Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas
Principai ir gairės*

(I dalis)
 

1. Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, siekdama puoselėti ir ugdyti liturgiją, kuri yra „viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė” (1), stengiasi atkreipti dėmesį į tai, kad nebūtų apleistos kitos krikščioniškosios tautos pamaldumo formos, kurios vaisingai prisideda puoselėjant tikinčiųjų gyvenimo vienybę su Kristumi Bažnyčioje pagal Vatikano II Susirinkimo mokymą (2).

Posusirinkiminio atsinaujinimo laikotarpiu krikščioniško liaudiškojo pamaldumo būklė įvairuoja priklausomai nuo šalies ir vietos tradicijų. Yra prieštaringų nuostatų liaudiškojo pamaldumo atžvilgiu: aiškus ir skubotas paveldėtų liaudiškojo maldingumo formų atsisakymas, dėl to atsiranda nelengvai užpildoma tuštuma; prieraišumas prie netobulų ir klaidingų pamaldumo tipų, nutolinančių tikinčiuosius nuo autentiško biblinio apreiškimo ir konkuruojančių su sakramentų ekonomija; nepateisinamas kritiškumas paprastų žmonių pamaldumo atžvilgiu dėl tariamo tikėjimo „grynumo”; poreikis išlaikyti liaudiškojo pamaldumo turtus, išreiškiančius gilią ir brandžią žmonių religinę jauseną konkrečiu laiko bei vietos momentu; poreikis išgryninti liaudiškąjį pamaldumą nuo dviprasmybių bei pavojų, kylančių dėl sinkretizmo; atnaujintas liaudiškojo pamaldumo gyvybingumas, kuris yra priešinimasis arba reakcija į pragmatinę technologinę kultūrą ar ekonominį utilitarizmą; dėmesio liaudiškajam pamaldumui stoka dėl sekuliarizacijos ideologijų ir priešiškų „sektų” agresijos.

Šis klausimas nuolat traukia vyskupų, kunigų, diakonų, pastoracinių pagalbininkų ir mokslininkų dėmesį – jie rūpinasi liturginiu tikinčiųjų gyvenimu, taip pat liaudiškojo pamaldumo plėtra.

2. Vatikano II Susirinkimas Konstitucijoje apie šventąją liturgiją eksplicitiškai nagrinėjo liturgijos ir maldingų pratybų santykius (3). Liaudiškojo pamaldumo klausimą dar plačiau įvairiomis progomis gvildeno Apaštalų Sostas (4) ir vyskupų konferencijos (5). Popiežius Jonas Paulius II apaštališkajame laiške Vicesimus quintus annus vėl iškėlė klausimą dėl liturginio atsinaujinimo ir nurodė, jog jis yra vienas iš tų, kuriems teks skirti dėmesio ateityje: „liaudiškojo pamaldumo nedera ignoruoti nei traktuoti indiferentiškai ar nepagarbiai, nes jis yra gausus vertybių ir pats savaime išreiškia žmogaus religinę nuostatą Dievo atžvilgiu. Tačiau jį reikia nuolat evangelizuoti, kad jį įkvepiantis tikėjimas būtų išreiškiamas vis brandžiau ir autentiškiau. Krikščionių maldingos praktikos ir kitos pamaldumo formos gali būti priimtinos ir rekomenduotinos, jei jos netampa liturgijos pakaitalu ar neįsiterpia į liturgiją. Tikras pastoracinis sielovados ugdymas išmokys remtis liaudiškojo pamaldumo turtais, išgryninti juos ir nukreipti į liturgiją kaip žmonių atnašą” (6).

3. Siekdama padėti vyskupams „ugdyti ir gerbti krikščionių maldas ir maldingas praktikas, visapusiškai atspindinčias Bažnyčios normas” (7), Dievo kulto ir sakramentų kongregacija parengė šį Vadovą, apimantį kuo platesnę liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykių įvairovę, taip pat tam tikrus principus bei jų praktinio taikymo nuorodas.

Esmė ir struktūra

4. Vadovas susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis „Pagrindinės tendencijos” pateikia būtinus liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo derinimo elementus. Pateikiama amžiams bėgant susiformavusi patirtis ir šiuolaikinės problematikos atsiradimas (I skyrius). Vadove sistemingai perteikiamas Magisteriumo mokymas, kadangi jis būtinas bažnytinei bendrystei ir vaisingam veikimui (II skyrius). Galiausiai (III skyriuje) suformuluojami teologiniai principai, kuriais remiantis nagrinėjami ir sprendžiami liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo sunkumai. Tikrai ir vaisingai liturgiją harmonizuoti su liaudiškuoju pamaldumu galima tik išmintingai ir veiksmingai įgyvendinus šias prielaidas. Priešingu atveju jų nepaisymas duotų tik abipusišką tuščią ignoravimą, kenksmingą sumaišymą ir priešišką polemiką.

