IV Velykų sekmadienis (B)
Apd 4, 8–12; 1 Jn 3, 1–2; Jn 10, 11–18
 

Gimstančiai Bažnyčiai Jėzaus vardas yra galybės ir šviesos šaltinis. Apaštalai kalba Jėzaus vardu, o jų žodžiai pilni tikrumo ir paveikūs. Apaštalų žodis ne tik skelbia išganymą, bet ir gydo – vykdo tai, ką ženklina. Iš pradžių primygtinis Jėzaus vardo pabrėžimas mus gali stebinti. Kodėl skelbiama, kad jo vardas gelbsti ir kad nėra „kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti”?

Šis vardas prasmingas apaštalams ir mums: „Jahvė gelbėja”. Jėzaus vardas apima neprilygstamą Mozei apreikštą vardą, reiškiantį, jog Dievas niekuomet neapleis išsirinktos tautos. Jėzaus vardas patvirtina, jog Dievas yra Gelbėtojas. Dievas vykdo išganymo planą per Jėzų, kitaip vadinamą Nazariečiu. Jėzaus Nazariečio vardas išreiškia jo asmens ir jo misijos slėpinį. Taigi tam, kad būtume išgelbėti, turime tikėti Jėzaus vardą. Jei tikime jo vardą, Jėzus įveda mus į savo Tėvo karalystę. Jeigu tikime Jėzų, jo vardas turi mums padėti užmegzti su juo dialogą, kiekvieną kartą priminti, jog mums reikia išgelbėjimo. Šauktis Jėzaus vardo – tai atnaujinti mūsų tikėjimą jo įvykdytu išganymu, atgaivinti mūsų viltį visagalio Gelbėtojo akivaizdoje.

Šiandienos Evangelijoje Jėzus nusako, kokiu būdu jis mus išgelbėjo ir koks ryšys tarp jo ir mūsų užsimezgė dėl šio išgelbėjimo. Jėzus mus išgelbėjo kaip vienintelis ir tikras ganytojas atiduodamas savo gyvybę už visus žmones. Norėdamas visus išgelbėti, Ganytojas tapo Avinėliu, panašiu į kitas kaimenės avis. Jėzus yra Ganytojas ir Avinėlis. Kaip žmogus, jis gali laisvai atiduoti gyvybę. Būdamas Dievo Sūnus, jis turi galią vėl ją atgauti.

Kad suvoktume nuo šiol mus su Jėzumi siejantį ryšį, jis mums kalba apie meilę ir vienybę su Tėvu. Esame pašaukti į tobulą vienybę – Jėzaus įvykdytas išganymas atveria į tai vartus. Dievas suteikia mums galimybę tapti jo vaikais ir bendrauti meilėje, vienijančioje Tėvą ir Sūnų. Evangelistas Jonas kviečia mus kontempliuoti šią malonės dovaną. Tai drauge gera proga paklausti savęs, kaip mes elgiamės su šia dovana. Ar kitiems žmonėms spinduliuojame Tėvo meile? Išganytojas sako: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti”. Ar padedame kitiems žmonėms pažinti Jėzaus balsą? Evangelistui Jonui Dievo meilė yra pirmesnė už bet kokią žmogiškąją vertybę: Dievas pirmas mus pamilo. Jonas, apmąstydamas šią temą, daro tvirtą išvadą: „Dievas yra meilė” (Jn 4, 16).

Gerojo Ganytojo sekmadienį per visus tris liturginių metų ciklus skaitoma ta pati ištrauka iš Jono evangelijos 10 skyriaus. Senajame Testamente Dievas dažnai vaizduojamas kaip savo tautos ganytojas. Piemens įvaizdis taikomas taip pat kunigams ir kitiems tautos vadovams. Jėzaus klausytojai galėjo nesunkiai suprasti palyginimą apie paklydusias Izraelio namų avis. Ganytojo įvaizdis ir šiandien neprarado įtaigumo. Pats Jėzus pavadino savo mokinius ir jų sekėjus ganytojais (Jn 21, 15). Šis paskyrimas galioja iki šiol (Ef 4, 11). Piemens ir kaimenės santykiai įvairialypiai. Ganytojas sukviečia avis, jas pažįsta, vienija, suburia, ieško paklydusių. Avys savo ruožtu klauso ganytojo, jį pažįsta, seka ir leidžiasi jo maitinamos.

Tarp šio sekmadienio evangelijoje minimų ganytojo uždavinių įsidėmėtinas jo užmojis burti avis iš kitų kaimenių. Tos kitos avys, kurioms Jėzus nėra asmeniškai pasiųstas (Mt 15, 24), vis dėlto jam priklauso. Šį įvaizdį dažnai taikome mąstydami apie įvairias krikščionių konfesijas. Evangelistas Jonas veikiausiai turėjo omenyje misijas tarp pagonių. Laiške efeziečiams (Ef 2, 11–18) vaizduojama, kaip Jėzaus mirtimi žydai ir pagonys suvienijami į visumą.

Nuo Senojo Testamento ganytojų Jėzus skiriasi tuo, kad už avis atiduoda gyvybę. Tik dėl to jis yra Gerasis Ganytojas, skirtingai nuo daugybės kitų. Tie kiti tėra samdiniai, tarnautojai, dirbantys vien dėl uždarbio. Samdiniai nėra susieti su avimis vidiniu ryšiu. Nauja yra tai, kad Ganytojas ne vien rizikuoja savo gyvybe, bet iš tikrųjų ją paaukoja.

Gerojo Ganytojo provaizdis Senajame Testamente yra karalius Dovydas, dažnai vadintas tautos ganytoju. Jis taip pat rizikavo savo gyvybe: „Tavo tarnas ganydavo savo tėvo avis; kai tik ateidavo liūtas ar meška ir nešdavosi avį iš kaimenės, vydavausi iš paskos ir kovodavau, gelbėdamas iš jo nasrų” (1 Sam 17, 34 ir t.). Jėzus ne vien rizikavo gyvybe, bet ir atidavė ją. Jis atiduoda gyvybę ne dėl savigynos. Tai laisvas apsisprendimas: „Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu”.

Kas dar nulemia ganytojo gerumą? Tai ne charakterio bruožas, sukuriantis malonią bendravimo atmosferą. Jėzus suvienija ganomuosius su Tėvu: „Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę”. Visiškas atsidavimas ganomiesiems yra svarbiausias bruožas visiems ganytojams, sekantiems Jėzaus pavyzdžiu.

© „Bažnyčios žinios“