Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas
Principai ir gairės

(Tęsinys. Pradžia Nr. 11)
 

Viduramžiai

28. Krikščioniškąsias Rytų Bažnyčias, ypač Bizantijos Bažnyčią, viduramžiais ženklino kova su ikonoklastų erezija, vykusi dviem laikotarpiais (725–787 m. ir 815–843 m.). Ši epocha laikoma tarsi skiriamąja linija liturgijos raidoje. Tai gerai matoma tiek klasikiniuose Eucharistijos liturgijos komentaruose, tiek kulto pastatų ikonografijoje.

Liturgijos srityje buvo matoma Bažnyčios ikonografinio paveldo plėtra, galutinai įsitvirtino apeiginės formos. Liturgija atspindi simbolinę visatos viziją ir hierarchinę bei sakrališką pasaulio sampratą. Į ją sueina įvairūs elementai ir krikščioniškosios visuomenės būdingi bruožai, monachizmo idealai bei struktūros, liaudiškosios aspiracijos, mistikų intuicija ir asketų taisyklės.

Po ikonoklazmo krizės, įveiktos visuotinio Nikėjos II Susirinkimo (787 m.) dekretu De sacris imaginibus (29), – ši pergalė buvo sutvirtinta „Ortodoksijos triumfu” (843), – ikonografija plėtojasi, tampa galutinai organizuota ir teisėta doktrinos požiūriu. Hieratinės ikonos didžiulis simbolinis turinys sudaro liturginio šventimo dalį: ji atspindi švenčiamą slėpinį, sudaro to slėpinio nuolatinio buvimo formą ir pateikia ją tikinčiajai liaudžiai.

29. Vakaruose V šimtmetyje prasidėjusi krikščionybės sandūra su naujomis tautomis, ypač keltais, vizigotais, anglosaksais, frankais ir germanais, brandžiaisiais viduramžiais atveria naujų kultūrų ir naujų politinių bei socialinių institucijų formavimosi procesus.

Per ilgą periodą, nusitęsiantį nuo VII a. iki XV a. vidurio, prasideda ir tolydžio vis labiau ryškėja liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo skaidymasis – tiek, kad konstatuojama tikras šventimo dualizmas: greta lotyniškai švenčiamos liturgijos plėtojasi bendruomeninis liaudiškasis pamaldumas vietine kalba.

30. Galima išvardyti priežastis, dėl kurių tuo laikotarpiu susidarė minėtasis dualizmas:

– idėja, kad liturgija priklauso išskirtinai dvasininkų kompetencijai, kadangi pasauliečiai buvo tik liturgijos stebėtojai;

– ypač akcentuotas krikščioniškąją visuomenę sudariusių luomų – tai yra dvasininkų, vienuolių ir pasauliečių – skirtingumas davė pradžią labai skirtingiems maldų stiliams bei formoms;

– liturgijoje ir ikonografijoje atskiras ir ypatingas dėmesys buvo teikiamas vienintelio Kristaus slėpinio įvairiems aspektams; viena vertus, šis gyvas dėmesys gali būti laikomas karšta meile Viešpaties gyvenimui ir darbams; kita vertus, tai nepadėjo aiškiai suvokti kertinės Velykų svarbos, o veikiau paskatino rastis daugybę liaudiškų šventimo formų;

– ne tik pasauliečiai, bet taip pat daugelis dvasininkų ir vienuolių stokojo Šventojo Rašto supratimo, dėl to tapo sunkiai suvokiama liturgijos struktūra ir simbolinė kalba;

– apokrifinės literatūros paplitimas su daugybe pasakojimų apie stebuklus ar anekdotiškų epizodų padarė žymią įtaką ikonografijai, patraukė tikinčiųjų dėmesį bei vaizduotę;

– kadangi praktiškai nebuvo jokių homilijų, išnyko mistagoginis skelbimas, buvo skurdus katechetinis ugdymas, – visa tai užkirto galimybę tikintiesiems suvokti liturgiją protu ir aktyviai joje dalyvauti, pastūmėjo juos atsigręžti į liturgiją pakeičiančias kulto formas;

– polinkis į alegoriškumą, kuris, pernelyg veikdamas tikinčiųjų tekstų bei apeigų supratimą, trukdė tikintiesiems suvokti tikrąją liturgijos esmę;

– ekspresyvių, populiarių formų bei struktūrų atradimas iš naujo buvo tarsi nesąmoninga reakcija, nukreipta prieš liturgiją, kuri daugeliu požiūrių tapo vis mažiau suprantama ir tolima liaudžiai.

31. Viduramžiais iškilo ir išsiplėtojo daugelis dvasinių judėjimų bei draugijų įvairiomis bažnytinėmis ir juridinėmis formomis. Jų egzistavimas ir veikla turėjo svarbių pasekmių liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykiams.

