Enciklika
ECCLESIA DE EUCHARISTIA
Vyskupams, kunigams ir diakonams, pašvęstiesiems asmenims ir visiems tikintiems pasauliečiams
apie Eucharistijos santykį su Bažnyčia

ĮŽANGA

1. Bažnyčia – gyva Eucharistija. Ši tiesa ne tik išreiškia kasdienę tikėjimo patirtį, bet ir reziumuodama perteikia Bažnyčios slėpinio branduolį. Daugialypiais pavidalais Bažnyčia džiugiai išgyvena nuolatinį pažado išpildymą: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20), tačiau per Eucharistiją, duonai ir vynui virstant Viešpaties kūnu ir krauju, ji tokiu buvimu nepakartojamai džiaugiasi. Nuo tada, kai Bažnyčia, Naujosios Sandoros tauta, Sekminių dieną leidosi piligriminėn kelionėn dangiškosios tėvynės link, Švenčiausiasis Sakramentas be paliovos ženklina jos dienas, pripildydamas jas pasitikėjimo kupinos vilties.

Vatikano II Susirinkimas pagrįstai paskelbė, kad eucharistinė auka yra „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė” (1). „Juk švenčiausiojoje Eucharistijoje glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis, pats Kristus, mūsų velykinis avinėlis ir gyvoji duona, Šventosios Dvasios gaivinamu ir gyvybe trykštančiu savo kūnu teikiantis žmonėms gyvenimą” (2). Štai kodėl Bažnyčia niekada nenuleidžia žvilgsnio nuo savo Viešpaties, esančio altoriaus Sakramente, kuriame atranda pilnatvišką jo begalinės meilės apraišką.

2. Per Didįjį 2000 metų jubiliejų man buvo suteikta proga švęsti Eucharistiją Jeruzalėje, Vakarienės menėje, ten, kur, pasak tradicijos, ją pirmąkart šventė pats Kristus. Vakarienės menė yra šio Švenčiausiojo Sakramento įsteigimo vieta. Būtent čia Kristus paėmė duoną, laužė ir davė mokiniams tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas” (plg. Mt 26, 26; Lk 22, 19; 1 Kor 11, 24). Paskui jis paėmė taurę vyno ir jiems tarė: „Imkite ir gerkite iš jos visi: tai yra mano kraujo taurė, naujosios ir amžinosios Sandoros kraujas, kuris bus išlietas už jus ir visus nuodėmėms atleisti” (plg. Mk 14, 24; Lk 22, 20; 1 Kor 11, 25). Dėkoju Viešpačiui Jėzui, kad jis man leido, paklūstant jo paliepimui: „Tai darykite mano atminimui” (Lk 22, 19), toje pačioje vietoje pakartoti žodžius, jo ištartus prieš du tūkstančius metų.

Ar Paskutinėje vakarienėje dalyvavę apaštalai suprato Kristaus ištartų žodžių prasmę? Galbūt ne. Šie žodžiai visiškai paaiškėjo tiktai Triduum sacrum, laikotarpio nuo ketvirtadienio vakaro iki sekmadienio ryto, pabaigoje. Būtent į šias dienas įsirikiuoja mysterium paschale ir taip pat mysterium eucharisticum.

3. Bažnyčia gimė iš Velykų slėpinio. Kaip tiktai todėl Eucharistija, tobuliausias Velykų slėpinio sakramentas, yra bažnytinio gyvenimo centras. Tai liudija jau pirmieji Bažnyčios vaizdai, pateikiami Apaštalų darbuose: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų” (2, 42). „Duonos laužymas” žymi Eucharistiją. Šį pirmapradišką Bažnyčios vaizdą tebeįgyvendiname ir po dviejų tūkstančių metų. Kiekvienąkart švęsdami Eucharistiją, sielos akis kreipiame į Velykų tridienį, į tai, kas nutiko Didžiojo ketvirtadienio vakarą per Paskutiniąją vakarienę ir po jos. Eucharistijos įsteigimas iš tiesų sakramentiškai užbėga už akių įvykiams, kurie, pradedant kančia Getsemanėje, turėjo įvykti netrukus po to. Vėl regime, kaip Kristus palieka Vakarienės menę, su mokiniais leidžiasi į Kedrono slėnį ir eina į Alyvų kalną. Šioje vietoje dar ir šiandien tebeauga keli labai seni alyvmedžiai. Galbūt jie buvo liudininkai to, kas tą vakarą dėjosi jų šešėlyje, kai Kristų meldžiantis užklupo mirties baimė ir jo prakaitas varvėjo žemėn tarsi kraujo lašai (plg. Lk 22, 44). Jo kraujas, kurį jis ką tik Eucharistijos sakramentu paliko Bažnyčiai kaip išganymo gėrimą, pradėjo lietis. Jis ligi galo išsilies Golgotoje, virsdamas mūsų atpirkimo priemone: „Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, <…> ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą” (Žyd 9, 11–12).

4. Mūsų atpirkimo valanda. Nors ir neapsakomai bandomas, Jėzus nebėga nuo savo „valandos”: „Ir ką aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą” (Jn 12, 27). Jis trokšta, kad su juo būtų mokiniai, tačiau priverstas išgyventi vienatvę ir apleistumą: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą” (Mt 26, 40–41). Vienintelis Jonas pasiliks kryžiaus papėdėje šalia Marijos ir maldingų moterų. Kančia Getsemanėje buvo kryžiaus kančios Didįjį penktadienį įvadas. Šventoji valanda, pasaulio atpirkimo valanda. Švenčiant Eucharistiją šalia Kristaus kapo Jeruzalėje, beveik apčiuopiamai grįžtama į jo „valandą”, kryžiaus ir išaukštinimo valandą. Kiekvienas kunigas, švęsdamas Mišias, kartu su jose dalyvaujančia krikščionių bendruomene dvasia grįžta į tą vietą ir į tą valandą.

„Buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas; nužengė į pragarus; trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių.” Tikėjimo išpažinimo žodžiai ataidi kontempliacijos ir skelbimo žodžiuose: „Ecce lignum crucisin quo salus mundi pependit. Venite adoremus”. Su tokiu kvietimu Bažnyčia kreipiasi į visus žmones Didįjį penktadienį po pietų. Paskui per Velykų laiką ji giedos skelbdama: „Surrexit Dominus de sepulcro qui pro nobis pependit in ligno. Alleluia”.

