„Bažnyčios žinios“. 2003 gegužės 13, Nr. 9. <<< atgalį numerio turinį

Enciklika
ECCLESIA DE EUCHARISTIA
Vyskupams, kunigams ir diakonams, pašvęstiesiems asmenims ir visiems tikintiems pasauliečiams
apie Eucharistijos santykį su Bažnyčia

(Pabaiga. Pradžia Nr. 8)

III SKYRIUS
EUCHARISTIJOS IR BAŽNYČIOS APAŠTALIŠKUMAS

26. Jei, kaip priminiau, Eucharistija statydina Bažnyčią, o Bažnyčia Eucharistiją švenčia, tai sąsaja, jungianti vieną ir kitą, yra tokia artima, jog tai, ką sakome apie Bažnyčią, Nikėjos-Konstantinopolio išpažinime išpažindami ją esant „vieną, šventą, visuotinę, apaštališką”, galime taikyti ir eucharistiniam Slėpiniui. Viena ir visuotinė yra ir Eucharistija. Ji irgi yra šventa, maža to, ji yra Švenčiausiasis Sakramentas. Tačiau savo žvilgsnį dabar turėtume nukreipti pirmiausia į jos apaštališkumą.

27. Aiškinant, kokiu būdu Bažnyčia yra apaštališka, tai yra pastatyta ant apaštalų pamato, Katalikų Bažnyčios katekizme įžiūrimos trys šio posakio reikšmės. Pirma, „ji pastatyta ir stovi ant ‘apaštalų’, paties Kristaus išrinktų ir pasiųstų liudytojų, ‘pamato’ (Ef 2, 20)” (51). Eucharistija irgi remiasi apaštalais, tačiau ne ta prasme, kad šis sakramentas būtų kilęs ne iš paties Kristaus, bet ta, kad jis jiems buvo patikėtas Jėzaus ir per juos bei jų įpėdinius perduotas ligi mūsų. Bažnyčia amžių tėkmėje švenčia Eucharistiją tolydžiai tęsdama apaštalų, paklususių Viešpaties įsakymui, praktiką.

Antra, Katekizme nurodyta Bažnyčios apaštališkumo reikšmė yra ta, kad „ji, joje gyvenančios Dvasios padedama, sergėja ir perteikia apaštalų mokymą, jų brangų tikėjimo palikimą ir iš jų išgirstus sveikus pamokymus” (52). Vadovaujantis antrąja reikšme, Eucharistija yra apaštališka todėl, kad švenčiama pagal apaštalų tikėjimą. Per Naujosios Sandoros tautos dutūkstantmetę istoriją Bažnyčios magisteriumas kruopščiai tikslino mokymą apie Eucharistiją, įskaitant viską, kas susiję su terminologija, kad išlaikytų apaštalų tikėjimą tokiu didžiu Slėpiniu. Tas tikėjimas nepakito, jis gyvybiškai būtinas Bažnyčios išlikimui.

28. Galiausiai Bažnyčia apaštališka tuo požiūriu, kad „ją ir toliau, iki pat Kristaus sugrįžimo, moko, šventina ir jai vadovauja apaštalai per asmenis, perimančius jų pastoracines užduotis, – per vyskupų kolegiją, kuri, ‘kunigų padedama’, ‘veikia išvien su Petro įpėdiniu, Bažnyčios vyriausiuoju ganytoju’” (53). Pastoracinės misijos paveldėjimas iš apaštalų neišvengiamai susijęs su Šventimų sakramentu, tai yra iki ištakų nepertraukiama galiojančių vyskupiškųjų šventimų seka (54). Tokia įpėdinystės seka esmingai svarbi, kad Bažnyčia egzistuotų autentiškai bei pilnatviškai.

Eucharistijai irgi būdinga ši apaštališkumo reikšmė. Vatikano II Susirinkimo teigimu, visi tikintieji iš tiesų „savo karališkąja kunigyste susijungia Eucharistijos aukoje” (55), tačiau tik tarnaujantysis kunigas „įvykdo eucharistinę auką atstovaudamas Kristaus asmeniui ir visos tautos vardu atnašauja ją Dievui” (56). Būtent todėl Romos mišiole nurodoma, jog recituoti Eucharistijos maldą gali tik kunigas, bendruomenei prie to jungiantis tikėjimu ir tyla (57).

29. Vatikano II Susirinkimo nekart vartotas posakis: „tarnaujantysis kunigas <…> įvykdo eucharistinę auką atstovaudamas Kristaus asmeniui [in persona Christi]” (58) jau buvo giliai įsišaknijęs popiežių mokyme (59). Kaip jau esu patikslinęs kita proga, žodžiais in persona Christi norima pasakyti daugiau negu vien Kristaus „vardu” arba „vietoje”. In persona, t. y. ypatingu būdu, sakramentiškai, tapatinantis „su ‘aukščiausiuoju ir amžinuoju Kunigu’, kuris yra savo paties aukojimo, kur, tiesą sakant, jo niekas negali pakeisti, autorius ir pagrindinis vykdytojas” (60). Kristaus norėtoje išganymo tvarkoje kunigo tarnyba, kuri jam patikima Šventimų sakramentu, rodo, kad jo švenčiama Eucharistija yra dovana, iš esmės pranokstanti bendruomenės galią ir bet kuriuo atveju nepamainoma norint galiojamai susieti eucharistinę konsekraciją su kryžiaus auka ir Paskutine vakariene.

Kad bendruomenė, besirenkanti švęsti Eucharistiją, tikrai būtų eucharistinė bendruomenė, jai būtinai turi vadovauti įšventintas kunigas. Kita vertus, bendruomenė neturi galios pati viena pasiskirti įšventinto kunigo. Jis yra dovana, gaunama per apaštalus siekiančią vyskupų įpėdinystės grandinę. Būtent vyskupas, suteikdamas Šventimų sakramentą, konstituoja naują kunigą ir suteikia jam galią švęsti Eucharistiją. Todėl, „kaip pabrėžtinai pareiškė Laterano IV Susirinkimas, Eucharistijos slėpinį bendruomenėje gali švęsti tik įšventintasis kunigas” (61).

30. Katalikų Bažnyčios mokymas apie kunigiškosios tarnybos ryšį su Eucharistija ir eucharistine Auka pastaraisiais dešimtmečiais tapo vaisingo dialogo ekumenizmo srityje objektu. Turime dėkoti Švenčiausiajai Trejybei už reikšmingą pažangą bei suartėjimą, kurie leidžia tikėtis visiškos tikėjimo bendrystės ateityje. Susirinkimo pastaba dėl nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusių bažnytinių bendruomenių, atsiradusių Vakaruose nuo XVI amžiaus, tebegalioja ir šiandien: „Nors nuo mūsų atsiskyrusioms bažnytinėms bendruomenėms trūksta iš krikšto plaukiančios visiškos vienybės su mumis, ir jos, ypač dėl šventimų sakramento neturėjimo, kaip mes tikime, neišlaikė tikros ir vientisos eucharistinio slėpinio substancijos, šventojoje Vakarienėje minėdamos Viešpaties mirtį ir prisikėlimą, jos išpažįsta, jog šitaip išreiškiamas gyvenimas bendrystėje su Kristumi, ir laukia jo garbingo atėjimo” (62).

Todėl tikintieji – katalikai, nors ir gerbdami savo atsiskyrusių brolių religinius įsitikinimus, turėtų susilaikyti nuo dalyvavimo jų per šventimus dalijamose komunijose, idant nekeltų Eucharistijos prigimčiai dviprasmiškumo pavojaus ir, vadinasi, neapleistų pareigos aiškiai liudyti tiesą. Tai sulėtintų žengimą visiškos regimosios vienybės link. Panašiai neįsivaizduojama yra galimybė pamainyti sekamdienio Mišias ekumeniniu Žodžio liturgijos šventimu, maldos susitikimais su minėtoms bažnytinėms bendruomenėms priklausančiais krikščionimis arba dalyvavimu jų liturginiuose šventimuose. Tokie šventimai ir susitikimai, girtini patys savaime tam tikromis progomis, rengia taip trokštamai visiškai, taip pat eucharistinei, bendrystei, bet neįstengia jos pamainyti.

Tai, kad galia konsekruoti Eucharistiją patikėta vien vyskupams ir kunigams, nenumenkina likusios Dievo tautos, nes vieno Kristaus kūno, kuris yra Bažnyčia, bendrystėje ši dovana skirta visų naudai.

31. Eucharistija yra ne tik Bažnyčios gyvenimo, bet ir kunigo tarnybos centras bei viršūnė. Todėl, dėkodamas mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, norėčiau pakartoti, kad „Eucharistija yra pirmutinė ir pagrindinė Kunigystės sakramento, atsiradusio Eucharistijos įsteigimo momentu ir kartu su ja, priežastis” (63).