Naujieji apaštališkojo ir evangelinio gyvenimo vienuolių ordinai, atsidėję pamokslavimui, pritaikė paprastesnes liturginio šventimo formas, palyginti su taikytomis vienuolynuose; šios formos dažnai būdavo artimesnės žmonėms ir jų raiškai. Kita vertus, tie ordinai plėtojo ir propagavo maldingas pratybas, išreiškiančias jų charizmą, ir tai sudarė sąlygas perteikti ją tikintiesiems.

Įvairios kultinio ar karitatyvinio pobūdžio religinės brolijos, taip pat profesiniu pagrindu sudarytos pasauliečių korporacijos davė pradžią svarbiai liaudiško pobūdžio liturgijos veiklai. Šios bendrijos savo religiniams poreikiams statydindavo koplyčias, pasirinkdavo dangiškąjį globėją ir švęsdavo jo šventę; dažnai savo nariams jos sudarydavo officia parva ir kitas maldas, kuriose neretai atsispindėdavo liturgijos įtaka ir liaudiškojo pamaldumo elementai.

Įvairios viduramžiais kilusios dvasingumo mokyklos tapo svarbia bažnytinio gyvenimo atrama; jos įkvėpdavo gyvenimo nuostatas bei jo interpretavimą Kristaus ir Šventosios Dvasios pavyzdžiu. Šie interpretavimai buvo labai paveikūs pasirenkant tam tikrus šventimus (pavyzdžiui, minint Kristaus kančios epizodus), taip pat davė pradžią daugeliui maldingų pratybų.

Piliečių visuomenė, pati save mielai apibrėžianti kaip societas christiana,  kai kurias savo struktūras modeliavo Bažnyčios pavyzdžiu, gyvenimo ritmą taikydama pagal liturgijos ritmą. Pavyzdžiui, atėjus vakarui pasigirsdavo varpų skambesys, kuris laukuose dirbusiems valstiečiams reiškė, kad po darbų laikas grįžti namo; tuo pat metu varpai kviesdavo Viešpaties angelo maldai.

32. Viduramžiais laipsniškai atsirado ar išsirutuliojo daugelis liaudiškojo pamaldumo formų. Nemažai jų pasiekė mūsų laikus:

– organizuoti šventieji vaidinimai, vaizduojantys per liturginius metus švenčiamus slėpinius, ypač išganymo įvykius: Kristaus gimimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą;

– tikinčiųjų dalyvavimą skatino atsiradę poetiniai tekstai vietinėmis kalbomis, plačiai taikyti liaudiškajame pamaldume;

– kai kurios pamaldumo formos atsirado kaip lygiagreti išraiška ar net alternatyva kai kurioms liturgijos apraiškoms, pavyzdžiui, įvairūs Švč. Sakramento adoravimo būdai buvo skirti eucharistinės komunijos retumui kompensuoti; rožinio malda viduramžių pabaigoje turėjo tendenciją tapti Psalmyno pakaitalu; daugeliui tikinčiųjų Didžiojo penktadienio liturgiją pakeisdavo Viešpaties kančios pagerbimo maldingos praktikos;

– daugėjo liaudiškojo pamaldumo Marijai ir šventiesiems formų: tai piligrimystės į Šventąją žemę, piligrimystės prie apaštalų ir kankinių kapų, relikvijų gerbimas, litanijos ir maldos už mirusiuosius;

– reikšmingas palaiminimo apeigų išsiplėtojimas, drauge su krikščioniškaisiais elementais atspindėjęs natūralistinę pasaulėjautą, tap pat ikikrikščioniškus liaudiškus įsitikinimus bei praktikas;

– buvo sudaryti tam tikri „šventųjų laikotarpių” dariniai, pagrįsti liaudiškomis praktikomis. Šie dariniai dažnai nesilaikydavo liturginių metų ritmo: tai sakralinės ir profaninės švenčių dienos, tridieniai, septyndieniai, oktavos, novenos ir mėnesiai, skirti specialiems pamaldumams.

33. Viduramžiais liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykiai buvo pastovūs, tačiau tuo pat metu sudėtingi. Čia galima įžvelgti dvejopą dinamiką: viena vertus, liturgija įkvėpė ir kildino tam tikras liaudiškojo pamaldumo formas, kita vertus, kai kurios liaudiškojo pamaldumo formos buvo integruotos į liturgiją. Šis dvejopas reiškinys ypač pasirodė tokiuose dalykuose kaip asmenų pasišventimo ar asmeninio įsipareigojimo tarnystei apeigos, vietų pašventinimo apeigos, švenčių nustatymas ar įvairūs palaiminimai.

