Kristaus Kūnas ir Kraujas
Iš 24, 3–8; Žyd 9, 11–15; Mk 14, 12–16. 22–26

Šiandien švenčiame Eucharistijos, arba Švenčiausiojo Sakramento, šventę. Eucharistija atskleidžia Kristaus slėpinį daugeliu aspektų. Ji yra Jėzaus kančios atminimas. Biblijos kalboje atminimas reiškia ne vien paprastą praeities priminimą. Atminimas yra konkreti tikrovė, kurios dėka praeitis išlieka gyva dabartyje. Taip Velykų šventimas yra išsivadavimo iš Egipto vergovės atminimas. Įvykio atminime skelbiama jo išliekamoji prasmė: praeities įvykis atminimo dėka teikia dabarties vyksmui kryptį. Viešpaties auka ir jo dovanojamas maistas yra to paties Kristaus veiksmo du aspektai: Jėzus mus išgelbėja, atsiduodamas savo Tėvui, kad Tėvas mums duotų savo Sūnaus Kūną kaip maistą. Eucharistijos auka ir valgis suvienija mus su Nukryžiuotojo atnaša ir maitina Prisikėlusiojo Kūnu.

Eucharistinis valgis grindžiamas Kristaus dalyvavimu Vakarienės pokylyje. Jėzus visuomet vadovauja Eucharistijai, mūsų dėkojimas visuomet yra vienijimasis su jo dėkojimu. Paklusdami jo įsakymui mes valgome Duoną ir geriame Vyną. Eucharistijos stalas mus suburia kaip tuos, kas iš tikrųjų esame, kaip Kristaus Kūno narius. Mes gyvename mūsų Galvos teikiama gyvybe, išlikdami vienybėje su kitais nariais, savo gyvenimu atskleisdami gaivinančią Dvasią.

Evangelistas Morkus rašo, kad Kristus su savo mokiniais norėjo švęsti Velykas, tačiau visai neužsimena apie Velykų avinėlį, kuris ta proga turėtų būti valgomas. Jėzus pabrėžia, jog senosios Velykos yra naujųjų provaizdis. Jis siekė ne tiek paminėti senąją Sandorą, apie kurią mums byloja Išėjimo knygos skaitinys, – o skelbti savo paties auką, kuri užantspauduos naująją Sandorą.

Evangelistas Morkus, pasakodamas apie Jėzaus drauge su apaštalais švęstas Velykas išsamiau atpasakoja kai kurias detales, kurios iš pažiūros nėra labai svarbios. Tai, kas mums atrodo esminga, nusakyta vos keliais žodžiais. Morkus perteikia Jėzaus dialogus su apaštalais rengiantis Velykoms, o pats Velykų valgis nusakomas keliomis talpiomis frazėmis. Toks yra sąmoningas evangelisto Morkaus sumanymas. Galime numanyti, kad Jėzus tam tikra prasme numatė tokią pasakojimo eigą. Mokytojas žino, ką sutiks du mokiniai, kuriems pavesta pasirūpinti šventės pasirengimu. Ši scena tai tarsi užuolaidos atidengimas paryškinant netrukus įvyksiantį esminį dalyką. Taupus pačių Velykų pasakojimas, kontrastingai gretinamas su pasirengimu joms, parodo, kad kalbama apie tokį svarbų įvykį, kurio reikšmingumą atliekamas žodis ar komentaras galėtų tik sumenkinti.

Kitais liturginiais metais Mišių skaitiniuose labiau akcentuojamas Švenčiausiojo Sakramento kaip maisto aspektas arba tikinčiųjų subūrimo į vieną Kristaus Kūną momentas. Šiandien esame kviečiami labiau apmąstyti atnaujinamą sandorą tarp žmonių ir Tėvo. Jėzus apaštalams taria: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį”. Mums šis sakinys prasmingas, tačiau drauge kiek neaiškus. Jaučiame, kad juo apreiškiamas esmingas slėpinys, tačiau tuo pat metu jis nėra tuoj pat iki galo suvokiamas. Išėjimo knygoje pasakojama apie įvykius po to, kai Mozei buvo apreikšti Dievo įsakymai ir jis nužengė nuo Sinajaus. Šio pasakojimo schema labai primena krikščionių sekmadienio sambūrį. Pirmiausia Mozė praneša tautai „visus Viešpaties žodžius ir visus įsakus”. Žmonės klausosi jų ir vienbalsiai pritaria: „visa, ką Viešpats pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs”. Tai yra tarsi mūsų Žodžio liturgija. Po to vyksta Aukos liturgija: pastatomas altorius, atnašaujamos aukos. Galiausiai Mozė atnašautų gyvulių krauju pašlakstė žmones, taip užantspauduodamas Sandorą tarp Dievo tautos ir Viešpaties. Žmonės klausėsi ir priėmė Žodį, jų pritarimas užantspauduojamas aukos krauju. Kraujas padalijamas į dvi dalis. Viena dalimi apšlakstomas altorius, kuris reiškė Dievą, kita – žmonės. Kraujas, gyvybės simbolis, yra susitaikinimo, pasišventimo ir sandoros su Viešpačiu priemonė.

Per šimtmečius žmonės vėl iš naujo švęsdavo šią liturgiją. Ji primindavo Mozės aukotą auką ir pirminį Dievo tautos pašventimą. Laiške žydams kalbama apie izraelitų kartų kartomis tęstą liturgiją, drauge atskleidžiamas senosios aukos ribotumas. Parodoma, jog ji yra provaizdis kitos, dar radikalesnės ir nesugriaunamos sandoros. Sandoros, kuri teikia ne vien paviršinį apeiginį apvalymą, bet gilų dalyvaujančiųjų perkeitimą, bendrystę ir vienybę su Viešpačiu. Šioje naujojoje sandoroje viskas turi būti nauja: naujas ją atnašaujantis kunigas, nauja auka ir naujas poveikis dalyvaujantiems.

Jėzus ištardamas žodžius: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas”, primena visus Senojo Testamento įvykius, Izraelio kartų kartotas liturgijas. Jo vienintelė ir galutinė auka padaro jas nebereikalingas. Jėzus sako: „Aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje”. Izraelio tradicijoje „naujasis vynas” reiškia Mesijo laikus. Šiuo įvaizdžiu jis apreiškia, kad savo auka žengdamas pas Tėvą jis atveria visiems žmonėms amžinąją Karalystę. Evangelija baigiama žodžiais: „Pagiedoję himną jie išėjo į Alyvų kalną”. Mūsų dalyvavimas Eucharistijoje taip pat kviečia mus džiaugsmingai įgyvendinti palaiminimus žengiant į Alyvų kalną.

© „Bažnyčios žinios“