Pastoracinė kunigo veikla yra daugialypė. Prisiminus socialines ir kultūrines dabartinio pasaulio sąlygas, nesunku suvokti, koks didelis kunigams gresia pasimetimo tarp įvairių užduočių pavojus. Vatikano II Susirinkimas ryšį, siejantį kunigų gyvenimą ir veiklą, įžvelgė pastoracinėje meilėje; ši meilė „plaukia iš eucharistinės aukos, kuri dėl šios priežasties yra viso kunigo gyvenimo centras ir šaknys” (64). Turint tai priešais akis, suprantama, kodėl kunigo gyvenimui ir Bažnyčios bei pasaulio gerovei taip svarbu, kad kunigas atsilieptų į Susirinkimo raginimą kasdien švęsti Eucharistiją, kuri „yra Kristaus ir Bažnyčios veiksmas ir tada, kai tikintieji negali joje dalyvauti” (65). Semdamas iš eucharistinės Aukos, tikrojo savo gyvenimo ir tarnybos šaltinio, dvasinių jėgų, būtinų įvairioms pastoracinėms užduotims atlikti, kunigas įstengs įveikti visas įtampas, kurių kupinos jo dienos. Taip jam visas laikas taps eucharistinis.

Iš Eucharistijos centriškumo kunigų gyvenime bei tarnyboje taip pat plaukia jos centriškumas kunigiškųjų pašaukimų skatinimo pastoracijoje. Pirmiausia todėl, kad malda, kuria prašoma pašaukimų, Eucharistijoje artimiausiai susivienija su Kristaus, amžinojo vyriausiojo Kunigo, malda; tą lemia ir tai, kad kunigų uolus dėmesingumas eucharistinei tarnybai, lydimas tikintiems adresuojamo skatinimo dalyvauti Eucharistijoje sąmoningai, aktyviai ir vaisingai, yra jaunuoliams veiksmingas pavyzdys ir paskata dosniai atsiliepti į Dievo kvietimą. Pašaukimo kunigystei sėklą Dievas jaunuolių širdyse dažnai sėja ir brandina per kunigo uolios pastoracinės meilės pavyzdį.

32. Visa tai rodo, kokia skausminga ir nenormali yra krikščionių bendruomenės padėtis, kai ji, būdama pakankamai gausi ir įvairi, kad sudarytų parapiją, neturi kunigo, kuris jai vadovautų. Juk parapija yra pakrikštytųjų, reiškiančių ir stiprinančių savo tapatybę eucharistinės Aukos šventimu, bendruomenė. Tačiau tam būtinas kunigas, nes tik jis vienintelis turi galią aukoti Eucharistiją in persona Christi. Tada, kai bendruomenė neturi kunigo, ji pagrįstai stengiasi kažkiek ištaisyti padėtį, kad būtų įmanu tęsti sekmadieninius šventimus, ir pašvęstieji asmenys bei pasauliečiai, vadovaujantys savo brolių ir seserų maldai, girtinai vykdo visų tikinčiųjų bendrąją, krikšto malone paremtą kunigystę. Tačiau tokie sprendimai traktuotini tiktai kaip laikini, leistini tol, kol laukiama kunigo.

Tokio šventimo sakramentinis neužbaigtumas turi skatinti visą bendruomenę dar karščiau melstis, kad Viešpats atsiųstų darbininkų į savo pjūtį (plg. Mt 9, 38), taip pat akinti ją įgyvendinti visus esminius atitinkamos pašaukimų pastoracijos elementus, nepasiduodant pagundai ieškoti sprendimų, švelninančių kandidatams į kunigystę taikytinus moralės bei ugdymo standartus.

33. Tada, kai dėl kunigų stygiaus dalyvauti parapijos pastoracinėje užduotyje patikėta neįšventintiems tikintiesiems, jiems nevalia išleisti iš akių, kad, Vatikano II Susirinkimo žodžiais, „negalima sukurti jokios krikščioniškos bendruomenės, jei jos pamatas ir šerdis nebus Švenčiausiosios Eucharistijos šventimas” (66). Todėl jie privalo stengtis išlaikyti bendruomenėje tikrą Eucharistijos „alkį”, kuris skatintų nepraleisti jokios Mišių šventimo progos, pasinaudojant net atsitiktiniu kunigo buvimu, jei jam jų švęsti nekliudo bažnytinė teisė.
 

IV SKYRIUS
EUCHARISTIJA IR BAŽNYTINĖ BENDRYSTĖ

34. 1985 metų Vyskupų sinodo nepaprastasis susirinkimas „bendrystės ekleziologijoje” įžiūrėjo esminę ir pamatinę Vatikano II Susirinkimo dokumentų idėją (67). Bažnyčia žemiškosios kelionės metu pašaukta puoselėti bei skatinti tiek bendrystę su dieviškąja Trejybe, tiek tikinčiųjų tarpusavio bendrystę. Tam ji turi žodį ir sakramentus, pirmiausia Eucharistiją, kuri ją „be paliovos gaivina bei augina” (68) ir kuria ji sykiu save pačią išreiškia. Neatsitiktinai sąvoka bendrystė tapo vienu iš ypatingų šio iškilaus sakramento pavadinimų.

Tad Eucharistija iškyla aikštėn kaip visų sakramentų viršūnė, nes, Šventosios Dvasios veikimu tapatindamasi su vienatiniu Sūnumi, daro bendrystę su Dievu Tėvu tobulą. Vienas didžiųjų bizantiškosios tradicijos autorių su tikėjimui būdingu skvarbumu taip išreiškė šią tiesą: Eucharistijoje, „kitaip negu kokiame nors kitame sakramente, šis [bendrystės] slėpinys toks tobulas, kad nuveda mus į visų gėrybių viršūnę: čia glūdi kiekvieno žmogaus troškimo aukščiausiasis tikslas, nes čia sutinkame Dievą, ir taip Dievas su mumis susijungia tobuliausiu vienybės ryšiu” (69). Būtent dėl šios priežasties dera širdyje puoselėti nuolatinį Eucharistijos sakramento troškimą. Iš tokio troškimo radosi šventųjų dvasinio gyvenimo mokytojų siūloma „dvasinės bendrystės” praktika, jau ne vieną amžių sėkmingai gyvuojanti Bažnyčioje. Šventoji Jėzaus Teresė rašė: „Kai nepriimate Komunijos ir nedalyvaujate Mišiose, praktikuokite dvasinę bendrystę. Tai – labai naudingas metodas <…>; per tai jumyse įspaudžiama gili meilė mūsų Viešpačiui” (70).

35. Vis dėlto Eucharistijos šventimas negali būti bendrystės išeities taškas, nes ją teigia kaip jau esančią ir siekia sustiprinti bei padaryti tobulą. Sakramentas šį bendrystės ryšį reiškia ir neregimuoju matmeniu, Šventajai Dvasiai veikiant Kristuje, susiejančiu mus su Tėvu bei tarpusavyje, ir regimuoju matmeniu, reiškiančiu bendrystę apaštalų mokymo, sakramentų ir hierarchinės tvarkos lygmenimis. Artimas regimųjų ir neregimųjų bažnytinės bendrystės elementų ryšys yra esminis Bažnyčios kaip išganymo sakramento sandas (71). Tiktai toks kontekstas laiduoja galiojamą Eucharistijos šventimą ir tikrą dalyvavimą joje. Iš to Eucharistijai kyla esminis reikalavimas: ji švęstina bendrystėje, konkrečiai nepažeidžiant reikalaujamų sąlygų.

36. Neregimoji bendrystė, kuri iš prigimties niekada nepaliauja augusi, suponuoja malonės gyvenimą, per kurį tampame „dieviškosios prigimties dalininkais” (2 Pt 1, 4), ir tikėjimo, vilties ir meilės dorybių praktikavimą. Juk tik per tai randasi tikroji bendrystė su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Tikėjimo nepakanka: būtina dar ir išlaikyti pašventinamąją malonę bei meilę, pasiliekant Bažnyčioje „kūnu” ir „širdimi” (72), vadinasi, reikia, šventojo Pauliaus žodžiais, tikėjimo, „kuris veikia meile” (Gal 5, 6).

