15 eilinis sekmadienis (B)
Am 7, 12–15; Ef 1, 3–14; Mk 6, 7–13

Užsienio šalių ambasadoriai dažnai gerbiami labiau negu savo šalies piliečiai. Pagarba ambasadoriui reiškia pagarbą šaliai, kuriai jis atstovauja. Žmonijos istorijoje nuo seno įsitvirtino įgalioto pasiuntinio sąvoka. Kiekvienai politinei ar socialinei struktūrai kas nors atstovauja. Tautai ar kitai didelei žmonių grupei dažnai tiesiog neįmanoma pareikšti savo valią, jei nėra jai atstovaujančių asmenų. Nuostabu, kad Dievas pasinaudojo šia žmonių bendruomenės savybe. Dievas, kaip visagalis Kūrėjas, galėtų tiesiogiai apreikšti save kiekvieno žmogaus sielai. Jis galėtų bendrauti su kiekvienu žmogumi asmeniškai be tarpininkų ar pasiuntinių. Nuostabu, kad jis pasirinko kitą kelią. Dievas pasiuntė mums vienatinį savo Sūnų Jėzų Kristų kaip vienintelį ambasadorių. Tačiau Dieviškasis Pasiuntinys nepanaikina kitų tarpininkų, pasiuntinių, apaštalų reikalingumo. Apaštalas Jėzus (plg. Žyd 3, 1) ypač išaukština apaštališkąją tarnystę. Jėzus parodo, ką reiškia būti apaštalu: „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs” (Mt 10, 40). Graikų kalboje pasiuntimo veiksmą galima išreikšti trimis žodžiais. Tačiau tik vienas jų (kaip tik iš šio žodžio šaknies sudarytas žodis „apaštalas”) nusako ne tik patį siuntimo veiksmą, bet taip pat siuntėjo ir pasiųstojo santykį. „Apaštalas” iš tikrųjų reprezentuoja siuntėją, veikia siuntėjo galia.

Taip pat įdomu, kad sąvoka „apaštalas” retai pasitaiko kituose šaltiniuose, išskyrus Bibliją. Didysis graikų istorikas Herodotas vartoja šį žodį tik du kartus, o žydų istorikas Juozapas Flavijus, gyvenęs Jėzaus laikais, – tik vieną kartą. Atsižvelgiant į tai, svarbu, kad Naujajame Testamente ši sąvoka randama 81 kartą. Ankstyvoji Bažnyčia jautė poreikį šią tarnystę nusakyti vienareikšme sąvoka. Krikščionis apaštalas unikalus tuo, kad jis yra „Jėzaus siųstasis”.

Nenuostabu, kad evangelijose tiek daug reikšmės teikiama dvylikos apaštalų misijai. Šiandienos evangelijos skaitinyje aprašoma, kaip Jėzus išsiunčia Dvylika. Pabrėžiama, kad apaštalas atstovauja Jėzui ir vykdo jo galią, o pačios misijos detalės yra ne taip svarbios.

Skaitinys iš Amoso knygos sustiprina apaštalo įvaizdį. Amosas buvo Senojo Testamento „apaštalas”. Jis tai pabrėžia net savo pranašiškąja tarnyste. Jo suvokimas, kad yra Dievo pasiųstasis, svarbesnis už jo žodžius. Amoso pranašavimas nuskamba ypač įtaigiai, žinant, kad Dievas pasiuntė jį iš pietinės Judo karalystės į šiaurinę Izraelio karalystę. Kunigas Amazjas liepė jam grįžti į savo šalį „užsidirbti duoną”, tačiau Amosas laikėsi savo. Jis negalėjo kitaip, nes jautėsi pasiųstas paties Dievo. Krikščionių bendruomenėje kai kuriems taip pat tenka ypatinga Jėzaus misija. Šiems Bažnyčios žmonėms tenka didžiulė atsakomybė, tačiau jiems taip pat laiduojama ir malonė.

Dvylika jau kuris laikas buvo drauge su Jėzumi, matė jo padarytus stebuklus, stebėjo išgydymus, dalyvavo išvarant piktąsias dvasias, klausėsi pamokslų. Šiandien jie jau pasirengę apaštalauti: „Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du”. Šiame skaitinyje verta atkreipti dėmesį į iš pažiūros akivaizdų dalyką – tai, kad pakviečia ir siunčia būtent Jėzus. Pranašas Amosas, atsakydamas Amazjui, pabrėžė, jog jo pašaukimas pranašauti nėra nei paveldėtas, nei susijęs su išsilavinimu ar profesija. Amosas  yra kerdžius ir šilkmedžio vaisių brandintojas. Tačiau Dievas „pagavo” jį, atitraukė nuo įprastų darbų ir liepė būti pranašu. Panašiai ir Evangelijos apaštalai buvo vienas po kito pakviesti palikti ankstesnę gyvenseną ir sekti Jėzumi.

Prieš pasiųsdamas apaštalus Jėzus „davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms”. Po to pamokė, ką reikia su savimi pasiimti ir ką palikti. Mokiniams nurodoma, kaip rengtis ir kaip atsiliepti į svetingumą. Tačiau Jėzus jiems nepateikia kokio nors sėkmingos veiklos recepto, garantuojančio, kad klausytojai priims skelbiamą žinią. Jėzaus nurodymai turi padėti apaštalams pirmiausia patiems suvokti Karalystės ženklus. Jiems nereikia kurti Karalystės ar ją apsakyti. Pats Jėzus paskelbė: „Dievo karalystė čia pat” (Mk 1, 15). Apaštalai turi tik dėmesingai stebėti Dievo karalystės ženklus. Todėl jie išlaisvinami nuo pragyvenimo ir buities saugumo rūpesčių. Jie neapginkluojami doktrinos sistema, iškalbos ar įtikinėjimo priemonėmis.

Liudytojas ir propagandistas labai skiriasi. Liudytojas yra ištikimas ir pati ištikimybė iškalbingai byloja. Propagandistas stengiasi įtikinti kitus savo skelbiamomis idėjomis. Jis siekia sužavėti, o ne tarnauti Viešpačiui. Įžvalga apie liudijimo poveikį gali paaiškinti iš pažiūros keistai skambantį Jėzaus liepimą „nusikratyti nuo kojų dulkes”. Paklauskime savęs, ar kartais noras įtikinėti kitus, beveik jėga primetant argumentus, nereiškia mūsų pačių netikrumo...

Mokiniai pakluso Jėzaus pamokymams. Jie neaiškino, kad yra Dievo karystė, nepasakojo tų privalumų, kurie laukia įtikėjusiųjų. Nekalbėjo apie visos žmonijos pažangą. Apaštalai tiesiog „ragino atsiversti”. Jie kvietė  žmones sudaryti savo širdyje reikiamas sąlygas Karalystei priimti. Jie tiesiog kartoja pirmuosius Jėzaus skelbimo žodžius. Tik po to pasirodo Karalystės ženklai: jie „išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė”.

© „Bažnyčios žinios“