Vasario 27 d. Vilniuje mirė dr. Adolfas Damušis, inžinierius-chemikas, Vyčio kryžiaus kavalierius, Laikinosios vyriausybės pramonės ministras, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos veteranas, ateitininkų ir katalikų visuomenės veikėjas.

Alfonsas Damušis gimė 1908 m. birželio 16 d. Mogiliovo gubernijoje, išsimokslino nepriklausomoje Lietuvoje, grįžęs čia su tėvais 1919 m. Gimnaziją baigė 1928 m. Panevėžyje, cheminės technologijos mokslus – 1934 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune. 1937–1938 metais specializavosi Vokietijos universitetuose, o 1940 metais, apgynęs disertaciją, įgijo inžinerijos daktaro laipsnį. Vos baigęs universitetą, buvo pakviestas laborantu į Vytauto Didžiojo universitetą, 1942 m. jau ėjo Technologijos fakulteto dekano pareigas.

Sovietams okupavus Lietuvą, į organizuotą pogrindį jaunas universiteto docentas A. Damušis įsitraukė 1940 m. spalio mėnesį. Rezistenciniame pogrindyje ir 1941 metų sukilime Damušis buvo vienas iš pagrindinių logistinės strategijos vadų. Sukilimo iškeltoje Laikinojoje vyriausybėje ėjo pramonės ministro pareigas. Antinacinėje rezistencijoje dr. A. Damušis aktyviai dalyvavo organizuojant vyriausiąją rezistencinių jėgų vadovybę – VLIK’ą. Čia jis atstovavo Lietuvių frontui ir 1943–1944 m. ėjo VLIK’o vicepirmininko pareigas. Pogrindinė veikla nebuvo nacių nepastebėta. Iš kalėjimo dr. A. Damušį ir kitus areštuotuosius VLIK’o narius išlaisvino amerikiečiai Bayreuthe, Vokietijoje. 1947 m. persikėlęs į JAV, dr. A. Damušis susitelkė prie technologijos mokslų ir reikšmingų lietuviškojo gyvenimo uždavinių. Profesinėje srityje jis atliko nemaža mokslinių tyrimų ir užpatentavo per 20 išradimų JAV, Kanadoje, Anglijoje ir Prancūzijoje. Profesinėje spaudoje paskelbė daugelį studijinių darbų.

Amerikoje nepritrūko laiko ir visuomeniniam darbui: buvo Ateitininkų federacijos vadovas ir Tarybos pirmininkas, Lietuvių fronto bičiulių Tarybos pirmininkas, Lietuvių enciklopedijos cheminės technologijos redaktorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys mokslininkas, spaudos bendradarbis, suvažiavimų paskaitininkas ir t. t.

1997 m. birželio 12 d. grįžo į Lietuvą. Paklaustas, kokie motyvai lėmė jo apsisprendimą sugrįžti, kai nusivylimo šiandien apstu tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, dr. Adolfas Damušis atsakė: „Meilė Lietuvai. Aš tikiu Lietuva, tikiu tauta. Esam perėję ugnį ir vandenį. Išlikom. Ir tie, kurie išlikom, galim susiburti ir statyti savo kraštą. O tauta gali keistis. Ir keisis į gerąją pusę”.

Kovo 2 d. velionis buvo pašarvotas Vilniuje, Šv. Kryžiaus bažnyčioje, kovo 3 d. – Šv. Jonų bažnyčioje, gedulines Mišias aukojo kardinolas A. J. Bačkis. Tą pačią dieną palaikai pervežti į Kauną ir pašarvoti Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Kovo 4 d. gedulinių Mišių liturgijai vadovavo ir pamokslą pasakė arkiv. S. Tamkevičius, Mišias koncelebravo kun. A. Žygas, kun. R. Grigas, kun. G. Vitkus SJ, mons. V. Kazlauskas, mons. J. Antanavičius, mons. A. Svarinskas, kun. K. Rugevičius. Prof. dr. Adolfas Damušis palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

© „Bažnyčios žinios“