II Velykų sekmadienis (B)
Apd 4, 32–35; 1 Jn 5, 1–6; Jn 20, 19–31
 

Ramybės dovana neatskiriamai susijusi su įgaliojimu atleisti nuodėmes. Ramybė įmanoma tik susivienijus tikėjimu ir meile su Viešpačiu. Biblinė ramybės samprata apima dinamišką tikrovę, kupiną Dievo palaiminimų, taip pat pilnatviškos bendrystės su Dievu ir tarpusavyje. Į visą išganymo istoriją galima pažvelgti kaip į ramybės troškimą. Šventojo Rašto pasakojimo pradžioje vaizduojama, kaip pažeisti santykiai tarp vyro, moters ir Dievo nulemia tolesnę santykių griūtį tarp brolių, tarp žmonijos ir gamtos, tarp visų žmogiškosios giminės narių (Pr 3–11). Biblijos istorija baigiama malda, laukiant Viešpaties atėjimo ir jo vienijančios malonės išliejimo (Apr 22, 20–21).

Pasakojimas apie Viešpaties pasirodymą Velykų sekmadienį yra tarsi iš anksto išsipildžiusi malda iš Apreiškimo knygos. Jėzus dovanojo mokiniams ramybę, kvėpė į juos Dvasią ir suteikė galią atleisti nuodėmes. Nuo šiol Viešpaties ir mokinių santykiai tampa pilnatviški – tai iliustruoja beatodairiškas apaštalo Tomo pareiškimas: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Tomui nebereikia jokių įrodymų – pats Jėzus yra įrodymas. Triskart pakartotas ramybės linkėjimas nėra vien tradicinis žydų pasveikinimas. Tai Jėzaus atsisveikinimo kalboje žadėta ramybės dovana. Ramybės žodžiai ir žaizdų žymių parodymas reiškia, kad ši ramybė yra savanoriškos jo aukos už kiekvieną vaisius. Mokinių reakcija buvo spontaniškas džiaugsmas. Tačiau prisikėlimo džiaugsmas įmanomas tik tokioje bendruomenėje, kur juo dalijamasi. Jėzus pasirodė Vienuolikai, o apaštalai paskliedė šį liudijimą viesiems žmonėms. Tai buvo įmanoma tik dėl kūrybinio Dvasios kvėpimo. Paskutiniai velykinio Jėzaus pasirodymo žodžiai yra dar vienas palaiminimas: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Apaštalus apėmęs džiaugsmas tampa visų būsimųjų kartų tikinčiųjų savastimi.

Skaitinyje iš Apaštalų darbų vaizduojami ramybės vaisiai: „Įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos“. Kiekvienas rūpinosi kito poreikiais, o visa bendruomenė buvo paženklinta darnos ir meilės dvasios. Lukas čia pateikia idealizuotą krikščionybės istorijos apibendrinimą. Apaštalų darbuose yra dar du tokie apibendrinimai. Tai idealūs Bažnyčios pavasario vaizdai. Pagal šventojo Luko sampratą ši darna ir meilė kyla iš Dvasios, kuri yra prisikėlimo vaisius. Luko nutapyti Velykų paveikslai turi istorinį pagrindą. Kai kurie krikščionys iš tikrųjų gyveno šia Velykų ramybe. Visų amžių krikščionių bendruomenėms šis vaizdas yra siektinas meilės idealas. Krikščionybėje idealas ir tikrovė susivienija nuostabiuose malonės siurprizuose.

Jono evangelijoje atpasakojami du Jėzaus pasirodymai: Velykų vakare ir po aštuonių dienų. Abu įvykiai nupasakojami panašiai. Pasakojimus vienijanti detalė yra Jėzaus žaizdų parodymas. Vienintelis evangelistas Jonas pabrėžtinai pasakoja apie Jėzaus šono pervėrimą (Jn 19,33–37). Jono evangelijoje pasakojimuose apie prisikėlusio Jėzaus pasirodymus labai reikšminga vieta tenka žaizdų žymėms.

Jėzaus šono pervėrimas buvo oficialus jo mirties fakto patvirtinimas. Vienas kareivis savo iniciatyva pervėrė Jėzui šoną, kad nereikėtų vargti laužant nukryžiuotojo blauzdas: „pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų“ (Jn 19, 33). Tai medicininis mirties nustatymas, leisiantis Pilotui su visišku tikrumu atiduoti mirusiojo kūną palaidoti Juozapui iš Arimatėjos. Evangelistas primygtinai paliudija ieties dūrį: „Regėjusis tai paliudijo, <...> kad ir jūs tikėtumėte“ (Jn 19, 35). Perdūrimo veiksmą matė tik prie kryžiaus stovėjusios moterys ir mylimasis mokinys. Veikiausiai iš jų apaštalai sužinojo visas nukryžiavimo detales, kitaip Jėzus negalėtų apaštalų akivaizdoje tapatintis su Nukryžiuotuoju, rodydamas žaizdas. Perverto šono, perdurtų  rankų bei kojų žymės leidžia neabejotinai tapatinti nukryžiuotąjį su prisikėlusiu Viešpačiu. Pamatę žaizdų žymes mokiniai tvirtino Tomui: „Mes matėme Viešpatį!“ Nesunku įžvelgti žaizdų prasmę Prisikėlusiojo tapatybei nustatyti. Sunkiau suvokti, kodėl evangelistas Jonas, aprašydamas Jėzaus šono pervėrimą kareivio ietimi, suteikia šiam veiksmui prasmę: „kad ir jūs tikėtumėte“. Iš perverto Jėzaus šono ištekėjo kraujo ir vandens. Kodėl žaizdų matymas veda į tikėjimą? Kraujas byloja, jog tik ši nukryžiuotojo žaizda vienareikšmiškai nurodo tikrąjį Velykų Avinėlį. Įvykdomas įstatymas: „Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas“ (Jn 19, 36). Tik dabar tampa akivaizdu, kad Jėzus yra Paaukotasis, per kurio kraują atėjo išganymas. Apreiškimo knygoje plėtojama nužudytojo Avinėlio tema (Apr 1, 7; 5, 7; 7, 14; 14, 1–8; 19, 7–9; 21, 22).

Vanduo Jonui reiškia Šventosios Dvasios išliejimą: „Iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės. Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas“ (Jn 7, 38). Dabar Jėzus jau pašlovintas. Apie jį sutartinai byloja „trys liudytojai: Dvasia, vanduo ir kraujas“ (1 Jn 5, 6).

Liudijimas turi vesti į tikėjimą: „kad ir jūs tikėtumėte“. Tai nėra tikėjimas atskirais teiginiais ar prisikėlimo faktu. Evangelistas kalba apie tikėjimą, apimantį tiek protą, tiek širdį, įkvėpusį Tomą sušukti: „mano Viešpats ir mano Dievas“. Vulgatos vertime pervėrimas ietimi išreikštas žodžiu aperuit (atvėrė). Avertas Jėzaus šonas tampa sakramentų šaltiniu ar dar bendriau, Bažnyčios gimimo momentu.

© „Bažnyčios žinios“