Krikščioniui, norinčiam dalyvauti Eucharistijoje visavertiškai, priimant Kristaus kūną ir kraują, tenka griežta moralinė pareiga paisyti visų neregimųjų saitų. Tas pats apaštalas primena tikintiesiems šią pareigą įspėdamas: „Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės” (1 Kor 11, 28). Labai iškalbingas šventojo Jono Auksaburnio raginimas tikintiesiems: „Ir aš keliu balsą, maldauju, prašau ir meldžiu: nesiartinkite prie šio šventojo stalo suteptomis ir sugadintomis sąžinėmis. Toks prisiartinimas vadintinas ne bendryste, net jei tūkstantį kartų paliestume Viešpaties kūną, bet veikiau pasmerkimu, kankyne ir bausmių padidinimu” (73).

Laikantis panašios perspektyvos, Katalikų Bažnyčios katekizme pagrįstai nustatoma: „Kas jaučiasi padaręs sunkią nuodėmę, prieš eidamas Komunijos turi priimti Susitaikinimo sakramentą” (74). Trokštu dar kartą pakartoti: Bažnyčioje galioja ir liks galioti taisyklė, kuria Tridento Susirinkimas konkrečiai išreiškė griežtą apaštalo Pauliaus įspėjimą nustatydamas, jog asmuo, norintis vertai priimti Eucharistiją, privalo „prieš tai išpažinti nuodėmes, jei jaučiasi nusidėjęs mirtina nuodėme” (75).

37. Eucharistijos ir Atgailos sakramentai artimai susiję. Kadangi Eucharistija sudabartina atperkamąją kryžiaus Auką, ją sakramentiškai įamžindama, iš jos savaime plaukia nuolatinis atsivertimo, asmeninio atsiliepimo į šventojo Pauliaus Korinto krikščionims adresuotą raginimą poreikis: „Kristaus vardu maldaujame: ‘Susitaikinkite su Dievu!’” (2 Kor 5, 20). Kai krikščionio sąžinę slegia sunki nuodėmė, kelias į visavertišką dalyvavimą Eucharistijos aukoje veda per Susitaikinimo sakramentą.

Akivaizdu, jog sprendimas dėl malonės būklės rezervuojamas tik suinteresuotajam, nes tai yra sąžinės sprendimas. Vis dėlto Bažnyčia, akinama pastoracinio rūpesčio dėl teisingos bendruomeninės tvarkos ir pagarbos šiam sakramentui, negali likti abejinga tada, kai išorinis elgesys sunkiai, aiškiai ir atkakliai prieštarauja moralės normai. Tokio akivaizdaus prieštaravimo moralei atveju galioja kanonų teisės kodekso norma dėl neprileidimo prie eucharistinės Komunijos tų, kurie „užsispyrusiai laikosi aiškiai sunkios nuodėmės” (76).

38. Bažnytinė bendrystė, kaip minėjau, yra ir regima bei reiškiasi saitais, kuriuos išvardija Susirinkimas mokydamas: „Į Bažnyčios bendruomenę visiškai įjungiami tie, kurie, turėdami Kristaus Dvasią, priima visą jos santvarką bei visas joje įsteigtas išganymo priemones ir, be to, tikėjimo išpažinimo, sakramentų, bažnytinės vadovybės bei bendrystės ryšiais jos regimojoje sąrangoje yra susieti su Kristumi, valdančiu per popiežių ir vyskupus” (77).

Kadangi Eucharistija yra aukščiausia sakramentinė bendrystės Bažnyčioje apraiška, ji turi būti švenčiama ir nepažeistų išorinių saitų kontekste. Kadangi Eucharistija pirmiausia yra „dvasinio gyvenimo viršūnė ir visų sakramentų tikslas” (78), būtina, kad tikrai egzistuotų bendrystės saitai sakramentų, ypač Krikšto ir Šventimų, lygmeniu. Negalima teikti Komunijos nekrikštytam asmeniui arba tokiam, kuris nepripažįsta visos tiesos apie Eucharistijos slėpinį. Kristus yra tiesa ir liudija tiesą (plg. Jn 14, 6; 18, 37); jo kūno ir kraujo sakramentas nepakenčia dviveidiškumo.

39. Be to, dėl pačios bažnytinės bendrystės prigimties ir jos ryšio su Eucharistijos sakramentu būtina neužmiršti, kad „eucharistinė Auka, nors ir visados švenčiama dalinėje bendruomenėje, niekuomet nėra vien tos bendruomenės šventimas: juk ši, priimdama eucharistinį Viešpaties buvimą, gauna visą išganymo dovaną ir, nors ir nuolatos regimai reikšdamasi daliniu pavidalu, rodosi kaip vienos, šventos, visuotinės ir apaštališkos Bažnyčios atvaizdas bei realus buvimas čia ir dabar” (79). Iš to išplaukia, jog tikrai eucharistinė bendruomenė negali būti uždara, tartum jai užtektų savęs pačios; ji turi būti dermėje su kiekviena kita katalikų bendruomene.

Eucharistinio susirinkimo bažnytinė bendrystė – tai bendrystė su savo vyskupu ir Romos popiežiumi. Juk vyskupas yra regimas vienybės pradas bei pamatas savo dalinėje Bažnyčioje (80). Todėl būtų visiškai nenuoseklu, jei tobuliausias Bažnyčios vienybės sakramentas būtų švenčiamas be autentiškos bendrystės su vyskupu. Šventasis Ignotas Antiochietis rašė: „Tikra laikytina ta Eucharistija, kuri švenčiama vadovaujant vyskupui arba tam, kuris jo įgaliotas” (81). Taip pat ir dėl to, kad „Romos popiežius, kaip Petro įpėdinis, yra nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradas bei pamatas” (82), bendrystė su juo yra esminė eucharistinės Aukos šventimo sąlyga. Iš čia kyla didi tiesa, įvairiopai išreiškiama liturgijoje: „Eucharistija visuomet švenčiama vienybėje ne tik su vyskupu, bet ir su popiežiumi, vyskupų luomu, visa dvasininkija ir visais tikinčiaisiais. Kiekvienas galiojantis Eucharistijos šventimas šią visuotinę bendrystę su Petru ir visa Bažnyčia išreiškia arba, kaip yra nuo Romos atsiskyrusių krikščioniškųjų Bažnyčių atveju, jos objektyviai reikalauja” (83).

40. Eucharistija kuria bendrystę ir bendrystės moko. Šventasis Paulius rašė Korinto krikščionims, kad parodytų, kaip labai jų suskilimai, iškylantys aikštėn per eucharistinius susirinkimus, prieštarauja tam, ką jie švenčia, – Viešpaties vakarienei. Todėl apaštalas, kad paskatintų juos susigrąžinti broliškos bendrystės dvasią, ragino apmąstyti tikrąją Eucharistijos esmę (plg. 1 Kor 11, 17–34). Šį kvietimą veiksmingai atkartojo šventasis Augustinas, kuris, primindamas apaštalo žodžius: „Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui – jo nariai” (1 Kor 12, 27), sakė: „Jei esate Kristaus kūnas ir jo nariai, tai ant Viešpaties stalo padėta tai, kas yra jūsų slėpinys; taip, jūs priimate savo slėpinį” (84). Ir jis padaro tokią išvadą: „Mūsų Viešpats <…> pašventino ant savo stalo mūsų ramybės ir vienybės slėpinį. Tas, kuris priima vienybės slėpinį, bet neišlaiko ramybės ryšių, priima ne slėpinį savo išganymui, bet įkaltį prieš save patį” (85).

41. Nepaprastas Eucharistijos paveikumas skatinant bendrystę yra viena iš priežasčių, lemiančių sekmadieninių Mišių svarbą. Šį aspektą ir argumentus, kodėl jis toks gyvybiškai svarbus Bažnyčios ir tikinčiųjų gyvenimui, išsamiai aptariau apaštališkajame laiške Dies domini apie sekmadienio šventimą (86). Ten, be kita ko, priminiau, jog dalyvauti Mišiose, jei tam nekliudo svarios aplinkybės, tikintiesiems privalu, o ganytojams savo ruožtu tenka pareiga visiems suteikti realią galimybę šį paliepimą įvykdyti (87). Ne taip seniai apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte, nurodydamas Bažnyčios pastoracinį kelią trečiojo tūkstantmečio pradžioje, atkreipiau ypatingą dėmesį į sekmadienio Eucharistiją ir jos veiksmingumą kuriant bendruomenę: „Ji yra, – rašiau, – puiki vieta, kur nuolatos skelbiama bei puoselėjama bendrystė. Būtent dalyvavimas Eucharistijoje Viešpaties dieną paverčia Bažnyčios diena, diena, kai ji gali veiksmingai atlikti savąjį vienybės sakramento vaidmenį” (88).