Vis dėlto toje epochoje liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo srityje vyravo dualizmas. Besibaigiant viduramžiams tiek liturgijai, tiek liaudiškajam pamaldumui teko išgyventi krizę. Liturgijoje pairus kulto vienovei šalutiniai elementai reikšmingumu persvėrė ir užgožė pagrindinius elementus. Dėl tinkamos katechezės stokos liaudiškojo pamaldumo nukrypimai ir perlenkimai kėlė grėsmę teisingoms krikščioniškojo kulto apraiškoms.

Naujieji laikai

34. Prasidedant naujųjų laikų epochai atrodė, jog nebeįmanoma subalansuoti liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykio. Penkioliktojo amžiaus pabaigoje devotio moderna, kurį propagavo daugelis iškilių dvasinių mokytojų, buvo labai paplitęs tarp dvasininkų ir išsilavinusių pasauliečių. Devotio moderna  plėtojo meditatyvaus stiliaus ir jausmingo pobūdžio maldingas praktikas, pirmiausiai pagrįstas Kristaus žmogyste – jo vaikystės, paslėptojo gyvenimo, kančios ir mirties slėpiniais. Tačiau pirmumą teikiant kontempliacijai, pripažįstant subjektyvumo reikšmę ir dėl asketiško pragmatizmo iškeliant žmogiškąsias pastangas atsitiko taip, kad liturgija nebebuvo pirminis krikščioniškojo gyvenimo šaltinis žmonėms, pažengusiems dvasinio gyvenimo keliu.

35. De imitatione Christi („Kristaus sekimas”) yra tipiška devotio moderna apraiška. Šis veikalas atliko ypatingą ir labai palankų vaidmenį daugybei tobulumo siekiančių Viešpaties mokinių. De imitatione Christi  kreipia tikinčiuosius į tam tikrą individualų maldingumą, kur akcentuojamas atsiribojimas nuo pasaulio ir kvietimas viduje klausytis Mokytojo balso; mažiau dėmesio skiriama bendruomeniniams ir bažnytiniams maldos aspektams, taip pat liturginiam dvasingumui.

Praktikavusių devotio moderna  tikinčiųjų sferose išsirutuliojo daug vertingų maldingumo praktikų, kurios dievogarbos plotmėje išreiškė nuoširdų asmeninį pamaldumą, tačiau, kita vertus, ne visuomet teikė pakankamą reikšmę liturginiam šventimui.

36. Besibaigiant XV ir prasidedant XVI šimtmečiui didieji geografiniai atradimai Afrikoje, Amerikoje, po to Tolimuosiuose Rytuose nulėmė visiškai naują požiūrį į liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykius.

Evangelizacijos ir katechezės darbas kraštuose, tiek dievogarbos, tiek kultūros požiūriu nutolusiuose nuo Romos apeigų centro, buvo vykdomas ne tik per Žodžio skelbimą ir sakramentų šventimą (plg. Mt 28, 19), bet ir per misionierių platinamas maldingas praktikas.

Maldingos praktikos tapo Evangelijos žinios perteikimo, po to krikščioniškojo tikėjimo palaikymo priemonė. Dėl nustatytų normų, siekiant išlaikyti Romos apeigas, liturgija ir autochtoninės kultūros mažai veikė vienos kitas (tam tikra prasme išimtį sudaro Paragvajuje jėzuitų įsteigtos redukcijos). Kita vertus, liaudiškojo pamaldumo srityje sandūra su vietos kultūra vyko be didesnių sunkumų.

37. Tarp labiausiai besirūpinusių bažnytine reforma XVI a. pradžioje asmenų minėtini du kamaldulių vienuoliai – Paolo Giustiniani ir Pietro Querini, veikalo Libellus ad Leonem X (30) autoriai. Jie nubrėžė svarbius liturgijos atgaivinimo principus, siekdami atverti jos turtus visai Dievo tautai; pabrėžiama būtinybė mokyti dvasininkus ir vienuolius, ypač ugdant Biblijos pažinimą; siūloma vartoti vietines kalbas švenčiant dieviškuosius slėpinius ir reformuoti liturgines knygas; siūloma panaikinti kai kurių klaidinančių liaudiškojo pamaldumo formų neteisėtus ir iškreiptus elementus; taip pat propaguojama tikslinė katechezė, siekiant perteikti tikintiesiems liturgijos vertę.

38. Netrukus po Laterano V Susirinkimo (1517 m. kovo 6 d.), kuriame buvo priimti nutarimai dėl jaunimo mokymo liturgijos dalykų (31), kilo protestantizmo atsiradimo sąlygota krizė. Protestantizmo iniciatoriai iškėlė daug esminių priekaištų dėl katalikų doktrinos apie sakramentus, Bažnyčios vykdomo kulto, taip pat dėl liaudiškojo pamaldumo.