5. „Mysterium fidei! – Tikėjimo slėpinys!” Į šiuos kunigo tariamus ar giedamus žodžius tikintieji atsiliepia: „Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, laukdami tavęs ateinant”.

Šiais ar panašiais žodžiais Bažnyčia, nurodydama Kristų jo kančios slėpinyje, taip pat atskleidžia savo pačios slėpinį: Ecclesia de Eucharistia. Bažnyčia išvydo dienos šviesą ir leidosi pasaulio keliais sulig Šventosios Dvasios dovana per Sekmines, tačiau esminis jos pavidalo suteikimo momentas neabejotinai yra Eucharistijos įsteigimas Vakarienės menėje. Jos pamatas ir versmė yra visas Triduum paschale, tačiau šis yra tarsi surinktas, numatytas ir visam laikui „sukoncentruotas” Eucharistijos dovanoje. Šia dovana Jėzus Kristus patikėjo Bažnyčiai nuolatinį Velykų slėpinio sudabartinimą. Šia dovana jis įsteigė slėpiningą to Triduum ir amžių tėkmės „vienalaikiškumą”.

Tokia mintis žadina didelės, dėkingumo kupinos nuostabos jausmus. Velykų įvykiui ir jį amžių tėkmėje sudabartinančiai Eucharistijai būdingas tikrai milžiniškas „talpumas”, aprėpiantis visą istoriją kaip atpirkimo malonės adresatą. Ši nuostaba turi visada apimti Eucharistijos švęsti susirinkusią Bažnyčią. Tačiau tas jausmas turėtų ypač lydėti Eucharistijos tarnautoją. Juk būtent jis yra tas, kuris Kunigystės sakramento jam suteikta galia atlieka konsekraciją. Būtent jis taria su galia, suteikiama Vakarienės menės Kristaus: „<…> tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. <…> tai yra taurė naujosios ir amžinosios Sandoros, mano kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas <…>”. Šiuos žodžius taria kunigas, arba veikiau leidžia pasinaudoti savo burna bei balsu tam, kuris šiuos žodžius ištarė Vakarienės menėje ir pageidavo, kad jie būtų kartojami iš kartos į kartą tų, kurie jo kunigyste dalijasi Bažnyčioje kaip tarnautojai.

6. Šia enciklika, nuosekliai plėtojančia Jubiliejaus paveldą, kurį palikau apaštališkuoju laišku Novo millennio ineunte ir jo marijiškuoju vainiku Rosarium Virginis Mariae, tokią eucharistinę „nuostabą” norėčiau atgaivinti. Kontempliuoti Kristaus veidą ir kontempliuoti kartu su Marija – štai „programa”, kurią nurodžiau auštant trečiajam tūkstantmečiui, kviesdamas irtis į istorijos vandenyno gilumą degant troškimu imtis naujosios evangelizacijos. Kontempliuoti Kristų reiškia mokėti jį atpažinti visur, kur jis rodosi, daugialypėse jo buvimo čia ir dabar formose, tačiau pirmiausia gyvajame jo kūno ir kraujo sakramente. Bažnyčia gyva eucharistiniu Kristumi, ji jo maitinama, jo apšviečiama. Eucharistija yra tikėjimo slėpinys ir kartu „šviesos slėpinys” (3). Kaskart, kai Bažnyčia ją švenčia, tikintieji tam tikru būdu gali išgyventi dviejų mokinių iš Emauso potyrį: „Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų” (Lk 24, 31).

7. Nuo tada, kai pradėjau Petro įpėdinio tarnybą, Didžiajam ketvirtadieniui, Eucharistijos ir kunigystės dienai, visada rezervuodavau ypatingo dėmesio ženklą – laišką visiems pasaulio kunigams. Šiais, dvidešimt penktaisiais, savo pontifikato metais į tokį eucharistinį apmąstymą norėčiau plačiau įtraukti visą Bažnyčią, taip pat padėkoti Viešpačiui už Eucharistijos ir kunigystės dovaną: „Dovana ir slėpinys” (4). Skelbdamas Rožinio metus, šiuos dvidešimt penktuosius savo pontifikato metus troškau paženklinti Kristaus kontempliacijos Marijos mokykloje žyme. Todėl šių 2003-ųjų metų Didįjį ketvirtadienį negaliu nesustoti priešais Kristaus „eucharistinį veidą” ir nepamėginti vėl įtikimai parodyti Bažnyčiai Eucharistijos esmingumo. Būtent ja gyva Bažnyčia, ji yra Bažnyčią maitinanti „gyvoji duona”. Negaliu nejausti poreikio paakinti visus iš naujo tai patirti.

8. Mąstydamas apie Eucharistiją ir žvelgdamas į savąjį kunigo, vyskupo, Petro įpėdinio gyvenimą, spontaniškai prisimenu daugybę momentų ir vietų, kur teko ją švęsti. Prisimenu Niegowicų parapinę bažnyčią, pirmąją savo pastoracinės tarnybos vietą, Šv. Florijono kolegijos bažnyčią Krokuvoje, Vavelio katedrą, Šv. Petro baziliką ir daugybę Romos ir viso pasaulio bazilikų ir bažnyčių. Švenčiau šv. Mišias kalnų koplyčiose, paežerėse, jūrų pakrantėse; aukojau jas ant altorių, pastatytų stadionuose, miestų aikštėse … Tokia įvairi mano eucharistinių celebracijų aplinka verčia mane galingai pajusti jų visuotinumą ir, taip sakant, kosminį pobūdį. Taip, kosminį! Net ir tada, kai aukojama ant nedidelio kaimo bažnyčios altoriaus, Eucharistija visada tam tikra prasme aukojama ant pasaulio altoriaus. Ji sujungia dangų ir žemę. Ji aprėpia ir persunkia visą kūriniją. Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad aukščiausiu šlovinimo aktu visą kūriniją grąžintų tam, kuris ją pašaukė iš nieko. Ir štai jis, amžinasis Aukščiausiasis Kunigas, savo kraujo ant kryžiaus dėka įžengdamas į amžinąją šventovę, grąžina Kūrėjui ir Tėvui visą atpirktąją kūriniją. Jis tai daro per Bažnyčios kunigiškąją tarnybą Švenčiausiosios Trejybės garbei. Tai, kas vyksta per Eucharistiją, tikrai yra mysterium fidei: pasaulis, išėjęs iš Dievo rankų, grįžta pas jį atpirktas Kristaus.