Antrojoje Gairių dalyje pateikiami praktiški pasiūlymai, nepamirštant bent paminėti kai kuriose ypatingose pasaulio vietose taikomų maldingų praktikų. Ypatingų praktikų ar liaudiškojo pamaldumo apraiškų neraginama taikyti ten, kur jos iki tol nepraktikuotos. Ši dalis parengta atsižvelgiant į liturginių metų ciklą (IV skyrius); ypatingą Bažnyčios teikiamą pagarbą mūsų Išganytojo Motinai (V skyrius); pamaldumą kreipiantis į šventuosius angelus, šventuosius ir palaimintuosius (VI skyrius), užtarimo maldas už mirusiuosius (VII skyrius), taip pat piligrimystes ir su šventovėmis susijusio liaudiškojo pamaldumo pavyzdžius (VIII skyrius).

Vadovo tikslas yra pateikti gaires ir prireikus apsaugoti nuo piktnaudžiavimų ir nukrypimų. Jo pobūdis yra konstruktyvus ir pozityvus. Šiuo aspektu Gairėse pateikiama istorinių pastabų apie keletą ypatingų liaudiškojo pamaldumo rūšių. Paminimos įvairios maldingos pratybos, susijusios su šiais pamaldumais, drauge atkreipiant dėmesį į jų teologinį pagrindimą ir pateikiant praktinių patarimų dėl laiko, vietos, kalbos ir kitų veiksnių, kad jos būtų suderintos su liturgija.

Kam skirtas Vadovas

5. Konkretūs pasiūlymai taikyti tik Lotynų Bažnyčiai, visų pirma Romos apeigų, jie skirti pirmiausia vyskupams, kuriems tenka tarnystė vadovauti bendruomenės kultui savo vyskupijose, ugdyti liturginį gyvenimą ir derinti jį su kitomis dievogarbos formomis (8). Jie taip pat skirti artimiausiems vyskupų bendradarbiams: jų vikarams, kunigams, diakonams ir ypač šventovių rektoriams. Jais turėtų naudotis pašvęstojo gyvenimo institutų – tiek vyrų, tiek moterų – aukštesnieji vyresnieji, kadangi daugelis liaudiškojo pamaldumo formų kilo ir buvo išplėtotos tuose institutuose, taip pat todėl, kad vienuoliai ir pasaulietiškųjų institutų nariai gali daug prisidėti prie tinkamo įvairių liaudiškojo pamaldumo formų derinimo su liturgija.

Terminologija

6. Vakarų Bažnyčios istorija paženklinta daugybe įvairių krikščioniškoje liaudyje išsiskleidusių apraiškų: paprasto ir karšto tikėjimo į Dievą, meilės Atpirkėjui Kristui, kreipimosi į Šventąją Dvasią, pamaldumo Mergelei Marijai, šventųjų gerbimo, angažavimosi siekiant atsivertimo ir broliškos meilės. Šios apraiškos išsirutuliojo drauge ir greta su liturginiais šventimais. Ši plati ir sudėtinga sritis, kartais apibrėžiama „liaudiškojo religingumo” ar „liaudiškojo pamaldumo” (9) sąvokomis, stokoja tikslesnės nedviprasmiškos terminologijos. Nepretenduojant įveikti visus šios srities sunkumus, pasirodė svarbu pateikti šiame dokumente vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę.

Maldingos praktikos

7. Šiame Vadove sąvoka „maldinga praktika”  apibrėžia privačias arba viešas krikščioniškojo maldingumo apraiškas, kurios, nors nebūdamos liturgijos dalimi, harmoningai dera su ja, tai yra atitinka jos dvasią, normas ir ritmą. Negana to, šios maldingos praktikos yra tam tikru mastu liturgijos įkvėptos ir veda krikščioniškąją liaudį į liturgiją (10). Kai kurios maldingos praktikos nustatytos Apaštalų Sosto ar vyskupų potvarkiu (11); daugelis jų priklauso vietinių Bažnyčių kulto paveldui ar vienuolynų bendruomenėms. Maldingos praktikos visuomet remiasi viešu dieviškuoju Apreiškimu ir bažnytiniu pagrindu. Jos dažnai siejamos Jėzuje Kristuje Dievo apreikšta malone ir pagal Bažnyčios įstatymus bei normas vykdomos „laikantis papročių arba teisėtai patvirtintų knygų” (12).

Pamaldumai

8. Šiame dokumente ši sąvoka reiškia įvairias išorines praktikas (pavyzdžiui, maldas ar giesmes, pagarbų kai kurių laikotarpių laikymąsi ar ypatingų vietų lankymą, insignijas, medalikėlius, įpročius ar papročius). Šios išorinės praktikos, gaivinamos tikėjimo nuostatos, išreiškia ypatingą tikinčiųjų santykį su Dieviškaisiais  Asmenimis, Švč. Mergele Marija, jos malonių privilegijomis ar tas malones reiškiančiais jos titulais, arba su šventaisiais, atsižvelgiant į jų panašumą su Kristumi arba vaidmenį Bažnyčios gyvenime (13).

Liaudiškasis pamaldumas

9. Sąvoka „liaudiškasis pamaldumas“ nusakomos įvairios privataus ar bendruomeninio pobūdžio kultinės apraiškos, kurios, atsižvelgiant į krikščioniškojo tikėjimo kontekstą, reiškiasi visų pirma ne šventosios liturgijos formomis, bet ypatingais aspektais, pasiskolintais iš kokios nors tautos, etninės grupės ar jų kultūros.

