Kristaus Žengimas į dangų (Šeštinės) (B)
Apd 1, 1–11; Ef 1, 17–23; Mk 16, 15–20
 

Jėzaus žengimas į dangų užbaigia jo žemiškojo gyvenimo įvykių seką. Per liturginių metų ciklą išgyvename Jėzaus gimimą, vaikystę, viešąją tarnystę. Po Velykų prisikėlęs Viešpats daugelį kartų pasirodė apaštalams ir kitiems mokiniams, stiprindamas jų tikėjimą. Šiandien Jėzus paskutinį kartą susitinka su mokiniais, paskelbia apie savo būsimą grįžimą. Tai tarsi triumfo apoteozė, vainikuojanti gyvenimą, kuris, atrodo, buvo pasmerktas žlugti. Šiandienos šventėje ypač iškeliamas Jėzaus viešpatavimas. Žinoma, Dangun žengimo šventė jau glūdi Prisikėlimo triumfe. Po prisikėlimo visuose Jėzaus pasirodymuose dėmesys buvo sutelktas į asmeninį Viešpaties atpažinimą. Tas pats asmuo, kuris buvo miręs ir palaidotas, Jėzus iš Nazareto, Juozapo ir Marijos sūnus, praslinkus trims dienoms po mirties, vėl pasirodė gyvas. Švęsdami sekmadienius po Velykų skaitiniuose girdėjome, kaip nuosekliai Jėzus rūpinosi paliudyti mokiniams savo tapatybę: jis yra tas pats, kuris mirė nukryžiuotas ant Golgotos kalno. Šiandien tas pats mokinių atpažintas Jėzus duoda jiems paskutinius paliepimus ir pažadus.

Apaštalų darbuose rašoma, kad Jėzus „pakilo” tarsi savo jėgomis. Taip nusakomas triumfas. Neverta ieškoti fotografinio atvaizdo ar fizikinio įvykio aprašymo. Kalbinė intuicija ir šiandien mums diktuoja artumą su Viešpačiu nusakyti kaip „pakylėtą” būseną. Norėdami nupasakoti tai, kas ateina iš Dievo, naudojamės įvaizdžiu „iš aukštybių”. Šie kalbiniai simboliai reiškia visokeriopą viršenybę, o ne konkrečią vietą kosmose. Šiandienos šventę galėtume vadinti Jėzaus išaukštinimo švente. Tai patvirtina ir Laiško efeziečiams įvaizdis: „aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes”.

Apmąstant Jėzaus išaukštinimą kyla pavojus tai suvokti kaip tam tikrą atsiskyrimą: tarsi nugalėtojas Jėzus pavestų savo bičiuliams tam tikrą užkariautą erdvę, drauge palikdamas įtaigų testamentą. Išaukštinimas „aukščiau už visas viešpatystes” reiškia ne žemiškojo gyvenimo palikimą dėl geresnio likimo, bet Jėzaus galutinį viešpatavimą visame pasaulyje. „Vyrų baltais drabužiais” apaštalams pažadėtas Jėzaus grįžimas reiškia ne Jėzaus „nebuvimą”, bet naujo buvimo įgyvendinimą. Evangelistas Morkus nupasakodamas sėkmingą apaštalų darbuotę po Jėzaus žengimo į dangų pažymi, jog žodis skelbiamas „Viešpačiui drauge veikiant”.

Taigi susiduriame su sąvoka, kurią sunku perteikti žmogiškąja kalba ir įvaizdžiais. Jėzus iškeliauja, tačiau tuo pat metu jis pasilieka; jis lieka ir drauge žada grįžti. Galime sakyti, kad Prisikėlusiojo išaukštinimas išplečia jo viešpatavimą visatoje ta prasme, kad Viešpats neprilygstamai išaukštinamas ir pasirodo kaip visa ko Valdovas. Tačiau išaukštinto Jėzaus viešpatavimas neatima jo artumo; priešingai, jo esamybė tampa dar tikresnė, nes ji galutinė ir visuotinė. Jėzaus grįžimo pažadas reiškia, kad laikų pabaigoje visi kūriniai vieningai pažins, pasak apaštalo Pauliaus, „nepalyginamą jo galybės didybę”.

Viešpaties išaukštinimo šventė tampa kiekvieno žmogaus vilties pagrindas. Ta pati galybė, kuri prikėlė Jėzų iš mirusiųjų ir pašlovino jį, dabar veikia tikinčiuosiuose. Jėzaus Žengimas į dangų kartais atrodo menkesnio rango šventė, nes greta būna Velykų ir Sekminių šventimas. Šeštinių šventė leidžia mums pilnatviškai suvokti Jėzaus prisikėlimo galybę. Ši šventė atveria mums pažadėtą likimą ir liudija prisikėlimo tikrumą.

Žvelgdami iš šios perspektyvos galime suvokti tuos žodžius ar tylos momentus, kuriuos atpasakoja evangelijos ir Apaštalų darbai. Apaštalai tuo pat metu suvokė ir nesuvokė. Jie suvokė tai, ką patys ne kartą patyrė ir ką dažnai girdėjo iš Jėzaus: Viešpats neabejotinai prisikėlė. Jie taip pat suprato, jog Jėzaus prisikėlimas iškalbingiausiai liudija jo pergalę prieš mirtį. Apaštalai žino, kad ši pergalė leidžia drąsiai skelbti: Dangaus karalystė prisiartino. Negana to, visi norintieji per krikštą gali įžengti į šią Karalystę. Apaštalams suteikta didžiulė galia – tik įtikėję jų skelbiamą Dievo žodį ir pasikrikštiję žmonės galės būti išgelbėti. Tačiau Jėzus visiškai nenori atsakyti į mokinių klausimą, kada ir kaip tai galutinai įvyks. Būsimieji apaštalų klausytojai juk mielai domėsis konkrečiomis detalėmis, tai skambėtų labai įtikinamai. Vis dėlto mokinių smalsumas nepatenkinamas. Mokiniai žino, kad Jėzus prisikėlė, buvo išaukštintas, kad visiems žmonėms skirta dalyvauti prisikėlimo slėpinyje, tačiau niekas negali tiksliai nupasakoti, kaip vyksta mirties virsmas ir kaip atrodo galutinis dalyvavimas Jėzaus prisikėlime.

Vis dėlto apaštalai eina ir skelbia tai, ką žino, nepaisydami daugelio jiems dar nežinomų dalykų. Jie kalba, ir jų skelbimą lydi Karalystės ženklai. Bažnyčia – tikinčiųjų bendruomenė – yra pats svarbiausias prisikėlusio Jėzaus ženklas. Pakanka to, kad mokiniai asmeniškai tiki Kristaus viešpatavimu – jų skelbiamas žodis neša vaisių, skleidžiama Geroji Naujiena. Tokia yra Jėzaus Dangun žengimo šventė: tai ne išvykimas, bet visuotinis buvimas. Viešpats neišnyksta, priešingai, viešpatauja visatoje.

© „Bažnyčios žinios“