„Lietuvos ryto“ šeštadienio numeryje (2003 06 21) išspausdintas L. Lavaste straipsnis „Kunigų nuodėmės – už tylos ir melo sienų“ sukrėtė ne vieną žmogų, pasaulietį ir dvasininką, paliko daug aitraus kartėlio mūsų, ganytojų, širdyse. Pasijutome panašiai, kaip anuomet, sovietmečio persekiojimo metais, pažiūrėję „dokumentinį“ filmą „Kas jūs, kunige Svarinskai?“ Straipsnyje paminant etiką, paniekinant tradicinę pagarbą mirusiems ir jų artimiesiems, kalbama apie nusižudžiusį kunigą, o kitas, sergantis dvasininkas, vaizduojamas kaip seksualinio priekabiavimo auka. Rašiniu peršama mintis, kad už kunigų seminarijų sienų daromi nebaudžiami nusikaltimai.

Publikacija iliustruota Vilniaus ir Kauno arkivyskupų nuotraukomis, tačiau nei į šiuos, nei į kitus tekste minimus Bažnyčios ar Seminarijos vadovus žurnalistė paaiškinimų, komentarų nesikreipė. Korektiška, ypač tiriamoji, žurnalistika neįsivaizduojama, jei neišklausomos visos pusės, ignoruojami kurie nors svarbūs informacijos šaltiniai. Nesikreipta nei į psichiatrijos, kriminalistikos, bažnytinio gyvenimo ekspertus, nors tokios apimties ir „užmojo“ rašiniai vargiai gali būti grindžiami vien žurnalistiniais samprotavimais. Pagaliau tęsiama prasta, posovietinės lietuvių žurnalistikos tradicija remtis mintimis tų kunigų, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių atimta teisė eiti anksčiau turėtas pareigas, taigi jie vargiai gali būti laikomi nesuinteresuotais autoritetais. Visa tai leidžia teigti, kad straipsnis klaidina žmones, ir raginti išklausyti mūsų argumentus.

Homoseksualūs veiksmai, o ypač pedofilija bei seksualinis priekabiavimas, naudojantis tarnybine ar kokia kita priklausomybe, yra sunki nuodėmė ir labai skaudi žmogiškoji bei visuomeninė problema. Ji tampa ypač aktuali, kai paliečia dvasininkiją, kurios elgesys ir asmeninis įsipareigojimas skelbiamiems moralės principams visuomenės bei žiniasklaidos stebimas it pro padidinamąjį stiklą. Bažnyčios vadovai visada stengėsi pastebėti ir išrauti šios nuodėmės piktžolės ankstyviausius daigus, niekuomet neneigė jos pavojaus svarbumo. Pavyzdžiui, pernai, atsiliepiant į Šventojo Tėvo raginimą, visose Lietuvos vyskupijose vienas kunigų susirinkimas buvo specialiai skirtas homoseksualumui ir pedofilijai – apie tai pranešta „Bažnyčios žiniose“ ir kitoje katalikiškoje spaudoje. O kunigų privataus gyvenimo, moralinio atsparumo, tinkamo klierikų ugdymo klausimai yra vyskupų konferencijos, kunigų seminarijų rektorių susirinkimų, dvasininkų rekolekcijų nuolatinės temos. Pagaliau kunigų suspendavimai, nereti klierikų atleidimai iš seminarijų, dėstytojų kaita yra, manytume, pakankamas liudijimas, kokie nepagrįsti tiesioginiai ar tik numanomi kaltinimai, esą Bažnyčios vyresnybė pro pirštus žiūri į iškylančias problemas. Lygiai nepagrįstas pasipuikavimas, kad tik žiniasklaidos dėka kovojama su dvasininkijos gyvenimo negerovėmis.

Dar klaidingesnė šešėliu metama prielaida, kad vienas ar kitas seminarijos vadovas, darbuotojas buvo pakeistas gresiant seksualinio priekabiavimo skandalui – ir kunigų perkėlimams, ir klierikų atleidimams būna pačių įvairiausių priežasčių, kurių didžioji dalis nėra susijusi su nuodėme ar nusikaltimu. Tai pasakytina, pavyzdžiui, ir apie straipsnyje įvardytą kunigą Algį Baniulį. Pateikiame tik vieną konkretų pavyzdį, nes išsklaidyti visus gausius publikacijos metamus įtarimus ir šmeižtus, prireiktų daugelio puslapių. Viskas joje taip supinta, kad beveik neįmanoma atskirti, kas ir kokiu mastu kaltas, o kas nepagrįstai įtariamas.

Lietuva po ilgų priespaudos dešimtmečių dvasiškai keliasi labai sunkiai. Klesti nusikaltimai, garbinami pinigai ir kūniški malonumai. Nedrįstame plačiau samprotauti apie asmenis ir grupes, kurios suinteresuotos Lietuvos moraliniu žlugdymu, tačiau dažnas Bažnyčios bandymas padėti visuomenei išlaikyti moralinius pagrindus susiduria su aiškiai matomu, nors sunkiai suprantamu pasipriešinimu. Mes pripažįstame ir apgailestaujame, kad Bažnyčios nariai – kunigai, vienuoliai, pasauliečiai – būdami savo laiko vaikai, nuolat besigrumiantys, kaip ir visi žmonės, už gėrio pergalę asmeniniame gyvenime, kartais pralaimi. Mes jaučiame atsakomybę, kad, mokydami kitus, patys būtume geri Dievo ir prigimtinės doros liudytojai. Tačiau baltais siūlais siūti užsipuolimai prieš Bažnyčią negali pasitarnauti gėriui ir tiesai, kurių, atrodo, turėtų siekti ir dvasininkija, ir žiniasklaida. Vargu ar pastangos įgelti, pasėti įtarumą, skleisti sąmokslo idėją padės išspręsti ir kitą, tik žiniasklaidą kamuojantį rūpestį – pakelti spaudos tiražus, nes vienus bulvariniai rašiniai patraukia, o kitus galutinai įtikina rinktis solidesnį informacijos šaltinį.

Vyskupai tikrai pasiruošę užkirsti kelią galimiems nusikaltimams, tačiau kaip pasaulietinė valdžia bejėgė ką nors padaryti, jei žmonės vengia geranoriškai bendradarbiauti, taip ir Bažnyčios vadovai nebūna pajėgūs laiku įsikišti, jei nedoro kunigų elgesio aukos bijo paliudyti gėdingų faktų tikrumą. Labai apgailestaujame, bet tokio paliudijimo dažniausiai pasigendame, ir tuomet žiniasklaidos švaistymasis priekaištais bei kaltinimais lieka beprasmis ir destruktyvus. Norom nenorom kyla klausimas, kodėl straipsnis, peršantis šmeižikišką mintį, kad Lietuvos kunigų seminarijos yra pedofilų bei homoseksualų ugdytojos, pasirodė tuo metu, kai jaunuoliai rengiasi į jas stoti. Peršasi įtarimas, kam naudinga eskaluoti abejones dvasininkijos morale, kai Bažnyčios vadovai aiškiai ir tvirtai pasipriešino žmogaus gyvybę, orumą bei prigimtinę dorą niekinantiems įstatymų projektams.

Kviečiame ne tik „Lietuvos rytą“, bet ir visą šalies žiniasklaidą geranoriškai bendradarbiauti, idant bet kokiam blogiui neliktų vietos tiek Bažnyčioje, tiek visuomenėje.
 

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Lietuvos Vyskupų Konferencijospirmininkas
 

Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS
Lietuvos Vyskupų Konferencijos vicepirmininkas

© „Bažnyčios žinios“