Visuotinis Tridento Susirinkimas (1545–1563) buvo sušauktas siekiant išnarplioti situaciją, su kuria susidūrė Dievo tauta dėl protestantizmo plitimo. Susirinkime per visas tris pakopas nagrinėti liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo klausimai dvejopu – doktrinos ir kulto – aspektu (32). Dėl istorinio konteksto ir Susirinkime nagrinėtų dalykų doktrininio pobūdžio svarstyboms pateikti liturginiai ir sakramentiniai klausimai buvo atsakyti daugiausiai doktrinos požiūriu. Buvo nurodytos klaidos ir pasmerkti pažeidimai; apgintas Bažnyčios tikėjimas ir liturginė tradicija. Taip pat parodytas dėmesys liturginiam liaudies mokymui: paskelbtas dekretas De reformatione generali (33) – tai buvo pastoracinė programa, kurios įgyvendinimas patikėtas Šventajam Sostui ir vyskupams.

39. Pagal Susirinkimo nutarimus daugelyje bažnytinių provincijų buvo sukviesti sinodai, kurių metu dažnai reikštas rūpestis siekiant, kad tikintieji aktyviai dalyvautų dieviškųjų slėpinių šventime. Tuo pat metu Romos popiežiai pradėjo plačią liturgijos atnaujinimo programą. Per gana trumpą laiką, tarp 1568 ir 1614 m., buvo peržiūrėtos Romos apeigų liturginės knygos ir kalendorius (34). Negana to, 1588 m. siekiant prižiūrėti liturginių šventimų tvarką Romos Bažnyčioje, įkurta Šventoji apeigų kongregacija (35). Buvo parengtas Catechismus ad parochos, skirtas pastoraciniam ir liturginiam ugdymui.

40. Tridento Susirinkimo reforma davė daugeriopos naudos: daugybė apeigų buvo atnaujinta atsižvelgiant į „gerbtinas ir senovines Tėvų normas” (36), neišvengiant mokslinio tos epochos pažinimo ribotumo. Buvo panaikinti liturgijai svetimi elementai bei priedai, pernelyg susiję su liaudiškąja pasaulėjauta. Buvo patikrintas liturginių tekstų doktrininis turinys, siekiant garantuoti jų atspindimo tikėjimo grynumą. Romos liturgija atgavo liturginę vienovę, orumą ir grožį.

Vis dėlto reikia pasakyti, kad ši reforma netiesiogiai turėjo ir kai kurių neigiamų padarinių. Nekintamas pobūdis, kurį liturgija bent regimai įgavo, buvo sąlygotas labiau reguliuojančių rubrikų, negu pačios liturgijos prigimties; be to, atrodė, kad liturgija kyla vien tik iš hierarchinės veiklos, ir tai sustiprino tarp liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo egzistuojantį dualizmą.

41. Katalikiškoji reforma, turėdama pozityvų siekį atnaujinti Bažnyčią doktrininėje, moralinėje ir institucinėje srityje ir pasipriešinti protestantizmo plitimui, tam tikra prasme skatino sudėtingą baroko kultūrinį reiškinį. Tai savo ruožtu turėjo nemažą įtaką literatūrinei, meninei ir muzikinei katalikiškojo maldingumo raiškai. Potridentiniu laikotarpiu liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykis įgavo naujų aspektų: prasidėjo liturgijos statiškas esminio uniformiškumo periodas, o liaudiškasis pamaldumas įžengė į dinamiškos plėtros epochą.

Neperžengdama tam tikrų ribų, būtinų vengiant apraiškų ar fantastinių elementų pertekliaus, katalikiškoji reforma skatino maldingų praktikų, kurios buvo svarbi priemonė ginant katalikų tikėjimą ir puoselėjant tikinčiųjų maldingumą, atsiradimą bei plėtrą. Geras pavyzdys brolijų, pasišventusių Viešpaties Kančios slėpiniams, Švč. Mergelei Marijai ar šventiesiems, susibūrimas. Šios tolydžio vis gausėjančios brolijos turėjo trejopą tikslą: atgailos, pasauliečių ugdymo ir artimo meilės darbų. Iš šio liaudies pamaldumo kilo daugybė gražių ir jausmo kupinų paveikslų, tebeteikiančių peno žmonių tikėjimui ir religinei patirčiai.

Šiuo laiku atsirado „liaudies misijos”, labai prisidėjusios prie maldingų praktikų plėtros. Šiose praktikose liturgija koegzistuoja su liaudiškuoju pamaldumu, nors jų santykiui ir trūksta subalansavimo. Misijose, pasitelkiant gausybę maldingų praktikų, tikinčiuosius raginta artintis prie Atgailos sakramento ir priimti eucharistinę Komuniją. Maldingos praktikos pasitelkiamos kaip sužadinimo atsiversti priemonė, įtraukiant liaudį į dievogarbą.

