Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas
„Naujojo amžiaus“ (New Age)
krikščioniškasis apmąstymas

(Pabaiga. Pradžia Nr. 3)
 

6. ĮSIDĖMĖTINI MOMENTAI

6.1. Vadovavimo ir nuodugnaus ugdymo būtinybė

Kristus ar Vandenis? „Naujasis amžius” beveik visada susijęs su „alternatyvumu” – alternatyviu požiūriu į tikrovę arba alternatyviu būdu pagerinti savo dabartinę situaciją (magija) (88). Alternatyva reiškia ne dvi galimybes, bet tiktai vieną – verčia rinktis kokį nors dalyką atsisakant kito: religijos plotmėje „Naujasis amžius” yra judėjiškojo-krikščioniškojo paveldo alternatyva. Tvirtinama, jog Vandenio amžius netrukus pakeisiąs daugiausia krikščionišką Žuvų amžių. „Naujojo amžiaus” mąstytojai tuo tvirtai tiki. Vieni įsitikinę, jog ši pervarta neišvengiama, kiti stengiasi veikliai prie jos atėjimo prisidėti. Žmonės, klausiantys, ar įmanoma vienu metu tikėti Kristų ir Vandenį, turėtų žinoti, jog čia privalu rinktis. „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers” (Lk 16, 13). Norint suvokti pasirinkimo už arba prieš Kristų padarinių galią, krikščionims tereikia prisiminti skirtumą tarp išminčių iš Rytų ir karaliaus Erodo. Niekada nevalia užmiršti, jog daugelis „Naująjį amžių” maitinusių sąjūdžių yra atvirai antikrikščioniški. Jų nuostata krikščionybės atžvilgiu yra ne neutrali, bet neutralizuojanti: nepaisant dažnų pareiškimų apie atvirumą visiems religiniams požiūriams, tradicinė krikščionybė nelaikoma priimtina alternatyva. Kartais net tiesiai sakoma, jog „tikroji krikščionybė netoleruotina”, teisinamas antikrikščioniškas elgesys (89). Toks priešiškumas, iš pradžių apsiribojęs žmonėmis, daugiau negu paviršutiniškai prisirišusiais prie „Naujojo amžiaus”, pastaruoju metu ėmė smelktis į visus „alternatyviosios” kultūros, ypač rafinuotose Vakarų visuomenėse pasižyminčios didele traukos jėga, lygius.

Suliejimas ar supainiojimas? „Naujojo amžiaus” tradicijos sąmoningai trina realias kūrėjo ir kūrinijos, žmonijos ir gamtos, religijos ir psichologijos, subjektyvios ir objektyvios tikrovės skirtybes. Siekis įveikti piktinančius pasidalijimus girtinas, tačiau „Naujajam amžiui” tai reiškia Vakarų kultūroje visuomet aiškiai skirtingų elementų sistemingą suliejimą. Tačiau čia, matyt, teisingiau būtų kalbėti apie „supainiojimą”. Nebus nepagrįsta teigti, jog „Naujasis amžius” minta iš painiavos. Krikščioniškoji tradicija visada vertino proto vaidmenį stengiantis pateisinti tikėjimą ir suvokti Dievą, pasaulį ir žmogaus asmenį (90). „Naujasis amžius”, atmesdamas šaltą, apskaičiuojantį, nežmonišką protą, pagavo daugelio nuotaiką. Akcentuoti būtinybę tinkamai subalansuoti visus mūsų gebėjimus teisinga, tačiau nustumti į pašalį gebėjimą, esmingai svarbų mūsų pilnatviškam žmogiškam gyvenimui, nepateisinama. Proto privalumas yra visuotinumas: skirtingai negu slėpiningas ir traukiantis ezoterinio ar gnostinio pobūdžio „mistinis” religiškumas, jis laisvai prieinamas kiekvienam. Bet ką, kas skatina slaptingumą ar sąvokų painiavą, privalu rūpestingai pasverti, nes galutinę tikrovės prigimtį tai labiau slepia negu atskleidžia. Tokia tendencija gerai atitinka postmodernistinę pasitikėjimo absoliučiomis ankstesnių laikų tikrybėmis netektį, dažnai pastūmėjančią žmones ieškoti prieglobsčio iracionalybėje. Būtina parodyti, kad sveikas tikėjimo ir proto bendradarbiavimas gali pagerinti žmogaus gyvenimą ir sustiprinti pagarbą kūrinijai.

Kurti savo paties tikrovę. „Naujajame amžiuje” labai paplitęs įsitikinimas, kad asmuo pats kuriąs savo tikrovę, patrauklus, bet iliuzinis. Jis išryškėjo Jungo teorijoje, teigiančioje, jog žmogus esąs vartai iš išorinio pasaulio į begalinių matmenų vidinį pasaulį, kur kiekvienas asmuo yra tartum savo paties pasaulį kuriantis ir griaunantis Abraksas (Abraxas). Žvaigždė, spindinti šiame begaliniame vidiniame pasaulyje, yra Dievas; jis yra žmogaus tikslas. Idėjai, kad žmonės kuria savo pačių tikrovę, rimčiausią ir didžiausią problemą kelia kančios ir mirties klausimas: žmonės, turintys sunkių negalių ar sergantys nepagydomomis ligomis, jaučiasi apgauti ir pažeminti girdėdami sakant, kad jie patys kalti dėl savo nelaimės, arba kad jų negebėjimas pakeisti padėtį rodąs neteisingą požiūrį į gyvenimą. Šis klausimas tikrai nėra vien akademinis: jis daug reiškia Bažnyčios pastoraciniam artinimuisi prie kiekvienam kylančių sunkių egzistencinių problemų. Mūsų ribotumas yra gyvenimo dalis, jis neatsiejamas nuo mūsų kūriniškosios egzistencijos. Mirtis ir netektis yra iššūkis ir proga, nes pagunda ieškoti prieglobsčio suvakarietintame reinkarnacijos vaizdinyje aiškiai liudija žmonių mirties baimę ir troškimą gyventi amžinai. Ar pakankamai išnaudojame mums teikiamas progas priminti tai, kas Dievo pažadėta Jėzaus Kristaus prisikėlimu? Kiek autentiškas krikščionių kiekvieną sekmadienį per Tikėjimo išpažinimą skelbiamas tikėjimas mirusiųjų prisikėlimu? Būtent tai verčia abejoti „Naujojo amžiaus” idėja, jog tam tikru būdu visi esame dievai. Visa, žinoma, priklauso nuo to, kaip apibrėžiama tikrovė. Todėl visais katalikų švietimo, ugdymo ir pamokslavimo lygmenimis būtina tinkamai stiprinti sveiką požiūrį į epistemologiją ir psichologiją. Svarbu nuolatos ieškoti veiksmingų kalbėjimo apie transcendenciją būdų. Esminė visos „Naujojo amžiaus” minties problema yra ta, kad ši transcendencija, griežtai kalbant, yra savitranscendencija, pasiektina uždaroje visatoje.

Pastoraciniai šaltiniai. 8-jame skyriuje nurodomi pagrindiniai Katalikų Bažnyčios dokumentai, kuriuose galima rasti „Naujojo amžiaus” idėjų įvertinimą. Pirmiausia minimas pratarmėje cituotas popiežiaus Jono Pauliaus II kreipimasis. Šioje kultūrinėje tendencijoje popiežius įžiūri kai kurių teigiamų aspektų – „naujos gyvenimo prasmės paiešką, naują ekologinį jautrumą, troškimą įveikti šaltą, racionalistinį religingumą”. Tačiau kartu jis atkreipia tikinčiųjų dėmesį į tam tikrus dviprasmiškus elementus, nesuderinamus su krikščionių tikėjimu: tokie sąjūdžiai „menkina Atpirkimo reikšmę”, „linkę reliatyvizuoti religinę doktriną miglotos pasaulėžiūros naudai”, „siūlo panteistinį Dievo supratimą”, „asmeninę atsakomybę už savo poelgius Dievui išmaino į pareigos kosmosui jausmą, taip sugriaudami autentišką nuodėmės sąvoką ir atpirkimo per Kristų poreikį” (91).