9. Eucharistija, išganomasis Jėzaus buvimas tikinčiųjų bendruomenėje ir jos dvasinis maistas, yra brangiausias turtas, kurį gali turėti per istoriją keliaujanti Bažnyčia. Tai paaiškina, kodėl ji eucharistiniam Slėpiniui visada skyrė tokį gyvą dėmesį, dėmesį, pasireiškusį saistančiais Susirinkimų ir popiežių darbais. Kaip nesižavėti Tridento Susirinkimo dekretų apie Švenčiausiąją Eucharistiją ir šventąją Mišių auką doktrininėmis ištarmėmis? Šiais puslapiais vadovavosi paskesnių amžių teologija ir katechezė, jie ir dabar tebėra Dievo tautos nuolatinio atsinaujinimo ir augimo tikėjimu bei meile Eucharistijai dogminis pagrindas. Iš mums artimesnių laikų minėtinos trys enciklikos: Leono XIII Mirae caritatis (1902 m. gegužės 28 d.) (5), Pijaus XII Mediator Dei (1947 m. lapkričio 20 d.) (6) ir Pauliaus VI Mysterium fidei (1965 m. rugsėjo 3 d.) (7).

Vatikano II Susirinkimas nepaskelbė specialaus dokumento apie eucharistinį Slėpinį, tačiau įvairius jo aspektus nuosekliai nušvietė savo kitoms temoms skirtuose dokumentuose, pirmiausia dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen gentium ir konstitucijoje apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium.

Pirmaisiais savo apaštališkosios tarnybos Petro soste metais apaštališkajame laiške Dominicae cenae (1980 m. vasario 24 d.) (8) ir aš aptariau kai kuriuos eucharistinio Slėpinio aspektus ir jo įtaką jo tarnautojų gyvenimui. Šiandien prie šios temos grįžtu jaudulio bei dėkingumo kupina širdimi, savotiškai atkartodamas psalmininko žodžius: „Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui už visa, ko jis dosniai man davė? Kelsiu išganymo taurę ir vardu šauksiuosi Viešpaties” (Ps 116, 12–13).

10. Į Magisteriumo pastangas skelbti eucharistinį Slėpinį krikščionių bendrija atsiliepė vidiniu augimu. Susirinkimo liturginė reforma neabejotinai daug prisidėjo prie sąmoningesnio, aktyvesnio ir vaisingesnio tikinčiųjų dalyvavimo šventojoje altoriaus Aukoje. Be to, Švenčiausiojo Sakramento adoracija daug kur yra svarbi kasdienė praktika ir dėl to tampa neišsemiama šventumo versme. Maldingas tikinčiųjų dalyvavimas Švenčiausiojo Sakramento procesijoje per Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę yra Viešpaties malonė, kiekvienais metais džiaugsmu pripildanti jos dalyvių širdis. Čia būtų galima pateikti ir kitų tikėjimo bei meilės Eucharistijai ženklų.

Deja, greta šviesos netrūksta ir šešėlių. Kai kuriose vietovėse eucharistinės adoracijos kultas beveik visiškai apleistas. Negana to, kai kur Bažnyčioje pasitaiko piktnaudžiavimų, temdančių teisingą tikėjimą ir katalikų mokymą apie šį įstabų sakramentą. Kartais dienos šviesą išvysta labai siauras eucharistinio Slėpinio supratimas. Atėmus iš jos aukos vertę, ji švenčiama taip, tarsi tebūtų broliška puota. Be to, kartais menkai besuvokiama apaštališkąja įpėdinyste besiremiančios tarnaujamosios kunigystės būtinybė ir Eucharistijos sakramentiškumas susiaurinamas ligi vien skelbimo veiksmingumo. Todėl vienur ar kitur randasi ekumeninių iniciatyvų, kurios, nors ir turi taurių motyvų, skatina eucharistines praktikas, prieštaraujančias drausmei, kuria Bažnyčia reiškia savo tikėjimą. Kaip dėl viso to giliai nesisieloti? Eucharistija yra per brangi dovana, kad būtų galima toleruoti dviprasmybes ir sumenkinimus.

Tikiuosi, kad ši enciklika veiksmingai padės išsklaidyti nepriimtinų mokymų bei praktikų šešėlius, idant Eucharistija ir toliau spindėtų visu savo slėpinio spindesiu.
 

I SKYRIUS
TIKĖJIMO SLĖPINYS

11. „Tą naktį, kurią buvo išduotas” (1 Kor 11, 23), Viešpats Jėzus įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo Auką. Apaštalo Pauliaus žodžiai nukelia mus į dramatišką aplinką, kurioje gimė Eucharistija. Ji neišdildomai paženklinta Viešpaties kančios ir mirties įvykio. Ji yra ne vien priminimas, bet ir sakramentinis sudabartinimas. Tai per amžius besitęsianti kryžiaus auka (9). Šią tiesą gerai išreiškia žodžiai, kuriais lotyniškosiose apeigose tikinti tauta atsako į kunigo paskelbimą: „Tikėjimo slėpinys!”: „Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį”.

Bažnyčia gavo Eucharistiją iš savo Viešpaties Kristaus ne kaip kokią nors dovaną – kad ir labai brangią – tarp kitų, bet kaip tobuliausią dovaną, nes dovana yra jis pats, jo asmuo šventojoje žmogystėje ir jo išganomasis darbas. Ši dovana neapsiriboja praeitimi, nes „visa, kas yra Kristus, visa, ką jis yra padaręs ir iškentėjęs dėl jų, dalyvauja Dievo amžinybėje ir todėl pranoksta visokį laiką, visada yra dabar” (10).