Maldingos praktikos būdavo sudedamos į maldynus, kurie bažnytiškai patvirtinti tapo tinkama pagalbine dievogarbos priemone įvairiu dienos, mėnesio ar metų laiku, taip pat nesuskaitomomis galimomis gyvenimo aplinkybėmis.

Katalikiškosios reformos laikotarpiu liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykis nesuvestinas vien į kontrastingas stabilumo ir plėtros sąvokas. Buvo taip pat anomalijų: kartais maldingos praktikos atsidurdavo pačiame liturginiame vyksme užgoždamos liturginius veiksmus. Kartais pastoracinėje praktikoje jos būdavo svarbesnės už liturgiją. Dėl šių nuostatų akcentuotas tikinčiųjų atotrūkis nuo Šventojo Rašto; taip pat buvo nepakankamai pabrėžiamas Velykų Kristaus slėpinio esminis pobūdis, privilegijuotu būdu pasireiškiantis sekmadienio šventime.

42. Švietimo epochoje toliau akcentuojamas skirtumas tarp potencialiai artimos liturgijai „išsilavinusiųjų religijos” ir savo esme artimesnės liaudiškajam pamaldumui „prasčiokų religijos”. Tiek išsilavinusieji, tiek paprasta liaudis dalyvavo tose pačiose religinėse praktikose. „Išsilavinusieji” propagavo protu ir žiniomis grindžiamą religinę praktiką, nuvertindami liaudiškąjį pamaldumą, kurį jie laikė perdėtu ir fanatišku.

Liturgijai darė įtaką įvairūs veiksniai, ypač daugelį to laiko kultūros elementų persmelkęs aristokratizmas; enciklopedinis mokslo pobūdis, kritinis suvokimas ir dėmesys tyrinėjimams sudarė sąlygas paskelbti daugelį liturginių šaltinių; kai kurių judėjimų asketiškumas, dažnai inspiruotas jansenizmo, įkvėpęs grįžti prie pirmųjų krikščionybės amžių liturgijos grynumo. Epochos kultūrinio klimato veikiamas atsinaujinęs dėmesys liturgijai buvo stiprinamas dvasininkijos ir pasauliečių domėjimosi sielovada – tai galima pastebėti Prancūzijoje nuo XVII a.

Bažnyčia skyrė dėmesį liaudiškajam pamaldumui daugelyje pastoracinės veiklos sričių. Ji skatino tokią apaštališkąją veiklą, kuri tam tikru laipsniu integravo liturgiją ir liaudiškąjį pamaldumą. Buvo raginama sakyti pamokslus svarbiais liturginiais laikotarpiais, pavyzdžiui, per gavėnią, taip pat sekmadieniais, kai būdavo pateikiama suaugusiųjų katechezė. Tokiu pamokslavimu siekta tikinčiųjų dvasinio ir dorovinio atsivertimo. Jie raginti priimti Atgailos sakramentą, reguliariai lankyti sekmadienio Mišias, siekta parodyti Ligonių patepimo sakramento ir Viatiko svarbą.

Liaudiškasis pamaldumas, praeityje veiksmingai padėjęs stabdyti negatyvias protestantizmo įtakas, dabar pasirodė esąs veiksmingas racionalizmo idėjų keliamos korozijos ir neigiamų jansenizmo įtakų priešnuodis. Ši dvejopa konfrontacija, taip pat liaudies misijų plėtotė dar labiau praturtino liaudiškąjį pamaldumą. Buvo visai naujai įvertinti kai kurie tikėjimo slėpinio aspektai, pavyzdžiui, Švč. Jėzaus Širdies; taip pat tapo svarbios naujos „dienos“, pavyzdžiui, „pirmieji mėnesių penktadieniai”.

XVIII a. reikia ypač paminėti kunigo Ludovico Antonio Muratori, sugebėjusio pritaikyti erudiciją naujoms pastoracinėms situacijoms, veiklą. Savo iškiliame veikale Della regolata devozione dei cristiani jis propagavo religingumo formą, pagrįstą liturgija ir Šventuoju Raštu, tačiau svetimą bet kokiems perlenkimams ar į magiją panašiai veiklai. Taip pat svarbūs buvo Benedikto XIV (Prospero Lambertini) darbai, ypač jo leidimas naudoti Bibliją vietinėmis kalbomis.

43. Katalikiškoji reforma sustiprino Romos apeigų struktūrą ir vienovę. Dėl XVIII šimtmetyje vykusios žymios misijinės ekspansijos Bažnyčia paskleidė savo liturgiją ir organizacinę struktūrą toms tautoms, kurioms buvo skelbiama Evangelija.

