Sekminės
Apd 2, 1–11; 1 Kor 12, 3b–7.12–13; Jn 20, 19–23

Septynias savaites po Velykų džiaugiamės Kristaus pergale prieš mirtį:šventėme Prisikėlusiojo įžengimą į dangiškąją šlovę, dėkojome už mums duotąpažadą taip pat dalyvauti toje garbėje. Per Sekmines švenčiame Velykų slėpiniopilnatvę. Nors Sekminės užbaigia Velykų laikotarpį, ši šventė yra labiaupradžia negu pabaiga. Švenčiame Bažnyčios gimimą.

Bažnyčios gimimas pirmiausia yra istorinis įvykis, aprašytas Apaštalųdarbų knygoje. Jėzaus mokiniai laukė jo pažadėtosios Dvasios dovanos. Tačiaujie negalėjo tikėtis, kad Dvasios atsiuntimą paliudys didžiulė įvairiatautėminia, susibūrusi Jeruzalėje. Įvairiomis kalbomis kalbančių žmonių dėmesįpatraukė ženklas: pakilęs audringas vėjas parodė Dvasios teikiamą Bažnyčiaigalią, leisiančią galingai skelbti Evangeliją. Taigi Bažnyčios, kaip irdaugelio kitų reiškinių, gimimas neapsiėjo be triukšmo. Nauja gyvybė visuometpaskelbia apie savo atėjimą į pasaulį. Tačiau šios naujagimės, Bažnyčios,originalumas tas, kad ji iš karto ima kalbėti šlovindama Dievą. Neganato, visi stebėjusieji jos gimimą iš karto supranta, ką ji sako, nors patyskalba įvairiausiomis kalbomis.

Apašalų darbuose išryškinti iš Dvasios gimusios Bažnyčios bruožai. Bažnyčioskalba – tai Dievo garbinimas ir Dievo Sūnaus įvykdyto išganymo liudijimas.Kai Bažnyčia ištikimai vykdo savo pamatinę misiją, Dievas leidžia jai prabiltivisiems suprantamu būdu. Viešpats leidžia įveikti žmones skiriančias kliūtis,trukdančias tarpusavio supratimą. Įveikiami kalbos, papročių, rasių, socialiniųsluoksnių barjerai.

Bažnyčia gimė iš Dvasios dovanos. Dvasia dovanoja Bažnyčiai Dievo iržmonių meilę. Bažnyčia savo ruožtu nepaliauja liudijusi nuostabos dėl Jėzujeapreikštos Tėvo meilės. Tokia visuomet yra Dvasios gaivinamos Bažnyčiosžymė.

Apaštalas Paulius paaiškina, kaip Bažnyčia praktiškai vykdo savo liudijimomisiją. Jis pabrėžia svarbią tiesą: Bažnyčia, teikdama naują gyvenimą,vienija mokinius į vieną Kūną. Bažnytinės bendruomenės struktūrą sudaroįvairūs nariai, tačiau jie visi gaivinami tos pačios Dvasios. Dvasia vienijanarius, kiekvienam duodama įvairias dovanas, kuriomis gali patarnauti kitiems.Nariai, susieti gyvais bendradarbiavimo ryšiais, vykdo bendrą viso kūnomisiją. Kad ir kokią vietą užimtume Bažnyčioje, svarbu, kad tarnautumeBažnyčiai tomis dovanomis, kurias esame gavę.

Kai kurie korintiečių bendruomenės nariai kitaip įsivaizdavo Dvasiosveikimą. Jie teikė pirmenybę neįprastoms Dvasios apraiškoms ir ypatingomsdovanoms. Paulius neatmeta tų ypatingų dovanų, tačiau vertina jas tik kaippriemones. Šių dovanų tikslas yra tas pats: prisidėti dalyvaujant bendrojeBažnyčios misijoje. Geriausias Bažnyčios liudijimas yra vieningumas irgiliausias vienybės siekimas. Tikras Jėzaus mokinys nesistengia įrodytisavo nepriklausomybės, iškeldamas savo dovanų vertingumą. Tėra vienas kelias– tarnauti bendruomenei, kurios narys esi.

Skaitinyje iš Jono evangelijos iškyla naujas Sekminių aspektas. ČiaJonas nepasakoja apie Sekminių įvykį, bet atskleidžia ryšį, vienijantįDvasią ir Jėzaus prisikėlimą. Velykų išvakarėse Jėzus prabyla apie savodovaną, kurią mokiniai perduos pasauliui. Ši dovana – tai ramybė, Dvasiosįgyvendinama tuose, kurie ją priima. Šios dovanos akivaizdoje žmogus išliekalaisvas. Jis gali nepriimti dovanojamos ramybės ir rinktis, pavyzdžiui,laimę, kurios pasaulyje siekiama per valdžią ir dominavimą. Šiame pasirinkimeglūdi taip pat kiti žmoniją skaldantys konfliktai bei nesutarimai.

Ramybę galime rasti tik aptikę vienintelį jos šaltinį – Dievo Dvasią.Atsivėrę Dvasiai pamatome, kad laimės versmė yra ne Dievo dovanų pasisavinimas,bet dalijimasis jomis. Tokia Bažnyčios misija: ji apreiškia Dvasią nusidėjėliamsir atveria juos pasirinkimo galimybei būti išlaisvintiems iš nuodėmės.Bažnyčia neverčia žmonių pasirinkti, bet parodo būsimus pasirinkimo padarinius.

Duodamas Šventąją Dvasią Jėzus suteikia galią atleisti nuodėmes. Žmogusnegali atsukti atgal gyvenimo juostos. Daugelio praeities įvykių nebeįmanomaatitaisyti. Tačiau būdami apdovanoti Dvasios dovana nebesame vieni su savokaltėmis. Dvasia yra didesnė už kaltę. Dvasios dvelkimas grąžina susitaikinimą,gyvenimą ir ramybę.

Simonas Wiesenthalis savo knygoje „Saulėgrąža“ pasakoja apie sukrečiantįsusitikimą. Medicinos sesuo atveda jį, belaisvį žydą, prie mirštančio esesininkolovos. Mirštantysis trokšta iš žydo gauti atleidimą. Kaltė jį slegia labiaunegu žaizdotas kūnas. Esesininkas dalyvavo žydų egzekucijoje prie Dniepropetrovsko.Jis šovė į vyrą ir moterį su vaiku, bandžiusius pro langą gelbėtis iš namų,kuriuose suvaryti žydai buvo sprogdinami granatomis. Esesininkas negalipamiršti savo siaubingo poelgio. Wiesenthalis aprašo, kaip jis, išklausęsmirštančiojo išpažinties, kovoja su savo jausmais. Jis išeina neištaręsatleidimo žodžių.

Galima įsivaizduoti, kas būtų, jei prie ano esesininko lovos būtų pakviestaskatalikų kunigas. Ar jis būtų atleidęs? Ar atleidimo formulė nėra pernelygpaprastas išsivadavimo nuo atsakomybės būdas? Kunigo žodžiai nepanaikinanusikaltimo aukų ir jų artimųjų atžvilgiu. Tačiau Bažnyčios kunigas galiJėzaus suteikta galia atleisti kaltę prieš Dievą. Dvasia gali sena paverstiį nauja.

© „Bažnyčios žinios“