14 eilinis sekmadienis (B)
Ez 2, 2–5; 2 Kor 12, 7–10; Mk 6, 1–6

Šiandienos skaitinių tema yra pranašo dalia ir jo tykantys pavojai. Pranašas, paprastai skelbdamas nepopuliarius dalykus, susilaukia nepalankios, net priešiškos klausytojų reakcijos. Jis ne pats pasirenka tokią dalią: pranašą į tarnystę pašaukia Viešpats.

Pirmajame skaitinyje vaizduojamas pranašo Ezekielio pašaukimas. Ankstesnėse, neįtrauktose į šį skaitinį eilutėse perteiktas regėjimas, kaip Dievas apleidžia Jeruzalę ir šventyklą. Tai įspėjimas, kad netrukus Judo karalystė žlugs. Iš tiesų tai įvyko 587 m. prieš Kristų. Pranašas sako, kad į jį „įėjo dvasia”, vadinasi, jam suteikiama ypatinga galia girdėti Dievo žodį ir perteikti jį kitiems. Tai rodo ypatingą pranašo užduoties sunkumą. Skelbiant būsimą pražūtį reikia įtikinančios dvasios galybės, nes pranašo klausytojai – kietaširdžiai ir maištingi. Nors Dievo žodis veikia galingai, jis neprievartauja žmonių, bet palieka jiems laisvą valią. Ta galia pasireiškia tuo, kad maištingi žmonės pripažįsta jį esant Dievo žodžiu. Jie suvokia susidūrę su pranašu ir gali pasirinkti.

Ne mažiau pavojinga buvo ir apaštalo Pauliaus tarnystė. Laiške korintiečiams jis pasakoja apie ypatingus apreiškimus, tačiau dėl apreiškimų jo gyvenimas netapo lengvesnis ar patogesnis. Apaštalas nuolat kentėjo „kūno dieglį”. Įvairiai aiškinama, kad yra  šis „dieglys”, tačiau viena aišku – tai buvo nuolankumą diegiantis išbandymas. Šiuo atžvilgiu Paulius panašus į Ezekielį: ir pastarąjį beveik visą gyvenimą lydėjo fizinė ar psichinė negalia, kai kas spėlioja, kad tai buvo epilepsija. Tačiau abiem atvejais – tiek Pauliaus, tiek Ezekielio gyvenime – per negalią pasireiškė Dievo galybė: „‘Galybė geriausiai pasireiškia silpnume’. Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje”. Toks teiginys grindžiamas ne racionaliais samprotavimais, bet tikėjimu. Tik tikėjimo žmogus gali priimti ir išreikšti tokią tiesą. Štai pranašų didybė: jie priėmė gyvenimo kelyje pasitaikančius pavojus kaip progas Dievo galybei pasireikšti per žmogiškąjį silpnumą.

Morkaus evangelijos skaitinyje pakartojama ta pati pamoka. Pranašo Jėzaus negirdi jo tautiečiai. Žmonių nuostaba perauga į piktinimąsi: „jie piktinosi juo”. Jėzus paskelbia dar vieną pranašo dalią apibendrinantį bruožą: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose”. Kiek anksčiau Morkaus evangelijoje skaitėme, kaip Jėzaus artimieji bergždžiai stengėsi atvesti jį į „normalų” kelią (Mk 3, 21). Dabar Jėzus su savo mokiniais – naująja šeima – grįžta į Nazaretą. Evangelistas Lukas žymiai spalvingiau aprašo sceną sinagogoje per šabą (Lk 4, 16–22). Žmonės buvo apimti begalinės nuostabos. Tiesiog neįtikėtina, kaip šis jų akyse užaugęs vyras su išmanymu aiškina pranašus. Jis tvirtai sako: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai” (Lk 4, 21). Gluminanti yra ir iš jo sklindanti gydymo galia. Savaime kyla klausimas: iš kur jam visa tai? Marija su Juozapu, žinoma, niekam nepasakojo apie nepaprastas kūdikio prasidėjimo aplinkybes ir įvykius jam gimus Betliejuje: žmonės būtų apšaukę juos svaičiotojais. Nazareto gyventojai neranda jokio natūralaus šių įstabių reiškinių paaiškinimo. Tad tikintys izraelitai turėjo pripažinti Dievo įsikišimą. Gal Viešpats pašaukė šį vyrą būti pranašu? Tačiau argi pranašas gali kilti iš mažučio Nazareto Galilėjoje? Juk fariziejai Nikodemui sakė: „Patyrinėk ir pamatysi, kad joks pranašas nebuvo kilęs iš Galilėjos” (Jn 7, 52).

Jėzus stebisi žmonių netikėjimu – jie negali žengti tikėjimo žingsnio nuo to, kas natūraliai nepaaiškinama, į tai, kas dieviška. Juk ši tauta turi Dievą, kuris jai pats apsireiškė, kalbėjo per protėvius ir pranašus. Nazareto gyventojų netikėjimas negali peržengti slenksčio. Jie negali patikėti, jog Dievas ir dabar gali apreikšti savo valią.

Vienas iš netikėjimo argumentų – čia pat gyvenantys, visiems pažįstami Jėzaus „broliai ir seserys”. Mes, katalikai, tikime, kad Marija ir Juozapas neturėjo kitų įpėdinių. Kartais katalikus trikdo tai, kad protestantiškųjų konfesijų krikščionys, remdamiesi ta pačia Biblija, kalba apie biologinius Jėzaus brolius bei seseris. Kai kurie savo tikėjimą grindžia pažodžiui cituodami Naująjį Testamentą. Visuotinai pripažįstama, kad Naujajame Testamente broliai bei seserys reiškia ir kitokius giminystės ryšius, pavyzdžiui, pusbrolių bei pusseserių. Vien iš tekstų neįmanoma įrodyti, jog turima omenyje tik artimiausia biologinė brolių bei seserų giminystė. Evangelistas Morkus ir apaštalas Paulius rašydami veikiausiai nežinojo apie tuos įvykius, kuriuos atpasakoja Matas ir Lukas pirmuose savo evangelijų skyriuose. Evangelistui Morkui rūpi ne tiek Jėzaus kilmė bei šeima, jam svarbu perteikti tikėjimo tiesą apie dieviškąją Jėzaus sūnystę. Tik įtikėję Jėzų – Dievo Sūnų tikintieji tampa pasirengę priimti žinią apie ypatingą jo gimimą. Tuomet ši žinia tik patvirtina mūsų tikėjimą.

Kai kas jau pačiame žmogaus lytiškume įžvelgia netyrumą ir, priešingai, kūniškoje nekaltybėje mato esminį šventumo patvirtinimą. Kas norėtų nuginčyti prigimtinių Jėzaus brolių bei seserų buvimą remdamasis vien tokia samprata,  argumentacijai pasirintų netinkamus akcentus. Į Jėzaus įsikūnijimą turime žvelgti kaip į unikalų įvykį – Šventosios Dvasios nužengimą Mergelei Marijai ištarus „Tebūnie”. Tikėjimas leidžia mums priimti ypatingus išganymo istorijos įvykius, pranokstančius įprastinę tvarką ir prigimties plotmę.

© „Bažnyčios žinios“