V Velykų sekmadienis (B)
Apd 9, 26–31; 1 Jn 3, 18–24; Jn 15, 1–8
 

Biblinė religija reikalauja tikinčiųjų bendruomenės vienybės. Vienybė yra būtina dvasinio augimo sąlyga. Net tamsiausiais Izraelio istorijos laikotarpiais, kai atrodydavo, kad visa tauta išblaškyta po pasaulį, jos išlikimą garantavo bendruomenės „likutis”. Tai buvo tarsi būtina sėkla ateičiai. Naujajame Testamente bendruomenės vienybė ypač akcentuojama Apaštalų darbų knygoje. Knygos pradžioje keletą kartų vaizdžiai kalbama apie jaunos Bažnyčios augimą: „įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos” (Apd 4, 32). Dažnai užsimenama apie ypatingą Bažnyčios narių daugėjimą (Apd 2, 47). Kai žmonės buriasi dėl gero tikslo, vyksta geri dalykai. Vienybės ir augimo tema apibendrinta baigiamojoje skaitinio ištraukos eilutėje: „Bažnyčia visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe. Ji tvarkėsi ir veikė su Viešpaties baime ir vis augo, Šventosios Dvasios globojama”. Knygos autorius šventasis Lukas sumaniai ir dramatiškai veda skaitytojus šios įžvalgos link. Pirmiausia pasakojama, kaip mokiniai baidėsi buvusio uolaus persekiotojo Sauliaus, netikėdami jo atsivertimu. Įveikti nepasitikėjimą padeda autoritetingasis Barnabas, atpasakojęs, kas Sauliui nutiko kelyje į Damaską. Barnabo liudijimas parengia sąlygas laisvam Pauliaus lankymuisi Jeruzalėje ir drąsiam apaštalo skelbimui. Šis vieningas veikimas nulemia jau minėtą gražų Bažnyčios augimą.

Skaitinyje iš Pirmojo Jono laiško vaizduojami krikščionių vienijimosi Kristuje vaisiai – meilė, tiesa ir ramybė.  Pagal apaštalo Jono mintį, meilė pirmiausia kyla iš Dievo. Dievo mumyse įžiebta meilė skleidžiasi mūsų tarpusavio meilės ryšiais. Krikščionių buvimas drauge sukelia tikrą meilės sprogimą. Tiesa yra apreiškiantis Dievo žodis, veikiantis mumyse. Tiesa išreiškia mūsų vienybę su Kristumi. Ramybė yra Jėzaus pergalės vaisius. Ji yra tarsi tiltas, susiejantis mus tarpusavyje ir suvienijantis su Tėvu.

Šį ir kitus sekmadienius iki Velykų evangelijų skaitiniuose skamba Jėzaus atsisveikinimo kalbos. Tokia liturginių skaitinių tvarka rodo, kad šios kalbos turi ir povelykinį prasmės raktą, dar visapusiškiau išskleidžiantį Jėzaus žinią. Jėzaus palyginimas apie vynmedį ir šakeles analogiškas apaštalo Pauliaus palyginimui apie kūną ir jo narius. Šiuose palyginimuose labiau negu kitur išryškinamas tikinčiųjų tarpusavio ryšys ir ryšys su Viešpačiu. Evangelijos palyginime ypač iškeliamas Tėvo vaidmuo. Jis yra tikrasis Viešpats ir vynuogyno prižiūrėtojas. Tai ne pasyvus žiūrovas, stebintis nokstančias vynuoges, bet aktyvus proceso dalyvis. Jis išpjauna nudžiūvusias šakeles, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad neštų dar gausesnių vaisių. Retai kuriame Jėzaus palyginime vaizduojama tokia ryžtinga Tėvo veikla. Dievo karalystė aktyviai formuojama per malonę.

Kitas pabrėžiamas elementas yra vaisingumas – tai skaitinyje pakartojama šešis kartus. Gebėjimas duoti vaisių iškeliamas ir kitose Jono evangelijos vietose (Jn 12, 24; 15, 16). Vynuogienojo tikslas ir prasmė yra nešti saldžius vaisius, kurie savo ruožtu teiktų žmonėms džiaugsmo ir sveikatos. Augalas nėra savitikslis – jis tarnauja kitų gyvenimui. Jėzus taip suprato savo gyvenimą, to mokė ir mokinius. Jėzaus mokiniui nepakanka vien apsitvėrus puoselėti idilišką savo sielos darželį. Reikia dalyti meilę ir gėrį kitiems, spinduliuoti džiaugsmu.

Nuolat kartojamas ir raginimas „pasilikti”, likti Jėzuje. Stebėdami augalus matome, kad yra šakų arba atžalų, kurios pačios atsiskiria nuo kamieno. Jėzus leidžia suprasti: mokiniai yra žmonės, turintys laisvą valią, atsakingi už savo veikimą. Raginimas pasilikti primena, jog esame gyva visuma. Tik tas, kas išlieka susijęs su ta visuma, gali duoti vaisių. Be gyvybinio ryšio su visuma, su Jėzumi, šakelės netenka gyvybės. Joks krikščioniškas brendimas ar augimas neįmanomas neišliekant Kristuje. Šis ryšys gali reikšti kasdienę maldą, pamaldų lankymą, sakramentų priėmimą. Tačiau taip pat šis ryšys reiškia tikėjimo skelbimą, karitatyvinę tarnystę, kitokį bažnytinės bendruomenės stiprinimą. Šis raginimas drauge yra ir guodžiantis pažadas: jei liksime ištikimi, Jėzus taip pat liks ne tik šalia mūsų, bet ir mumyse.

Danų filosofas Soerenas Kierkegaardas parašė žaismingą pasakojimą apie kalbančias žąsis, kurios klausosi sekmadieninio pamokslo. Pasakojime žąsinas pamokslininkas iškalbingai giria kilnų šių paukščių pašaukimą. Jis kalba apie tolimus kraštus, kur savo sparnais galėtų nuplasnoti žąsys. Įmitę naminiai paukščiai klausosi ir gražiausiose pamokslo vietose pritariamai linkčioja kaklais. Tačiau viena aišku: jos nesiruošia pakilti į orą net menkiausiam skrydžiui...

Klausydamiesi šiandienos Evangelijos mes taip pat galime patenkinti linkčioti pritardami minčiai apie artimą ryšį su Jėzumi. Tai iš tiesų kilnus pašaukimas, kviečiantis mus aukštam skrydžiui. Tačiau ar esame pasiryžę skristi? Konkrečiais įsipareigojimais įgyvendinti šį ryšį su Jėzumi?

© „Bažnyčios žinios“