Problemos, susijusios su lytiškumo tapatumu ir lyties pakeitimu tampa vis aktualesnės šiuolaikinėje kultūroje. Nemaža dalis jų taip pat iškyla bažnytinėje plotmėje ir yra labai svarbios. Vienas iš psichinių lytinio tapatumo sutrikimų yra ganėtinai reta transseksualizmo patologija, kurią galima apibūdinti kaip žmogaus įsitikinimą, kad yra priešingos lyties nei iš tikrųjų yra, ir dėl to esantį troškimą pakeisti savo kūno išvaizdą pagal šį savo įsitikinimą. Pastaruoju metu Bažnyčioje kyla nemažai klausimų apie tai, kaip reikia elgtis susidūrus su panašiomis problemomis ir kaip padėti šiems asmenims. Lietuvoje „lyties pakeitimo” klausimas dar nėra labai plačiai svarstomas, tačiau jau artimiausiu metu šis klausimas gali iškilti. Tačiau jau artimiausiu metu mūsų šalyje gali atsirasti asmenų, atvykusių iš kitų valstybių, kuriose „lyties pakeitimas” jau yra įteisintas įstatymais. Todėl Šventojo Sosto Tikėjimo mokslo kongregacija 2002 metų pabaigoje paragino atkreipti dėmesį į kanonines transseksualizmo pasekmes.

Transseksualizmas

Transseksualizmas yra vertintinas kaip psichinė patologija ir turėtų būti išskiriamas tarp kitų, neharmoningų  lyties tapatumo ar išraiškos formų. Šiuo metu dar nėra sutarimo dėl transseksualizmo problemos, nes yra daug įvairių šio sutrikimo aiškinimų. Kai kurie aiškinimai remiasi biologinių (genetinių, hormoninių ar kitų) faktorių aiškinimais, kiti labiau kreipia dėmesį į psichosocialinius faktorius. Daugelis šiuolaikinių pagalbos metodų didžiausia dėmesį skiria psichoterapijai, kuria siekiama padėti asmeniui įveikti savo transseksualumą ir priimti savo fizinį kūną tokį, koks jis yra. Kartais, kai nėra galimybių padėti asmeniui išsilaisvinti iš savo įsitikinimų, yra atliekamos vadinamosios „lyties keitimo” operacijos, pakeičiančios išorinius ir vidinius lyties požymius naudojant chirurgines priemones ir hormoninius preparatus. Visgi, kokiais motyvais turėtų būti remiamasi leidžiant atlikti tokias operacijas, įvairūs ekspertai nesutaria. Bet kuriuo atveju chirurginė operacija išties nepakeičia asmens lyties, nes lytiškumas negali būti vertinamas vien tik kaip išoriniai kūno požymiai, nei kaip savo lyties suvokimas, bet iš esmės yra genetiškai determinuotas. Todėl tokiu būdu atliktas „lyties pakeitimas” – nors ir civilinės teisės būtų pripažintas – nekeičia tikinčiojo kanoninės būklės. Reikia pastebėti, kad lieka nepakitusi tikinčiųjų lytiškumo būklė parapijinėse ir vyskupijos knygose – jie lieka tokie patys, kaip ir iki intervencijos padaryti įrašai.

Kanoninės pasekmės: Krikšto įrašai

Atsižvelgdami į anksčiau išsakytas pastabas privalome pastebėti, kad „Krikšto knygose” neturėtų būti daroma jokių pakeitimų, susijusių su „lyties pakeitimo” faktu. „Krikšto knygų” pastabų skiltyje, remiantis Civilinio tribunolo nutartimi (data ir numeris) arba Civilinės metrikacijos išduotu nauju asmens identifikacijos dokumentu, galima tik įrašyti pastabas apie „lyties pakeitimą”.