Liaudiškasis pamaldumas teisėtai laikomas „Dievo tautos lobiu” (14). „Per jį pasireiškia Dievo alkis, kurį gali pažinti tiktai paprastieji ir vargšai. Jis daro žmogų pajėgų didžiadvasiškumui ir pasiaukojimui, negana to, heroizmui, kai reikia parodyti tikėjimą. Jis susijęs su esminių Dievo atributų – tėvystės, Apvaizdos, nuolatinio ir meilės kupino buvimo – aiškiu suvokimu. Jis sužadina vidines nuostatas, retai taip aiškiai pastebimas kitur: kantrybę, kryžiaus pajautą kasdieniame gyvenime, pasiaukojimą, atvirumą kitiems, dievobaimingumą” (15).

Liaudiškasis religingumas

10. „Liaudiškojo religingumo” sąvoka nurodo universalią patirtį: tam tikra religinė dimensija visuomet yra kiekvieno žmogaus širdyje, kiekvienos tautos kultūroje, ypač kolektyvinėse jos apraiškose. Visos tautos kultinėmis priemonėmis siekia išreikšti savo visa apimančią transcendentiškumo viziją, gamtos, visuomenės ir istorijos sampratą. Tokia sintezė yra labai vertinga žmogiškuoju ir dvasiniu požiūriu.

Liaudiškasis religingumas nebūtinai remiasi vien krikščioniškuoju Apreiškimu. Daugelyje regionų, kuriuose gyvena sociumai, įvairiais būdais veikiami krikščioniškų elementų, atsiranda savotiška „liaudiškoji katalikybė”, kurioje daugiau ar mažiau darniai koegzistuoja įvairūs religinio gyvenimo, tautos kultūros ir krikščioniškojo Apreiškimo elementai.

Kai kurie principai

Norint apžvelgti šio Vadovo visumą, būtina glaustai pateikti kai kuriuos principus, kurie vėliau šiame dokumente išplėtojami ir paaiškinami.

Liturgijos pirmumas

11. Istorija rodo, kad tam tikromis epochomis tikėjimas yra palaikomas maldingų formų bei praktikų, kurias tikintieji dažnai išgyvendavo giliau ir gyviau negu liturginio šventimo įvykius. „Kiekvienas liturgijos šventimas, kaip kunigo Kristaus ir jo kūno – Bažnyčios – darbas, yra ypač šventas. Joks kitas Bažnyčios veiksmas garbės vardu ar laipsniu neprilygsta jo veiksmingumui“ (16). Reikia įveikti dviprasmybę, kylančią dėl to, kad liturgija nėra „liaudiška”. Vatikano II Susirinkimo liturginiu atsinaujinimu siekiama skatinti visus žmones dalyvauti liturgijos šventime per priemones ir elementus (giesmes, aktyvų dalyvavimą, pasauliečiams patikimas tarnystes); kitais laikais iš šių dalykų kildavo alternatyvių arba pakeičiančių patį liturginį veiksmą maldos formų.

Reikia padėti tikintiesiems suvokti, kad liturgijai priklauso pirmenybė visų teisėtų ir galimų krikščioniškųjų maldos formų atžvilgiu. Sakramentai būtini vienybei su Kristumi, o įvairios liaudiškojo pamaldumo formos yra laisvai pasirenkamos. Kaip iliustraciją galima pateikti itin svarbų ir gerbtiną Bažnyčios priesaką dalyvauti sekmadienio Mišiose. Toks įpareigojimas netaikomas maldingoms praktikoms, kad ir kokios jos būtų rekomenduotinos ar paplitusios tarp tikinčiųjų. Tačiau kai kurios bendruomenės ar atskiri tikintieji gali priimti  jas kaip įsipareigojimą.

Pagal šį principą ugdant kunigus ir kitus tikinčiuosius pirmenybę bet kokių kitų pamaldumų atžvilgiu reikia teikti liturginei  maldai ir liturginiams metams. Tačiau šios būtinos pirmenybės nedera interpretuoti kaip išskyrimo, opozicijos ar nušalinimo.

Vertinimas ir atsinaujinimas

12. Maldingųjų praktikų pasirinktinis pobūdis jokiu būdu nėra nepakankamas jų vertinimas ar netgi nepagarba joms. Norint žengti šioje srityje pirmyn reikia teisingai ir išmintingai įvertinti liaudiškojo pamaldumo turtus, šių turtų potencialumą ir jų įkvepiamą angažavimąsi krikščioniškajame gyvenime.

Evangelija yra visokių – tiek senoviškų, tiek naujoviškų – krikščioniškojo pamaldumo apraiškų matas. Vertinant pamaldumo pratybas bei praktikas ir prireikus gryninant jas dera vadovautis šiuo kriterijumi, kad būtų garantuotas tinkamas ryšys su krikščionybės slėpiniu. Tai, kas pasakyta apie šventąją liturgiją, taikytina ir liaudiškajam pamaldumui: „į ją niekuomet negalima įtraukti apeigų, susijusių su magija, prietarais, spiritizmu, kerštu ar seksualumu” (17).

