Viešpaties kančios (Verbų) sekmadienis
Mk 11, 1–10; Iz 50, 4–7; Fil 2, 6–11; Mk 14, 1–72; 15, 1–47
 

Dar ne Velykos. Šiandien įžengiame į Velykų slėpinį per Verbų procesiją. Kaip ir kiekviena liturginė procesija ji mums primena, kad žemėje esame keleiviai kelyje į Dievą. Vienintelė mūsų buveinė, tikroji tėvynė yra Dievo, mūsų Tėvo karalystė.

Verbų procesiją sudaro Jėzaus sekėjai, regintys jame Viešpaties Palaimintąjį, ateinantį atkurti savo tautoje Dievo karalystę. Pačiam Jėzui įžengimas į Jeruzalę tampa provaizdžiu jo būsimo šlovingo atėjimo, tos dienos, kai visi žmonės įžengs į Tėvo karalystę. Tačiau mums ši procesija kol kas turi kitokią prasmę. Žmonės, stebėję Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, suteikė tam priešingą prasmę. Jėzus įžengia kaip karalius paskelbti savo Tėvo karalystę. Jis yra Tėvo siunčiamas, vien juo remiasi ir pasirengęs ištikimai įvykdyti jo skirtą misiją. Skaitinyje iš Izaijo knygos skambantys nuolankaus pasitikėjimo žodžiai byloja apie Jėzų. Izraelitai, priešingai, pergalingai priima karalių, naująjį Dovydą. Jie laukia, kad Mesijas išlaisvintų juos iš priešų okupacijos. Izraelitai laukia tokio Mesijo, kuris radikaliai perverstų padėtį, ir Izraelis, išsivadavęs iš priespaudos, imtų viešpatauti kitoms tautoms.

Taigi paties Jėzaus įžengimui į Jeruzalę suteikiama prasmė, visiškai skirtinga nuo tos, kurią Mesijo vaidmeniui priskiria tiek jo draugai, tiek priešai. Savo kančia Jėzus parodo, jog jis nieko nelaukia iš žmonių, vien tik iš Tėvo, kuriam visiškai atsiduoda. Šiuo atsidavimu jis įvykdo išganymą, pranokstantį bet kokį lūkestį. Savo pavyzdžiu Jėzus patraukia mus į vilties kelią, kuris vienintelis gali nuvesti į Dievo karalystę.

Ši viltis yra drauge sūniškas pasitikėjimas ir ištverminga kantrybė, nes Dievas pateikia išbandymą. Pasakojimas apie agoniją parodo, jog Jėzus sutinka išbandymą sąmoningai, skausmingai ir laisvai. Jis sutinka būti išduodamas į nusidėjėlių rankas ir gerti taurę, kurią Tėvas, nors ir galėdamas ją atitolinti vis dėlto pakvietė gerti.

„Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas” (Mk 14, 41). Dieviškasis veikimas Biblijoje dažnai perteikiamas neveikiamosios rūšies veiksmažodžiu. Jis atiduodamas į nusidėjėlių rankas paties Dievo, nes atėjo jo valanda. Jeigu Dievas jo neatiduotų, niekas neįstengtų pakelti prieš jį rankos, kaip ne kartą pabrėžia evangelistas Jonas.

Kristus įžengia į kančią pasikliaudamas vien Dievu ir žinodamas esąs jo atiduotas. Tai slėpinys, kurį Jėzus paskelbs prieš paskutinį atodūsį skausmingu klausimu: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!” Vienas Dievas turi kančios slėpinio raktus – Jėzaus kančios ir visų kitų kentėjimų, į kuriuos atiduodami žmonės. Kokiems kentėjimams Dievas atidavė savo Sūnų? Jėzus buvo atiduotas smurtui ir žiauriai kentėjo savo kūnu. Dar labiau jis kentėjo savo širdyje dėl daugybės patirtų apleidimų bei išdavysčių.

Štai Jėzus prieš Pilotą, kurio pareiga garantuoti teisingumą. Šis romėnas žino, jog žydų vyresniųjų kaltinimai melagingi. Nepagrįsti kaltinimai slepia žydų vadovų neapykantą nekaltam žmogui. Pilotas pasiūlo pasigailėti Jėzaus, tačiau minia, manipuliuojama vyresnybės, išsirenka Barabą, o Kristų nubalsuoja kryžiaus mirčiai. Pilotas, užuot įgyvendinęs teisingumą, bailiai apleidžia Jėzų ir atiduoda jį priešams.

Galilėjos tetrarchas Erodas žinojo Dekalogą ir pagal savo deklaruojamą tikėjimą privalėjo jo laikytis. Tačiau jis nepaisė nei draudimo svetimauti, nei draudimo žudyti. Vyriausiasis kunigas Kajafas, atsakingas už viso Izraelio religinį gyvenimą pirmasis paskelbia nuosprendį Jėzui. Jo uošvis Anas nebuvo geresnis: jis leido suduoti į veidą tardomam Jėzui. Žydų vyresnybei Jėzų įduoda vienas artimiausių jo mokinių. Judas išduoda Mokytoją pabučiavimu, bičiulystės ženklu. Išdavystė yra trissyk pakartotas Petro atsižadėjimas. Jis netgi neigia pažįstąs Mokytoją. Baimė užstelbė meilę, panašiai kaip Jėzaus suėmimo metu, kai Petras drauge su kitais mokiniais pabėgo. Jėzus buvo iš anksto paskelbęs apie jo laukiantį apleidimą. Jis kvietė mokinius budėti ir melstis.

Visų apleistas Jėzus nukryžiuojamas. Kryžiaus papėdėje priešai šaiposi, siūlydami nužengti nuo kryžiaus: „Tegu dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume”. Jėzus nutraukia tylą, kuri tęsėsi visos kančios metu, išskyrus jo atsakymą į vyriausiojo kunigo klausimą: „Aš Esu”. Jis atsako į savo priešų iššūkį šauksmu, kuris yra malda ir kuris atrodo kaip viešas sielvarto išpažinimas: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl mane apleidai?!”

Šiuo klausimu prasideda 22-oji psalmė, kuri išreiškia vargšo, atiduoto neteisingų engėjų priespaudai, balsą. Šie žodžiai trykšta iš Kristaus širdies ir išreiškia jo apleistumą, tačiau drauge išreiškia jo viltį Dievu, kuriuo jis nesiliauja pasikliovęs. Psalmės žodžiais Jėzus išreiškia viltį, jog Dievas jo išklausys kaip išklausė psalmėje minimo vargšo. Pasitikėjimas Dievu leidžia numanyti psalmės pabaigoje aidinčią padėką ir šlovinimą.

Dievas atsiliepia į Jėzaus šauksmą: perplyšta šventyklos uždanga. Tai ženklas, kad Kristaus auka užbaigia Senąją sandorą. Nuo šiol Dievo šlovės šventykla yra prisikėlusio Kristaus kūnas. Dar vienas Dievo atsakymas į Jėzaus maldą yra pagonių šimtininkui įkvėptas tikėjimo išpažinimas: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus”. Tai Morkaus evangelijos viršūnė. Pagonio žodžiais atskleidžiama tikroji Jėzaus kančios prasmė.

Apaštalas Paulius nuostabiame Laiško filipiečiams himne apibendrina Kančios slėpinį ir jos vaisius. Jau ne tik pagonis, bet visi kūriniai skelbia, jog nukryžiuotasis Jėzus yra Dievo Sūnus ir Viešpats.

© „Bažnyčios žinios“