Visada, kai Bažnyčia švenčia Eucharistiją, savo Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimą, šis pagrindinis išganymo įvykis tampa realiai čia ir dabar esantis, ir taip „vykdomas mūsų atpirkimo darbas” (11). Ši auka yra tokia esminė žmonių giminės išganymui, kad Jėzus Kristus ją atliko ir grįžo pas Tėvą tiktai po to, kai paliko mums priemonę, leidžiančią joje dalyvauti, tarsi ten būtume buvę. Tad joje dalyvauti ir jos vaisiais neišsemiamai naudotis gali kiekvienas tikintysis. Šiuo tikėjimu krikščionių kartos gyveno amžių tėkmėje. Šį tikėjimą Bažnyčios magisteriumas, džiugiai dėkodamas už tą neįkainojamą dovaną, nepaliaujamai primindavo (12). Trokštu dar kartą priminti šią tiesą ir kartu su jumis, brangūs broliai ir seserys, įsitraukti į adoraciją priešais šį slėpinį – didį slėpinį, gailestingumo slėpinį. Ką dar Jėzus galėjo padaryti dėl mūsų? Eucharistija jis tikrai parodo mums savo meilę „iki galo” (plg. Jn 13, 1), ribų nežinančią meilę.

12. Šis Eucharistijos sakramentui būdingas visuotinės meilės aspektas paremtas paties Išganytojo žodžiais. Jį įsteigdamas Jėzus nepasitenkino ištardamas: „Tai yra mano kūnas”, „Tai yra mano kraujas”, tačiau pridūrė: „kuris už jus atiduodamas”, „kuris už jus išliejamas” (Lk 22, 19–20). Jėzus ne tik nurodė, jog tai, ką jis davė valgyti ir gerti, yra jo kūnas ir kraujas, bet ir išreiškė to kaip aukos vertę, sakramentiškai sudabartindamas savo auką, kuri po kelių valandų bus atnašaujama ant kryžiaus dėl visų išganymo. „Mišios neatsiejamai yra ir aukos atminimas, kuriuo įamžinama kryžiaus auka, ir šventasis bendrystės su Viešpaties Kūnu ir Krauju pokylis” (13).

Bažnyčia nepaliaujamai gyvena atperkamąja auka, ne tik artėdama prie jos tikėjimo kupinu prisiminimu, bet ir su ja faktiškai susiliesdama, nes ši auka vis iš naujo sudabartinama, sakramentiškai įamžinama kiekvienoje bendruomenėje, kuri ją atnašauja įšventintojo tarnautojo rankomis. Taip Eucharistija teikia šiandieniams žmonėms sutaikinimą, vienąkart visam laikui Kristaus pasiektą visų laikų žmonijai. Iš tiesų „Kristaus auka ir Eucharistijos auka yra viena vienintelė auka” (14). Tai jau įtaigiai išsakė šventasis Jonas Auksaburnis: „Visada aukojame tą patį Avinėlį – ne vieną šiandien ir kitą rytoj, bet visada tą patį. Todėl auka visada tėra viena. <…> Ir šiandien atnašaujame auką, kuri jau buvo kartą atnašauta ir kuri niekada nesibaigs” (15).

Mišios sudabartina kryžiaus auką, jos nieko prie jos neprideda ir jos nepadaugina (16). Tai, kas kartojasi, yra aukos memorialinis šventimas, „memorialinis parodymas” (17), kuriuo viena ir galutinė Kristaus atperkamoji auka sudabartinama laike. Tad Eucharistijos slėpinio aukos aspektu nevalia suprasti kaip kažko, kas egzistuoja savarankiškai, nepriklausydamas nuo kryžiaus arba su Kalvarijos auka tesisiedamas netiesiogiai.

13. Dėl savo artimo ryšio su Golgotos auka Eucharistija yra auka tikrąja šio žodžio prasme, ne tik bendrąja prasme, kai Kristaus savęs atnašavimas telaikomas dvasiniu maistu tikintiesiems. Jo meilės ir klusnumo ligi gyvybės atidavimo dovana (plg. Jn 10, 17–18) pirmiausia yra dovana savo Tėvui. Be abejo, tai – dovana mūsų labui, visos žmonijos labui (plg. Mt 26, 28; Mk 14, 24; Lk 22, 20; Jn 10, 15), bet pirmiausia dovana Tėvui: „Auka, kurią Tėvas priėmė, už visišką Sūnaus, kuris buvo ‘klusnus iki mirties’ (Fil 2, 8), atsidavimą atsilygindamas savo tėviška dovana – nauju ir amžinu gyvenimu prisikėlus” (18).

Dovanodamas savo auką Bažnyčiai, Kristus panoro padaryti sava ir Bažnyčios, pašauktos atnašauti save kartu su Kristaus auka, dvasinę auką. Vatikano II Susirinkimas, turėdamas galvoje visus tikinčiuosius, taip moko: „Dalyvaudami eucharistinėje aukoje, kuri yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė, jie Dievui atnašauja dievišką auką ir kartu su ja save pačius” (19).

14. Kristaus Velykos apima ne tik jo kančią ir mirtį, bet ir prisikėlimą. Tai primena tikinčiųjų žodžiai po konsekracijos: „Išpažįstame tavo prisikėlimą”. Iš tikrųjų eucharistinė Auka sudabartina ne tik Išganytojo kančios ir mirties slėpinį, bet ir auką vainikuojantį prisikėlimo slėpinį. Tiktai gyvas ir prisikėlęs Kristus Eucharistijoje gali pasidaryti „gyvybės duona” (Jn 6, 35.48), „gyvąja duona” (Jn 6, 51). Šventasis Ambraziejus priminė tai neofitams, susiedamas prisikėlimo įvykį su jų gyvenimu: „Jei Kristus šiandien yra tavo, tai jis prisikelia dėl tavęs kiekvieną dieną” (20). Šventasis Kirilas Aleksandrietis irgi yra pabrėžęs, kad dalyvavimas šventuosiuose slėpiniuose „yra tikras išpažinimas ir atminimas, kad Viešpats mirė ir grįžo į gyvenimą dėl mūsų ir mūsų labui” (21).