Vatikano II Susirinkimo norėtas liturginis atsinaujinimas turi sužadinti maldingų praktikų ir pamaldumų tinkamą įvertinimą ir atnaujinimą. Liaudiškasis pamaldumas privalo būti persmelktas biblinės dvasios, nes neįmanoma įsivaizduoti krikščioniškos maldos be tiesioginio ar netiesioginio rėmimosi Šventuoju Raštu; jis turi būti įkvėptas liturgijos dvasios, nes liaudiškasis pamaldumas išryškina ar bent atspindi krikščioniškuosius slėpinius, švenčiamus liturginiais veiksmais; jis turi pasižymėti ekumenine dvasia, atsižvelgiant į kitų krikščionių išskirtinį jautrumą ar tradicijas, tačiau taip pat vengiant netinkamų ribojimų; jam taip pat būdinga antropologinė dvasia, išlaikanti reikšmingus konkrečiai tautai simbolius bei apraiškas, vengianti praradusių prasmę archaizmų, taip pat siekianti dialogo su dabarties aktualijomis. Tokio atsinaujinimo sėkmei būtinas pedagoginis sąmoningumas, jį reikia įgyvendinti laipsniškai, atsižvelgiant į laiką ir aplinkybes.

Skirtingumas ir darna liturgijos atžvilgiu

13. Viena vertus, maldingų praktikų ir pamaldumų bei, kita vertus, liturgijos objektyvus skirtingumas turi aiškiai atsispindėti krikščioniškojo kulto išraiškoje. Tai reiškia, kad ypatingos maldingųjų praktikų formos neturi būti maišomos su liturginiais veiksmais. Maldingi aktai ir pamaldumai atliekami ne Eucharistijos ar kitų sakramentų šventimo metu.

Kita vertus, reikia vengti, kad vienas dalykas neužgožtų kito, kai maldingumo aktai ar pamaldumai kalba, ritmu, eiga ir teologiniais akcentais skiriasi nuo atitinkamų liturginių veiksmų. Jei susidarytų tokia konkurencija ar opozicija liturginiams veiksmams, reikia taisyti padėtį, visuomet teikiant pirmenybę sekmadieniams, iškilmėms, liturginiams laikotarpiams ir dienoms.

Kadangi maldingumo praktikos turi išlaikyti savo būdingą stilių, paprastumą ir kalbą, nedera joms primesti „liturginių šventimų” formas.

Liaudiškojo pamaldumo kalba

14. Išlaikant paprastumą ir spontaniškumą, būdingą liaudiškojo pamaldumo žodinei ir gestų kalbai, reikia atidžiai stebėti, kad ja būtų perteikiama tikėjimo tiesa drauge su krikščioniškųjų slėpinių didybe.

Gestai

15. Liaudiškajam pamaldumui būdinga gausi ir turtinga kūno, gestų ir simbolinės raiškos įvairovė: atvaizdų, vietų, relikvijų bei sakralinių objektų bučiavimas bei lietimas; piligriminių kelionių ar procesijų organizavimas, tam tikrus tarpsnius einant basomis ar keliais, žvakių ar votų atnašos, apsigaubimas ypatingais apsiaustais; klūpojimas ar parpuolimas, medalikėlių ar kitų ženklų nešiojimas... Šios ir panašios išraiškos, perduodamos tėvų vaikams, yra tiesioginis ir paprastas būdas, leidžiantis išoriškai išreikšti tikinčiųjų širdies jausmus ir jų valią gyventi krikščioniškai. Be šio vidinio  aspekto simboliniam gestui iškyla grėsmė išsigimti į tuščią paprotį ar, blogiausiu atveju, pavirsti vien prietaru.

Tekstai ir formuluotės

16. Nors maldų tekstų ir pamaldumų formuluočių kalba, palyginti su liturgijos maldomis, galima sakyti, mažiau rigoristinė, vis dėlto ji turi būti įkvėpta Šventojo Rašto, liturgijos, Bažnyčios tėvų ir Magisteriumo, taip pat atitikti Bažnyčios tikėjimą. Viešai nustatytos maldos, susijusios su pamaldumo ir įvairiais maldingų praktikų aktais, turi būti patvirtintos vietos ordinaro (18).

Giedojimas ir muzika

17. Giesmė, būdama kiekvienos tautos sielos natūrali išraiška, liaudiškam pamaldumui yra labai reikšminga (19). Pastangas išlaikyti tradicinių giesmių paveldą reikia derinti su bibliniu ir bažnytiniu supratimu ir prireikus pataisyti jau esamas giesmes ar sukurti naujas.

Kai kurios tautos giedojimą instinktyviai jungia su plojimu delnais, ritmiškais kūno judesiais ir net šokiu. Tai yra vidinės jausenos išorinės formos, ir jos sudaro  liaudiškųjų tradicijų dalį, ypač per šventųjų globėjų šventes. Tokios formos priimtinos, jei autentiškai išreiškia bendruomeninę maldą ir nėra vien teatrališkas spektaklis. Tas faktas, kad šie dalykai paplitę viename regione, neduoda pagrindo plėtoti jų kituose regionuose, ypač ten, kur jie nebūtų spontaniški.

