėjo Abraomui, jog iš jo kils gausybė palikuonių. Izaokas yra vienintelis tarpininkas, per kurį galėtų išsipildyti Dievo pažadas. Abraomas įtikėjo Dievu, ir Izaokas buvo aiškus jo tikėjimo patvirtinimas. Atrodo, jog Izaoko mirtis būtų reiškusi ir Abraomo tikėjimo pabaigą.

Žinome, kaip ši istorija baigėsi. Vaikas išgelbėjamas paskutiniu momentu įsikišus Dievui. Kyla klausimas, kam buvo reikalingas toks keistas ritualas? Ar vien tam, kad dalykai baigtųsi laimingai ir grįžtų į pradinę padėtį? Vienintelis atsakymo raktas yra tikėjimo akto didybė. Tikėjimo objektas pirmiausia yra ne Dievo pažadas, bet pats Dievas. Jeigu tikėjimu visiškai atsiduodame Viešpačiui, tuomet su visišku tikrumu pasitikime savo ištikimybe. Toks pasitikėjimo tikrumas gali atrodyti net kaip abejingumas: „Jeigu mes ir tapsime neištikimi, tai jis lieka ištikimas” (2 Tim 2, 13). Tikėjimo našta aiškiai išreikšta ir Evangelijos skaitinyje. Šiuo atveju tikėjimo aktu prašoma ne atiduoti, bet priimti. Evangelija apeliuoja į mūsų širdis, kad priimtume Jėzų kaip Dievo Sūnų. Esame kviečiami priimti jį kaip Sūnų, kuris bus paaukotas dėl mūsų pačių. Jėzaus atsimainymo scenoje girdimi Tėvo žodžiai yra aiški užuomina į Dievo Abraomui duotą paliepimą. Kalbama apie būsimą auką, per kurią Sūnus, vykdydamas Tėvo valią, pasiaukos ant Kryžiaus. Ši auka buvo iki galo įvykdyta.

Antrąjį gavėnios sekmadienį pagal liturginių ciklų seką skaitoma Jėzaus atsimainymo scena iš kurios nors sinoptinės Evangelijos. Pats Jėzus Atsimainymą susieja su Prisikėlimu: „Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių”. Evangelisto Morkaus pasakojimas tik keliomis detalėmis skiriasi nuo Mato papasakotos atsimainymo scenos. Morkus pastebi mokinių susijaudinimą, išgirdus prisikėlimo žinią: „Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia ‘prisikelti iš numirusių’”. Kadangi pats Jėzus susieja Atsimainymo įvykį su būsimuoju Prisikėlimu, atsakymą į mokinių užduodamus klausimus galima išskaityti jų išgyventoje patirtyje. Atsimainymo išgyvenimas yra savotiškas išankstinis Prisikėlimo būklės pojūtis, tarsi dalelė Dangaus. Atsimainymo aprašymo vaizdiniai panašūs į kitas Šventojo Rašto vietas, kur aprašoma anapusybė. Kūno perkeitimas (plg. 1 Kor 15, Jėzaus atsimainymo scenoje vaizduojamas drabužių spindėjimu. Vienintelis evangelistas Morkus pastebi, kad „jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Toks perkeitimas, pasak evangelistų, „metamorfozė” neįmanomas žemiškomis galiomis, tai pasiekiama tik Dievo galia. Morkui atrodo nebūtina pridurti (tai pažymi Matas ir Lukas), kad Jėzaus veidas taip pat buvo perkeistas ir spindėjo kaip saulė. Balti drabužiai, kaip pašlovinto kūno simbolis, dažnai minimi Apreiškimo knygoje (Apr 3, 18; 7, 9. 13; 19, 18). Dar vienas Dangaus karalystės požymis yra beribės laimės jausmas. Mokiniai nori pasistatyti palapines ir likti ten visam laikui. Dangaus karalystei būdingas šventųjų bendravimas. Šventųjų bendrijai atstovauja du prikeltieji, kurie bendrauja su Jėzumi. Mozė apima visa tai, kas siejasi su įstatymu ir teisumu, o Elijas apibendrina visus pranašus. Evangelistas Lukas pažymi: „Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje” (Lk 9, 31). Dievo bendradarbiavimo su žmonėmis istorija ir dieviškasis išganymo planas ir danguje išlieka kaip bendravimo tema ir teikia progą šlovinti Dievą. Galiausiai dangaus patyrimas atsispindi Dievo apreiškime, jam atskleidžiant savo trejybinę būtį. Tėvas kalba Sūnui, o per Sūnų – žmonėms: „Klausykite jo!” Šie žodžiai galioja ne tik žemiškojo Jėzaus buvimo tarpsniui. Dieviškasis Žodis per Šventąją Dvasią priima išganytuosius į vidinį dieviškąjį gyvenimą.

© „Bažnyčios žinios“