15. Kristaus aukos, vainikuojamos jo prisikėlimo, sakramentinis sudabartinimas per šv. Mišias reiškia labai ypatingą čia ir dabar buvimą, kuris – pasak Pauliaus VI – „vadinamas ‘realiu’ ne ta prasme, tarsi kiti buvimai būtų ne ‘realūs’, bet antonomaziškai, nes jis yra esminis, kadangi per tai sudabartinamas visas Kristus, Žmogus-Dievas” (22). Taip dar kartą pateikiamas visada galiojantis Tridento Susirinkimo mokymas: „Konsekruojant duoną ir vyną, visa duonos substancija virsta mūsų Viešpaties Kristaus kūno substancija, o vyno substancija – jo kraujo substancija; šį virsmą Katalikų Bažnyčia pagrįstai ir taikliai vadina transsubstanciacija” (23). Eucharistija išties yra „mysterium fidei”, slėpinys, pranokstantis mūsų protą ir įmanus priimti tiktai tikėjimu. Tai primena Bažnyčios tėvų katechezės apie šį dievišką sakramentą. „Nelaikyk, – ragina šventasis Kirilas Jeruzalietis, – duonos ir vyno vien natūraliais elementais, nes Viešpats aiškiai pasakė, kad jie yra jo kūnas ir kraujas: taip tikina tavo tikėjimas, nors pojūčiai nori įteigti kita” (24).

„Adoro te devote, latens Deitas”, – toliau giedame kartu su doctor angelicus. Šio meilės slėpinio akivaizdoje žmogiškasis protas pajunta visą savo ribotumą. Tad suprantama, kodėl ši tiesa amžių tėkmėje akino teologiją aistringai stengtis ją suprasti.

Tokios pastangos yra girtinos ir būna dar naudingesnės bei skvarbesnės, kai kritinis mąstymas vienijamas su Bažnyčios „gyvu tikėjimu”, ypač besiremiančiu Magisteriumo „tikra tiesos charizma” ir „dvasinių dalykų <…> giluminiu suvokimu” (25), kurį pirmiausia pasiekia šventieji. Vis dėlto lieka riba, kurią nurodė Paulius VI: „Kiekvienas teologinis aiškinimas, mėginantis suprasti šį slėpinį, norėdamas nesikirsti su katalikų tikėjimu, turi tvirtai laikytis požiūrio, kad objektyvioje tikrovėje, nepriklausomai nuo mūsų dvasios, duona ir vynas po konsekracijos liaujasi egzistavę ir nuo to momento sakramentiniais duonos ir vyno pavidalais realiai esti šlovintinas mūsų Viešpaties kūnas ir kraujas” (26).

16. Išganomasis aukos poveikis pilnatviškai realizuojasi priimant Viešpaties kūną ir kraują per Komuniją. Eucharistinė Auka savaime orientuota į mūsų, tikinčiųjų, artimą susivienijimą su Kristumi per Komuniją: mes priimame jį patį, tą, kuris už mus save paaukojo, priimame jo kūną, kurį jis už mus atidavė ant kryžiaus, jo kraują, kurį jis išliejo už daugelį „nuodėmėms atleisti” (Mt 26, 28). Prisiminkime jo žodžius: „Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane” (Jn 6, 57). Pats Jėzus mums laiduoja, kad toks susivienijimas, kurį jis lygina su vienybe, būdinga Trejybės gyvenimui, tikrai vyksta. Eucharistija yra tikras pokylis, kuriame Kristus siūlo save kaip valgį. Jėzui pirmąkart prakalbus apie tokį valgį, jo klausytojai taip nustemba ir sutrinka, kad Mokytojas jaučiasi priverstas pabrėžti objektyvią savo žodžių tiesą: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės” (Jn 6, 53). Čia nekalbama apie maistą metaforine prasme: „Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas” (Jn 6, 55).

17. Per susivienijimą su jo kūnu ir krauju Kristus taip pat suteikia mums savo Dvasią. Šventasis Efraimas rašė: „Savo gyvąjį kūną jis pavadino duona, pripildė ją savęs ir savo Dvasios. <…> Ir tas, kuris ją su tikėjimu valgo, valgo Ugnį ir Dvasią <…>. Imkite, valgykite jos visi ir kartu su ja valgykite Šventąją Dvasią. Tai tikrai yra mano kūnas, ir tas, kas jį valgo, gyvens per amžius” (27). Bažnyčia meldžia šios dieviškos Dovanos, visų kitų dovanų versmės, eucharistinėje epiklezėje. Pavyzdžiui, šventojo Jono Auksaburnio Dieviškojoje liturgijoje randame tokią maldą: „Meldžiame, prašome ir maldaujame: Šventosios Dvasios galia pašventink mus visus ir šias atnašas, <…> idant tie, kurie dalyvauja, patirtų sielos apvalymą, gautų nuodėmių atleidimą ir Šventąją Dvasią” (28). O Romos mišiole celebrantas meldžia: „Tegul, stiprinami tavo Sūnaus Kūno ir Kraujo, gaivinami jo Šventosios Dvasios, mes būsime Kristuje vienas kūnas ir viena siela” (29). Tad, dovanodamas mums savo kūną ir kraują, Kristus leidžia mumyse augti jo Dvasios dovanai, jau gautai per krikštą ir suteiktai kaip „antspaudas” per Sutvirtinimo sakramentą.

18. Tikinčiųjų po konsekracijos tariami žodžiai tinkamai užbaigiami Eucharistijos šventimą ženklinančiu eschatologiniu matmeniu (plg. 1 Kor 11, 26): „<…> laukdami tavęs ateinant”. Eucharistija yra veržimasis į tikslą, Kristaus pažadėtosios džiaugsmo pilnatvės išankstinis pajautimas (plg. Jn 15, 11); tam tikra prasme Rojaus nujautimas, „būsimos šlovės laidas” (30). Eucharistijoje viskas alsuoja šiuo „palaimingos vilties” kupinu „mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo” laukimu (31). Tam, kuris maitinasi Kristumi Eucharistijoje, nebereikia laukti, kol anapus įgis amžinąjį gyvenimą: jis jį jau turi žemėje, kaip būsimosios pilnatvės, aprėpsiančios visą žmogų, pirmienas. Eucharistija tikrai laiduoja kūnų prisikėlimą laikų pabaigoje: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną” (Jn 6, 54). Šis būsimo prisikėlimo laidas kyla iš to, kad Žmogaus Sūnaus kūnas, duodamas mums valgyti, yra jo po prisikėlimo išaukštintasis kūnas. Kartu su Eucharistija savin įimame, taip sakant, prisikėlimo „paslaptį”. Todėl šventasis Ignotas Antiochietis pagrįstai apibrėžė eucharistinę Duoną kaip „nemirtingumo vaistą, priešnuodį, apsaugantį nuo mirties” (32).