XVIII a. misijų teritorijose liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykis buvo suvokiamas panašiai kaip XVI ar XVII a., tačiau kai kas buvo labiau akcentuojama:

– liturgija išlaikė Romos apeigų pobūdį ir vis dėlto bent iš dalies liko svetima autochtoninėms kultūroms. Praktiškai nebuvo keliamas įkultūrinimo klausimas, iš dalies bijantis negatyvių padarinių tikėjimui. Šiuo atžvilgiu reikia paminėti Matteo Rici pastangas kiniškųjų apeigų klausimu, taip pat Roberto de Nobili pastangas indiškųjų apeigų klausimu.

– Viena vertus, liaudiškajam pamaldumui grėsė religinio sinkretizmo pavojus, ypač ten, kur evangelizacija liko paviršinė. Kita vertus, liaudiškasis pamaldumas tapo savarankiškesnis ir brandesnis; jis neapsiribojo tik misionierių platinamomis maldingomis praktikomis, bet kūrė kitas, labiau įsišaknijusias vietos kultūroje pamaldumo formas.

Dabartinis laikotarpis

44. Po Prancūzų revoliucijos, kurios metu siekta išrauti krikščionių tikėjimą ir atvirai rodytas priešiškumas krikščioniškajam kultui, XIX a. pastebimas žymus liturginis atgimimas.

Šį atgimimą iš anksto parengė ekleziologija, atskleidusi Bažnyčią ne tik kaip hierarchinį sambūrį, bet ir kaip Dievo tautą bei kulto vienijamą bendruomenę. Be ekleziologijos atgimimo paminėtinas ir biblinių bei patristinių studijų suklestėjimas, taip pat tokių asmenybių kaip Antonio Rosmini († 1855) ir Johnas Henry Newmanas († 1890) ekleziologinis bei ekumeninis įtakingumas. Liturginės dievogarbos atgimimo istorijoje ypatinga vieta tenka Dom Prosperui Gueranger († 1875), atkūrusiam Prancūzijoje vienuolinį gyvenimą ir įkūrusiam Solesmes abatiją. Jo liturgijos samprata persmelkta meilės Bažnyčiai ir tradicijai. Reikšdamas pagarbą Romos liturgijai, kurią jis suvokė kaip nepakeičiamą Bažnyčios vienybės elementą, jis sykiu priešinosi autochtoninėms liturgijos raiškos formoms. Dom Prospero Gueranger puoselėjamas liturginis atsinaujinimas nebuvo vien akademinis sąjūdis – tai buvo jo privalumas. Jis siekė, kad liturgija taptų visos Dievo tautos įsisavinta ir aktyvi kulto raiška.

45. XIX a. būdingas ne tik liturginis atsinaujinimas, bet ir autonomiškai besiplėtojantis liaudiškasis pamaldumas. Liturginių giesmių atgimimas sutampa su naujų populiarių giesmių sukūrimu; paplito kai kurie liturginiai veikalai, pavyzdžiui, tikintiesiems skirti dvikalbiai mišiolai, taip pat daugybė maldaknygių.

Romantizmo kultūroje naujai atrastas žmogaus religinis jausmas, imta skatinti tyrinėjimus, siekiant suvokti ir įvertinti liaudiškuosius elementus taip pat ir kulto srityje.

XIX a. pažymėtinas labai svarbus reiškinys – vietinės iš liaudies iniciatyvų kylančios kulto apraiškos, pagrįstos antgamtinio pobūdžio išskirtiniais įvykiais: stebuklais, pasirodymais. Laipsniškai jiems suteikiamas oficialus pripažinimas, vėliau bažnytinės vadovybės palankumas ir apsauga, jie įtraukiami į pačią liturgiją. Būdingas pavyzdys – įvairios piligriminės šventovės, kurios tuo pat metu tapo svarbiais atgailos ir Eucharistijos liturgijos centrais, taip pat pamaldumo Marijai vietomis.

Pažymėtina, kad XIX a. santykius tarp liturgijos, išgyvenusios atgimimo laikotarpį, ir suklestėjusio liaudiškojo pamaldumo iškraipė negatyvios įtakos: maldingosios praktikos pabrėžtinai užgoždavo liturginius veiksmus – šis reiškinys pasitaikydavo katalikiškosios reformos epochoje.