6.2. Praktinės iniciatyvos

Pirmiausia derėtų dar kartą priminti, kad plačiajame „Naujojo amžiaus” sąjūdyje ne visi vienodai susiję su sąjūdžio teorijomis. Be to, ši etiketė dažnai neteisingai klijuojama arba taikoma reiškiniams, kuriuos galima nusakyti kitaip. „Naujojo amžiaus” sąvoka kartais būdavo piktnaudžiaujama siekiant apjuodinti žmones ar praktikas. Todėl tarp reiškinių, susijusių – net ir miglotai – su šiuo sąjūdžiu, esmingai svarbu skirti tuos, kurie su krikščioniškuoju požiūriu į Dievą, žmogaus asmenį ir pasaulį dera, ir tuos, kurie tam prieštarauja. Vien „Naujojo amžiaus” termino kaip tokio vartojimas mažai ką reiškia. Tai, kas svarbu, yra asmens, grupės, praktikos ar produkto santykis su pagrindiniais krikščionybės principais.

– Katalikų Bažnyčia pati turi veiksmingų tinklų, kurie gali būti geriau naudojami. Pavyzdžiui, veikia daug pastoracinių, kultūrinių ir dvasingumo centrų. Atsiliepdami į Bažnyčios poreikius, jie kaip diskusijų ir studijų forumai galėtų įvairiais kūrybiškais būdais imtis painios „Naujojo amžiaus” problemos. Deja, tenka konstatuoti, kad katalikiškieji dvasingumo centrai perdėm dažnai patys veikliai prisideda prie „Naujojo amžiaus” religiškumo skleidimo Bažnyčioje. Norint ne tik sustabdyti painiavos ir klaidos plitimą, bet ir skatinti autentišką krikščioniškąjį dvasingumą, tokią padėtį neabejotinai privalu taisyti. Pirmiausia katalikų kultūriniai centrai yra ne tik mokymo institucijos, bet ir sąžiningo dialogo vietos (92). Visais šiais klausimais domisi keli puikūs specializuoti institutai. Tai vertingi ištekliai, kuriais derėtų dosniai dalytis šiuo atžvilgiu ne tokiose turtingose vietovėse.

– Kai kurios vietinės „Naujojo amžiaus” grupės savo susitikimus vadina „maldos grupėmis”. Žmonės, pakviesti į tokias grupes, turėtų ieškoti autentiško krikščioniško dvasingumo žymių ir būti budrūs, kad nebūtų įtraukti į kokią nors įvesdinimo ceremoniją. Tokios grupės naudojasi asmens teologinio ar dvasinio ugdymo stygiumi, kad laipsniškai įviliotų jį į tai, kas iš tikrųjų yra klaidingas kultas. Krikščionis būtina mokyti tikrojo maldos – Šventojoje Dvasioje per Jėzų Kristų į Tėvą – objekto bei turinio, idant jie išgalėtų teisingai įvertinti „maldos grupės” intenciją. Krikščionišką maldą ir Jėzaus Kristaus Dievą nesunku atpažinti (93). Daugelis įsitikinę, jog „skolintis” iš Rytų išminties nepavojinga, tačiau transcendentaliosios meditacijos (TM) pavyzdys turėtų akinti krikščionis nepulti aklai į kitą religiją (šiuo atveju – induizmą), kad ir ką TM skleidėjai aiškintų apie savo religinį neutralumą. Mokytis medituoti galima, tačiau pratybų objektas ar turinys aiškiai parodo, ar tai susiję su Jėzaus Kristaus apreikštu Dievu, kokiu nors kitokiu apreiškimu ar paprasčiausiai paslėptomis „aš” gelmėmis.

– Būtina deramai pripažinti krikščionių grupes, akinančias rūpintis Žeme kaip Dievo kūrinija. Pagarba kūrinijai turėtų būti tema, kūrybiškai gvildenama katalikiškose mokyklose. Tačiau nemaža iš to, ką siūlo ekologinis sąjūdis, sunku suderinti su katalikų tikėjimu. Rūpinimasis aplinka apskritai rodo šviežią atsakomybės už tai, kas Dievo mums patikėta, pajautą ir galbūt yra būtina krikščioniškojo kūrinijos tvarkymo žymė, tuo tarpu karingoji ekologija dažnai remiasi panteistiniais ir kartais gnostiniais principais (94).

– Trečiojo tūkstantmečio pradžia yra puikus kairos evangelizacijai. Protai ir širdys nepaprastai atviri rimtai informacijai apie krikščioniškąjį laiko ir išganymo istorijos supratimą. Pirmenybė teiktina ne trūkumų, būdingų kitiems požiūriams, akcentavimui, bet nuolatiniam grįžimui prie savojo tikėjimo šaltinių, idant krikščioniškąją žinią būtų įmanu pateikti teisingai ir neiškraipytai. Turime didžiuotis tuo, kas patikėta mums saugoti, ir nepasiduoti vyraujančios kultūros spaudimui paslėpti tai žemėje (plg. Mt 25, 24–30). Viena iš naudingiausių mūsų turimų priemonių yra Katalikų Bažnyčios katekizmas. Egzistuoja ir milžiniškas praeities ir dabarties krikščionių vyrų bei moterų nubrėžtų kelių į šventumą paveldas. Ten, kur turtinga krikščionybės simbolika ir jos meninės, estetinės bei muzikinės tradicijos yra nežinomos ar užmirštos, daug ką reikia padaryti patiems krikščionims ir tiems, kurie trokšta gyviau patirti Dievo buvimą. Krikščionių ir „Naujojo amžiaus” patrauktų žmonių dialogas bus vaisingesnis, jei atsižvelgs į poveikį, kurį daro visa, kas susipina su emocijomis ir simboline kalba. Jei mūsų užduotis yra Jėzų Kristų pažinti ir mylėti bei jam tarnauti, turime pradėti nuo Šventojo Rašto puikaus pažinimo. Tačiau patikimiausiai visą krikščioniškąją žinią įprasmina susitikimas su Viešpačiu Jėzumi maldoje ir sakramentuose, kur mūsų kasdienis gyvenimas pašventinamas.

– Neabejotinai paprasčiausia, akivaizdžiausia bei labiausiai neatidėliotina ir galbūt veiksmingiausia priemonė, kurios derėtų imtis, būtų veiksmingas naudojimasis krikščioniškojo dvasinio paveldo turtais. Didieji vienuolių ordinai turi tvirtas meditavimo ir dvasingumo tradicijas, kurias galima padaryti prieinamesnes per kursus ar kartkartėmis jų namus atveriant nuoširdiems ieškotojams. Tai jau daroma, tačiau dar nepakankamai. Pagalba dvasingumo ieškantiems žmonėms, siūlant jiems išbandytas technikas ir autentiškos maldos potyrius, gali būti proga pradėti su jais dialogą, atversiantį jiems krikščioniškosios tradicijos turtus ir galbūt ta pačia proga nuskaidrinsiantį daug su „Naujuoju amžiumi” susijusių klausimų.