Šventieji paveikslai

18. Labai svarbi liaudiškojo pamaldumo išraiška yra šventieji paveikslai; šie atvaizdai, įvairiausių menininkų sukurti pagal atitinkamus kultūros kanonus, padeda tikintiesiems pažinti krikščioniškojo tikėjimo slėpinius. Reikia pripažinti, jog pagarba šventiesiems paveikslams yra būdinga katalikiškajam pamaldumui;  tai rodo bažnyčių ir šventovių didžiulis meninis paveldas, kuriam rastis padėdavo ir liaudiškasis pamaldumas.

Čia tinka priminti Kristaus, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų atvaizdų liturginio panaudojimo principus, kuriuos tradiciškai patvirtino ir saugojo Bažnyčia, suvokdama, kad, pagarba, skiriama atvaizdui, yra nukreipta į jame vaizduojamą asmenį” (20). Taisyklės, taikytinos šventiesiems atvaizdams bažnyčiose (21) atsižvelgiant į jų išreiškiamo tikėjimo tiesą, taip pat hierarchiją, grožį ir kokybę, privalo būti taikomos ir atvaizdams bei objektams, skirtiems privačiam ir asmeniniam pamaldumui.

Kadangi šventųjų vietų ikonografija nėra paliekama privačiai iniciatyvai, asmenys, atsakingi už bažnyčias ir oratorijas, privalo budėti garantuodami viešam gerbimui išstatytų atvaizdų vertumą, grožį ir kokybę. Jie taip pat privalo rūpintis, kad privataus individų pamaldumo įkvėpti paveikslai ar statulos nebūtų de facto pateikiami tikintiesiems bendruomeniškai gerbti (22).

Vyskupai ir šventovių rektoriai privalo garantuoti, kad šventieji atvaizdai, reprodukuojami laikyti tikinčiųjų namuose, nešioti iškeltus  ar laikyti prie savęs nebūtų subanalinami ir nesudarytų prielaidų rastis klaidoms.

Šventosios vietos

19. Be bažnyčių, privilegijuota liaudiškojo pamaldumo plėtojimosi vieta yra šventovės – tai kartais nėra bažnyčios, – kurioms būdingos ypatingos pamaldumo formos ir praktikos, iš jų ryškiausia yra piligrimystė. Greta kulto vietų, rezervuojamų  išskirtinai bendruomeninei ir privačiai maldai, yra ir kitų ne mažiau svarbių vietų, pavyzdžiui, namų, gyvenimo ir darbo vietų.  Kai kada net gatvės  bei aikštės  virsta tikėjimo reiškimosi vietomis.

Šventieji laikotarpiai

20. Dienų ir naktų kaitą, mėnesių  ar metų laikų seką lydi įvairios liaudiškojo pamaldumo apraiškos. Tokios apraiškos taip pat gali būti siejamos su ypatingomis dienomis, kai minimi džiaugsmingi ar liūdni asmeninio, šeimyninio ar bendruomeninio gyvenimo įvykiai. Religines apraiškas, formuojančias ypatingą konkrečios bendruomenės tradiciją, ypač išryškina „šventės su pasirengimo dienomis“.

Atsakomybė ir kompetencija

21. Liaudiškojo pamaldumo apraiškų priežiūra priklauso vietos ordinaro jurisdikcijai. Ordinarui tenka tas apraiškas puoselėti siekiant pagyvinti tikinčiųjų krikščioniškąjį gyvenimą, taip pat, prireikus jas išgryninti ar evangelizuoti. Ordinaras privalo žiūrėti, kad liaudiškasis pamaldumas nepakeistų liturginio šventimo ir nesumištų su juo (23). Vietos ordinaras taip pat patvirtina maldų tekstus bei formuluotes, taikomas per viešus maldingumo aktus bei pamaldumo praktikas (24). Vietos ordinaro potvarkiai jo jurisdikcijos teritorijoje skirti  jam patikėtai vietinei Bažnyčiai.

Taigi tikintieji, tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai, grupėmis ar individualiai privalo vengti  be vietos ordinaro leidimo viešai skelbti ar propaguoti maldų tekstus, formuluotes ar iniciatyvas.

Pagal apaštališkąją konstituciją Pastor bonus, 70, Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos kompetencija yra padėti vyskupams maldų ar krikščioniškosios liaudies pamaldumo praktikų dalykuose, siekiant pateikti potvarkius tais atvejais, kai išeinama už vietinės Bažnyčios teritorijos, ar prireikus imtis papildomų priemonių.
 

I DALIS

I skyrius
LITURGIJOS IR LIAUDIŠKOJO PAMALDUMO ISTORINĖ PERSPEKTYVA

Liturgija ir liaudiškasis pamaldumas per šimtmečius

22. Liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo ryšys siekia senovę. Todėl būtina bent prabėgomis peržvelgti kaip šis santykis buvo išgyvenamas ankstesniais šimtmečiais, nes tai dažnai padeda įveikti dabarties sunkumus.

