Kun. Algio Baniulio SJ atsiliepimas

2003 m. birželio 21 d. „Lietuvos ryto“ vedamajame „Kunigų nuodėmės – už tylos ir melo sienų“ pateikti faktai nėra tikslūs ir netgi melagingi. Negaliu kalbėti apie visus dalykus, tapčiau noriu paneigti melagingą informaciją ir man, Algiui Baniuliui, mestus kaltinimus.

Pirmoji netiesa. Rašoma, kad 1993 m. balandžio mėn. Kauno kunigų seminariją sukrėtė skandalas ir klierikai kreipėsi į kardinolo V. Sladkevičiaus sekretorių Alfonsą Bulotą. Iš tiesų skandalas kilo ne 1993 balandį, bet 1992 m. gruodžio mėnesį. Klierikai tada kreipėsi į tuometinį rektorių kun. Algį Baniulį SJ. Apie priekabiavimo faktą pranešiau Kauno arkivyskupui kardinolui V. Sladkevičiui. Kardinolas įspėjo nusikaltusį asmenį, kuris po mokslų metų pabaigos buvo atleistas. Tuo mano misija ir baigėsi.

Antroji netiesa, kad po klierikų skundo buvo iškeltas seminarijos rektorius A. Baniulis. Ne dėl skundo ar klierikų tvirkinimo 1993 m. buvau iškeltas iš seminarijos į Klaipėdą, o Lietuvos jėzuitų provincijolui prašant kardinolo. Tuo metu jėzuitų aptarnaujamoje ir statomoje bažnyčioje buvo likę du senyvo amžiaus kunigai ir jiems reikėjo pagalbos. 1993 m. birželio 3 d. Kauno arkivyskupijos kurijos rašte Nr. 144 kun. Algiui Baniuliui SJ rašoma: „Atsižvelgiant į Lietuvos Jėzuitų provincijolo prašymą, atleidžiu Jus iš Tarpdiecezinės Kauno kunigų seminarijos Rektoriaus pareigų, kad galėtumėte darbuotis Telšių vyskupijoje. Nuoširdžiai dėkoju už moralinės teologijos dėstymą ir ypač už vadovavimą Kauno Kunigų Seminarijai. Telaimina Jus Dievas naujose pareigose“. Pasirašo Kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Trečioji netiesa, kad auklėtiniai kasdien rašinėdavo necenzūrinius žodžius ant sienų, kuriuos personalas turėdavo uždažyti. Kai kurias sienas darbuotojams tekdavo perdažyti gal kas dveji metai, bet ne dėl prirašinėtų necenzūrinių žodžių, o dėl drėgmės ir dėl to apsilupusių dažų.

Ketvirtoji netiesa yra šmeižtas apie glamones ant rektoriaus sofos. Būdamas rektoriumi, atėjusius klierikus priimdavau rektoriaus kabinete, prie stalo. Klierikus pagal nustatytą tvarką kviesdavausi kelis kartus per metus ir buvo nustatytas laikas kiekvienam kursui. Esant labai trumpam klausimui jį išspręsdavome koridoriuje. Su klierikais savo kambaryje nesu žiūrėjęs televizoriaus.

Šis straipsnis skaudžiai sužeidė ne tik mane, bet ir mano artimuosius bei visus tikinčiuosius, kuriems su meile stengiausi tarnauti Panevėžyje, Pakruojyje, Kaune, Klaipėdoje, o šiuo metu Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniaus pedagoginiame universitete ir Šv. Kazimiero bažnyčioje. Neneigiu, kad Bažnyčioje yra skaudulių. Jų yra ir juos reikia gydyti, reikia visų mūsų pastangų bei maldų, tačiau visų kunigų apipylimas purvu ir nepagrįsti kaltinimai bei įtarinėjimai prie to tikrai neprisideda. Visus kviečiu maldai už žurnalistus, kunigus, klierikus ir už naujus pašaukimus į dvasinį luomą.

Kun. Algis Baniulis SJ
Buvęs Kauno kunigų seminarijos rektorius

Vilnius, 2003 06 24
 

Vilkaviškio kurijos atsiliepimas

Daug žmonių pasiekė birželio 21 d. „Lietuvos ryte“ publikuotas L. Lavaste straipsnis „Kunigų nuodėmės – už tylos ir melo sienų“ ar jo atgarsiai, pasėdami nerimą, abejones, pasipiktinimą.