Pasitelkdamas įtaigų ir praktišką vaizdinį, vienas iš „Naujojo amžiaus” atstovų tradicines religijas palygino su katedromis, o „Naująjį amžių” su pasauline muge. „Naujasis amžius” suvokiamas kaip krikščionims adresuojamas kvietimas siūlyti savo katedrų žinią mugėje, šiuo metu apimančioje visą pasaulį. Toks vaizdinys krikščionims yra uždegantis iššūkis, nes visi momentai geri katedros žiniai žmonėms mugėje nešti. Iš tikrųjų krikščionys neturi laukti, kol juos kas nors pakvies nešti Jėzaus Kristaus Gerosios Naujienos trokštantiems atsakymų į savo klausimus, pasotinančio dvasinio maisto, gyvojo vandens. Pasiremiant siūlomu vaizdiniu, krikščionims reikia, pasistiprinus žodžiu ir sakramentu, išeiti iš katedros ir nešti Evangeliją į kiekvieną kasdienio gyvenimo aspektą – „Eikite! Mišios baigėsi!”. Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte Šventasis Tėvas mini šiandieniame sekuliarizuotame pasaulyje jaučiamą „dvasingumo poreikį” ir tai, kad kitos religijos į tai atsiliepia patraukliais būdais. Krikščionims šiuo atžvilgiu jis kelia tokį iššūkį: „Mes, kurie turime malonę tikėti Kristų, Tėvo apreiškėją ir pasaulio Išganytoją, privalome parodyti, į kokias gelmes ryšys su juo gali nunešti” (Novo millennio ineunte, 33). Apsipirkinėjantiems pasaulinėje religinės pasiūlos mugėje krikščionybės žavesį pirmiausia rodys Bažnyčios narių liudijimas, jų pasitikėjimas, ramumas, kantrumas, linksmumas ir konkreti meilė artimui. Visa tai yra tikėjimo gyvenimo, kurį maitina autentiška asmeninė malda, vaisiai.
 

7. PRIEDAS

7.1. Kai kurios glaustos „Naujojo amžiaus“ idėjų formuluotės

Williamo Bloomo 1992 metais pateikta „Naujojo amžiaus” formuluotė, cituojama: Heelas, p. 225 ir toliau:

– Visa, kas gyva, – visa, kas egzistuoja, – yra Dvasios, Nepažiniojo, aukščiausiosios Sąmonės, daugelyje skirtingų kultūrų pažįstamos skirtingais vardais, apraiška.

– Viso, kas egzistuoja, dinamiką ženklina tikslas pilnatviškai išreikšti Meilę, Išmintį, Apšvietimą…

– Visos religijos yra tos pačios vidinės tikrovės išraiška.

– Visa gyvybė, kokią suvokiame penkiais žmogiškaisiais pojūčiais, tėra išorinė skraistė, dengianti neregimą, vidinę, priežastinę tikrovę.

– Panašiai ir žmonės yra dvilypės būtybės, turinčios (i) išorinę laikiną asmenybę ir (ii) daugiamatę vidinę esybę (sielą ar aukštesnįjį „aš”).

– Išorinė asmenybė yra ribota ir linkusi į meilę.

– Vidinės esybės įsikūnijimo tikslas – išorinės asmenybės virpesius suderinti su meilės dažniu.

– Visos įsikūnijusios sielos gali laisvai rinktis savo dvasinį kelią.

– Mūsų dvasiniai mokytojai yra tie, kurių sielos išsilaisvinusios iš būtinybės įsikūnyti ir kurie spindi besąlygiška meile, išmintimi ir apšvietimu. Kai kurios šių didžių esybių gerai žinomos ir yra davusios pradžią pasaulio religijoms. Kitos nežinomos ir darbuojasi neregimai.

– Visa gyvybė, besireiškianti įvairiomis formomis bei būklėmis, yra sąryšinga energija, įskaitant ir mūsų darbus, jausmus ir mintis. Todėl kurdami savo tikrovę bendradarbiaujame su Dvasia ir tomis energijomis.

– Nors ir esame įstatyti į kosminės meilės dinamiką, visi kartu esame atsakingi už mūsų būklę, aplinką ir visą gyvenimą.

– Dabartiniu laiko tarpsniu planetos ir žmonijos evoliucija pasiekė stadiją, kai mūsų individualioje ir masinėje sąmonėje prasidėjo esminiai dvasiniai pokyčiai. Būtent todėl kalbame apie „Naująjį amžių”. Ši nauja sąmonė yra to, ką kai kas vadina kosminės meilės energijomis, vis sėkmingesnio įsikūnijimo vaisius. Ši nauja sąmonė reiškiasi instinktyviu šventumo ir pirmiausia viso, kas egzistuoja, sąryšingumo suvokimu.

– Ši nauja sąmonė ir šis naujas visos gyvybės dinaminės tarpusavio priklausomybės suvokimas reiškia, jog dabar išgyvename visiškai naujos planetinės kultūros rutuliojimosi procesą.

Jeremy Tarcherio „papildomoji formuluotė”, cituojama: Heelas, p. 226:

1. Pasaulis, įskaitant žmonių giminę, yra aukštesnės, platesnės dieviškosios prigimties išraiška.

2. Kiekviename žmoguje slypi aukštesnysis dieviškasis „aš”, kuris yra aukštesnės, platesnės dieviškosios prigimties apraiška.

3. Ši dieviška prigimtis gali būti pabudinta ir tapti individo kasdienio gyvenimo centru.

4. Šis pabudinimas yra kiekvieno individualaus gyvenimo prasmė.

Leidinyje Actualité des religions (nŗ 8, septembre 1999, p. 43) cituojami Davido Spanglerio išvardyti pagrindiniai „Naujojo amžiaus” vizijos bruožai:

– holistinė (globalistinė, nes egzistuoja tiktai viena tikrovė – energija);

– ekologinė (žemė Gaja yra mūsų motina; kiekvienas iš mūsų yra žemės centrinės nervų sistemos neuronas);

– androgininė (vaivorykštė ir Yin/Yang yra du „Naujojo amžiaus” simboliai, žymintys priešybių, ypač vyriškumo ir moteriškumo, papildomumą);

– mistinė (šventybės įžiūrėjimas visame kame, net paprasčiausiuose dalykuose);

– planetinė (žmonės turi būti įsišakniję savo pačių kultūroje ir kartu atviri visuotiniam matmeniui, gebantys skatinti meilę, atjautą, taiką ir pasaulinės vyriausybės kūrimąsi).

7.2. Rinktinių sąvokų žodynėlis

Androginija: ne hermafroditizmas, t. y. abiejų lyčių požymių buvimas, bet vyriškųjų ir moteriškųjų elementų buvimo kiekviename asmenyje suvokimas. Ji apibūdinama kaip vidinės harmonijos būsena, išsirutuliojanti iš animus ir anima pusiausvyros. „Naujajam amžiui” tai būsena, išplaukianti iš tokio kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai būdingo dvilypio būties bei egzistencijos būdo suvokimo.

Antroposofija: teosofinė doktrina, kurią pirmasis paskleidė kroatas Rudolfas Steineris (1861–1925), pasitraukęs iš Teosofijos draugijos, kur 1902–1913 m. vadovavo vokiškajai atšakai. Ši ezoterinė doktrina skirta įvesdinti į „objektyvų žinojimą” dvasinėje-dieviškojoje plotmėje. Steineris tikėjo, kad ji padėjusi jam atrasti kosmoso ir žmonijos evoliucijos dėsnius. Kiekviena fizinė būtybė turi savo atitinkamą dvasinę būtybę, žemiškam gyvenimui poveikį daro astralinės energijos ir dvasinės esencijos. Akasha kronika laikoma pašvęstajam prieinama „kosmine atmintimi” (95).

Didžioji baltoji brolija: Blavatskaja teigė palaikanti ryšį su mahatmas, arba mokytojais, aukštesniosiomis būtybėmis, kurios kartu sudaro Didžiąją baltąją broliją. Ji laikė juos žmonių giminės evoliucijos ir Teosofijos draugijos darbo vadovais.

Eneagrama (iš gr. ennéa – devyni ir gramma – ženklas): diagrama, kurią sudaro apskritimas su devyniais taškais, išdėstytais ant jo perimetro ir apskritimo viduje sujungtais trikampiu ir šešiakampiu. Iš pradžių naudota ateities būrimui, šiandien žinoma kaip sistemos, žmones suskirstančios į devynis standartinius asmenybės tipus, simbolis. Išpopuliarėjo paskelbus Helen Palmer knygą The Enneagram (96); autorė prisipažįsta esanti daug skolinga rusų ezoteriniam mąstytojui ir praktikui G. I. Gurdjevui, čiliečių psichologui Claudio Naranjo ir autoriui Oscarui Ichazo, Arica įkūrėjui. Eneagramos kilmė neaiški, kai kas teigia, jog ji kyla iš sufitų misticizmo.