42. Išlaikyti ir skatinti bažnytinę bendrystę yra užduotis, iškylanti kiekvienam tikinčiajam, Eucharistijoje, Bažnyčios vienybės sakramente, atrandančiam sritį, kuriai skirtinas ypatingas dėmesys. Tačiau ypatinga atsakomybė vykdant šią užduotį tenka Bažnyčios ganytojams, kiekvienam pagal jo rangą ir bažnytines pareigas. Todėl Bažnyčia išleido nuostatus, skatinančius tikinčiuosius dažnai ir vaisingai artintis prie eucharistinio stalo ir nurodančius objektyvias sąlygas, kuriomis susilaikytina nuo Komunijos teikimo. Rūpestingos pastangos, kad tikintysis šių nuostatų laikytųsi, yra veiklios meilės Eucharistijai ir Bažnyčiai išraiška.

43. Aptariant Eucharistiją kaip bažnytinės bendrystės sakramentą, iš akių neišleistina viena svarbi tema: turiu galvoje Eucharistijos santykį su ekumenine veikla. Turime visi dėkoti Švenčiausiajai Trejybei, kad pastaraisiais dešimtmečiais daugybę tikinčiųjų visame pasaulyje apėmė karštas visų krikščionių vienybės troškimas. Vatikano II Susirinkimas savo dekreto dėl ekumenizmo pradžioje čia įžiūrėjo ypatingą Dievo dovaną (89). Tiek mus, Katalikų Bažnyčios sūnus ir dukteris, tiek mūsų brolius ir seseris kitose Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse į ekumenizmo kelią atvedė veiksminga malonė.

Vienybės troškimas akina mus gręžtis į Eucharistiją, kuri yra prakilniausias Dievo tautos vienybės sakramentas, nes ją tobuliausiai išreiškia ir yra jos neprilygstama versmė (90). Švęsdama eucharistinę Auką, Bažnyčia kelia savo maldavimus į Viešpatį, gailestingumo Tėvą, kad jis dovanotų savo vaikams Šventosios Dvasios pilnatvę, idant jie taptų Kristuje vienu kūnu ir viena dvasia (91). Adresuodama šią maldą šviesybių Tėvui, nuo kurio nužengia „kiekvienas geras davinys ir tobula dovana” (Jok 1, 17), Bažnyčia tiki jos veiksmingumu, nes meldžiasi vienybėje su Kristumi, Galva ir Sužadėtiniu, kuris Sužadėtinės maldavimus padaro savus, susiedamas juos su savo atperkamąja auka.

44. Būtent todėl, kad Bažnyčios vienybė, kurią Eucharistija įgyvendina per Kristaus auką bei susivienydama su Viešpaties kūnu ir krauju, besąlygiškai reikalauja visiškos bendrystės tikėjimo išpažinimo, sakramentų ir bažnytinės vadovybės lygmenimis, neįmanu bendrai švęsti eucharistinės liturgijos, kol nebus visiškai atkurti ryšiai šiais lygmenimis. Toks šventimas nebūtų veiksminga priemonė ir net kliudytų pasiekti visišką bendrystę, susilpnindamas atstumo, skiriančio mus nuo tikslo, pajautą, ir padėdamas įsėlinti ar įsitvirtinti dviprasmybei, keliančiai grėsmę vienai ar kitai tikėjimo tiesai. Žengti visiškos vienybės linkme galima tiktai tiesoje. Bažnytinės teisės draudimai šioje srityje nepalieka vietos jokiems neaiškumams (92) ir visiškai atitinka Vatikano II Susirinkimo paskelbtus moralės nuostatus (93).

Tačiau norėčiau pakartoti tai, ką enciklikoje Ut unum sint pridūriau prie savo žodžių apie negalimybę bendrai dalyvauti Eucharistijoje: „Mes karštai trokštame bendrai švęsti Viešpaties Eucharistiją, ir jau pats šis troškimas virsta bendru šlovinimu, viena ir ta pačia prašomąja malda. Kartu ir vis labiau ‘viena širdimi’ kreipiamės į Tėvą” (94).

45. Koncelebracija, kai nėra visiškos bendrystės, neleistina, tačiau to negalima pasakyti apie Eucharistijos teikimą ypatingomis aplinkybėmis pavieniams asmenims, priklausantiems Bažnyčioms ar bažnytinėms bendruomenėms, kurios nėra visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia. Šiuo atveju siekiama atsiliepti į pavienio tikinčiojo didelį amžinojo išganymo poreikį, o ne praktikuoti interkomuniją, kuri negalima, kol visiškai neatkurti regimi bažnytinės bendrystės saitai.

Būtent tai priešais akis turėjo Vatikano II Susirinkimas nurodydamas, kaip derėtų elgtis be blogos valios nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusių Rytų krikščionių atžvilgiu, kai šie patys prašo Eucharistijos iš katalikų įšventintojo tarnautojo ir yra tam tinkamai pasirengę (95). Tokią praktiką vėliau ratifikavo abu teisės kodeksai, kuriuose, lydimas atitinkamų pataisų, numatomas ir kitų, ne Rytų, krikščionių, nesančių visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, atvejis (96).

46. Enciklikoje Ut unum sint pats išdėsčiau, kaip branginu nuostatus, leidžiančius, tinkamai pasvėrus, pasirūpinti sielų išganymu: „Čia džiugu priminti, jog katalikų kunigai tam tikrais atvejais gali teikti Eucharistijos, Atgailos ir Ligonių sakramentus krikščionims, nesantiems visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, tačiau karštai trokštantiems sakramentus priimti, to paties prašantiems ir rodantiems tikėjimą, kurį šių sakramentų atžvilgiu išpažįsta Katalikų Bažnyčia. Ir priešingai, tam tikrais atvejais ir ypatingomis aplinkybėmis katalikai irgi gali dėl šių sakramentų kreiptis į dvasininkus tų Bažnyčių, kuriose jie galiojamai teikiami” (97).

Šias sąlygas, nenumatančias jokių išimčių, nors ir taikomas apibrėžtais konkrečiais atvejais, būtina itin pabrėžti: juk atmetimas apie šiuos sakramentus vienos ar kitos tikėjimo tiesos, tarp kurių yra ir neginčijama galiojimui tarnaujamoji kunigystė, padaro, kad prašantysis asmuo yra visiškai netinkamas ir negalima teisėtai tų [sakramentų] jam suteikti. Priešingai, tikintis katalikas negali priimti Komunijos bendruomenėje, kurioje negalioja Šventimų sakramentas (98).

Sąžiningas visų šioje srityje nustatytų normų (99) laikymasis išreiškia ir sykiu laiduoja meilę Kristui Švenčiausiajame Sakramente, kitų krikščioniškųjų konfesijų broliams, kuriems turime liudyti tiesą, ir pačiam vienybės skatinimo reikalui.
 

V SKYRIUS
EUCHARISTIJOS ŠVENTIMO KILNUMAS

47. Skaitant sinoptinių evangelijų pasakojimą apie Eucharistijos įsteigimą būna įstabu, kaip paprastai ir „svariai” Jėzus įsteigė šį sakramentą Paskutinės vakarienės vakarą. Vienas epizodas tarnauja tam kaip savotiška priešistorė – patepimas Betanijoje. Moteris, kurią evangelistas Jonas tapatina su Marija, Lozoriaus seserimi, iš indo išpila ant Jėzaus galvos kvapiojo aliejaus, sukeldama mokinių – ypač Judo (plg. Mt 26, 8; Mk 14, 4; Jn 12, 4) – pasipiktinimą, tarsi toks veiksmas būtų neleistinas „eikvojimas” vargšų poreikių akivaizdoje. Tačiau Jėzus mano kitaip. Nė kiek nesušvelnindamas pareigos mylėti stokojančiuosius, kuriais mokiniai visuomet turi rūpintis – „vargšų jūs visuomet turite šalia savęs” (Mt 26, 11; Mk 14, 7; plg. Jn 12, 8), – Jėzus žvelgia į artėjantį savo mirties bei laidotuvių įvykį ir vertina patepimą kaip išankstinį garbės, kuria jo kūnas bus prakilnus ir po jo mirties, nes yra neatsiejamai susijęs su asmens slėpiniu, ženklas.

Sinoptinių evangelijų pasakojimą toliau tęsia Jėzaus paliepimas mokiniams rūpestingai paruošti „didelį kambarį” Velykų vakarienei valgyti (plg. Mk 14, 15; Lk 22, 12) ir pasakojimas apie Eucharistijos įsteigimą. Bent iš dalies žydų Velykų vakarienės apeigas iki Halelio giesmės (plg. Mt 26, 30; Mk 14, 26) atspindintis pasakojimas glaustai ir iškilmingai perteikia, nors ir skirtingų tradicijų variantais, žodžius, Kristaus ištartus apie duoną ir vyną, kuriuos jis paverčia konkrečia savo atiduodamo kūno ir išliejamo kraujo išraiška. Evangelistai prisimena visas šias smulkmenas ankstyvojoje Bažnyčioje jau įsitvirtinusios „duonos laužymo” praktikos šviesoje. Tačiau Didžiojo ketvirtadienio įvykyje nuo pat Jėzaus laikų tikrai matyti liturginio „skonio”, suformuoto Senojo Testamento tradicijos ir atviro performavimui krikščionių šventimuose taip, kad derėtų su nauju Velykų turiniu, pėdsakų.