19. Eucharistijos žadinama eschatologinė įtampa išreiškia bei stiprina bendrystę su dangiškąja Bažnyčia. Neatsitiktinai Rytų anaforose ir lotyniškųjų apeigų Eucharistijos maldose pagarbiai atmenama Mergelė Marija, mūsų Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus Motina, angelai, šventieji apaštalai, išaukštintieji kankiniai ir visi šventieji. Šis Eucharistijos aspektas vertas pabrėžti: švęsdami Avinėlio auką, susivienijame su dangiškąja liturgija, prisijungdami prie milžiniško būrio tų, kurie šaukia: „Išgelbėjimas – iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!” (Apr 7, 10). Eucharistija tikrai yra virš žemės prasiveriančio dangaus kampelis! Tai – dangiškos Jeruzalės šlovės spindulys, perskrodžiantis mūsų istorijos debesis ir apšviečiantis mūsų kelią.

20. Kitas reikšmingas šio Eucharistijai būdingos eschatologinės įtampos sekmuo yra tai, kad ji akina mus žengti per istoriją, į kiekvieno kasdienį atsidavimą savo užduotims įdėdama vilties sėklą. Iš tikro krikščioniškoji vizija, kreipianti žvilgsnį į „naują dangų” ir „naują žemę” (plg. Apr 21, 1), ne silpnina, bet stiprina mūsų atsakomybės už šiandienį pasaulį jausmą (33). Trokštu dar kartą tai garsiai pakartoti naujojo tūkstantmečio pradžioje, kad krikščionys kaip niekada jaustų pareigą neapleisti savo, kaip šio pasaulio piliečių, užduočių. Jų pareiga Evangelijos šviesa prisidėti prie pasaulio, atitinkančio žmogaus kilnumą ir Dievo planą, statydinimo.

Daug problemų temdo mūsų laiko horizontą. Pakanka prisiminti spaudžiančią būtinybę darbuotis dėl taikos, tautų santykius atremti į tvirtą teisingumo ir solidarumo pamatą, ginti žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties. O ką manyti apie tūkstančius prieštaravimų, būdingų „globalizuotam” pasauliui, kuriame, regis, mažai ko gali tikėtis silpniausieji, mažiausieji ir vargingiausieji? Būtent tokiame pasaulyje turi iš naujo sužibėti krikščioniškoji viltis! Taip pat ir dėl to Viešpats pasiliko su mumis Eucharistijoje, į savo buvimą valgyje bei aukoje įrašydamas meile atnaujintos žmonijos pažadą. Reikšminga, kad sinoptinių evangelijų pasakojimą apie Eucharistijos įsteigimą Jonas, stengdamasis parodyti jos gilią prasmę, praturtina pasakojimu apie „kojų plovimą”, kuriuo Jėzus moko bendrystės ir tarnystės (plg. Jn 13, 1–20). Savo ruožtu apaštalas Paulius pareiškia, kad krikščionių bendruomenė neverta dalyvauti Viešpaties vakarienėje, jei ji susiskaldžiusi ir abejinga nepasiturintiems (plg. 1 Kor 11, 17–22, 27–34) (34).

Skelbti Viešpaties mirtį, „kol jis ateis” (1 Kor 11, 26), Eucharistijos dalyviams reiškia pareigą keisti gyvenimą, kad jis tam tikru būdu taptų visiškai „eucharistinis”. Būtent šį perkeistosios egzistencijos vaisių ir pasaulio pertvarkymo pagal Evangeliją pareigą kelia aikštėn eschatologinis Eucharistijos šventimo ir viso krikščioniškojo gyvenimo matmuo: „Ateik, Viešpatie Jėzau!” (Apr 22, 20).

II SKYRIUS
EUCHARISTIJA STATYDINA BAŽNYČIĄ

21. Vatikano II Susirinkimas priminė, kad Eucharistijos šventimas yra Bažnyčios augimo proceso šerdis. Po ištarmės: „Bažnyčia, jau dabar slėpiningai pasaulyje esanti Kristaus karalystė, Dievo galia regimai auga pasaulyje” (35), Susirinkimas, tarsi norėdamas atsakyti į klausimą, kaip auga, priduria: „Kada tik ant altoriaus atnašaujama kryžiaus auka, kuria ‘jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus’ (1 Kor 5, 7), vykdomas mūsų atpirkimo darbas. Eucharistinės duonos sakramentu taip pat ženklinama ir kuriama vienybė tikinčiųjų, kurie sudaro vieną kūną Kristuje (plg. 1 Kor 10, 17)” (36).

Priežastinė Eucharistijos įtaka jausta jau pačiose Bažnyčios ištakose. Evangelistai tiksliai nurodo, kad Paskutinei vakarienei su Jėzumi susirinko Dvylika, apaštalai (plg. Mt 26, 20; Mk 14, 17; Lk 22, 14). Tai labai svarbus momentas, nes „apaštalai buvo pirmieji naujojo Izraelio daigai ir drauge šventosios hierarchijos pradžia” (37). Duodamas jiems valgyti ir gerti savo kūną ir kraują, Kristus slėpiningai susiejo juos su savo auka, kuri po kelių valandų turėjo įvykti Kalvarijoje. Būdami analogiški Sinajaus sandorai, užantspauduotai auka ir kraujo šlakstymu (38), Jėzaus gestai ir žodžiai per Paskutinę vakarienę padėjo pamatus naujai mesijinei bendruomenei, Naujosios sandoros tautai.

Atsiliepdami į Jėzaus kvietimą Vakarienės menėje: „Imkite ir valgykite…”, „Gerkite iš jos visi…” (Mt 26, 26. 28), apaštalai pirmąkart su juo sakramentiškai susivienijo. Nuo tada iki laikų pabaigos Bažnyčia statoma sakramentiškai vienijantis su už mus save paaukojusiu Dievo Sūnumi: „Tai darykite mano atminimui. <…> Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui” (1 Kor 11, 24–25; plg. Lk 22, 19).