46. XX a. pradžioje popiežius šv. Pijus X (jo pontifikatas 1903–1914 m.) siūlė padaryti liturgiją artimesnę liaudžiai, ją „supopuliarinti”. Jis tvirtino, kad tikintieji gali priimti „tikrąją krikščioniškąją dvasią” tik atsigręždami į „jos pirminį ir nepakeičiamą šaltinį, kuris yra aktyvus dalyvavimas šventuosiuose slėpiniuose, taip pat viešoje ir iškilmingoje Bažnyčios maldoje” (37). Šiais žodžiais šventasis Pijus X autoritetingai patvirtino objektyvią liturgijos viršenybę visų kitų maldingumo formų atžvilgiu; negana to, jis uždraudė bet kokį liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos sumaišymą ir netiesiogiai prisidėjo prie aiškaus šių dviejų sričių apibrėžimo, atverdamas kelius tinkamam šių dalykų santykio supratimui.

Taip gimė labai reikšmingas XX a. Bažnyčiai liturginis sąjūdis, atsiradęs talkinant daugeliui savo mokytumu, maldingumu ir atsidavimu iškilių žmonių, kuriuose popiežiai atpažindavo Dvasios įkvėpimą (38). Liturginio sąjūdžio pradininkų galutinis tikslas pačia prigimtimi buvo sielovadinis (39): ugdyti tikinčiųjų pažinimą ir meilę dieviškiesiems slėpiniams ir atkurti jų suvokimą, kad tie patys slėpiniai priklauso kunigiškajai liaudžiai (plg. 1 Pt 2, 5).

Žvelgiant į liturginį sąjūdį lengva suprasti, kodėl kai kurie jo atstovai laikėsi paniekinančios nuostatos liaudiškojo pamaldumo apraiškų atžvilgiu ir laikė jas viena iš liturgijos nuosmukio priežasčių. Jie susidūrė su daugeliu iškraipymų, kilusių maldingosioms praktikoms užgožus liturgiją ar liaudiškosios kilmės kulto apraiškoms tiesiog ją pakeitus. Stengdamiesi atkurti dieviškojo kulto grynumą šie žmonės laikėsi ankstyvųjų Bažnyčios šimtmečių liturgijos idealo ir todėl radikaliai atmesdavo bet kokią liaudiškojo maldingumo formą, kilusią iš Viduramžių ar potridentinio laikotarpio.

Tačiau šitaip atmetant nebuvo reikiamai atsižvelgiama į tai, kad šios liaudiškojo pamaldumo formos, kurios dažnai būdavo patvirtintos ir rekomenduotos Bažnyčios, daug prisidėjo prie tikėjimo išlaikymo ir krikščioniškosios žinios skleidimo, palaikė tikinčiųjų dvasinį gyvenimą ir davė gausių šventumo vaisių. Tai paaiškina, kodėl popiežius Pijus XII 1947 m. lapkričio 21 d. enciklikoje Mediator Dei (40), kuria jis ėmėsi vadovauti liturginiam sąjūdžiui, pasipriešino tam atmetimui, gindamas maldingąsias praktikas, su kuriomis tam tikra prasme buvo tapatinamas pastarųjų šimtmečių katalikiškasis maldingumas.

Galiausiai Vatikano II Susirinkimo konstitucija Sacrosanctum Concilium tinkamai ir subalansuotai nustatė liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykius, paskelbdama neginčytiną šventosios liturgijos pirmenybę ir maldingųjų praktikų subordinaciją liturgijai, tuo pat metu pabrėždama tų praktikų galiojimą (41).
 

Liturgija ir liaudiškasis pamaldumas: dabartinė problematika

47. Iš ankstesnės istorinės apžvalgos tampa aišku, kad liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykis nėra tik šių dienų dalykas. Per šimtmečius šis klausimas daugelį kartų kildavo įvairiomis formomis bei pavadinimais. Dabar atėjo laikas iš istorinės patirties padaryti kai kurias išvadas, leidžiančias atsakyti į dažnai neatidėliotinus sielovados poreikius.

Istorinės įžvalgos: nesubalansuotumo priežastys

48. Istorija rodo, kad teisingas liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykis pradeda irti tuomet, kai tikinčiųjų sąmonėje išdyla esminių liturgijos vertybių suvokimas. Tarp šio reiškinio priežasčių paminėtina:

– nepakankamas arba tolydžio silpnėjantis suvokimas, kad Velykų slėpiniui tenka centrinė vieta išganymo istorijoje, o liturgija yra jo sudabartinimas. Tai neišvengiamai įvyksta, kai tikinčiųjų maldingumas nukreipiamas į kitus išganingus Kristaus gyvenimo epizodus, taip pat į Švč. Mergelę Mariją, angelus ir šventuosius, neatsižvelgiant į „vertybių hierarchiją”;