Evoliucija: „Naujajam amžiui” tai reiškia daugiau negu gyvų būtybių evoliuciją aukštesnių gyvybės formų linkme; fizinis modelis perkeliamas į dvasinę sritį įsivaizduojant, kad žmonėse slypinti jėga stumianti juos aukštesnių dvasinio gyvenimo formų kryptimi. Žmonės visiškai šios jėgos nekontroliuoja, tačiau gerais ar blogais poelgiais gali savo pažangą paspartinti arba sulėtinti. Teigiama, jog visa kūrinija, įskaitant žmoniją, nenumaldomai žengia susiliejimo su dievyste linkme. Šioje laipsniškos dvasinės evoliucijos, prasidedančios prieš gimimą ir tebesitęsiančios po mirties (97), vizijoje svarbi vieta aiškiai skirta reinkarnacijai.

Ezoterika (iš gr. esoterós – tai, kas yra viduje): paprastai žymi senovines ir paslėptas žinias, prieinamas tiktai pašvęstiesiems, vaizduojantiems save nuo daugumos žmonių paslėptų žinių sergėtojais. Iniciacijos procesas nuveda žmogų nuo vien išorinio, paviršutiniško tikrovės žinojimo prie vidinės tiesos ir pabudina jų sąmonę gilesniu lygmeniu. Leistis į tokią „vidinę kelionę” būtina, kad atrastum savyje „dieviškąją kibirkštį”. Išganymas šiame kontekste sutampa su „aš” atradimu.

Feng-shui: geomancijos forma, tiksliau okultinis kiniečių metodas, leidžiantis remiantis žemės ir atmosferos jėgų išmanymu nustatyti neregimų teigiamų ir neigiamų srovių pastatuose ir kitose vietose buvimą. „Kaip žmogaus kūnas ar kosmosas, sklypai yra vietos, kur susikryžiuoja tėkmės, kurių teisinga pusiausvyra yra sveikatos ir gyvenimo šaltinis” (98).

Gelmių psichologija: C. G. Jungo, Freudo buvusio mokinio, įsteigta psichologijos mokykla. Jungas įžiūrėjo religijos ir dvasinių dalykų svarbą gerai savijautai ir sveikatai. Raktiniai jo metodo elementai buvo sapnų aiškinimas ir archetipų analizė. Archetipai yra paveldimai žmogaus psichikos struktūrai priklausančios formos; jos reiškiasi pasikartojančiais sapnų, susimąstymų, mitų ir pasakų motyvais bei vaizdiniais.

Gnosis: bendrąja prasme ne intelektinio, bet aiškiareginio ar mistinio žinojimo forma. Teigiama, kad tai turi būti apreikšta ir įgalina žmogų priartėti prie dieviškojo slėpinio. Pirmaisiais krikščionybės amžiais Bažnyčios tėvai su gnosticizmu kovojo, nes jis prieštaravo tikėjimui. Gnostinių idėjų atgimimą kai kas įžiūri „Naujojo amžiaus” mąstyme, ir kai kurie su „Naujuoju amžiumi” susiję autoriai iš tiesų cituoja antikinį gnosticizmą. Vis dėlto, „Naujajam amžiui” labiau akcentuojant monizmą ir net panteizmą ar panenteizmą, daug kas pirmenybę teikia neognosticizmo terminui, leidžiančiam skirti „Naujojo amžiaus” ir Antikos gnosticizmą.

Hermeticizmas: filosofinės ir religinės praktikos bei spekuliacijos, susijusios su Corpus Hermeticum raštais bei Aleksandrijos tekstais, priskiriamais mitiniam Hermiui Trismegistui. Kai jie pirmąkart pagarsėjo Renesanso epochoje, manyta, jog juose pateikiamos ikikrikščioniškosios doktrinos, bet vėlesnės studijos parodė, kad jie atsirado pirmaisiais krikščioniškosios eros amžiais (99). Aleksandrijos hermeticizmas yra pagrindinis šiuolaikinės ezoterikos šaltinis; abu daug kas vienija: eklektizmas, ontologinio dualizmo atmetimas, teigiamo ir simbolinio visatos pobūdžio teigimas, žmonijos nuopuolio ir atnaujinimo idėja. Hermeticistinės spekuliacijos pastiprino įsitikinimą senovinės pamatinės tradicijos, arba philosophia perennis, klaidingai laikomos bendra visoms religinėms tradicijoms, egzistavimu. Iš renesansinio hermeticizmo išsirutuliojo aukštoji ir ceremoninė magija.

Holizmas: raktinė „paradigminės kaitos” sąvoka, teorinis karkasas, leidžiantis integruoti visą šiuolaikinio žmogaus pasaulėžvalgą. Supriešinant su didėjančiu fragmentiškumu moksle bei kasdieniame gyvenime, „visybiškumas” pateikiamas kaip kertinė metodologinė ir ontologinė sąvoka. Žmonija įsirikiuoja į visatą kaip vieno gyvo organizmo, harmoningo dinaminių santykių tinklo dalis. Įvairūs mokslininkai, trokštantys nutiesti tiltą tarp mokslo ir religijos, ginčija klasikinį dalijimą į subjektą ir objektą – dėl to paprastai kaltinami Descartes’as ir Newtonas. Žmonija yra visuotinio gamtos ir pasaulio tinklo (ekosistemos, šeimos) dalis ir turi siekti dermės su kiekvienu šios kvazitranscendentinės viršenybės elementu. Suvokdamas savo vietą gamtoje ir kosmose, kuris irgi yra dieviškas, žmogus sykiu supranta, kad „visybiškumas” ir „sveikumas” yra viena ir tas pat. Holizmo sąvoka aiškiausiai suformuluota Gaia hipotezėje (100)

Iniciacija: religinėje etnologijoje pažintinė ir/arba patirtinė kelionė, per kurią asmuo, vienas arba kaip grupės dalis, atliekant tam tikras apeigas, priimamas į religinės bendruomenės, slaptos draugijos (pvz., masonų) ar paslaptingos (maginės, ezoterinės-okultinės, gnostinės, teosofinės ir t. t.) sąjungos narius.

Karma (iš sanskritinės šaknies Kri – veiksmas, poelgis): raktinė induizmo, džainizmo ir budizmo sąvoka, kurios reikšmė nebuvo visuomet vienoda. Iš pradžių, Vedų laikotarpiu, žymėjo ritualinį aktą, pirmiausia aukojimą, kurio dėka asmuo pasiekdavo pomirtinę laimę ar palaimą. Pasirodžius džainizmui ir budizmui (maždaug 6 amžiuje prieš Kristų), karma prarado su išganymu susijusią reikšmę: išsilaisvinimo kelias vedė per atman, arba „savęs”, pažinimą. Samsara doktrinoje karma tapo amžinu žmogaus gimimo ir mirties (induizmas) arba atgimimo (budizmas) ciklu (101). „Naujojo amžiaus” perspektyvoje „karmos dėsnis” dažnai laikomas moraliniu kosminės evoliucijos atitikmeniu. Jis nebeturi nieko bendra su blogiu ar kančia – visa tai iliuzijos, išgyventinos kaip „kosminio žaidimo” dalis, – bet yra visuotinis priežasties ir padarinio dėsnis, įsipinantis į didžiąją sąryšingos visatos slinktį moralinės pusiausvyros link (102).

Kristalai: tvirtinama, jog jie virpa ypatingais dažniais. Todėl jie naudojami savikaitoje, įvairiose terapijose, meditacijoje, vizualizacijoje, „astralinėse kelionėse” arba kaip talismanai. Žiūrint iš išorės, jie neturi jokios vidinės galios, bet yra paprasčiausiai gražūs.