Ieškant tiesos, būtina išklausyti ir antrąją pusę. Birželio 26 d. tas pats laikraštis įdėjo Lietuvos Vyskupų Konferencijos atsakymą. Internete galima rasti daugiau atsiliepimų į šį straipsnį: tai buvusio Kauno kunigų seminarijos rektoriaus kun. A. Baniulio SJ pastabos apie iškeltus netikslius ar melagingus faktus, korespondento B. Bradley laiškas „Lietuvos ryto“ redaktoriui ir žurnalistei L. Lavaste (www.skrynia.lt), Kauno arkivyskupijos antrojo sinodo Dvasininkų gyvenimo komisijos komentaras apie šiandienę Kauno kunigų seminarijos padėtį (http://kaunas.lcn.lt).

Dalis L. Lavaste straipsnio liečia ir Vilkaviškio vyskupiją, todėl norime nors trumpai atkreipti dėmesį į du dalykus: kunigų seminariją Marijampolėje ir kun. J. Depšio tragiškos mirties aplinkybes. Tikimės, jog prabėgusi savaitė leido kiek atslūgti pirmoms emocijoms, kad būtų galima ramiau ir objektyviau vertinti publikacijoje išsakytas mintis.

Straipsnis tiesiogiai nekalba apie Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminariją, tačiau įtaigojama apibendrinanti išvada, kad „už pasauliečiams neįveikiamų kunigų seminarijų sienų“ yra demoralizuojami jauni žmonės, o su bandančiais pasipriešinti – susidorojama.

Tuo tarpu seminarijos siekia ugdyti brandžius kunigus, kuriuose harmoningai derėtų tikėjimas ir gyvenimas, žodžiai ir darbai. Tiek ugdytojai, tiek auklėtiniai yra už tai atsakingi prieš Dievą, savo sąžinę, Bažnyčią ir visuomenę. Seminarijos dienotvarkėje ir ugdymo principuose nėra nieko slapto, rengiamos atvirų durų dienos kaip ir kitose mokymo įstaigose. Tiesa, seminarijos negali būti kokiu nors „Akvariumu“, kuriame žaidžiamas „realybės šou“, tačiau toleruoti amoralų elgesį yra visiškai priešinga jų esmei. Ypač tai norisi visiškai atsakingai pabrėžti šiomis dienomis, kai seminarijose vyksta naujų kandidatų priėmimas.

Sunku spręsti apie žurnalistės intenciją, paviešinant kun. J. Depšio mirties detales. Ne luomo ar munduro garbė, bet elementarus žmoniškumas tokiais atvejais skatina tylia pagarba apglėbti artimųjų skausmą ir paties velionio atminimą, nesvarbu, ar tai būtų kunigas, ar pasaulietis. Taip pat sunku suvokti, kodėl L. Lavaste kun. J. Depšio mirties priežastį detalizuoja tarsi remdamasi Šakių rajono vyriausiojo prokuroro R. Vasiliausko žodžiais, kai tuo tarpu pats prokuroras tvirtai pareiškia, kad toks teiginys „visiškai neatitinka logikos ir tokių žodžių samplaika jokiu būdu nebuvo įvardyta“, o „klebono mirties priežastis – mechaninė asfikcija, suspaudus kaklą kilpa“ („Valsčius“, 2003 06 24, Nr. 49 (1117), p. 2).

Kalbėti apie netyčinę ar smurtinę kun. J. Depšio mirtį tyrimo rezultatai neduoda jokio pagrindo.

L. Lavaste teigia, kad buvo paminta mirusio kunigo valia, ir remiasi metai prieš mirtį parašytu jo testamentu. Užklijuoti kunigų testamentai yra laikomi kurijoje ir atplėšiami tik po jų mirties. Kun. J. Depšys savo testamentą atsiėmė maždaug trys mėnesiai prieš mirtį, norėdamas jį pataisyti, tačiau naujo testamento į kuriją taip ir nepristatė.

Šiuo kreipimusi paliečiame tik konkrečiai su mūsų vyskupija susijusius dalykus, tuo papildydami pirmiau minėtus ankstesnius atsiliepimus į straipsnio teiginius. Geranoriškai priimame kiekvieną kritiką, tačiau negalime tylėti, kai pateikiami netikslūs ar neteisingi faktai. Manome, kad tiesos iškraipymas nepasitarnauja gėrio atkūrimui ir kompromituoja pačius geriausius norus, griauna pasitikėjimą. Tuo pačiu kviečiame visus žmones nelikti abejingus įvairių blogio apraiškų akivaizdoje, bet rūpestingai ieškoti veiksmingų pagalbos žmogui priemonių, kad mūsų gyvenime vis labiau susijungtų meilė ir tiesa.