Santuokos sakramentas

Transseksualiam asmeniui, turinčiam rimtą ir aiškų savo lytiškumo tapatybės sutrikimą, po rūpestingo priešsantuokinio medicininio ir psichiatrinio patikrinimo, negali būti leidžiama priimti santuokos sakramento. Mažesnio sutrikimo atvejai turi būti vertinami atskirai, nepagrįstai neatimant tikintiesiems prigimtinės teisės tuoktis. Jei toks patikrinimas nebūtų atliktas, bet aiškūs išoriniai ženklai ir sąmoningų bei patikimų liudininkų liudijimas leistų įtarti rimtą transseksualizmo patologiją, apie tai sužinojęs vietos Ordinaras teuždraudžia santuoką, kol nebus gauta pakankamų įrodymų draudimui atšaukti.

Absoliutus draudimas priimti santuokos sakramentą yra taikomas transseksualiam asmeniui, kuris atliko chirurginę „lyties pakeitimo” operaciją.

Pagaliau, jei santuoka jau buvo palaiminta bažnyčioje ir vienas iš sutuoktinių įgytų tokios psichinės anomalijos požymių, turi būti pradedamas teisinis procesas dėl santuokos pripažinimo negaliojančia.

Kunigystės šventimai

Kunigystės šventimų sakramentą gali priimti vyriškos lyties pakrikštytas tikintysis, kompetentingo Bažnyčios autoriteto pripažintas tinkamu. Jei išorinis dviprasmiškas elgesys ir atsakingų asmenų liudijimas kelia protingų abejonių dėl transseksualizmo patologijos galimybės arba palieka pagrįstą prielaidą apie tokį pavojų, nėra leidžiama tokiam asmeniui teikti kunigystės šventimų. Todėl prieš šventimus vyriškos lyties tikinčiajam, kuriam po rūpestingo medicininio ir psichiatrinio patikrinimo nustatomi rimti transseksualiniai sutrikimai, šventimai negali būti teikiami. Net ir tais atvejais, kada po patikrinimo asmenybės sutrikimas nepasirodo esąs rimtas ar neatstatomas, bet išlieka pagrįsta abejonė, – kandidatui dėl jokios priežasties negali būti suteikiami šventimai. Jei tokiu atveju asmuo būtų įšventintas, diecezijos vyskupas arba kompetentingas ordinaras, tik apie tai sužinojęs, privalo uždrausti vykdyti kunigo pareigas ir pradėti kunigystės šventimų pripažinimo negaliojančiais procesą. Lygiai tokią pačią bausmę, remiantis kan. 1044 § 1 n. 3 ir kan. 1041 n. 5 pagal Kanonų teisės kodeksą (atitinkamai kan. 763 2° bei kan. 762 § 1, 5° Rytų Bažnyčių kanonų kodeksu) užsitraukia tas dvasininkas, kuris savanoriškai sutiko chirurgiškai operuotis „keisdamas lytį”.

Pašvęstojo gyvenimo institutai

Pašvęstojo gyvenimo institutų, sui iuris vienuolynų arba apaštališkojo gyvenimo bendruomenių kompetentingi vyresnieji savo kandidatams, remdamiesi išoriniais ženklais ir liudijimais, kilus pagrįstai abejonei, tenurodo atlikti rūpestingą medicininį ir psichiatrinį patikrinimą. Tuo atveju, kai transseksualizmo patologija pasirodo esanti rimta ir negrįžtama, kandidatas negali būti priimamas į institutą ar bendruomenę. Toks pat draudimas galioja liekant abejonei. Asmuo, po įžadų savanoriškai pasidaręs chirurginę operaciją, turi būti pašalinamas iš vienuolyno namų pagal 703 Kanonų teisės kodekso kanoną (atitinkamai kan. 498 § 1–2 ir kan. 551 Rytų Bažnyčių kanonų kodekso). Jei asmuo padaręs įžadus būtų ir kunigas, laikomasi anksčiau paminėtų nuostatų.
 

Parengė LVK sekretoriatas

© „Bažnyčios žinios“