Kristus: „Naujajam amžiui” istorinis Jėzus tėra idėjos, energijos ar vibracijų paketo įsikūnijimas. Anot Alice Bailey, norint kad įvyktų naujasis įsikūnijimas, parodysiantis, kaip žmonės galėtų save išgelbėti, reikia didžios maldavimų dienos, kurios metu visi tikintieji sutelktų tam reikiamą dvasinę energiją… Daugeliui žmonių Jėzus tėra dvasinis mokytojas, kuriame, panašiai kaip Budoje, Mozėje, Muhamede ir t. t., buvo apsigyvenęs kosminis Kristus. Kosminis Kristus taip pat žinomas kaip kristinė energija, sudaranti kiekvienos būtybės ir visos būties pagrindą. Individai laipsniškai įvesdintini į šios visų turimos kristinės savybės suvokimą. Kristus, „Naujojo amžiaus” supratimu, yra aukščiausia „aš” tobulumo būklė (103).

Laidininkavimas (channeling): psichiniai mediumai teigia tarnaują kaip informacijos iš kitų būtybių, paprastai aukštesniame lygmenyje gyvenančių bekūnių esybių, laidininkai. Per juos įmanu susisiekti su tokiomis skirtingomis būtybėmis kaip pakilusieji mokytojai, angelai, dievai, grupinės esybės, gamtos dvasios, aukštesnysis „aš”.

Mistika: „Naujojo amžiaus” mistika yra daugiau koncentravimasis į save negu bendrystė su Dievu, kuris yra „visiškai kitas”. Tai susiliejimas su visata, visiškas individo sunaikinimas visumos vienybėje. O kadangi „aš” patyrimas prilygsta dieviškumo patyrimui, autentiškos išminties, kūrybingumo ir galios ieškotina savyje.

Monizmas: metafizinė doktrina, laikanti, kad būtybių skirtumai yra iliuziniai. Tėra viena visuotinė būtis, ir kiekvienas daiktas bei kiekvienas asmuo yra jos dalis. Teigdamas, kad tikrovė iš pagrindų dvasinė, „Naujojo amžiaus” monizmas rodosi kaip šiuolaikinė panteizmo forma (dažnai pabrėžtinai atmetanti materializmą, ypač marksizmą). Jo troškimas panaikinti bet kurį dualizmą nepalieka vietos transcendentiniam Dievui, todėl visa yra Dievas. Dar vieną problemą krikščionybei kelia blogio kilmės klausimas. C. G. Jungas laikė blogį „tamsiąja” Dievo, kuris klasikiniame teizme visas yra geras, „puse”.

Naujoji mintis (New Thought): religinis sąjūdis, XIX a. įsteigtas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jis išsirutuliojo iš idealizmo ir tapo labai paplitusia pastarojo atmaina. Dievas yra visiškai geras, o blogis – tiktai iliuzija. Pamatinė tikrovė yra protas. Kadangi protas yra gyvenimo įvykių priežastis, galiausiai kiekvienas atsakingas už visus savo būklės aspektus.

Naujoji pagonybė: pavadinimas, dažnai atmetamas tų, kuriems taikomas; „Naujajam amžiui” lygiagreti ir neretai su juo sąveikaujanti srovė. Pakilus didžiulei tradicinių religijų, ypač vakarietiško judėjiškojo-krikščioniškojo paveldo, atmetimo bangai, daug kas atsigręžė į senąsias autochtonines, tradicines, pagoniškąsias religijas. Visa, kas buvę iki krikščionybės, laikoma labiau atitinkančia šalies ar tautos dvasią, savotiška nesugadintos gamtinės religijos, susiliečiančios su gamtos galiomis, dažnai matriarchalinės, maginės ar šamaninės, forma. Aiškinama, jog žmonija būtų sveikesnė, jei grįžtų prie gamtinio (žemdirbių) švenčių ciklo ir gyvenimo teigimo apskritai. Kai kurios „neopagoniškosios” religijos yra nesenos rekonstrukcijos, jų ryšys su pirminėmis formomis abejotinas, ypač tada, kai jose vyrauja tokie šiuolaikinių ideologijų elementai kaip ekologija, feminizmas ar net kai kada rasinio grynumo mitai (104).

„Naujojo amžiaus” muzika: tai klestinti pramonė. Ši muzika, kuri dažnai pateikiama kaip priemonė harmonijai su savimi ir pasauliu pasiekti, iš dalies yra „keltiška” arba druidiška. Kai kurie „Naujojo amžiaus” kompozitoriai tvirtina, jog jų muzika gebanti nutiesti tiltą tarp sąmonės ir pasąmonės, tačiau tai veikiausiai būna tada, kai neapsiribojant melodija meditaciškai bei ritmiškai kartojamos kokios nors raktinės frazės. Kaip ir daugelis kitų „Naujojo amžiaus” reiškinių, yra muzika, kurios paskirtis žmones labiau įtraukti į „Naujojo amžiaus” sąjūdį, tačiau dažniausia ji būna vien komercinės ar meninės paskirties.

Okultizmas: okultinės (paslėptos) žinios ir okultinės psichinės bei gamtinės jėgos sudaro tikėjimų praktikų, besiremiančių menamai slapta „amžinąja filosofija”, senovės graikų magijos bei alchemijos ir žydų mistikos sintezės vaisiumi, pagrindą. Kad visa tai liktų paslėpta, grupių ir draugijų, saugančių minėtas žinias ir technikas, narys privalo laikytis slaptumo kodekso. XIX amžiuje spiritualizmas ir Teosofijos draugija paskleidė naujų okultizmo formų, savo ruožtu padariusių įtaką įvairioms „Naujojo amžiaus” srovėms.

Panteizmas (gr. pan – visa ir theos – Dievas): įsitikinimas, jog visa yra Dievas arba kartais taip pat, kad visa yra Dieve ir Dievas yra visame kame (panenteizmas). Kiekvienas visatos elementas yra dieviškas, ir lygiai taip pat dievystė glūdi kiekviename dalyke. Šioje vizijoje Dievas negali būti atskiras, koks yra klasikiniame teizme.

Parapsichologija: domisi tokiais dalykais kaip ekstrasensinis suvokimas, telepatija, telekinezė, psichinis gydymas ir bendravimas su dvasiomis pasitelkiant mediumus ar laidininkavimą. Nepaisant griežtos mokslinės kritikos, parapsichologija nuolatos stiprėjo ir gerai dera su kai kuriuose „Naujojo amžiaus” sluoksniuose labai populiaria idėja, kad žmonės turi ypatingų psichinių gebėjimų, kurie dažnai būna neišlavinti.

Planetinė sąmonė: ši 9-jame dešimtmetyje išsiplėtojusi pasaulėžvalga skatina priklausomybės jausmą labiau žmonių bendrijai negu kokiai nors tautai, genčiai ar socialinei grupei. Ją galima laikyti XX a. pradžios sąjūdžių, reikalavusių pasaulinės vyriausybės, įpėdine. Žmonijos vienybės suvokimas gerai dera su Gaia hipoteze.

Pozityvusis mąstymas: įsitikinimas, kad žmonės išgali keisti fizinę realybę ar išorines aplinkybes pozityviomis bei konstruktyviomis mintimis keisdami savo psichinę nuostatą. Kartais užtenka įsisąmoninti pasąmoningus įsitikinimus, lemiančius mūsų gyvenimą. Pozityviojo mąstymo šalininkai tiki, kad atitinkama nuostata teikia sveikatą ir gerą savijautą, dažnai gerovę ir net nemirtingumą.

Rebirthing: 8-ojo dešimtmečio pradžioje Leonardas Orras nusakė rebirthing kaip procesą, leidžiantį asmeniui nustatyti ir izoliuoti savo sąmonės sritis, kurios yra jo dabartinių problemų šaltinis.

