16 eilinis sekmadienis (B)
Jer 23, 1–6; Ef 2, 13–18; Mk 6, 30–34
 
Šį sekmadienį evangelistas Morkus parodo mums Jėzų, apsuptą didžiulės minios. Minia kelia gailestį, nes atrodo „tarsi
avys be piemens”. Ši Jėzaus užuojatos sulaukusi minia yra visų laikų pasaulio įvaizdis. Jis tinka ir pranašo Jeremijo laikams
– ką tik skaitėme jo žodžius apie išblaškytas kaimenės avis, – ir mūsų dienoms. Ar tai reiškia, kad pasaulyje vyrauja
anarchija? Įtakingi valdovai sugebėdavo įkurti imperijas su galinga valdymo struktūra. Jeremijo lūpomis Dievas sako ne
tai, kad žmonės apskritai nevaldomi – juos valdo blogi vadovai. Tradiciškai tautų karaliai vaizduojami kaip ganytojai. Tie
netikę ganytojai negarantuoja savo žmonėms nei saugumo, nei teisybės. Savo ruožtu žmonės, Viešpaties avys, išgyvena
baimę ir susiskaldymą. Svarbu pastebėti, kad kaimenės ir ganytojo įvaizdyje svarbiausias veikėjas yra ne avys. Šis įvaizdis
neturėtų prasmės be dieviškojo Ganytojo. Šis įvaizdis keičiasi ne dėl atnaujintos kaimenės, bet dėl netikusių ganytojų
vieton ateinančio naujo Ganytojo. Jei mes, tikintieji, esame lyginami su avimis, tai nereiškia, kad esame neprotingi,
rupšnojantys žolę gyvulėliai. Šis įvaizdis pirmiausia byloja apie Dievą, o ne apie mus. Nors vergo įvaizdis skamba
menkinančiai, apaštalas Paulius nedvejodamas vadina save Jėzaus vergu.

Tai, kas pranašo Jeremijo pasakyta apie Dievo tautą, galioja visam pasauliui. Pasaulyje vyrauja baimė, susiskaldymas,
konfliktai. Į šį pasaulį Viešpats atėjo atnešti taikos. Pasak apaštalo Pauliaus, pirmiausia Jėzaus atneštas sutaikinimas
skiriamas „tiems, kurie yra arti”, tai yra izraelitams. Jėzuje Dievas tampa dar artimesnis tai tautai, su kuria jį nuo seno siejo
Sandoros ryšiai. Izraelitai, buvę artimi Dievui per Sandorą, nutolo nuo jo dėl neištikimybės. Negana to, suvokdami savo
išrinktumą, jie su panieka žvelgė į pagonis, matydami juose ne brolius, bet niekingus priešus. Anot apaštalo Pauliaus, tarp
žydų ir pagonių iškilo neapykantos siena dėl netinkamo Mozės įstatymo supratimo. Jėzus atėjo sugriauti tos sienos,
vienydamas „tuos, kurie buvo toli”, su tais, „kurie buvo arti”.

Jėzus atnešė sutaikinimą į baimės ir susiskaldymo plėšomą pasaulį. Priėmę Jėzaus atneštą ramybę privalome ją perduoti
kitiems. Mes, krikščionys, jaučiamės esą „arti” Viešpaties, todėl turime nešti sutaikinimo žinią kitiems, kurie jaučiasi esą
„toli”. Mes, krikščionys, esami privilegijuoti Dievo dovanomis. Tačiau mums taip pat gresia pavojus užsisklęsti nuo kitų ir
mėgautis patogia ramybe. Tačiau Jėzus atnešė kitokią ramybę.

Praėjusio sekmadienio evangelijoje klausėmės Jėzaus pamokymų išvykstantiems apaštalauti mokiniams. Šiandien
„apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę”. Deja, evangelistas Morkus neperteikia jų
pasakojimo turinio ir Jėzaus pastabų. Viena aišku, Jėzus mato jų nuovargį ir liepia pailsėti. Tačiau jiems išplaukus į
nuošalią vietą, žmonės tai pastebėjo ir „net pralenkė mokinius”. Evangelistas neperteikia Jėzus žodžių, bet nupasakoja jo
elgesį, ir tai taip pat yra stiprus pamokymas. Jėzus neatstumia suvargusių, ieškančių pagalbos žmonių: „Jam pagailo
žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens”.  Jėzus elgiasi su žmonėmis pagal Jeremijo pranašystę. Jis surenka nedorų
ganytojų išblaškytą kaimenę ir grąžina ją į ganyklą.

Kas tie blogieji ganytojai? Gal žydų vyresnieji, fariziejai ir Rašto aiškintojai, pasinaudoję savo padėtimi ir privilegijomis.
Gal tai tiesiog žmonės, apdovanoti ypatingais gabumais, kuriais galėtų pasitarnauti visuomenės labui, tačiau jie naudojasi
savo padėtimi ir gebėjimais išnaudodami kitus. Pamąstę visi galėtume rasti sritį, kurioje esame tie pranašo Jeremijo
peikiami netikę ganytojai.

Šiuo laiku daugelis žmonių atostogauja. Kiekvienas pasirenka atostogas pagal pomėgius ir piniginę. Tolimos kelionės,
egzotiška gamta, daugybė įspūdžių – visa tai gali puikiai atgaivinti jėgas naujam darbui. Tačiau neretai pastebime, kad vos
iš atostogų grįžę žmonės tebėra tokie pat dirglūs, skundžiasi vidine tuštuma ir išsekimu. Šio sekmadienio evangelijoje
galime įžvelgti ir praktinį patarimą. Poilsis turi apimti ir mūsų sielos gelmes, atnaujinti esmines gyvenimo nuostatas. Jėzus
siūlo apaštalams vykti į nuošalią vietą, į tylą. Tyla – tai ne vien išorinio triukšmo nebuvimas. Nurimus vidiniam erzeliui,
pajuntame buvimo pilnatvę ir naują gyvenimo skonį. Krikščionims taip pat reikia atostogų!

© „Bažnyčios žinios“