Vilkaviškio vyskupijos kurija
 

Kauno arkivyskupijos antrojo sinodo Dvasininkų gyvenimo komisijos atsiliepimas

„Lietuvos ryte” pasirodęs L. Lavastės straipsnis „Kunigų nuodėmės – už tylos ir melo sienų” negalėjo palikti abejingo nei pasauliečio, nei dvasininko, juolab žmonių, kurie dirba ir mokosi Kauno kunigų seminarijoje. Tekstas jau iš pat pradžių „kerta” autorės pasirinkto pašnekovo teiginiais: „Kunigų seminarijos yra kunigų, būsimų pedofilų, kalvė. […] Ar tai būtų našlaičių internatas […], ar vyrų kalėjimas, ar kunigų seminarija. Visada bus aukų ir prievartautojų. […] Jauni klierikai apie tai bijo kalbėti. Prasitarusieji bus persekiojami arba net išmetami iš seminarijos, iš aukų padaryti nusižengėliais. […] [P]roblema ne sprendžiama, bet užtušuojama”. Šie tvirtinimai ir visas straipsnio tekstas palieka slogų kartėlį ir sykiu užuojautos jausmą kunigui M. T. bei autorei, bandantiems reikšti ir formuoti tendencingą požiūrį į Bažnyčią, kunigus ir seminariją. Straipsnio pasirodymas ir reakcijos į jį be kitų dalykų dar kartą patvirtina, kad gyvename egzotikos ir sensacijų besivaikančioje kultūroje, dėl kurios, matyt, įtakos linkstama prarasti gebėjimą įsigilinti į reiškinį, suprasti ir užjausti žmogų.

Kokia reali šiandienos kunigų „ugdymo namų” situacija?

Siekdama atsiliepti į Bažnyčios ir visuomenės reikalavimus, kunigų seminarija, kiek išgali, stengiasi padėti auklėtiniams žengti pašaukimo keliu – jį apsvarstyti, priimti ir pasirengti šventimų sakramentui. Įvesdinimas į būsimą kunigo tarnybą yra įvairialypis ir laipsniškas auklėjimo procesas, kuris prasideda šeimoje ir tęsiasi visą likusį kunigo gyvenimą.

Seminarijai tenka susidurti su tuo, kokia skirtinga ir savita kiekviena nauja kunigystei pašauktųjų karta, lyginant su jos tiesioginiais pirmtakais. Aiškiai justi, kad ji ateina į seminariją iš sparčiai kintančio pasaulio, kuriame vis labiau buvimo egzistencinę linkmę išstumia turėjimo linkmė, o žmogaus pasaulėžiūrinis „klimatas” ir sakralumo pajauta įgauna naujas formas ir raišką. Be to, kiekvienas, ateidamas į seminariją, atsineša ne tik savo charakterio ar asmenybės savitumą, bet ir visą kitą „kraitį” – savo gyvenimo istoriją ir patirtį.

Seminarijai tenka svarbus vaidmuo – visa tai tinkamai įvertinus, atrinkti tinkamiausius kandidatus ir padėti formuoti bei brandinti juose būsimo kunigo identitetą bei elgseną pagal Jėzaus Kristaus pavyzdį. Tam ir skiriamas ugdymo seminarijoje laikas. Siekiama, kad auklėtinis, gyvendamas bendruomenėje, ne tik geriau pažintų save ir savąjį pašaukimą, įsisavintų būtinas žinias, bet ir reformuotų savyje visa, kas trukdo pasiaukoti ir besąlygiškai atsidavus tarnauti Dievui ir žmonėms. Siekiama, kad nuo pirmųjų gyvenimo seminarijoje dienų klierikas puoselėtų žmogišką, dvasinę, intelektualinę ir sielovadinę gyvenseną. Šiam tikslui šiandienos seminarija turi savitą gyvenimo ir ugdymo formą, nuo kurios neatsiejama vieninga dienotvarkė bei bendruomeninio gyvenimo taisyklės.