22. Įrikiavimą į Kristų per krikštą nuolatos atnaujina bei stiprina dalyvavimas eucharistinėje Aukoje, ypač tada, kai dalyvaujama visavertiškai, sakramentiškai susivienijant su Kristumi per Komuniją. Galima sakyti, kad ne tik kiekvienas iš mūsų priima Kristų, bet ir Kristus priima kiekvieną iš mūsų. Jis sueina į draugystę su mumis: „Jūs būsite mano draugai” (Jn 15, 14). Negana to, jo dėka mes ir gyvename: „Tas, kuris mane valgo, gyvens per mane” (Jn 6, 57). Per eucharistinę Komuniją tobuliausiu būdu tikrove tampa Kristaus ir jo mokinių buvimas vieno kitame: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu” (Jn 15, 4).

Vienydamasi su Kristumi, Naujosios Sandoros tauta neužsisklendžia, bet tampa „sakramentu” visai žmonijai (39), Kristaus atlikto išganymo ženklu bei įrankiu, pasaulio šviesa ir žemės druska (plg. Mt 5, 13–16) visų atpirkimui (40). Bažnyčios misija tolydžiai tęsia Kristaus misiją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu” (Jn 20, 21). Todėl iš nenutrūkstamo Kristaus aukos sudabartinimo Eucharistijoje ir susivienijimo su jo kūnu bei krauju Bažnyčia gauna dvasinių jėgų, reikalingų jos misijai vykdyti. Tad Eucharistija iškyla aikštėn kaip visos evangelizacijos versmė ir kartu viršūnė, nes jos tikslas yra visų žmonių bendrystė su Kristumi ir jame su Tėvu ir Šventąja Dvasia (41).

23. Eucharistinė komunija taip pat stiprina Bažnyčios kaip Kristaus kūno vienybę. Būtent šį vienijantį dalyvavimo eucharistiniame pokylyje poveikį galvoje turi šventasis Petras rašydamas korintiečiems: „Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk dalijamės viena duona” (1 Kor 10, 16–17). Šventojo Jono Auksaburnio komentaras gilus ir taiklus: „Tad kas yra ši duona? Tai – Kristaus kūnas. Kuo tampa tie, kurie jį priima? Kristaus kūnu: ne daugeliu kūnų, bet vienu vieninteliu kūnu. Iš tiesų, kaip duona yra visiškai viena, nors ir sudaryta iš daugybės grūdelių, kurie nėra matomi, bet yra joje taip, kad skirtumas tarp jų išnyksta dėl tobulo sulydymo, taip ir mes suvienyti tarpusavyje ir visi kartu su Kristumi” (42). Argumentacija įtikinama: mūsų vienybė su Kristumi, kuris kiekvienam yra dovana ir malonė, įgyvendinama jame susivienijant jo kūne, kuris yra Bažnyčia. Eucharistija stiprina Dvasios dovanojimu per krikštą įvykdytą įrikiavimą į Kristų (plg. 1 Kor 12, 13. 27).

Bendra ir neatsiejama Sūnaus ir Šventosios Dvasios veikla, davusi pradžią Bažnyčiai, jos sąrangai ir tvariam gyvenimui, reiškiasi Eucharistijoje. Tai gerai suvokia Šventojo Jokūbo liturgijos autorius: anaforos epiklezėje Dievo Tėvo meldžiama Dvasios galia pašventinti tikinčiuosius ir atnašas, kad Kristaus kūnas ir kraujas „tarnautų visų, kurie dalyvauja, <…> sielų ir kūnų pašventinimui” (43). Būtent dieviškasis Parakletas stiprina Bažnyčią eucharistiniu tikinčiųjų pašventinimu.

24. Kristaus ir jo Dvasios dovana, kurią gauname per eucharistinę Komuniją, su kaupu patenkina broliškos vienybės troškimus, gyvenančius žmogaus širdyje; negana to, broliškumo potyrį, būdingą bendram dalyvavimui prie to paties eucharistinio stalo, jis iškelia virš paprastos žmogiškos bendrystės potyrio lygmens. Vienydamasi su Kristaus kūnu, Bažnyčia vis giliau įgyvendina savo tapatybę: ji yra Kristuje „tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis” (44).

Žmonių nesantaikos daigams, kurie, kaip rodo kasdienė patirtis, dėl nuodėmės taip giliai įsišakniję žmonijoje, priešpriešinama Kristaus kūno vienijamoji jėga. Statydindama Bažnyčią, Eucharistija būtent per tai kuria žmonių bendruomenę.

25. Neįkainojamą vertę Bažnyčiai turi kultas, teikiamas Eucharistijai ne Mišių metu. Šis kultas artimai susijęs su eucharistinės Aukos šventimu. Kristaus buvimas po Mišių saugomais šventaisiais pavidalais – buvimas, trunkantis tol, kol egzistuoja duonos ir vyno pavidalai (45), – kyla iš Aukos šventimo ir skirtas sakramentinei bei dvasinei komunijai (46). Ganytojai turi skatinti, taip pat asmeniniu pavyzdžiu, Eucharistijos kultą, pirmiausia Švenčiausiojo Sakramento išstatymo praktiką ir eucharistiniais pavidalais esančio Kristaus adoraciją (47).

Patartina ilgiau su Kristumi pabūti ir, prisiglaudus prie jo krūtinės kaip mylimajam mokiniui (plg. Jn 13, 25), pasijusti paliestam jo širdies begalinės meilės. Mūsų epochoje krikščionybė turi išsiskirti pirmiausia „maldos menu” (48), todėl iš naujo turi rastis poreikis kupinam meilės ilgesnį laiką pasilikti priešais Švenčiausiajame Sakramente esantį Kristų, su juo dvasiškai kalbantis ir tyliai adoruojant. Daug kartų, brangūs broliai ir seserys, tai dariau ir susilaukiau jėgų, paguodos ir paspirties!