Reinkarnacija: „Naujajame amžiuje” reinkarnacija susieta su kylančios evoliucijos dieviškumo link sąvoka. Priešingai indų religijoms ir toms, kurios iš jų kyla, „Naujasis amžius” laiko reinkarnaciją individo sielos žengimu vis tobulesnės būklės link. Tai, kas iš naujo įsikūnija, yra nematerialiausia ar dvasingiausia asmens dalis, tiksliau, sąmonė, ta energijos kibirkštis, kuri dalyvauja kosminėje, arba „kristinėje”, energijoje. Mirtis tėra sielos perėjimas iš vieno kūno į kitą.

Rožės kryžininkai: Vakarų okultinės grupės, užsiimančios alchemija, astrologija, teosofija ir kabalistiniu Rašto aiškinimu. Rožės kryžininkų brolija (Rosicrucian Fellowship) prisidėjo prie astrologijos XX amžiuje atgimimo. Senovinis ir mistinis Rožės kryžiaus ordinas (Ancient and Mystical Order of the Rosae Crucis – AMORC) susilaukė sėkmės dėl menamo gebėjimo materializuoti psichinius sveikatos, turtų ir laimės vaizdinius.

Sąmonės plėtimas: kosmosą laikant nepertraukiama būties grandine, visi egzistencijos lygmenys – mineralinis, augalinis, gyvūninis, žmogiškasis, kosminis ir dieviškasis – yra vieni nuo kitų priklausomi. Savo vietą šioje holistinėje globalinės tikrovės vizijoje žmonės suvokia tiktai toli už normalių ribų išplėtę savo sąmonę. „Naujasis amžius” siūlo didžiulę įvairovę technikų, padedančių žmonėms pasiekti aukštesnį tikrovės suvokimo lygį, įveikti subjekto ir objekto perskyrą pažinimo procese, visiškai sulydant į viena tai, ką normali, žemesnė sąmonė suvokia kaip atskiras bei skirtingas realybes.

Spiritizmas: visais laikais būta mėginimų užmegzti ryšį su mirusiųjų dvasiomis, tačiau srovė, kuri įsiliejo į „Naująjį amžių”, buvo XIX a. spiritizmas. Jis plėtojosi Swedenborgo ir Mesmerio idėjų kilvateryje ir tapo savotiška nauja religija. Kadangi Blavatskaja buvo mediumė, spiritizmas darė didelę įtaką Teosofijos draugijai, nors čia daugiau akcentuotas ryšys ne su neseniai mirusiais žmonėmis, bet su esybėmis iš tolimos praeities. Allanas Kardecas daug prisidėjo prie spiritizmo paplitimo afrobraziliškose religijose. Spiritizmo elementų taip pat pasitaiko kai kuriuose japonų naujuosiuose religiniuose sąjūdžiuose.

Šamanizmas: praktikos ir tikėjimai, susiję su bendravimu su gamtos ir mirusių žmonių dvasiomis, kai atliekant tam tikras apeigas šamanas, tarnaujantis kaip tarpininkas, užvaldomas dvasių. Šios praktikos „Naujojo amžiaus” sluoksniams atrodė patrauklios, nes pabrėžia harmoniją su gamtos jėgomis ir gydymą. Taip pat radosi romantiškas vietinių religijų ir jų artumo žemei bei gamtai vaizdinys.

Teosofija: senas terminas, iš pradžių žymėjęs tam tikrą mistikos atmainą; sietas su graikų gnostikais ir neoplatonininkais, Mokytoju Eckhartu, Mikalojumi Kuziečiu ir Jakobu Boehme. Vėliau jį pasisavino Teosofijos draugija, kurią 1875 metais įsteigė Jelena Petrovna Blavatskaja ir kiti. Teosofinė mistika linkusi į monizmą, nes pabrėžia esminę visatos dvasinių ir materialinių sandų vienybę. Ji taip pat ieško paslėptų jėgų, įgalinančių materiją ir dvasią sąveikauti taip, kad žmogiškoji ir dieviškoji dvasia galiausiai susitinka. Šioje plotmėje teosofija siūlo mistinį atpirkimą arba apšvietimą.

Transcendentalizmas: XIX a. Naujojoje Anglijoje atsiradęs sąjūdis, subūręs rašytojus bei mąstytojus, kuriuos vienijo idealistiniai tikėjimai esmine kūrinijos vienybe, įgimtu žmogaus gerumu, intuicijos viršenybe logikos atžvilgiu ir patyrimo svarba atskleidžiant giliausias tiesas. Pagrindinis atstovas buvo Ralphas Waldo Emersonas, kuris, palikęs ortodoksinę krikščionybę dėl unitarizmo, perėjo prie naujos gamtinės mistikos, tam tikrus induistinius tikėjimus jungusios su tokiais populiariais amerikiečių polinkiais kaip individualizmas, asmeninė atsakomybė ir sėkmės poreikis.

Vandenio amžius: kiekvienas astrologinis amžius, trunkantis maždaug 2146 metus, vadinamas pagal vieną iš Zodiako ženklų, tačiau „didžiosios dienos” eina priešinga kryptimi, todėl netrukus turi baigtis dabartinis Žuvų amžius ir prasidėti Vandenio. Kiekvienam amžiui būdinga savita kosminė energija; dėl Žuvų energijos šis amžius buvo karų ir konfliktų epocha, tuo tarpu Vandenio amžius bus harmonijos, teisingumo, taikos, vienybės ir t. t. metas. Šiuo požiūriu „Naujasis amžius” pripažįsta istorinę neišvengiamybę. Kai kurie teigia, kad Avino amžius buvo žydų religijos, Žuvų amžius – krikščionybės laikas, o Vandenio amžius bus visuotinės religijos era.

Wicca: šiuo senu anglišku žodžiu, kuriuo žymėtos raganos, buvo įvardytas kai kurių ritualinės magijos elementų atgimimas naujoje pagonybėje. 1939 metais Anglijoje į apyvartą jį paleido Geraldas Gardneris, kuris, remdamasis kai kuriais moksliniais tekstais, teigė, jog viduramžių Europos raganystė buvusi krikščionių persekiojama senovinė gamtos religija. Sąjūdis, pavadintas the Craft, 7-jame dešimtmetyje sparčiai paplito Jungtinėse Valstijose, kur aptiko moterų dvasingumo srovę Women’s spirituality.

Žmogiškojo potencialo sąjūdis: iš užuomazgų (Esalene, Kalifornijoje, 7-jame dešimt.) išsirutuliojo į grupių, siekiančių išlaisvinti žmogaus įgimtą kūrybiškumo potencialą savirealizacijos būdu, tinklą. Verslo kompanijos, vadovaudamosi galiausiai vien ekonominio pobūdžio motyvais, vis labiau taiko įvairias asmeninio keitimosi technikas vadybininkų lavinimo programose. Transpersonal Technologies (Transpersonalinės technologijos), Movement for Inner Spiritual Awareness (Vidinio dvasinio suvokimo sąjūdis), Organisational Development (Organizacinis tobulėjimas) ir Organisational Transformation (Organizacinė transformacija) pristatomi kaip nereliginiai, tačiau iš tiesų gali pasitaikyti, kad kompanijos darbuotojams bus primetinėjamas svetimas „dvasingumas” sąlygomis, verčiančiomis kelti asmeninės laisvės klausimą. Sąsajos tarp Rytų dvasingumo ir psichoterapijos akivaizdžios, tuo tarpu jungiškoji psichologija ir Žmogiškojo potencialo sąjūdis smarkiai paveikė šamanizmą ir tokias „rekonstruotąsias” pagonybės formas kaip druidizmą ir Wicca sąjūdį. Apskritai „asmeninį augimą” galima laikyti forma, kuri „Naujajame amžiuje” iškyla kaip „religinis išganymas”: aiškinama, jog išsivaduoti iš žmogiškųjų kančių bei silpnybių įmanoma plėtojant savo žmogiškąjį potencialą ir per tai vis artimiau susiliečiant su savo vidiniu Dievu (105).