Pirmieji krikščionybės šimtmečiai

23. Apaštalų laikus ir poapaštalinį laikotarpį ženklina tarpusavyje glaudžiai susijusios įvairios liturginės apraiškos, kurias mes dabar apibrėžiame kaip „liturgiją” ir „liaudiškąjį pamaldumą”. Ankstyvosiose krikščionių bendruomenėse vienintelė svarbi tikrovė buvo Kristus (plg. Kol 2, 16), su savo gyvenimo žodžiais (plg. Jn 6, 63), artimo meilės priesakais (Jn 13, 34) ir apeiginiais veiksmais, kuriuos jis liepė vykdyti jo atminimui (plg. 1 Kor 11, 24–26). Visa kita – dienos ir mėnesiai, metų laikai ir metai, šventės ir mėnulio jaunatys, valgis ir gėrimas... (plg. Gal 4, 10; Kol 2, 16–19) – buvo antraeilės svarbos. Nuo pat pirmųjų krikščionių kartų galima aptikti ženklų ir gestų, išreiškiančių asmeninį maldingumą. Jie pirmiausia kilo iš judėjiškosios tradicijos pagal Jėzaus ir apaštalo Pauliaus duotą nepaliaujamos maldos pavyzdį (plg. Lk 18, 1; Rom 12, 12; 1 Tes 5, 17) visus dalykus priimant ar pradedant dėkojimu (plg. 1 Kor 10, 31; 1 Tes 2, 13; Kol 3, 17). Maldingas izraelitas pradėdavo dieną šlovindamas Dievą ir dėkodamas jam. Šia dvasia jis per visą dieną dėkodavo už visa, kas tą dieną įvyko. Kiekvieną džiaugsmingą ar liūdną momentą buvo proga išreikšti garbinimo, prašymo ar atsiprašymo malda. Evangelijose ir kituose Naujojo Testamento raštuose yra maldingų kreipimųsi į Jėzų, kurie tikinčiųjų pakartoti ne liturginiame kontekste tapo savotiškais liepsningais tikėjimo aktais ir rodė jų pamaldumą, sutelktą į Kristų. Galima manyti, kad tikintieji būdavo įpratę kartoti tokius biblinius sakinius, kaip antai: „Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk manęs” (Lk 18, 38); „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų” (Mt 8, 1); „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę” (Lk 23, 42); „Mano Viešpats ir mano Dievas” (Jn 20, 28); „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią” (Apd 7, 59). Pagal šį maldingumo pavyzdį visų laikų tikintieji išplėtojo gausybę į Kristų nukreiptų maldų.

Iki antrojo šimtmečio liaudiškojo pamaldumo apraiškos, kilusios tiek iš žydiškosios, tiek iš graikų-romėnų ar kitų kultūrų, spontaniškai susiliejo liturgijoje. Buvo atkreiptas dėmesys, kad, pavyzdžiui, dokumentas Traditio apostolica apima tam tikrus elementus, kilusius iš tam tikros epochos liaudiškųjų šaltinių (25).

Kankinių kulte, kuris buvo labai svarbus vietos Bažnyčioms, išliko liaudiškos vartosenos elementų, susijusių su mirusiųjų paminėjimu (26). Kai kurios anksčiausios Švč. Mergelės Marijos gerbimo formos (27) taip pat atspindi liaudiškąjį pamaldumą, tarp jų Sub tuum praesidium ir Marijos ikonografiją šv. Priscilės katakombose Romoje. Bažnyčia, būdama labai reikli dėl vidinių sąlygų bei prielaidų, leidžiančių vertai švęsti dieviškuosius slėpinius (1 Kor 11, 17–32), tačiau, kita vertus, nedvejojo įtraukti į liturgines apeigas individualaus šeimyninio ir bendruomeninio pamaldumo išraiškų. Šiuo laikotarpiu liturgija ir liaudiškasis pamaldumas nesudarė priešpriešos nei doktrinos, nei pastoracijos prasme. Šios abi apraiškos harmoningai derinosi švenčiant vienintelį Jėzaus slėpinį, kuris suvokiamas kaip visuma ir palaiko antgamtinį bei moralinį Viešpaties mokinių gyvenimą.

24. Ketvirtajame šimtmetyje dėl naujos politinės ir visuomeninės Bažnyčios padėties pradėta sąmoningai svarstyti apie liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykį, siekiant ne tik spontaniškos konvergencijos, bet taip pat pritaikymo ir įkultūrinimo.

Vietos Bažnyčios, vadovaudamosi aiškiais pastoraciniais ir evangelizaciniais principais, nebijojo priimti kilusių iš pagoniškojo pasaulio tam tikrų išgrynintų, iškilmingų bei šventinių visos liaudies vertinamų elementų, gebančių sujaudinti sielą ir vaizduotę. Šiose įtrauktose į kulto slėpinio tarnystę formose neįžvelgta priešingumo Evangelijai nei autentiškam krikščioniškajam kultui. Pasirodė, kad daugybė kultinių išraiškų, įsišaknijusių giliausiuose žmogaus religiniuose jausmuose, anksčiau priskirtų netikriems dievams ir netikriems gelbėtojams, rado tikrą ir teisingą vietą garbinant Kristų, tikrąjį Dievą ir tikrąjį Gelbėtoją.