Ši praktika, tiek daug kartų girta ir siūlyta Magisteriumo (49), buvo artima daugybei šventųjų. Šioje srityje ypač išsiskyrė šventasis Alfonsas Marija Liguoris, kuris rašė: „Tarp įvairių maldingumo formų Jėzaus Švenčiausiajame Sakramente adoracija yra pirmutinė po sakramentų, brangiausia Dievui ir naudingiausia mums” (50). Eucharistija yra neįkainojamas lobis: ne tik jos šventimas, bet ir adoracija priešais ją leidžia semti iš to paties malonės šaltinio. Krikščionių bendruomenė, trokštanti geriau gebėti kontempliuoti Kristaus veidą ta dvasia, kurią siūliau apaštališkuosiuose laiškuose Novo millennio ineunte ir Rosarium Virginis Mariae, negali nepuoselėti šio eucharistinio kulto, pratęsiančio ir pagausinančio susivienijimo su Viešpaties kūnu ir krauju vaisius.

(Tęsinys kitame numeryje)

(1) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 11.
(2) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis, 5.
(3) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Rosarium Virginis Mariae (2002 11 16), 21: AAS 95 (2003), 19.
(4) Taip pavadinau autobiografinį liudijimą, išleistą mano kunigystės penkiasdešimtųjų metinių proga.
(5) Leonis XIII P. M. Acta, XXII (1903), 115–136.
(6) AAS 39 (1947), 521–595.
(7) AAS 57 (1965), 753–774.
(8) AAS 72 (1980), 113–148.
(9) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 47: „Salvator noster <…> Sacrificium Eucharisticum Corporis et Sanguinis sui instituit, quo Sacrificium Crucis saecula, donec veniret, perpetuaret” („Mūsų Išganytojas <…> įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Taip jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis”).
(10) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1085.
(11) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 3.
(12) Plg. Paulius VI. Credo (1968 06 30), 24: AAS 60 (1968), 442; Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Dominicae Cenae (1980 02 24), 12: AAS 72 (1980), 142.
(13) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1382.
(14) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1367.
(15) In Epistolam ad Hebraeos Homiliae, Hom. 17, 3: PG 63, 131.
(16) Plg. Tridento Susirinkimas. Sess. XXII, Doctrina de ss. Missae Sacrificio, cap. 2: DS 1743: „Juk auka viena ir ta pati; tas, kuris anuomet pasiaukojo ant kryžiaus, dabar aukojasi kunigų tarnybos dėka; skiriasi tiktai aukojimosi būdas”.
(17) Pijus XII. Enciklika Mediator Dei (1947 11 20): AAS 39 (1947), 548.
(18) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (1979 03 15), 20: AAS 71 (1979), 310.
(19) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 11.
(20) De sacramentis, V, 4, 26:CSEL 73, 70.
(21) In Ioannis Evangelium, XII, 20: PG 74, 726.
(22) Enciklika Mysterium fidei (1965 09 03): AAS 57 (1965), 764.
(23) Sess. XIII, Decretum de ss. Eucharistia, cap. 4: DS 1642.
(24) Mistagoginės katechezės, IV, 6: SCh 126, 138.
(25) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 8.
(26) Credo (1968 06 30), 25: AAS 60 (1968), 442–443.
(27) Sermo IV in Hebdomadam Sanctam: CSCO 413/Syr. 182, 55.
(28) Anafora.
(29) III Eucharistijos malda.
(30) Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė, antroji Vakarinė, Magnificat priegiesmis.
(31) Missale Romanum, embolizmas po Viešpaties maldos.
(32) Epistula ad Ephesios, 20: PG 5, 661.
(33) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 39.
(34) „Ar nori pagerbti Kristaus kūną? Neapleisk jo tada, kai jis nuogas. Negarbink jo čia, šventykloje, apvilkto šilkais, jei paskui nekreipi į jį dėmesio lauke, kur jis šąla menkai apsirengęs. Tas, kuris sakė: ‘Štai mano kūnas’, yra tas pats, kuris sakė: ‘Buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote’ ir ‘Ką padarėte mažiausiajam iš mano brolių, man padarėte’. <…> Kas iš to, kad Eucharistijos stalas perkrautas aukso taurėmis, kai jis kenčia alkį? Pirma numaldyk jo alkį ir tada tuo, kas lieka, papuošk ir altorių“: šv. Jonas Auksaburnis. In Evangelium S. Matthaei 50, 3–4: PG 58, 508–509; plg. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 12 30), 31: AAS 80 (1988), 553–556.
(35) Dogminė konstitucija Lumen gentium, 3.
(36) Ten pat.
(37) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad gentes, 5.
(38) „Mozė paėmė kraujo ir pašlakstė juo žmones, tardamas: ‘Tai kraujas Sandoros, kurią Viešpats sudarė su jumis pagal visus šiuos žodžius’” (Iš 24, 8).
(39) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1.
(40) Plg. ten pat, 9.
(41) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis, 5. To paties dekreto 5 skirsnyje teigiama: „Negalima sukurti jokios krikščioniškos bendruomenės, jei jos pamatas ir šerdis nebus švenčiausiosios Eucharistijos šventimas”.
(42) In Epistolam I ad Corinthios homiliae, 24, 2: PG 61, 200; plg. Didache, IX, 4: F. X. Funk, I, 22; Šv. Kiprijonas, Ep LXIII, 13: PL 4, 384.
(43) PO 26, 206.
(44) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1.
(45) Plg. Tridento Susirinkimas. Sess. XIII, Decretum de ss. Eucharistia, can. 4: DS 1654.
(46) Plg. Rituale Romanum: De sacra communione et de cultu mysterii eucharistici extra Missam, 36 (Nr. 80).
(47) Plg. ten pat, 38–39 (Nr. 86–90).
(48) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 32: AAS 93 (2001), 288.
(49) „Dienos metu tikintieji turėtų rasti laiko aplankyti Švenčiausiąjį Sakramentą, kuris pagal liturginius nuostatus bažnyčiose turi būti labai pagarbiai laikomas garbingoje vietoje. Tokie apsilankymai yra dėkingumo ženklas, meilės išraiška ir Viešpaties buvimo toje vietoje pripažinimas”: Paulius VI. Enciklika Mysterium fidei (1965 09 03): AAS 57 (1965), 771.
(50) Visite al SS. Sacramento e a Maria Santissima, introduzione: Opere ascetiche. Avellino 2000, 295.

© „Bažnyčios žinios“