– silpnėjantis suvokimas bendrosios kunigystės, dėl kurios tikintieji gali „atnašauti dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų” (plg. 1 Pt 2, 5; Rom 12, 1), ir pagal savo luomą pilnutinai dalyvauti Bažnyčios kulte. Tai pasireiškia drauge su kitu reiškiniu: liturgijoje vyrauja dvasininkai, net ir tose liturginio šventimo dalyse, kurios nėra rezervuotos jų pašventintajai tarnystei, ir dėl to tikintieji nukreipiami į maldingas praktikas, kuriose jie jaučiasi esą aktyvūs dalyviai;

– nepakankamai suprantama liturgijai būdinga kalba – jos kalba, ženklai, simboliai, apeiginiai gestai – ir dėl to gilioji šventimo prasmė daugeliui tikinčiųjų lieka nesuvokiama. Tai tikinčiuosius gali lengvai paskatinti manyti, esą jie svetimi liturginiam veiksmui, ir patraukti į maldingas praktikas, kurių kalba labiau atitinka jų kultūrinį išsilavinimą, nes tam tikros pamaldumo formos akivaizdžiau dera su jų kasdieniu gyvenimu.

49. Kiekvienas iš šių veiksnių (kai kada jie pasireiškia drauge) suardo liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykių pusiausvyrą darydamas žalą liturgijai ir nuskurdindamas liaudiškąjį pamaldumą. Šiuos sunkumus galima įveikti nuosekliu ir įtikinamu katechetiniu bei pastoraciniu darbu.

Kita vertus, liturginis atsinaujinimas ir tikinčiųjų liturgijos suvokimo ugdymas leidžia rasti naują liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos santykį. Dera iškelti šį pozityvų faktą, kuris giliausiai atitinka krikščioniškojo maldingumo kryptį.

(Tęsinys kitame numeryje)

Nuorodos

(29) In DS 600–603.
(30) Annales Camaldulenses, IX, Venice 1773, col. 612–719.
(31) Plg. Laterano V Susirinkimas. Bulla reformationis curiae. In: Conciliorum Oecumenicorum decreta, Bologna (1991), p. 625.
(32) Decretum de sacramentis (DS 1600–1630); Decretum de ss. Eucharistia (DS  1635–1650), diskusijos dėl Decretum de sacramento paenitentiae (DS 1667–1693); De doctrina de sacramento extremae unctionis (DS 1694–1700); Docrina de communione sub utraque specie et parvulorum (DS 1725–1730); Doctrina de ss. Missae sacrificio (DS 1738–1750) , kur iš esmės dėstoma katalikiškoji doktrina apie Eucharistiją kaip auką; taip pat apie jos apeiginį celebravimą Decretum super petitione concessionis calicis (DS 1760); Doctrina de sacramento ordinis (DS 1763-1770); Doctrina de sacramento matrimonii (DS 1797-1800); Decretum de Purgatorio (DS 1820); Decretum de invocatione, veneratione, et reliquiis Sanctorum, et sacris imaginibus (DS 1821–1825), kuris plačiai taikomas liaudiškajam pamaldumui.
(33) In: Conciliorum Oecumenicorum Decreta, cit., p. 784–96.
(34) Pijus V paskelbė Brevarium Romanum ex decreto SS. Concilii restitutum 1568 m. liepos 9 d. bule Quod a nobis; Missale Romanum ex decreto sacrosancti Concilii tridentini restitutum – 1570 m. liepos 14 d. bule Quo primum tempore; Paulius V numatė liturginių knygų reformą 1614 m. birželio 16 d. apaštališkuoju laišku Apostolicae Sedi skelbdamas apeigyną Rituale Romanum.
(35) Popiežius Sikstas V 1588 m. sausio 22 d. apaštališkąja konstitucija Immensa aeterni Dei įkūrė Šventąją apeigų kongregaciją (Sacra Congregatio Rituum)
(36) Bulėje, kuria paskelbiama apie mišiolą Missale Romanum, aiškiai nurodoma, kad Apaštalų Sosto įpareigoti ekspertai „ad pristinam Missale ipsum sanctorum Patrum normam ac ritum restituerunt”.
(37) Motu proprio „Tra le sollecitudini” (1903 11 22).
(38) Plg. Pijus XII. Kalba I Tarptautinio pastoracinio liturgijos kongreso dalyviams (1956 09 22): AAS 48 (1956) 71; Plg. SC, 43.
(40) Tarp asmenų, įtrauktų į šį judėjimą, ypač minėtini Lambert Beauduin (†1960), Odo Casel († 1948), Pius Parsch († 1954), Bernard Botte († 1960), Romano Guardini († 1968), Josef A. Jungmann († 1975), Cipriano Vagaggini († 1999), Aime-Georges Martimort († 2000).
(40) In AAS 39 (1947), 521–600.
(41) Plg. SC, 7, 10, 13.

© „Bažnyčios žinios“