7.3. Pagrindinės „Naujojo amžiaus“ vietovės

Esalenas: Big Sure, Kalifornijoje, 1962 metais Michaelo Murphy ir Richardo Price’o įsteigta bendruomenė, kurios pagrindinis tikslas buvo pasiekti savirealizaciją pasitelkus nudizmą, vizijas ir „švelniąją mediciną”. Ji tapo vienu iš pagrindinių Žmogiškojo potencialo sąjūdžio centrų ir švietimo, politikos bei ekonomikos pasaulyje paskleidė savo idėjas apie holistinę mediciną. Tai buvo daroma rengiant lyginamosios religijos, mitologijos, mistikos, meditacijos, psichoterapijos, sąmonės plėtimo ir pan. kursus. Kaip ir Findhornas, ji laikoma kertine Vandenio sąmonės augimo vieta. Esaleno sovietų-amerikiečių institutas bendradarbiavo su sovietų pareigūnais vykdant Sveikatos skatinimo projektą (Health Promotion Project).

Findhornas: šiai holistinei agrarinei bendruomenei, kuriai pradžią davė Peteris ir Eileen Caddy, pavyko netradiciniais metodais išauginti nepaprasto dydžio augalų. Findhorno bendruomenės įsteigimas Škotijoje 1965 metais buvo svarbi „Naujuoju amžiumi” vadinamo sąjūdžio gairė. Findhornas „įkūnijo jo didžiąsias transformacijos idėjas”. Visuotinės sąmonės paieška, harmonijos su gamta siekis, laidininkavimo praktika – visa tai, kas tapo „Naujojo amžiaus” skiriamaisiais ženklais, nuo pat įsteigimo egzistavo Findhorne. Šios bendruomenės sėkmė leido jai pasidaryti pavyzdžiu ir/arba įkvėpimo versme tokioms grupėms kaip Alternatyvos (Alternatives) Londone, Esalenas Big Sure, Kalifornijoje, ir Atvirasis centras (Open Center) bei Omegos institutas Niujorke (106).

Monte Veritą: utopistinė bendruomenė netoli Askonos (Ascona) Šveicarijoje. Nuo XIX a. pabaigos čia susitikdavo Europos ir Amerikos kontrkultūros politikos, psichologijos, meno ir ekologijos sričių atstovai. Nuo 1933 m. kasmet vykdavo Eranos konferencijos, į kurias susirinkdavo kai kurie didieji „Naujojo amžiaus” šviesuliai. Metraščiuose aiškiai atsispindi siekis kurti bendrą pasaulinę religiją (107). Nepaprastai įdomu skaityti sąrašą tų, kurie buvo susirinkę į Monte Veritą.
 
 

8. INFORMACINĖ MEDŽIAGA

8.1. Katalikų Bažnyčios magisteriumo dokumentai

Jonas Paulius II. Kreipimasis į Jungtinių Valstijų Ajovos, Kanzaso, Misūrio ir Nebraskos vyskupus per jų vizitą ad limina (1993 m. gegužės 28 d.).
Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas vyskupams dėl kai kurių krikščioniškosios meditacijos aspektų Orationis forma (1989).
Tarptautinė teologijos komisija. Kai kurie su eschatologija susiję klausimai (1992). Nr. 9–10 (apie reinkarnaciją).
Tarptautinė teologijos komisija. Kai kurie Atpirkimo teologijos klausimai (1995). I/29 ir II/35–36.
Argentinos Vyskupų Konferencijos kultūros komisija. Frente a una Nueva Era. Desafio a la pastoral en el horizonte de la Nueva Evangelización. (1993).
Airijos teologijos komisija. A New Age of the Spirit? A Catholic Response to the New Age Phenomenon. Dublin 1994.
Godfried Danneels. Pastoracinis laiškas Au-delą de la mort: réincarnation et resurrection (1991 m. Velykos).
Godfried Danneels. Pastoracinis laiškas Christ or Aquarius? (1990 m. Kalėdos). Veritas, Dublin.
Carlo Maccari. „La ‘mistica cosmica’ del New Age”. Leidinyje: Religioni e Sette del Mondo (1996/2).
Carlo Maccari. La New Age di fronte alla fede cristiana. Turina (LDC) 1994.
Edward Anthony McCarthy. Pastoracinė instrukcija The New Age Movement (1992).
Paul Poupard. Felicitą e fede cristiana. Casale Monferrato (Ed. Piemme) 1992.
Joseph Ratzinger. La fede e la teologia ai nostri giorni (Guadalajara, 1996 m. gegužės mėn.). Leidinyje: L’Osservatore Romano (1996 10 27).
Norberto Rivera Carrera. Instrucción Pastoral sobre el New Age (1996 m. sausio 7 d.).
Christoph von Schönborn. Risurrezione e reinacanzione (itališkasis vertimas). Casale Monferrato (Piemme) 1990.
J. Francis Stafford. Il movimento „New Age”. Leidinyje: L’Osservatore Romano (1992 10 30).
Darbo grupė naujųjų religinių sąjūdžių klausimais (ed.), Vatikanas. Sects and New Religious Movements. An Anthology of Texts From the Catholic Church. Washington (USCC) 1995.

8.2. Krikščioniškosios studijos

Raśl Berzosa Martinez. Nueva Era y Cristianismo. Entre el diįlogo y la ruptura. Madrid (BAC) 1995.
André Fortin. Les Galeries du Nouvel Age: un chrétien s’y promčne. Ottawa (Novalis) 1993.
Claude Labreque. Une religion américaine. Pistes de discernement chrétien sur les courants populaires du „Nouvel Age”. Montréal (Médiaspaul) 1994.
The Methodist Faith and Order Committee. The New Age Movement Report to Conference 1994.
Aidan Nichols. „The New Age Movement”. Leidinyje: The Month, March 1992, p. 84–89.
Alessandro Olivieri Pennesi. Il Cristo del New Age. Indagine critica. Cittą del Vaticano (Libreria Editrice Vaticana) 1999.
Ekumeninė darbo grupė „Neue Religiösen Bewegungen in der Schweiz”. New Age – aus christlicher Sicht. Freiburg (Paulusverlag) 1987.
Mitch Pacwa SJ. Catholics and the New Age. Hoe Good People are being drawn into Jungian Psychology, the Enneagram and the New Age of Aquarius. Ann Arbor MI (Servant) 1992.
John Saliba. Christian Responses to the New Age Movement. A Critical Assessment. London (Chapman) 1999.
Josef Südbrack SJ. Neue Religiösität – Herausforderung für die Christen. Mainz (Matthias-Grünevald-Verlag) 1987 = La nuova religiositą: una sfida per i cristiani. Brescia (Queriniana) 1988.
“Theologie für die Laien” Sekretariat. Faszination Esoterik. Zürich (Theologie für Laien) 1996.
David Toolan. Facing West from California’s Shores. A Jesuit’s Journey into New Age Consciousness. New York (Crossroad) 1987.
Juan Carlos Urrea Viera. „New Age”. Visión Histórico-Doctrinal y Principales Desafķos. Santafé de Bogotį (CELAM) 1996.
Jean Vernette. „L’avventura spirituale dei figli dell’ Acquario”. Leidinyje: Religioni e Sette nel Mondo (1996/2).
Jean Vernette. Jésus dans la nouvelle religiosité. Paris (Desclée) 1987.
Jean Vernette. Le New Age. Paris (P. U. F.) 1992.
 

9. BENDROJI BIBLIOGRAFIJA

9.1. Kai kurios „Naujojo amžiaus” knygos

William Bloom. The New Age. An Anthology of Essential Writings. London (Rider) 1991.
Fritjof Capra. The Tao of Physics. An Exploration of the Parallels between Modern Physics and Eastern Mysticism. Berkeley (Shambhala) 1975.
Fritjof Capra. The Turning Point: Science, Society and the Rising Culture. Toronto (Bantam) 1983.
Benjamin Creme. The Reappearance of Christ and the Masters of Wisdom. London (Tara Press) 1979.
Marilyn Ferguson. The Acquarian Conspiracy. Personal and Social Transformation in Our Time. Los Angeles (Tarcher) 1980.
Chris Griscom. Ecstasy is a New Frequency: Teachings of the Light Institute. New York (Simon & Schuster) 1987.
Thomas Kuhn. The Structure of Scientific Revolutions. Chicago (University of Chicago Press) 1970.
David Spangler. The New Age Vision. Forres (Findhorn Publications) 1980.
David Spangler. Revelation: The Birth of a New Age. San Francisco (Rainbow Bridge) 1976.
David Spangler. Towards a Planetary Vision. Forres (Findhorn Publications) 1977.
David Spangler. The New Age. Issaquah (The Morningtown Press) 1988.
David Spangler. The Rebirth of the Sacred. London (Gateway Books) 1988.