Savaime suprantama, kad esant taisyklėms, pasitaiko jų nepaisymo. Nutinka, kad vienas kitas klierikas sąmoningai ir valingai ignoruoja bendrą seminarijos tvarką ir vienaip ar kitaip su ja prasilenkia. Kiekvienu atveju seminarijos vadovybė mėgina išsiaiškinti tokio poelgio motyvus. Jei klierikas nekreipia deramo dėmesio į vadovų pastabas, jis įspėjamas raštiškai. Galiausiai, kai ir tai negelbsti, auklėtinis pašalinamas iš seminarijos vieniems, dvejiems ar daugiau metų arba neribotam laikui. Tai priklauso nuo nusižengimo pobūdžio ir aplinkybių.

Seminarijos vadovybė niekada nesitaikstė su klierikų elgesio negerovėmis, niekada jų netušavo ir neslėpė. Todėl teigti, kad kada nors (ar šiuo metu) seminarijoje buvo (ar yra) į jas žiūrima pro pirštus, kad buvo susidorojama su tais klierikais, kurie įžvelgė ir įvardijo seminarijoje esančias negeroves, būtų neteisinga (tai patvirtina tiek klierikų bylos bei vadovybės posėdžių protokolai, tiek pačių seminarijos auklėtinių ir kunigų liudijimai). Veikiau priešingai, seminarijos vadovybė atidžiai stebi ir vertina visų savo auklėtinių elgseną bei „ėjimą” kunigystės link. O iškilus aikštėn bet kokiems krikščionio moralei prieštaraujantiems faktams, tarp jų ir tiems, kurie siejasi su kandidato lytiškumu, stengiasi kiek įmanoma objektyviau juos išsiaiškinti, įvertinti ir spręsti apie kandidato tinkamumą kunigo tarnystei. Be abejo, apie tai nėra „trimituojama nei gatvėse, nei aikštėse”. Ir tikrai ne dėl to, kad būtų bandoma ką nors nuslėpti ar užglaistyti. Tai daroma iš krikščioniškų paskatų – kad suklydęs žmogus nebūtų „užmėtytas pasmerkimo akmenimis”.

Dar keletą pastabų norėtume tarti dėl L. Lavastės straipsnio. Jį pravartu skaityti, turint galvoje jo parašymo kontekstą. Ne paslaptis, kad Katalikų Bažnyčia yra kliuvinys „didiesiems pinigams” ir „didžiajai ekonominei ir technologinei politikai”. Todėl natūralu, kad stengiamasi griauti jos autoritetą ir silpninti įtaką visuomenei. Tai, apie ką šiandien kalbame, tėra tų globalinių procesų projekcija Lietuvos erdvėje: L. Lavastės publikacija paskelbta kaip tik po ryžtingo Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų pasipriešinimo švedų lytinio švietimo programos įvedimui mokyklose. Paskelbta pačiu nepalankiausiu metu – per patį stojančiųjų į Kunigų seminariją dokumentų priėmimą – lemtingo apsisprendimo metą, likus savaitei iki priėmimo pabaigos.

Tikime, kad tik visų mūsų bendras ir geranoriškas bendradarbiavimas pasitarnaus Lietuvos ir Bažnyčios ateičiai, padės sėkmingiau ugdyti dvasingumą ir kovoti su blogiu.

Kun. dr. Vytautas Brilius,
Lietuvos marijonų provincijolas

Kun. Kęstutis Grabauskas, Jurbarko dekanas

Kun. doc. dr. Jonas Ivanauskas,
Kauno arkivyskupo generalvikaras

Kun. dr. Artūras Jagelavičius,
VDU Socialinės rūpybos centro direktorius

Jurga Macienė

Kun. Erastas Murauskas, Šiluvos klebonas

Kun. lic. Vytautas Paukštis,
Kauno kunigų seminarijos vicerektorius

Kun. lic. Žydrūnas Paulauskas,
VDU Katalikų teologijos fakulteto doktorantas

Kun. dr. Robertas Pukenis,
VDU KTF teisės katedros vedėjas

Doc. dr. Lina Šulcienė,
Kauno technologijos universiteto dėstytoja

Mons. doc. dr. Pranciškus Tamulevičius,
VDU KTF dėstytojas

Dalė Ulevičienė

Lic. Benas Ulevičius,
VDU Katalikų teologijos fakulteto doktorantas

Mons. doc. dr. Vytautas Vaičiūnas,
VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas

Kun. Paulius Vaineikis OFM

Kun. lic. Evaldas Vitulskis,
Kauno arkikatedros – bazilikos administratorius

Kun. dr. Leonas Zaremba,
Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas

Kun. lic. Aurelijus Žukauskas,
Kauno kunigų seminarijos rektorius

© „Bažnyčios žinios“