48. Kaip moteris, patepusi Jėzų Betanijoje, Bažnyčia irgi nesibaimindama „eikvoja” savo geriausius išteklius, kad neprilygstamos dovanos akivaizdoje išreikštų savo stebėjimąsi bei garbinimą. Ne mažiau negu pirmieji mokiniai, įpareigoti paruošti „didelį kambarį”, Bažnyčia amžių tėkmėje ir įvairiose kultūrose jautė poreikį švęsti Eucharistiją aplinkoje, vertoje tokio didaus Slėpinio. Iš Jėzaus žodžių ir gestų prasidėjusi gimė krikščioniškoji liturgija, išplėtojusi judaizmo apeiginį paveldą. Juk iš tikro, kas dar tinkamiau galėjo išreikšti priėmimą dieviškojo Sužadėtinio, kuris be paliovos dovanoja save Sužadėtinei Bažnyčiai, darydamas savo vienąkart visiems laikams ant kryžiaus atliktą Auką prieinamą vis kitoms tikinčiųjų kartoms ir taip tapdamas visų tikinčiųjų valgiu? Nors „pokylio” logika ir perša familiarumo dvasią, Bažnyčia niekada nepasidavė pagundai subanalinti šį „artumą” savo Sužadėtiniui, užmirštant, kad jis yra ir jos Viešpats, o pokylis visada lieka aukos pobūdžio pokylis, paženklintas Golgotoje išlieto kraujo. Eucharistinis pokylis tikrai yra „šventasis” pokylis, kuriame paprasti ženklai slepia neišmatuojamą Dievo šventumo gelmę: „O Sacrum convivium, in quo Christus sumitur!” Ant mūsų altorių laužoma ir mums kaip keliautojams, žygiuojantiems pasaulio keliais, siūloma duona yra „panis angelorum” – angelų duona, prie kurios galime artintis tiktai su Evangelijos šimtininko nuolankumu: „Viešpatie, nesu vertus, kad užeitum po mano stogu” (Mt 8, 8; Lk 7, 6).

49. Turint priešais akis tokią iškilią slėpinio prasmę, nesunku suvokti, kad Bažnyčios tikėjimas eucharistiniu Slėpiniu istorijoje reiškėsi ne tik vidinio maldingumo reikalavimu, bet ir įvairiomis išorinėmis apraiškomis, skirtomis atskleisti ir pabrėžti švenčiamo įvykio didybę. Tai davė pradžią raidai, laipsniškai atvedusiai prie ypatingų eucharistinę liturgiją reglamentuojančių nuostatų, atsižvelgiančių į įvairias teisėtas bažnytines tradicijas. Ant šio pamato taip pat išsiplėtojo turtingas meninis paveldas. Architektūra, skulptūra, tapyba, muzika orientavosi į krikščioniškąjį slėpinį ir Eucharistijoje tiesiogiai ar netiesiogiai rado didelį įkvėpimo šaltinį.

Įkvėpimo šaltiniu Eucharistija, pavyzdžiui, buvo architektūrai, kuri matė ankstesnę Eucharistijos šventimų vietą persikeliant – kai tik leido istorinė aplinka – iš krikščioniškųjų šeimų „domus” į didingas pirmųjų amžių bazilikas, vėliau į impozantiškas Viduramžių katedras ir galiausiai į dideles ir mažas bažnyčias, nusėjusias krikščionybės pasiektas vietoves. Liturginėse erdvėse plėtojosi altorių ir tabernakulių formos, kurios buvo ne tik meninio įkvėpimo, bet ir Slėpinio tikslaus supratimo vaisius. Tą patį galima pasakyti apie sakralinę muziką: pakanka prisiminti įkvėptąsias grigališkąsias melodijas ir daugybę, dažnai didžių, kompozitorių, nepabūgusių Mišių liturginių tekstų iššūkio. Ir argi tarp Eucharistijos šventimui naudojamų reikmenų bei dangalų nėra įspūdingos daugybės meno kūrinių, pradedant gero amatininko darbais ir baigiant tikrais meno šedevrais?

Tad galima sakyti, kad Eucharistija ne tik formavo Bažnyčią bei jos dvasingumą, bet ir smarkiai veikė „kultūrą”, pirmiausia meno srityje.

50. Vakarų ir Rytų krikščionys savotiškai „varžėsi” stengdamiesi garbinti Slėpinį ritualiniu ir estetiniu aspektu. Turime dėkoti Viešpačiui, kad krikščioniškasis menas buvo praturtintas graikų bizantiškosios tradicijos ir viso geografinio bei kultūrinio slavų arealo architektūros bei tapybos šedevrų. Rytuose menas išlaikė nepaprastai stiprią slėpinio pajautą, akinančią menininkus laikyti savo kūrybines pastangas ne tik savo talentų išraiška, bet ir autentišku tarnavimu tikėjimui. Neapsiribodami vien techniniais įgūdžiais, jie mokėjo nuolankiai atsiverti Dievo Dvasios dvelksmui.

Krikščioniškųjų Rytų ir Vakarų architektūros bei mozaikos grožybės yra visų tikinčiųjų paveldas, žymintis – sakyčiau, net laiduojantis – taip trokštamos tikėjimo bei šventimo bendrystės pilnatvę. Tai suponuoja ir daro būtiną iš pagrindų eucharistinę Bažnyčią, kokia pavaizduota garsiojoje Rubliovo Trejybės ikonoje, Bažnyčią, kur Kristaus slėpinio buvimas laužomoje duonoje esti savotiškai taip panardintas nesuvokiamoje trijų dieviškųjų Asmenų vienybėje, kad pati Bažnyčia virsta Trejybės „ikona”.

Laikantis tokios meno, trokštančio visais savo elementais išreikšti Eucharistijos pajautą pagal Bažnyčios mokymą, perspektyvos, būtina dėmesingai paisyti nuostatų, susijusių su sakralinių pastatų statyba bei įrengimu. Istorija rodo, kad Bažnyčia visada suteikdavo menininkams daug kūrybinės erdvės. Tai pabrėžiau ir aš pats Laiške menininkams (100). Tačiau sakralinis menas turi išsiskirti gebėjimu tinkamai išreikšti Slėpinį, vadovaudamasis tuo, kaip jis suvokiamas pilnatviško Bažnyčios tikėjimo, ir kompetentingos valdžios nustatytomis pastoracinėmis gairėmis. Tai galioja ir vaizduojamiesiems menams, ir sakralinei muzikai.

51. Tai, kas sakralinio meno bei liturginės tvarkos srityje įvyko ankstyvosios krikščionybės teritorijose, ima plėtotis žemynuose, kur krikščionybė jaunesnė. Būtent šia linkme pastūmėjo Vatikano II Susirinkimas, jausdamas sveiko ir sykiu „būtino” įkultūrinimo poreikį. Daugelio savo pastoracinių kelionių metu visur pasaulyje pastebėjau, koks gyvas geba būti Eucharistijos šventimas, kai susiliečia su skirtingų kultūrų formomis, stiliais ir jausenomis. Prisitaikydama prie kintančių laiko ir vietos sąlygų, Eucharistija maitina ne tik asmenis, bet ir tautas bei formuoja krikščioniškosios dvasios įkvėptas kultūras.

Vis dėlto šį svarbų pritaikomąjį darbą būtina atlikti niekuomet neišleidžiant iš akių neišsakomo Slėpinio, į kurį lygiuotis pašaukta kiekviena karta. „Lobis” yra per didelis ir per brangus, kad galėtume rizikuoti jį nuskurdinti ar sugadinti eksperimentais ar praktikomis, paleistomis į apyvartą pirma jų dėmesingai neperžiūrėjus kompetentingai bažnytinei valdžiai. Be to, eucharistinis Slėpinys toks centrinis, kad toks patikrinimas atliktinas artimai bendradarbiaujant su Šventuoju Sostu. Posinodiniame apaštališkajame paraginime Ecclesia in Asia rašiau, kad „toks bendradarbiavimas yra esmingai svarbus, nes šventoji liturgija išreiškia ir švenčia vieną visų išpažįstamą tikėjimą ir, kaip visos Bažnyčios paveldas, vietinės Bažnyčios negali būti nustatoma atsietai nuo visuotinės Bažnyčios” (101).

