Švenčiausioji Trejybė (B)
Įst 4, 32–34. 39–40; Rom 8, 14–17; Mt 28, 16–20

Žmonės įvairiai suvokia Dievą. Vieniems jis yra hipotezė, paaiškinanti visatos reiškinius, gyvosios gamtos paslaptis. Kitiems Dievas yra tolima tikrovė, beveik neturinti realios įtakos gyvenimui. Tai nelyginant per teleskopą matoma Saturno planeta. Galima nugyventi visą gyvenimą, beveik nieko apie ją nežinant. Yra žmonių, kurie džiaugiasi Dievo dovanomis tarsi saulės spinduliais. Nors tai gaivina tikėjimą, jų pasaulėvaizdyje aiški riba skiria danguje esantį Dievą ir žemėje gyvenančius žmones. Tikėjimo brandos kelyje lūžis įvyksta tuomet, kai imame suvokti bendradarbiavimą su Dievu. Dažnai tai patiriame susidūrę su užduotimis, pranokstančiomis mūsų žmogiškąsias galimybes. Mokydamiesi bendradarbiavimo palengva suvokiame, kad mokėti priimti nėra nereikšmingiau negu duoti; leistis būti mylimam, priimti meilę nėra mažiau negu mylėti. Nėra paprasta kalbėti apie Dievą. Dievas nėra tas, apie kurį kalbama, bet tas, kurio klausomasi.

Šventasis Augustinas norintiems apmąstyti Trejybės slėpinį siūlo pažvelgti į tris žmogiškosios būties aspektus: buvimą, pažinimą ir norėjimą. Esu pažįstantis ir valingai norintis. Suvokiu, kad esu ir kad noriu. Noriu, kad būčiau ir suvokčiau. Pasak Augustino palyginimo, žmogaus gyvenimas neatskiriamai esti tuose trijuose dalykuose. Augustino „Išpažinimuose“ randame vieną iš gražiausių bandymų aprašyti Dievą.

Išganymo istorija atskleidė žmonijai Dievą kaip Trejybę. Jėzaus įsikūnijimas ir vaikščiojimas žemės keliais nesumenkino jo dievystės slėpinio. „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, vienatinis Nemirtingasis gyvena neprieinamoje šviesoje” (plg. 1 Tim 6, 16). Apie Viešpatį, „gyvenantį neprieinamoje šviesoje“, galima žinoti iš to, ką jis mums apreiškė. Formulė: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia įteigia mūsų vaizduotei tris skirtingus, tačiau tarsi „greta“ vienas kito esančius dieviškuosius Asmenis. Pabandykime apmąstyti Švenčiausiosios Trejybės slėpinį per Asmenų tarpusavio sąveiką: Tėvo per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Šį slėpinį atskleidžia Mato evangelijos pabaigos eilutės.

„Man duota visa valdžia“. Taigi galima numanyti, kad yra Tas, kuris duoda, kuris dalija tai, kas Pats yra ir ką turi. Davimas būdingas Tėvui. Jis leidžia gimti Sūnui, savo esme tolygiam Tėvui. „Man duota visa valdžia”: numanomas Priimantysis. Jis priima mylinčio Tėvo žinią, skirtą mūsų išganymui: „Viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė“ (Jn 1, 18). Sūnui būdinga priimti ir būti apdovanotam.

Žodžiuose „eikite“, „padarykite“, paliepimuose mokyti ir krikštyti įžvelgiame Trečiąjį – Šventąją Dvasią. Šventosios Dvasios išganomasis veikimas pasireiškia ypač ugdant Bažnyčią. Bažnyčia ugdoma suburiant žmones ir skelbiant jiems Evangeliją. Krikštas yra Bažnyčios augimo regimas ženklas. Šventoji Dvasia veikia ypač bylodama ir mokydama: ji „išmokys jus visko ir viską primins“ (Jn 14, 26).

Reikia atkreipti dėmesį į žodį „valdžia“: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje”. Valdžią esame linkę suvokti kaip gebėjimą palenkti savo valiai, galią įsigyti ir turėti. Tačiau Jėzaus valdžia reiškia gebėjimą apiplėšti save, dovanoti save praturtinant kitus.

Apaštalas Paulius Laiške romiečiams primena, ko mokė Jėzus Viešpaties maldoje. Į Dievą kreipiamės „Tėve mūsų“. Tėvo vardas reiškia Dievo meilės kūriniams pripažinimą. Kreipimasis į Tėvą primena Dievo sandorą su Izraeliu ir jo meilės liudijimą išrinktajai tautai. Izraelitams tėvystė reiškė visų pirma nuostabią Dievo dovanotą kūrybinę galią, leidžiančią dalyvauti Dievo kūrybos darbe ir tęsti gyvybę per palikuonis. Tačiau Dievui nereikalinga tokia tėvystė, nes jis vienintelis ir amžinas. Mato evangelijoje Jėzus moko kreiptis į Dievą „Tėve mūsų“, o evangelistas Lukas perteikia paprastesnį kreipinį „Tėve“. Suvokiame, kad tai Jėzaus Tėvas, tačiau taip pat ir mūsų. Tai reiškia mūsų ryšį su Jėzumi, dėl kurio galime vadintis Dievo vaikais. Per Jėzų mes įsūnystės būdu tampame tokie, koks Jėzus yra nuo amžių. Tampame Dievo vaikai per jį, su juo ir jame.

XV a. gyvenęs šventasis Mikalojus regėjime matė Švenčiausiąją Trejybę – iš Dievo veido sklindančius tris spindulius. Vienas spindulys sklinda iš akies. Tai regėjimas, simbolizuojantis aktyvų veikimą. Kas mato ir atpažįsta, tas išeina iš savo uždarumo kito link. Pagal senovės suvokimą (tai patvirtina ir Biblijos įvaizdžiai), regėjimo galia sklinda iš akių. Akis spindulius ne priima, bet veikiau išspinduliuoja tarsi prožektorius: „Kūno žiburys yra akis” (plg. Mt 6, 22). Šis spindulys brolio vienuolio regėjime reiškė Tėvą. Antrasis spindulys sklinda iš ausies. Klausymas yra veikiau pasyvus veiksmas, priėmimas to, kurio klausomasi. Tai Sūnus. Trečiasis spindulys sklinda iš burnos. Tai kalbėjimas, pranešimas žodžiais ir reikšmingais garsais. Kalbos stebuklas yra viena iš Šventosios Dvasios žymių.

© „Bažnyčios žinios“