9.2. Istoriniai, aprašomieji ir analitiniai veikalai

Christoph Bochinger. „New Age” und moderne Religion: Religionswissenschaftliche Untersuchungen. Gütersloh (Kaiser) 1994.
Bernard Franck. Lexique du Nouvel-Age. Limoges (Droguet-Ardant) 1993.
Hans Gasper, Joachim Müller, Friederike Valentin. Lexikon der Sekten, Sondergruppen und Weltanschauungen. Fakten, Hintergründe, Klärungen. Freiburg-Basel-Vienna (Herder) 2000 (pataisytas leidimas). Žr., inter alia, Christopho Schorscho, Karlo R. Essmanno ir Medardo Kehlio str. „New Age” ir Reinhardo Hümmelio str. „Reinkarnation”.
Manabu Haga and Robert J. Kisala (eds.). „The New Age in Japan”. Leidinyje: Japanese Journal od Religious Studies, Fall 1995, vol. 22, No. 3 & 4.
Wouter Hanegraaff. New Age Religion and Western Culture. Esotericism in the Mirror of Nature. Leiden-New York-Köln (Brill) 1996. Šioje knygoje pateikti turtinga bibliografija.
Paul Heelas. The New Age Movement. The Celebration of the Self and the Sacralization of Modernity. Oxford (Blackwell) 1996.
Massimo Introvigne. New Age & Next Age. Casale Monferrato (Piemme) 2000.
Michel Lacroix. L’Ideologia della New Age. Milano (Il Saggiatore) 1998.
J. Gordon Melton. New Age Encyclopedia. Detroit (Gale Research Inc) 1990.
Elliot Miller. A Crash Course in the New Age. Eastbourne (Monarch) 1989.
Georges Minois. Histoire de l’athéisme. Paris (Fayard) 1998.
Arild Romarheim. The Aquarian Christ. Jesus Christ as Portrayed by New Religious Movements. Hong Kong (Good Tiding) 1992.
Hans-Jürgen Ruppert. Durchbruch zur Innenwelt. Spirituelle Impulse aus new Age und Esoterik in kritischer Beleuchtung. Stuttgart (Quell Verlag) 1988.
Edwin Schur. The Awareness Trap. Self-Absorption instead of Social Change. New York (McGraw Hill) 1977.
Rodney Stark and William Sims Bainbridge. The Future of Religion. Secularisation, Revival and Cult Formation. Berkeley (University of California Press) 1985.
Steven Sutcliffe and Marion Bowman (eds.). Beyond the New Age. Exploring Alternative Spirituality. Edinburgh (Edinburgh University Press) 2000.
Charles Taylor. Sources of the Self. The making of the Modern Identity. Cambridge (Cambridge University Press) 1989.
Charles Taylor. The Ethics of Authenticity. London (Harvard University Press) 1991.
Edźnio Valle SVD. „Psicologia e energias da mente: teorias alternativas”. Leidinyje: A Igreja Católica diante do pluralismo religioso do Brasil (III). Estudos da CNBB n. 71, Sćo Paulo (paulus) 1994.
World Commission on Culture and Development. Our Creative Diversity. Report of the World Commission on Culture and Development. Paris (UNESCO) 1995.
M. York. „The New Age Movement in Great Britain”. Leidinyje: Syzygy. Journal of Alternative Religion and Culture, 1:2–3 (1992) Stanford CA.
 

Nuorodos

(88) Plg. P. Heelas. Op. cit., p. 138.
(89) Elliot Miller. A Crash Course in the New Age. Eastbourne (Monarch) 1989, p. 122. Griežtai antikrikšioniškai spiritualizmo laikysenai dokumentuoti plg. R. Laurence Moore. „Spiritualism”. Leidinyje: Edwin S. Gaustad (ed.). The Rise of Adventism:Religion and Society in Mid-Nineteenth-Century America. New York 1974, p 79–103; taip pat R. Laurence Moore. In Search of White Crows: Siritualism, Parapsychology, and American Culture. New York (Oxford University Press) 1977.
(90) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio (1998 09 14), 36–48.
(91) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į Jungtinių Valstijų Ajovos, Kanzaso, Misūrio ir Nebraskos valstijų vyskupus per jų vizitą ad limina (1993 05 28).
(92) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in Africa (1995 09 14), 103. Popiežiškoji kultūros taryba paskelbė žinyną, kuriame išvardijami visi šie centrai pasaulyje: Catholic Cultural Centres (3rd edition, Vatican City, 2001).
(93) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Orationis formas; taip pat šio dokumento § 3.
(94) Tai viena iš sričių, kur dėl informacijos stokos atsakinguosius už švietimą gali suklaidinti grupės, kurių tikroji programa yra priešiška Evangelijos žiniai. Tai ypač dažnai pasitaiko mokyklose, kur imlūs ir smalsūs jaunuoliai yra idealus ideologinės komercijos taikinys. Plg. caveat, pateiktą: Massimo Introvigne. New Age & Next Age. Casale Monferrato (Piemme) 2000, p. 277 ir toliau.
(95) Plg. J. Badewien. Antroposofia. Leidinyje: H. Waldenfels (ed.). Nuovo Dizionario delle Religioni. Cinisello Balsamo (San Paolo) 1993, p. 41.
(96) Helen Palmer. The Enneagram. New York (Harper-Row) 1989.
(97) Plg. Argentinos Vyskupų Konferencijos kultūros komitetas. Op. cit.
(98) J. Gernet, leidinyje: J.-P. Vernant et al. Divination er Rationalité. Paris (Seuil) 1974, p. 55.
(99) Plg. Susan Greenwood. „Gender and Power in Magical Practices”. Leidinyje: Steven Sutcliffe and Marion Bowman (eds). Beyond New Age. Exploring Alternative Spirituality. Edinburgh (Edinburgh University Press) 2000, p. 139.
(100) Plg. M. Fuss. Op. cit., p. 198–199.
 (101) Plg. C. Maccari. La „New Age” di fronte alla fede cristiana. Leumann-Torino (LDC) 1994, p. 168.
(102) Plg. W. J. Hanegraaff. Op. cit., p. 283–290.
(103) Plg. Raśl Berzosa Martinez. Nueva Era y Cristianismo. Madrid (BAC) 1995, p. 214.
(104) Šiuo paskutiniu, labai subtiliu klausimu žr. Eckhard Türck. „Neonazismus”. Leidinyje: Hans Gasper, Joachim Müller, Friederike Valentin (eds.). Lexikon der Sekten, Sondergruppen und Weltanschauungen. Fakten, Hintergründe, Klärungen. Freiburg-Basel-Wien (Herder) 2000, p. 726.
(105) Žmogiškojo potencialo sąjūdis glaustai, bet aiškiai apibūdinamas: Elizabeth Puttick. „Personal Development: the Spiritualisation and Secularisation of the Human Potential Movement”. Leidinyje: Steven Sutcliffe and Marion Bowman (eds). Beyond New Age. Exploring Alternative Spirituality.Edinburgh (Edinburgh University Press) 2000, p. 201–219.
(106) Plg. John Saliba. Christian Responses to the New Age Movement. A Critical Assessment. London (Geoffrey Chapman) 1999, p. 1.
(107) Plg. M. Fuss. Op. cit., p. 195–196.

© „Bažnyčios žinios“