III gavėnios sekmadienis (B)
(Iš 20, 1– 17; 1 Kor 1, 22–25; Jn 2, 13–25)

Pagarbi Dievo Karalystės nuovoka dvelkia iš kiekvieno Naujojo Testamento puslapio. Tai yra varomoji jėga, grindžianti kiekvieną Jėzaus žodį ar veiksmą, netgi paradoksaliausiai skambančius jo teiginius. Dievo karalystėje visi dalykai įgyja naują prasmę, ji reiškia Viešpaties veikimo pirmenybę suvienijant pasaulį, sutaikinant visus dalykus jo Sūnuje ir atkuriant santykių pilnatvę su žmonėmis ir tarp žmonių. Kadangi pasaulis yra iškreiptas nuodėmės, Dievo karalystė kartais pasireiškia netikėtais ženklais. Toks yra šiandienos Evangelijos skaitinys. Mūsų nuostabai Jėzus, susukęs iš virvučių rimbą, išvaro iš šventyklos jaučius ir avis, apverčia pinigų keitėjų stalus ir išbarsto ant grindinio keitėjų pinigus. Ši istorija atskleidžia Jėzaus asmenį netikėtu rakursu ir gerokai sutrikdo. Įvairūs revoliuciniai judėjimai dažnai naudojasi šiuo pasakojimu, siekdami pateisinti jų taikomą prievartą. Tačiau, norėdami būti iki galo sąžiningi, jie privalo pripažinti, jog šventą pyktį turi pagrįsti panaši į Jėzaus nuostata. Jei uolumas yra tikrai „dėl Tėvo namų”, tuomet tokie radikalūs sudrausminimai gali perkeisti kitų gyvenimą. Jėzaus vykdytas „smurtas” buvo griežtai ribotas. Jis norėjo laimėti žmonių gyvenimus, o ne sugriauti juos.

Bet koks krikščioniškas išsilaisvinimo judėjimas privalo pripažinti dieviškąją iniciatyvą ir pirminį tikslą atkurti santykius su Dievu. Pirmasis skaitinys iš Išėjimo knygos vaizduoja pasirengimo tokiai akcijai pavyzdį. Skaitinyje Dievas įsteigia sandorą su savo tauta Izraeliu. Nuo pat pradžių aišku, jog tai Dievo judėjimas ir jo iniciatyva: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų”. Kai Izraelis nesilaikydavo Dievo įsakymų, susilaukdavo smurto ir nuniokojimo. Šalis buvo paversta dykviete, tyrlaukiais ir kankinama troškulio (plg. Oz 2, 5). Tokio smurto reikėjo, kad Izraelis vėl atsilieptų Viešpačiui panašiai kaip jaunystės dienomis ir pavadintų jį „mano vyras” (Oz 2, 17).

Nelengva atpažinti Karalystės buvimą ir suprasti, ko ji iš mūsų reikalauja čia ir dabar. Pasak apaštalo Pauliaus, Kristaus kryžius gali būti suklupimo akmuo ir kvailystė, jis taip pat gali būti Dievo galybė ir Dievo išmintis. „Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones”. Mūsų mintyse ir širdyje turi viešpatauti ramybė prieš pradedant bet kurią veiklą ar akciją. Krikščioniškoji revoliucija prasideda mūsų širdyse ir mūsų gyvenime. Jono evangelijoje skaitytojui nuolat tenka suvokti du lygmenis. Vienas lygmuo – tai Jėzaus gyvenimo įvykiai, jo pamokslai, diskusijos su amžininkais. Kitas lygmuo – evangelisto perteikiamos pagrindinės tikėjimo tiesos. Neperskaitę pirmojo, nesuprasime ir giliau slypinčios prasmės. Šiuo atžvilgiu pirklių išvarymo iš šventovės scena yra klasikinis pavyzdys. Visi evangelistai dramatiškai vaizduoja šventyklos prekeivių išvaikymo sceną. Evangelistas Jonas šiame šventyklos apvalymo epizode ne kartą nurodo Velykas: „Artėjant žydų Velykoms Jėzus nukeliavo į Jeruzalę”. Galima numanyti, kad Jėzus nuo vaikystės emociškai stipriai buvo susijęs su šventykla. Dvylikametis šventykloje klausė: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?” (Lk 2, 49). Jis eina į šventes, dalyvauja procesijose ir aukojimuose. Jėzus moko šventykloje. Jis verkia dėl būsimo jos sugriovimo. „Graužiančio uolumo” įvaizdis atspindi Jėzaus santykį su šventykla.

Balandžių pardavėjai tik griežtai subarami. Tai patys skurdžiausi prekybininkai, jų klientai yra vargingiausi žmonės. Šventyklos prižiūrėtojų reakcija palyginti nedrąsi. Galima įsivaizduoti, kad maldingiausius šventyklos lankytojus jau seniai piktino joje įsikūrusi prekyvietė. Kita vertus, galima suprasti ir vyresnybę. Šventyklos verslas garantavo pajamas, kurių reikėdavo kunigams, šventyklos sargams ir jų šeimoms išlaikyti. Pagunda sieti religiją ir verslą sena kaip pasaulis. Šią pagundą išgyveno ir pirmieji krikščionys. Ne veltui „Didachėje” įspėjama: „Saugokitės žmonių, siekiančių pasipelnyti iš Kristaus”. Nelengva rasti teisingą sprendimą siekiant suderinti medžiaginius poreikius ir dvasinę tarnystę. Pastatus reikia statyti, po to remontuoti, nuolat išlaikyti. Taigi šventyklos vyresnieji gynė ne pačią prekyvietę, bet abejojo Jėzaus kompetencija: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, kad turi teisę taip daryti?” Jėzus niekuomet nesileisdavo tiesiogiai provokuojamas daryti stebuklus. Jis visuomet, kaip ir šiuo atveju, nurodydavo tą patį ženklą – prisikėlimą: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu. <...> Jis kalbėjo apie savo kūno šventovę”. Tačiau tai nėra vien palyginimas su būsimąja Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu. Nors Jėzaus širdžiai buvo brangi Jeruzalės šventovė, jis žinojo, jog artėja jos pabaiga. Ją pakeis naujoji Dievo tauta, tikinčiųjų bendruomenė, susibursianti apie Jėzaus kryžiaus auką. Tuomet šventyklos aukojimai taps nebereikalingi. Apaštalas Paulius dar labiau išplėtojo šią naują mintį: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios?” (1 Kor 6, 19). Įdomu, kad apaštalas tai rašė dar prieš Jeruzalės šventyklos sugriovimą. Ir dar svarbiau: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?” (1Kor 3, 16). Bažnyčia yra naujoji šventovė ir drauge Kristaus Kūnas su daugeliu narių (1 Kor 12 ir Rom 12).

© „Bažnyčios žinios“