Šv. apaštalai Petras ir Paulius
Apd 12, 1–11; 2 Tim 4, 6–9.17–18; Mt 16, 13–19
 
 

Apaštališkosios Bažnyčios kontūrai ryškiausiai atsiskleidžia poroje asmenų, kuriuos sunku įsivaizduoti dar skirtingesnius; drauge ši pora krikščionims yra neišskiriama – tai Petras ir Paulius. Iškalbingai byloja ikonografiniai atributai šių šventųjų atvaizduose: Petras – su raktu, o Paulius – su kalaviju.

Petras – paprastas žmogus iš liaudies, žvejys be didesnio išsilavinimo. Pašauktas tapti Viešpaties mokiniu, turi mokytis visiškai naujos gyvensenos. Šis aistringas žvejys meta naujus Evangelijos tinklus, žvejodamas žmones Kristui. Paulius – išsilavinęs vyras, sėkmingai baigęs Jeruzalėje Gamalielio vadovaujamas Rašto studijas. Jis kalbėjo hebrajiškai ir graikiškai, gerai pažino šias kultūras. Simonas pavadinamas Uola, tačiau jo širdis minkšta: išgąsčio valandą atsižadėjęs Viešpaties, jis gailiai pravirko (Mk 14, 72).

Paulius – ne tik mokytas žydas, bet ir Romos pilietis. Tačiau šiuos privalumus ir privilegijas jis laiko nieku. Paulius žino esąs apdovanotas didesne dovana – „Dievo šlovės, spindinčios Kristaus veide, pažinimu” (plg. 2 Kor 4, 6). Šis pažinimas neleidžia Pauliui nurimti. Jis tampa keliaujančiu Kristaus skelbėju, patiria įvairiausių išbandymų, net laivo sudužimą. Apaštalas Paulius suvokia, jog būdamas rinktiniu Dievo įrankiu jis gali girtis tik Kristumi, ne savimi (plg. 2 Kor 3, 5).

Petras – ugningas, temperamentingas sangvinikas, Alyvų kalne pasišovęs ginti Viešpatį kalaviju ir sutramdytas tik Jėzui paliepus kišti kalaviją į makštį. Paulius – jautrus cholerikas, kartais aštrus ir kietas, pasūdantis žodžius druska, pavyzdžiui, savo Laiške galatams. Petras – pareigybės atstovas, tvirtai besilaikantis tradicijos. Jam teko susiginčyti su Pauliumi, nes su žydų kilmės krikščionimis laikėsi žydiškų valgio ir švaros nuostatų, o bendraudamas su iš pagonių kilusiais krikščionimis to nesilaikė. Paulius – tikras charizmininkas, žengęs naujais keliais ir aktyviai siekęs, kad krikščionybė neliktų vien žydų grupuotė su savo įstatymais, bet taptų religija, pagrįsta tikėjimu į Kristų.

Petras ir Paulius daugeliu savo charakterio bruožų yra priešybės. Tokių skirtingumų gausu ir šiandienos Bažnyčioje. Taip ir turi būti, nes pats Kristus pakvietė į Bažnyčią įvairiausius, netgi labai prieštaringus žmones. Tik žvilgsnis į bendrą Viešpatį suvienija priešybes. Bažnyčia išgyvena įtampą tarp tradicijos ir pažangos, tarp įstatymo ir laisvės, tarp autoriteto ir sąžinės apsisprendimo. Bažnyčios istorijoje būta tamsesnių puslapių, kai kova skurdino įvairovę, kai įtampa reiškėsi ne vaisingu kūrybingumu, bet vienas elementas visiškai užgoždavo kitą. Tarnystė ir charizma – Petro ir Pauliaus įvaizdžiu – papildo viena kitą, nes Kristus norėjo jų abiejų. Viešpats Kristus pavedė Petrui Bažnyčios vienijimo tarnystę – tai primena žodžiai Šv. Petro bazilikoje Romoje: „Tu esi Petras – Uola”. Uola asocijuojasi su geru pamatu, tvirtumu, stabilumu. Tačiau šie žodžiai nereiškia sustingimo ar negebėjimo priimti naujovių. Kristus įsteigė Petro tarnystę Bažnyčios labui, įvairiopoms dovanoms ar užduotims koordinuoti. Petro tarnystė padeda išgirsti Kristaus kvietimą konkrečiu laiku atsiliepti į jį.

Vienas dalykas bendras tiek Petrui, tiek Pauliui – jie abu nėra kokie nors antžmogiai. Abiem teko sunkiai suklysti. Petras išdavė savo geriausią draugą ir Viešpatį, palikdamas jį ir atsižadėdamas jo sunkiausią gyvenimo valandą. Paulius persekiojo nekaltus žmones, įkalindavo juos ir netgi pasmerkdamas myriop (prisiminkime Stepono mirtį). Abu atgailojo dėl savo klaidų ir visu gyvenimu, visomis jėgomis siekė atitaisyti padarytą blogį, gyvendami nebe sau, bet Kristui ir jo Bažnyčiai. Abu gyveno iš Dievo gailestingumo ir liudijo Dievo gailestingumą. Abu iki mirties išpažino Kristų, abu tapo kankiniais Romoje imperatoriaus Nerono laikais. Petras, pasak padavimo, buvo nukryžiuotas žemyn galva, o Pauliui kalaviju nukirsta galva.

© „Bažnyčios žinios“