25. IV ir V amžiuje šventumo suvokimas vis labiau siejamas su laiku ir vietomis. Daugelis vietinių Bažnyčių mini ne tik Naujojo Testamento datas, susijusias su Viešpaties diena, Velykų šventėmis ir pasninku (plg. Mk 2, 18–22), bet taip pat tam tikras dienas rezervuoja Kristaus išganomiesiems slėpiniams (Apsireiškimo, Kalėdų, Dangun žengimo) švęsti ar kankinių atminimui pagerbti jų dies natalis  proga, arba ganytojų įžengimo amžinybėn metinėms dies depositionis paminėti, ar sakramentams švęsti, arba iškilmingam užmojui paminėti. Vietos sakralizacija prasideda nuo to, kad ten bendruomenė buriasi dieviškuosius slėpinius švęsti ir šlovinti Viešpatį; ta vieta, kuri kada nors buvo skirta pagoniškajam kultui ar tiesiog profaniškai funkcijai, paskiriama išskirtinai dieviškajam kultui ir pačiu savo architektūrinės erdvės sutvarkymu tampa Kristaus slėpinio atspindžiu ir švenčiančios Bažnyčios įvaizdžiu.

26. Šiuo laikotarpiu susiformavo įvairios liturginės šeimos, turinčios savo tradicijas. Svarbesnės metropolinės Bažnyčios dėl kalbos, teologinės tradicijos, dvasinio savitumo ar socialinio konteksto vienintelį Viešpaties kultą ima švęsti pasitelkdamos savitas kultūrines bei liaudiškas formas. Šis procesas davė pradžią liturginių sistemų raidai, su kiekvienai iš jų būdingu šventimo stiliumi ir tekstų bei apeigų visuma. Svarbu pabrėžti, kad net šiame liturginių apeigų formavimosi aukso amžiuje liaudiškieji elementai taip pat aptinkami apeigose.

Kita vertus, vyskupai ir regioniniai sinodai ėmė organizuoti kultą, nustatinėti normas, tikrindami doktrininį tekstų tikslumą, siekdami jų formalaus grožio ir apeigų nuoseklumo (28). Tokie įsikišimai įtvirtino liturginę tvarką nustatytomis formomis ir dėl to visiškai išnykus pradžioje vyravusiam veiklos savavališkumui neišvengiamai sumenkėjo pradinis liturginis kūrybiškumas, kai kurie tyrinėtojai, nagrinėdami šiuos reiškinius, įžvelgia juose vieną iš šaltinių, nulėmusių būsimąjį privataus bei liaudiškojo pamaldumo tekstų paplitimą.

27. Reikia paminėti didžiojo ganytojo ir liturgisto popiežiaus šv. Grigaliaus VII pontifikatą (590–604), nes jis gali būti laikomas liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo vaisingo santykio pavyzdžiu. Šis popiežius vykdė intensyvią liturginę veiklą, organizuodamas procesijas, stotis, viešus maldavimus – šios Romos liaudžiai skirtos liturginės formos visiškai atitiko jos liaudišką suvokimą ir drauge tvirtai rėmėsi pačių dieviškųjų slėpinių šventimu; jis skelbdavo išmintingus potvarkius siekdamas, kad naujai atsivertusios į krikščionybę tautos neprarastų savo kultūrinių tradicijų, o liturgija būtų praturtinta naujomis teisėtomis kultūrinėmis išraiškomis; jis derino kilnias meninio genijaus išraiškas su paprastesnėmis apraiškomis, atitinkančiomis liaudiškąjį suvokimą; jis įtvirtino krikščioniškojo kulto vienybę, tvirtai sutelkdamas ją į Velykų šventimą, kad kiti vienintelio išganymo slėpinio įvykiai, pavyzdžiui, Kalėdos, Viešpaties apsireiškimas ir Dangun žengimas, būtų švenčiami ypatingai; galiausiai jis išplėtė šventųjų kultą, padaugindamas jų minėjimų.

(Bus daugiau)
 