52. Iš to, kas pasakyta, aikštėn iškyla didžiulė atsakomybė, per Eucharistijos šventimą tenkanti kunigams, turintiems tam vadovauti in persona Christi, laiduojant bendrystės liudijimą bei tarnystę ne tik tiesiogiai šventime dalyvaujančiai bendruomenei, bet ir visuotinei Bažnyčiai, kuri visada yra Eucharistijos dalininkė. Apgailestautina, kad dėl klaidingai suprantamo kūrybiškumo bei pritaikymo, ypač pirmiausiais posusirinkiminės liturginės reformos metais, netrūko daugeliui skausmo sukėlusių piktnaudžiavimų. Ypač kai kuriose vietovėse tam tikras atsakas į „formalizmą” paakino kai kuriuos laikyti Bažnyčios didžiosios liturginės Tradicijos ir Bažnyčios magisteriumo atrinktas „formas” neįpareigojančiomis ir diegti nepatvirtintas bei dažnai neskoningas naujoves.

Todėl jaučiu pareigą pabrėžtinai paraginti švenčiant Eucharistiją labai sąžiningai laikytis liturgijos normų. Jos konkrečiai išreiškia autentišką Eucharistijos bažnytiškumą; tokia yra jų giliausia prasmė. Liturgija niekada nėra kieno nors asmeninė nuosavybė, nei celebranto, nei bendruomenės, kurioje švenčiami šventieji slėpiniai. Kreipdamasis į Korinto bendruomenę, apaštalas Paulius griežtais žodžiais pasmerkė švenčiant Eucharistiją pasitaikančius rimtus trūkumus, kurie lemia skilimus (schķsmata) ir atskalų radimąsi (hairéseis) (plg. 1 Kor 11, 17–34). Mūsų laikais irgi reikia iš naujo atrasti bei imti branginti klusnumą liturginėms normoms kaip vienos ir visuotinės Bažnyčios, sudabartinamos kiekviename Eucharistijos šventime, atspindį ir liudijimą. Kunigas, aukojantis Mišias sąžiningai laikydamasis liturginių normų, ir jų paisanti bendruomenė tyliai, bet iškalbingai rodo savo meilę Bažnyčiai. Būtent norėdamas išryškinti šią gilią liturginių normų prasmę, paprašiau atitinkamų Romos kurijos dikasterijų parengti šia tokia svarbia tema specialų dokumentą, apimsiantį ir teisinio pobūdžio nurodymus. Niekam nevalia nuvertinti mums patikėto Slėpinio: jis per daug didis, kad kas nors galėtų sau leisti elgtis su juo kaip panorėjęs, negerbdamas nei jo sakrališkumo, nei visuotinumo.
 

VI SKYRIUS
MARIJOS, „EUCHARISTIJOS MOTERS“, MOKYKLOJE

53. Norėdami iš naujo atrasti visą artimą Bažnyčios ir Eucharistijos ryšį, negalime užmiršti Marijos, Bažnyčios Motinos ir pavyzdžio. Apaštališkajame laiške Rosarium Virginis Mariae, apibūdindamas Švenčiausiąją Mergelę kaip Kristaus veido kontempliacijos mokytoją, Eucharistijos įsteigimą įrikiavau tarp šviesos slėpinių (102). Marija iš tikro gali mus vesti Švenčiausiojo Sakramento link, nes ją su juo vienija gilus ryšys.

Iš pirmo žvilgsnio Evangelija šia tema tyli. Pasakojime apie įsteigimą Didžiojo ketvirtadienio vakarą apie Mariją neužsimenama. Kita vertus, žinome, kad ji buvo tarp apaštalų, vieningai atsidėjusių maldai (plg. Apd 1, 14), pirmojoje bendruomenėje, po Kristaus žengimo į dangų susirinkusioje Sekminių laukti. Jos tikrai negalėjo nebūti tarp Eucharistiją švenčiančių pirmosios krikščionių kartos tikinčiųjų, kurie ištvermingai laikėsi „duonos laužymo” (Apd 2, 42).

Tačiau, nesitenkinant Marijos dalyvavimu Eucharistijos pokylyje, jos ryšį su Eucharistija galima įžiūrėti netiesiogiai, remiantis jos vidine nuostata. Marija yra „Eucharistijos moteris” visu savo gyvenimu. Bažnyčia, laikydama Mariją savo pavyzdžiu, pašaukta ne tik ja sekti, bet ir jos ryšiu su švenčiausiuoju Slėpiniu.

54. Mysterium fidei! Jei Eucharistija yra tikėjimo slėpinys, kuris taip pranoksta mūsų protą, kad esame verčiami gryniau atsiduoti Dievo žodžiui, tai, ugdantis tokią laikyseną, niekas kitas, išskyrus Mariją, negali būti mūsų ramstis ir vadovas. Kai, paklusdami Kristaus įsakymui: „Tai darykite mano atminimui” (Lk 22, 19), kartojame jo per Paskutinę vakarienę atliktus gestus, sykiu girdime Marijos akinimą klausyti jo nesvyruojant: „Darykite, ką tik jis jums lieps” (Jn 2, 5). Su motinišku rūpesčiu, kurį parodė per Kanos vestuves, Marija, rodos, mums sako: „Nesvyruokite, pasitikėkite mano Sūnaus žodžiu. Jis, kuris gebėjo paversti vandenį vynu, lygiai taip pat geba paversti duoną ir vyną savo kūnu ir krauju, šiuo slėpiniu perteikdamas tikintiesiems gyvąjį savo Velykų atminimą, kad taip pasidarytų ‘gyvybės duona’”.

55. Tam tikra prasme Marija išreiškė savo eucharistinį tikėjimą dar iki Eucharistijos įsteigimo, pasiūlydama savo mergeliškąsias įsčias Dievo Žodžiui įsikūnyti. Eucharistija, susijusi su kančia ir prisikėlimu, tolydžiai tęsia Įsikūnijimą. Per Angelo apreiškimą Marija pradėjo Dievo Sūnų fiziškai pačiu tikriausiu kūno ir kraujo būdu, anticipuodama savyje tai, kas tam tikru laipsniu sakramentiškai vyksta kiekviename tikinčiajame, kuris Viešpaties kūną ir kraują priima duonos ir vyno pavidalu.

Tad Marijos fiat, kuriuo ji atsiliepė į angelo žodžius, ir amen, kurį kiekvienas tikintysis taria priimdamas Viešpaties kūną, sieja gili analogija. Marijos prašyta tikėti, kad tas, kurį ji pradėjo Šventosios Dvasios veikimu, yra „Dievo Sūnus” (plg. Lk 1, 30–35). Panašiai ir mūsų prašoma tikėti, kad Eucharistijos slėpinyje visa savo žmogiškąja bei dieviškąja būtimi duonos ir vyno pavidalais čia ir dabar esantis tampa tas pats Jėzus, Dievo Sūnus ir Marijos Sūnus.

„Laiminga įtikėjusi” (Lk 1, 45): Įsikūnijimo slėpinyje Marija irgi užbėgo už akių eucharistiniam Bažnyčios tikėjimui. Lankydamasi pas Elzbietą, ji nešioja savo įsčiose kūnu tapusį Žodį ir tampa savotišku „tabernakuliu” – pirmuoju „tabernakuliu” istorijoje, – kur Dievo Sūnus, dar neregimas žmogaus akims, leidžiasi pagarbinamas Elzbietos, jo šviesai tartum „sklindant” per Marijos akis ir balsą. O argi susižavėjęs Marijos žvilgsnis, įsmeigtas į ką tik gimusį Kristų, kurį ji laiko savo rankose, nėra neprilygstamos meilės pavyzdys, turintis įkvėpti kiekvieną iš mūsų, priimantį eucharistinę Komuniją?

56. Visam Marijos gyvenimui šalia Kristaus, ne tik Kalvarijos momentui, buvo būdingas Eucharistijos kaip aukos matmuo. Nunešus kūdikį Jėzų į Jeruzalę „paaukoti Viešpačiui” (Lk 2, 22), ji išgirsta senąjį Simeoną jai skelbiant, kad šis kūdikis bus „prieštaravimo ženklas” ir „kalavijas” pervers jo motinos sielą (plg. Lk 2, 34–35). Tad jos nukryžiuotojo Sūnaus drama buvo paskelbta iš anksto ir tam tikru būdu išpranašautas Mergelės „stabat Mater” kryžiaus papėdėje. Diena iš dienos rengdamasi Kalvarijai, Marija gyveno savotiška „išankstine Eucharistija”, taip sakant troškimo ir atnašavimo „dvasine bendryste”, kurią atbaigs susivienijimas su Sūnumi kančios valandą ir kuri po Velykų reikšis jos dalyvavimu Eucharistijoje, vadovaujant apaštalams švęsiamoje kaip kančios „atminimas”.

