III Velykų sekmadienis (B)
Apd 3, 13–15.17–19; 1 Jn 2, 1–5; Lk 24, 35–48
 

Tikime, kad Šventojo Rašto autoriai ir sudarytojai patyrė dieviškąjį įkvėpimą, nevaržiusį jų žmogiškosios laisvės ir individualios raiškos. Tai skiriasi nuo „įkvėpimo“, apie kurį kalba menininkai. Dieviškasis įkvėpimas padaro Bibliją Dievo žodžiu, pasižyminčiu galia ir gebėjimu išsaugoti tiesą. Dar viena Dievo žodžio savybė yra stebėtinas vientisumas. Vienovė nebūtų nuostabi, jei į šiuos dieviškuosius Raštus nebūtų sudėta tiek daug žmogiškųjų autorių, stilių, žanrų, istorinių aplinkybių įvairovės. Vis dėlto, nepaisant įvairovės, Šventasis Raštas yra viena istorija. Šią vienovę išgyvename šio Velykų sekmadienio skaitiniuose.

Petras, kreipdamasis į minią, nustebusią dėl luošio pagydymo, pradeda nuo tikėjimo protėvių: „Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas...“ Petras, kaip ir visi jo laikų žydai, suvokė istoriją ir Dievo apsireiškimą joje kaip vienovę. Jėzaus vardu įvykdytas luošio išgydymas buvo dar vienas gelbstinčios Dievo malonės, prasidėjusios patriarchų pašaukimu, aktas. Kiekvienas išganingos malonės aktas yra naujas Dievo meilės pasireiškimas, tačiau drauge tai yra įvykio, prasidėjusio nuo patriarchų, tąsa. Galima net sakyti, jog nuo patriarchų laikų išganymo istorijoje tarsi vaisius įsčiose užsimezgė luošio išgydymo patirtis. Šventasis Raštas atskleidžia tą istorijos vienovę. Kaip mes dalyvaujame toje istorijoje? Tikėjimu! Pasak Petro, „iš Jėzaus kylantis tikėjimas suteikė jam tikrą sveikatą jūsų visų akyse“. Tikėjimas Jėzaus vardu įtraukė tą žmogų į dieviškosios išganymo istorijos gydantį srautą.

Evangelijos skaitinys taip pat prasideda pasakojimu: mokiniai kelyje „kalbėjosi apie visus tuos įvykius“. Pasakojimas neapsiriboja pastarųjų dienų įvykiais: evangelistas Lukas susieja juos su Mozės laikus siekiančia istorija. Jėzus primena mokiniams, kad jo istoriją galima suvokti tik žvelgiant į praeitį. Nors Jėzus yra istorijos pilnatvė, jis nėra izoliuotas šviesulys. Mozė, pranašai ir visi Raštai bylojo apie Jėzų ir parengė jo atėjimui. Be jų Jėzus negalėtų būti galutinai pažintas. Jis yra galutinis ir viršiausias išganymo istorijos knygos skyrius. Šių laikų kultūroje dažnai jaučiamės esą fragmentiški, dezorientuoti, netekę vertybių sąvokos individai. Nebeturime istorijos, kuria galėtume didžiuotis, nei ateities, kuria viltumės. Siekiame išganymo proveržių bei nuotrupų, tačiau tai tik paglosto sielą, bet neišgydo ligos. Privalome vėl patikėti savo šaknimis, savo krikščioniškąja istorija, kurią Bažnyčia pasakoja du tūkstantmečius. Tikėti niekuomet nevėlu.

Evangelistas Lukas pateikia dvi Biblijos pamokas. Viena išdėstyta Emauso mokiniams: „Pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“. Kita šiandienos evangelijos pamoka: „Turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse”. Ne tik evangelistas Matas mėgsta kartoti: tas ar kitas dalykas įvyko, kad išsipildytų Raštai. Evangelistas Lukas tiek savo evangelijoje, tiek Apaštalų darbuose dažnai cituoja ilgokas Senojo Testamento ištraukas, pavyzdžiui, Petro ar Stepono kalbose. Numanoma, jog klausytojai turi gerai išmanyti Raštą. Žydų jaunuoliai mokėdavo ilgus Rašto tekstus mintinai. Taip galima paaiškinti, kad iš Petro, kuris nebuvo mokytas rabinas, lūpų išgirstame ilgas ištraukas. Ne tiek nuostabu, kai Raštą cituoja mokytasis Paulius. Lukas pirmiausia mini penkias Mozės knygas, vadinamas Įstatymu, po to didžiuosius ir daugelį mažųjų pranašų, po to Psalmių knygą. Anuo metu Senojo Testamento kanonas dar nebuvo nustatytas. Prisikėlęs Jėzus pirmiausia pabrėžia tai, jog visos Senojo Testamento knygos gali ir privalo būti aiškinamos kristologiškai. Visuose Raštuose parašyta apie Jėzų. Ankstyvoji Bažnyčia ir liturgija iki šių dienų laikosi šitokio Senojo Testamento aiškinimo. Toks aiškinimas netrukdo ir kitokiam požiūriui, neatsižvelgiant į Jėzų. Kitaip Raštas netektų prasmės judėjams.

Kitas svarbus akcentas yra formuluotė: „turi išsipildyti“. Viskas, kas įvyko Jėzui, turėjo įvykti, nes tai buvo išpranašauta Raštuose. Sunkiausias klausimas jaunai krikščionių bendruomenei buvo, kodėl Jėzus privalėjo kentėti. Ar pasaulis negalėjo būti išgelbėtas be šios žiaurios mirties? „Kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti!?“ (Mt 26, 54). „Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę“ (Lk 24, 26). Privalomas vyksmas taip dažnai kartojamas, kad gali atrodyti, jog tai pažeidžia Dievo laisvę. Žinoma, evangelistas turėjo omenyje ne tai. Norima pabrėžti, jog Dievas yra visuomet ištikimas. Jis tvirtai laikosi to, ką suplanavo ir pažadėjo. Tai nesumenkina nei Tėvo, nei Sūnaus laisvės: „jis laisvai atiduoda savo gyvybę“ (Jn 10, 18). Mus paguodžia tai, kad Dievas yra ištikimas net tuomet, kai mes būname neištikimi (2 Tim 2, 13). Viešpats ištikimas, davęs mums savo artumo pažadą per sakramentus, taip pat amžinojo gyvenimo pažadą.

Prisikėlęs Jėzus atvėrė Raštų prasmę. Yra daugybė specialių Biblijos studijų sričių. Niekad nevėlu studijuoti ir stengtis vis daugiau sužinoti. Tačiau tiems, kas trokšta gilintis į Raštus, būtinas slaptas raktas – Jėzaus dovana. Ši dovana – tai maloningas Dievo Dvasios vedimas, kurio vaisius ne žinių kiekybė, bet tolydžio augantis ir bręstantis vientisas tikėjimas.

© „Bažnyčios žinios“