Nuorodos

(1) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium (toliau: SC), 10.
(2) Plg. SC, 12 ir 13.
(3) Plg. SC, 13.
(4) Apeigų kongregacija. Instrukcija Eucharisticum mysterium (1967 04 25), 58–67; Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 12 08), 48; Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Catechesi tradendae (1979 10 16), 54; Dvasininkijos kongregacija. Bendrasis katechezės vadovas (1997 08 15), 195–196.
(5) Žr. pvz., Lotynų Amerikos episkopato  III generalinė konferencija. Documento de Puebla, 444–469, 910–915, 935–937, 959–963; Ispanijos vyskupų konferencija. Liturgijos komisijos pastoracinis dokumentas Evangelizacion y renovation de la piedad popular (Madridas, 1987); Liturginis-pastoracinis vadovas Liturgia y piedad popular (Madridas, 1989); Lotynų Amerikos episkopato generalinė konferencija. Documento de Santo Domingo, 36, 39, 53.
(6) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Vicemus quintus annus (1988 12 04), 18.
(7) Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Pastor bonus (1988 06 28), 70.
(8) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 21; SC, 41; Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 15; Vyskupų kongregacija. Directorium de pastorali ministero Episcoporum (1975), 75–76, 82, 90–91; Kanonų teisės kodeksas, kan. 835, §1 ir kan. 839, §2; Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Vicemus quintus annus (1988 12 04), 21.
(9) Dėl to paties dalyko Apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi, 48, pvz. priminus apie jo turtingumą teigiama: „Dėl šių aspektų mes jį noriau vadiname „liaudies pamaldumu”, tai yra liaudies religija, o ne religingumu; Apaštališkajame paraginime Catechesi tradendae, 54 vartojama sąvoka „liaudies pamaldumas”; Kanonų teisės kodekse kan. 1234, § 1 taikoma sąvoka „liaudiškasis pamaldumas”; Jonas Paulius II vartoja sąvoką „ liaudiškasis pamaldumas” apaštališkajame laiške Vicesimus quintus annus; Katalikų Bažnyčios katekizme (1674–1676) vartojama sąvoka „liaudies religingumas”, bet taip pat minimas „liaudies maldingumas” (1679); Dievo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos paskelbtoje IV instrukcijoje Varietates legitimae (1994 01 25) dėl tinkamo konstitucijos Sacrosanctum Concilium (37–40) taikymo 45 skyriuje vartojama sąvoka „liaudiškasis pamaldumas”.
(10) Plg. SC, 13.
(11) Plg. SC, 13.
(12) SC, 13.
(13) Plg. Tridento  Susirinkimas. Decretum de invocatione, veneratione et reliquiis Sanctorum et sacris imaginibus  (1563 12 03): DS 1821–1825); Pijus XII. Enciklika Mediator Dei (1947), 581–582; SC, 104; LG 50.
(14) Jonas Paulius II. Homilija Žodžio liturgijoje La Serena (Čilėje), 2: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, X/ 1 (1987), p. 1078.
(15) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 12 08), 48.
(16) Plg. SC, 7.
(17) Dievo kulto ir sakramentų disciplinos  kongregacija. IV instrukcija dėl tinkamo konstitucijos Sacrosanctum Concilium (str. 37–40) taikymo Varietates legitimae (1994 01 25), 45.
(18) Plg. Kanonų teisės kodeksas (toliau: KTK), 826, §3 kan.
(19) Plg. SC, 118.
(20) Plg. Nikėjos II Susirinkimas. Definitio de sacris imaginibus (787 m. spalio 23 d.): DS 601; Tridento  Susirinkimas. Decretum de invocatione, veneratione et reliquiis Sanctorum et sacris imaginibus  (1563 12 03): DS 1823–1825);
(21) Plg. SC, 124–125.
(22) KTK, kan. 1188.
(23) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Vicemus quintus annus (1988 12 04), 18; Dievo kulto ir sakramentų disciplinos  kongregacija. IV instrukcija dėl tinkamo konstitucijos Sacrosanctum Concilium (str. 37–40) taikymo Varietates legitimae (1994 01 25), 45.
(24) Plg. KTK, kan. 826, §3.
(25) Matyti šių pavyzdžių liaudiškoji kilmė: Benedictio fructuum, 32 in: A. Botte (ed.) La tradition apostolique de Saint Hippolyte. Essai de reconstuction, 18, 78 (Aschendorf  Münster Westfalen, ed. 1989).
(26) Beveik tikra, kad kai kurie papročiai, susiję su kankinių kultu, kyla iš liaudiškųjų praktikų: ant kapų uždegami žibintai; gėlių ar žalumynų vainikai, suteikiantys šventiškumą šventosioms vietoms; ant kankinių kapų padėtos kvapiosios medžiagos; įvairūs objektai, ypač audeklo skepetos brandae, palliola, nomina, kuriais paliečiami kankinių kapai, buvo laikomi brangiomis autentiškomis relikvijomis; refrigerium paprotys ant kankinių kapų.
(27) Žinomas III a. tekstas De nativitate Mariae (III a.), taip pat Protoevangelium Iacobi bei daugelis II a. pasakojimų De dormitione Mariae liudija apie ankstyvąjį krikščionių pamaldumą Dievo Motinai. Pasak mokslininkų, šie raštai nurodo daugelį liaudiškųjų tradicijų, turėjusių svarbią įtaką pamaldumui Marijai.
(28) „[Placuit] ut nemo in precibus vel Patrem, vel pro Filio, vel Filium pro Patre nominet. Et cum altari assistitur, semper ad Patrem dirigatur oratio. Et quicum que sibi preces aliunde describit, non eis utatur, nisi prius cum instructionibus fratribus contulerit”: Kartaginos II Susirinkimas, 23 kan., 1, in: D. Mansi. Sacrorum Conciliorum nova et amplissima collectio, III (Florentiae, 1759), col. 884; „Placuit etiam hoc, ut preces quae probatae fuerint in concilio celebrentur, sive praefationes sive commendationes, seu manus impositiones, ab omnibus celebrentur, nec aliae omnino contra fidem praeferantur: sed quaecumque a prudentioribus fuerint collectae, dicantur”: Codex canonum Ecclesiae Africae, kan. 103 (ten pat, col. 807).

© „Bažnyčios žinios“