Ką turėjo jausti Marija, girdėdama Petro, Jono, Jokūbo ir kitų apaštalų tariamus Paskutinės vakarienės žodžius: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas” (Lk 22, 19)? Tas kūnas, atiduotas kaip auka ir sudabartintas sakramentinių ženklų pavidalu, buvo tas pats, kuris buvo pradėtas jos įsčiose! Priimti Eucharistiją Marijai turėjo reikšti iš naujo priimti į savo įsčias tą širdį, kuri buvo vieningai plakusi su jos, ir atgaivinti tai, ką ji asmeniškai išgyveno kryžiaus papėdėje.

57. „Tai darykite mano atminimui” (Lk 22, 19). Kalvarijos „atminime” yra visa, ką Kristus atliko savo kančios ir mirties metu. Todėl čia yra ir tai, ką Kristus mūsų labui atliko savo motinos atžvilgiu. Jis jai patikėjo mylimąjį mokinį ir per jį sykiu kiekvieną iš mūsų: „Štai tavo sūnus!” Lygiai taip pat jis kiekvienam iš mūsų tarė: „Štai tavo motina!” (plg. Jn 19, 26–27).

Gyventi Eucharistijoje Kristaus mirties atminimu, vadinasi, be paliovos gauti ir šią dovaną. Tai reiškia – sekant Jono pavyzdžiu – pasiimti pas save tą, kuri kaskart mums dovanojama kaip motina. Sykiu tai reiškia įsipareigoti tapti panašiam į Kristų, lankant jos mokyklą ir leidžiantis būti jos lydimam. Su Bažnyčia ir kaip Bažnyčios Motina Marija esti kiekviename mūsų Eucharistijos šventime. Todėl ir Rytų, ir Vakarų Bažnyčioje per Eucharistijos šventimą nuo senovės vieningai atmenama ir Marija.

58. Eucharistijoje Bažnyčia tobulai susivienija su Kristumi bei jo auka, persiimdama Marijos dvasia. Šią tiesą galima pagilinti iš naujo perskaitant „Magnificat” eucharistinėje perspektyvoje. Juk, kaip ir Marijos giesmė, Eucharistija pirmiausia yra šlovinimas ir dėkojimas. Marijai prabylant: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju”, jos įsčiose yra Jėzus. Ji šlovina Tėvą „dėl” Jėzaus, tačiau ji taip pat šlovina jį Jėzuje ir „su” Jėzumi. Būtent tai yra tikroji „eucharistinė nuostata”.

Sykiu Marija atmena didžius dalykus, kuriuos Dievas, kaip buvo žadėjęs protėviams (plg. Lk 1, 55), padarė išganymo istorijoje ir skelbia didį įvykį, pranokstantį juos visus, – atperkamąjį Įsikūnijimą. Galiausiai Marijos giesmėje atsispindi ir eschatologinis Eucharistijos matmuo. Kaskart, kai Dievo Sūnus rodosi mums kukliais sakramentiniais duonos ir vyno ženklais, pasaulyje pasėjama naujosios istorijos, kur galiūnai numetami nuo sostų ir išaukštinami mažieji (plg. Lk 1, 52), sėkla. Marija apgieda „naują dangų” ir „naują žemę”; Eucharistija yra išankstinis jų ženklas ir tam tikra prasme programinis „vaizdas”. Magnificat išreiškia Marijos dvasingumą, ir niekas kitas labiau kaip šis dvasingumas nepadės mums gyventi Eucharistijos slėpiniu. Eucharistija mums duota, kad mūsų gyvenimas, panašiai kaip Marijos, visiškai taptų Magnificat!
 

PABAIGA

59. „Ave verum corpus natum de Maria Virgine!” Prieš kelerius metus švenčiau savo kunigystės penkiasdešimtąsias metines. Šiandien turiu malonę pateikti Bažnyčiai šią encikliką apie Eucharistiją savo petriškosios tarnybos dvidešimt penktųjų metų Didįjį ketvirtadienį. Tai darau dėkingumo kupina širdimi. Jau pusę amžiaus, nuo 1946 metų lapkričio 2 dienos, kai Krokuvos Vavelio katedros šv. Leonardo kriptoje aukojau savo pirmąsias Mišias, kasdien žvelgiu į ostiją ir taurę, kur laikas ir erdvė savotiškai „susitraukia” ir vėl gyvai vyksta Golgotos drama, atskleisdama savo slėpiningą „dabartiškumą”. Mano tikėjimas kasdien leido man konsekruotoje duonoje ir konsekruotame vyne įžiūrėti dieviškąjį Keliauninką, kuris vieną dieną prisiartino prie dviejų mokinių pakeliui į Emausą, kad atvertų jų akis šviesai ir širdis vilčiai (plg. Lk 24, 13–35).

Brangūs broliai ir seserys, leiskite man su dideliu vidiniu pakilimu, vienijantis su jumis bei trokštant sustiprinti jūsų tikėjimą, paliudyti jums savo tikėjimą Švenčiausiąja Eucharistija: „Ave verum corpus natum de Maria Virgine, vere passum, immolatum, in cruce pro homine!” Štai Bažnyčios lobis, pasaulio širdis, tikslo, kurio, kad ir nesąmoningai, siekia žmogus, laidas. Tai didis slėpinys, tikrai mus pranokstantis ir gerai išbandantis mūsų dvasios gebėjimus matyti daugiau, negu regi akis. Čia mūsų juslės klysta – „visus, tactus, gustus in te fallitur”, giedama himne Adoro te devote, – bet mums pakanka vien tikėjimo, įsišaknijusio apaštalų perduotame Kristaus žodyje. Leiskite man visos Bažnyčios ir visų jūsų vardu pakartoti Kristui žodžius, kuriuos po Eucharistijos kalbos Jono evangelijoje ištarė Petras: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius” (Jn 6, 68).

60. Auštant trečiajam tūkstantmečiui, mes visi, Bažnyčios sūnus ir dukterys, esame akinami energingai atnaujinti krikščioniškąjį gyvenimą. Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte rašiau, kad čia „kalbama ne apie ‘naujos programos’ išradimą. Programa jau yra; ji jau seniai parengta remiantis Evangelija ir gyvąja Tradicija. Jos šerdis galiausiai yra pats Kristus. Jį būtina pažinti, mylėti ir juo sekti, norint jame gyventi trinitarinį gyvenimą ir su juo keisti istoriją ligi jos užbaigos dangiškąja Jeruzale” (103). Neįmanoma įgyvendinti tokios krikščioniškojo gyvenimo atnaujinimo programos be Eucharistijos.

Siekiant šventumo, vykdant Bažnyčios misiją, įgyvendinant pastoracinius planus visada būtina semtis reikiamų jėgų iš Eucharistijos slėpinio bei lygiuotis į jį kaip į viršūnę. Eucharistijoje randame Jėzų, jo atperkamąją auką, prisikėlimą, Šventosios Dvasios dovaną, Tėvo šlovinimą, klusnumą ir meilę jam. Apleidę Eucharistiją, neįstengtume įveikti savo skurdumo.

61. Eucharistijos slėpinys – auka, artumas, pokylis – nesileidžia nei siaurinamas, nei manipuliuojamas; jis turi būti išgyvenamas visas tiek jį švenčiant, tiek intymiai kalbantis su ką tik per Komuniją priimtu Jėzumi, tiek per eucharistinę adoraciją ne Mišių metu. Tada Bažnyčia statydinasi tvariai ir rodosi tokia, kokia yra iš tikrųjų: viena, šventa, visuotinė ir apaštališka; Dievo tauta, šventovė ir šeima; Kristaus Kūnas ir Sužadėtinė; visuotinis išganymo sakramentas ir hierarchiškai suręsta bendrystė.

Bažnyčios kelias šiais pirmaisiais trečiojo tūkstantmečio metais taip pat yra atnaujinto ekumeninio įsipareigojimo kelias. Šia linkme, skatinti visus pakrikštytuosius atsiliepti į Jėzaus maldą „ut unum sint”, mus pastūmėjo antrojo tūkstantmečio paskutinieji dešimtmečiai, kuriuos apvainikavo Didysis jubiliejus. Tas kelias yra ilgas, pilnas kliūčių, neįveikiamų žmogaus jėgomis; tačiau turime Eucharistiją ir jos metu savo širdies gelmėje galime išgirsti, tartum mums būtų adresuoti, žodžius, kuriuos išgirdo pranašas Elijas: „Kelkis ir valgyk, antraip kelionė tau bus per sunki” (1 Kar 19, 7). Mums Viešpaties paliktas eucharistinis lobis verčia mus pilnatviškai dalytis juo su broliais, su kuriais mus vienija tas pats krikštas. Vis dėlto, kad to lobio neprarastume, čia tikrai svarbu atkreipti dėmesį, jog šis Sakramentas, be kita ko, yra ir tikėjimo bendrystės bei apaštališkosios įpėdinystės Sakramentas.

Pripažindami Eucharistijai visą prakilnumą, kurio ji verta, ir rūpestingai stengdamiesi nepažeisti nė vieno jos matmens ir reikalavimo, rodome, jog iš tiesų suvokiame šios dovanos didybę. To iš mūsų reikalauja nenutrūkstama tradicija, kuri nuo pirmųjų amžių liudija krikščionių bendruomenę budriai saugojus šį „lobį”. Akinama meilės, Bažnyčia stengiasi perduoti būsimoms krikščionių kartoms nė kiek nepažeistą tikėjimą Eucharistijos slėpiniu bei mokymą apie tai. Rūpinimasis šiuo Slėpiniu niekada nebus perdėtas, nes „į šį sakramentą sutrauktas visas mūsų išganymo slėpinys” (104).

62. Brangūs broliai ir seserys, leiskimės į šventųjų, didžių autentiško eucharistinio maldingumo aiškintojų, mokyklą. Per juos Eucharistijos teologija įgyja išgyvenimo spindesį, mus „užkrečia” ir, taip sakant, „sušildo”. Pirmiausia įsiklausykime į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kurioje Eucharistijos slėpinys labiau negu kokiame nors kitame asmenyje suspindi kaip šviesos slėpinys. Žvelgdami į ją, pradedame pažinti perkeičiančią Eucharistijos jėgą. Joje išvystame meilėje atnaujintą pasaulį. Įsimąstydami į ją, kuri buvo paimta į dangų su kūnu ir siela, matome auštant „naują dangų” ir „naują žemę”, kurie atsivers mūsų akims sulig Kristaus grįžimu. Eucharistija čia, žemėje, yra to laidas ir savotiškas išankstinis ženklas: „Veni, Domine Iesu!” (Apd 22, 20).

Kukliai prisidengęs duona ir vynu, perkeistais į jo kūną ir kraują, Kristus lydi mus, būdamas mūsų jėga ir kelionės valgis bei įgalindamas mus liudyti tikėjimą visiems mūsų broliams. Šio slėpinio akivaizdoje protas išvysta savo ribas, tuo tarpu širdis, apšviesta Šventosios Dvasios malonės, suvokia, kaip turėtų laikytis, ir atsako šlovinimu ir begaline meile.

Persiimkime šventojo Tomo Akviniečio, prakilnaus teologo ir kartu poeto, apgiedojusio eucharistinį Kristų, jausmais ir leiskime savo dvasiai viltingai atsiverti tikslo, kurio trokšdama džiaugsmo ir ramybės siekia mūsų širdis, kontempliacijai:

Bone pastor, panis vere,
Iesu nostri miserere.
Tu nos pasce, nos tuere,
Tu nos bona fac videre
in terra viventium.
Tu qui cuncta scis et vales,
Qui nos pascis hic mortales:
tuos ibi commensales,
coheredes et sodales
fac sanctorum civium.

Roma, prie šventojo Petro, 2003 metų balandžio 17 diena, mano pontifikato dvidešimt penktųjų ir Rožinio metų Didysis ketvirtadienis.

Jonas Paulius II

NUORODOS

(51) 857.
(52) Ten pat.
(53) Ten pat.
(54) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Sacerdotium ministeriale (1983 08 06), III. 2: AAS 75 (1983), 1005.
(55) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 10.
(56) Ten pat.
(57) Plg. Institutio generalis: Editio typica tertia, 147.
(58) Plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 10 ir 28; Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis, 2.
(59) „Altoriaus tarnautojas kaip vadovas, atnašaujantis visų tikinčiųjų vardu, veikia in persona Christi”: Pijus XII. Enciklika Mediator Dei (1947 11 20): AAS 39 (1947), 556; plg. Pijus X. Apaštališkasis paraginimas Haerent animo (1908 08 04): Acta Pii X, IV, 16; Pijus XI. Enciklika Ad catholici sacerdotii (1935 12 20): AAS 28 (1936), 20.
(60) Apaštališkasis laiškas Dominicae cenae (1980 02 24), 8: AAS 72 (1980), 128–129.
(61) Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Sacerdotium ministeriale (1983 08 06), III. 4: AAS 75 (1983), 1006; plg. Laterano IV Susirinkimas. 4 skyrius, Konstitucija apie katalikų tikėjimą Firmiter credimus: DS 802.
(62) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 22.
(63) Apaštališkasis laiškas Dominicae cenae (1980 02 24), 2: AAS 72 (1980), 115.
(64) Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis, 14.
(65) Ten pat, 13; plg. Kanonų teisės kodeksas, 904 kan.; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 378 kan.
(66) Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis, 6.
(67) Plg. Vyskupų sinodo II nepaprastasis visuotinis susirinkimas (1985). Relazione finale, II. C. 1: L’Osservatore Romano (1985 12 10), 7.
(68) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 26.
(69) Nicolas Cabasilas. La vita in Cristo, IV, 10: SCh 355, 270.
(70) Camino de perfección, 35 skyrius.
(71) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl kai kurių Bažnyčios kaip bendrystės aspektų Communionis notio (1992 05 28), 4: AAS 85 (1993), 839–840.
(72) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 14.
(73) Homiliae in Isaiam, 6, 3: PG 56, 139.
(74) 1385; plg. Kanonų teisės kodeksas, 916 kan.; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 711 kan.
(75) Kreipimasis į Šventosios apaštališkosios penitenciarijos ir Romos patriarchalinių bazilikų penitenciarijų narius (1981 01 30): AAS 73 (1981), 203. Plg. Tridento Susirinkimas. Sess. XIII, Decretum de ss. Eucharistia, cap. 7 et can. 11: DS 1647, 1661.
(76) 915 kan.; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 712 kan.
(77) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 14.
(78) Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, III, q. 73, a. 3c.
(79) Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl kai kurių Bažnyčios kaip bendrystės aspektų Communionis notio (1992 05 28), 11: AAS 85 (1993), 844.
(80) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 23.
(81) Ad Smyrnaeos, 8: PG 5, 713.
(82) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 23.
(83) Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl kai kurių Bažnyčios kaip bendrystės aspektų Communionis notio (1992 05 28), 14: AAS 85 (1993), 847.
(84) Sermo 272: PL 38, 1247.
(85) Ten pat, 1248.
(86) Plg. Nr. 31–51: AAS 90 (1998), 731–746.
(87) Plg. ten pat, Nr. 48–49: AAS 90 (1988), 744.
(88) Nr. 36: AAS 90 (2001), 291–292.
(89) Plg. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 1.
(90) Plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1.
(91) „Nos autem omnes, qui de uno pane et calice participamus, iunge ad invicem in unius Spiritus Sancti communionem”: šv. Bazilijaus liturgijos anafora.
(92) Plg. Kanonų teisės kodeksas, 908 kanonas; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 702 kanonas; Popiežiškoji krikščionių vienybės skatinimo taryba. Ekumenizmo vadovas (1993 03 25), 122–125, 129–131: AAS 85 (1993), 1086–1089; Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Ad exsequendam (2001 03 18): AAS 93 (2001), 786.
(93) „Dievo įstatymas draudžia tokį communicatio in sacris [„bendrą dalyvavimą šventuosiuose veiksmuose”], kuris pažeidžia Bažnyčios vienybę arba užtraukia formalų susiejimą su klaida ar tikėjimo iškraipymo, papiktinimo, indiferentizmo pavojų”: Dekretas dėl Rytų Katalikų Bažnyčių Orientalium Ecclesiarum, 26.
(94) Nr. 45: AAS 87 (1995), 948.
(95) Dekretas dėl Rytų katalikų Bažnyčių Orientalium Ecclesiarum, 27.
(96) Plg. Kanonų teisės kodeksas, 844 kan. 3–4 §; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 671 kan. 3–4 §.
(97) Nr. 46: AAS 87 (1995), 948.
(98) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 22.
(99) Kanonų teisės kodeksas, 844 kan.; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 671 kan.
(100) Plg. AAS 91 (1999), 1155–1172.
(101) Nr. 22: AAS 92 (2000), 485.
(102) Plg. Nr. 21: AAS 95 (2003), 20.
(103) Nr. 29: AAS 93 (2001), 285.
(104) Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, III, q. 83, a. 4c.

© „Bažnyčios žinios“