19 eilinis sekmadienis (B)
1 Kar 19, 4–8; Ef 4, 30–5, 2; Jn 6, 41–52
 

Naujajame Testamente titulas „Gelbėtojas” taikomas tiek Tėvui, tiek Jėzui Kristui. Visame Šventajame Rašte Dievas Tėvas vaizduojamas ne tik kaip Kūrėjas, bet taip pat kaip Gelbėtojas. Net pati Dievo kūryba įgyja naują prasmę jo gelbstinčios veiklos šviesoje: „Aš esu Viešpats, be manęs kito gelbėtojo nėra” (Iz 43, 11). Mums labiau įprasta Gelbėtoju vadinti Jėzų. Drauge su Samarijos gyventojais išpažįstame: „Jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas” (Jn 4, 42).

Gelbėtojo titulas Tėvui ir Sūnui taikomas skirtinga prasme. Tėvas yra išganomosios veiklos iniciatorius ir tikslas. Sūnus kaip Gelbėtojas yra Tėvo „atsiųstas” (1 Jn 4, 14), jis yra išganymo „tarpininkas” (1 Tim 2, 5), per jį Dievas duoda mums pergalę (1 Kor 15, 57). Praėjusio sekmadienio Evangelijos skaitinys buvo Jėzaus mokymo apie gyvybės duoną pradžia. Duona ir mana yra Jėzaus apreiškimas. Kai kurie klausytojai piktinosi Jėzaus žodžiais, nes pažinojo jį tik kaip dailidės sūnų. Tačiau Jėzus nepaliaudamas skelbia, kad atėjo Tėvo siųstas ir siekia Tėvą apreikšti: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia”.

Evangelistas Jonas kitose vietose pabrėžia Jėzaus dievystę ir unikalumą. Jėzus yra amžinasis Dievo Žodis (1, 1); Jis yra viena su Tėvu (17, 22). Jis ištaria „Aš Esu” (8, 58), taip pat kaip Tėvas (Iš 3, 14). Tačiau tas pats evangelistas pabrėžtinai teigia, kad gyvybės, tiesos ir išganymo galutinis šaltinis yra Tėvas. Per Sekmines mums buvo atskleista Šventoji Dvasia, padedanti priimti Jėzų kaip vienintelį Tėvo išganymo plano Tarpininką. Apaštalas Paulius primena, kad tik Dvasia leidžia išpažinti, kad „Jėzus yra Viešpats” (1 Kor 12, 3). Toks suvokimas lemia mūsų krikščioniškąjį maldos gyvenimą. Savo krikščioniškąjį tikėjimą ir maldą galime apibendrinti kaip tikėjimą „į Tėvą per Sūnų Šventojoje Dvasioje”. Mišių doksologijoje skamba: „Per Jį, su Juo ir Jame Tau, visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius”.

Jėzus du kartus pakartoja: „Aš esu gyvybės duona” (35 ir 48 eil.), po to: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius”. Įprastinė duona pasotina, numalšina alkį, teikia energijos toliau gyventi. Mana dykumoje atliko panašų vaidmenį. Jėzaus duodama duona taip pat teikia gyvenimą, tačiau kitokį. Tą kitokį gyvenimą teologinėmis sąvokomis nusakome kaip malonės gyvenimą, amžinąjį gyvenimą danguje, antgamtę ar mumyse esantį dieviškąjį gyvenimą. Tačiau čia verta apskritai pamąstyti, kas yra gyvenimas.

Galima sakyti, kad žmogaus gyvenimas turi horizontalųjį ir vertikalųjį matmenį. Horizontalė yra žemiškojo gyvenimo trukmė. Šiame kelyje žmogus stiprinasi „žūvančiu maistu” (plg. Jn 6, 27). Kas pažįsta tik tokį maistą, tas žengia į mirtį: „Jūsų tėvai valgė dykumoje maną ir mirė” (49). Jėzaus duona duoda amžinąjį gyvenimą. Tačiau tai pasireiškia jau šioje žemėje: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę”. Taigi ji teikia gyvybę jau čia ir dabar.

Vertikalųjį gyvenimo matmenį galime įsivaizduoti kaip mąstysenos, jausenos, valios, siekimų išraišką. Regimas šios raiškos ženklas – vidinis ar išorinis judėjimas. Jėzaus teikiamo gyvenimo apraiškos yra tikėjimas, viltis, meilė, pasitikėjimas – visa, kas sieja mus su Dievu, kyla iš Dievo ir į jį grįžta. „Kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą” (47). Naujojoje Sandoroje Jėzaus mokinių santykis ypač glaudus. Apaštalas Paulius nuolat  kalba apie buvimą Kristuje. Apaštalas siekia „laimėti Kristų ir būti jame” (plg. Fil 3, 8–9). „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus” (Gal 2, 20). Laiške kolosiečiams šiuo glaudžiu ryšiu apibūdinamas ne tik išganymas, bet pats sukūrimas: „Jame sukurta visa” (Kol 1, 16).

Šiandienos Evangelijos skaitinyje prieš tęsdamas mokymą apie gyvybės duoną Jėzus įspėja žydus „Liaukitės tarpusavyje murmėję!” Toks asmeninis ir kolektyvinis nusiteikimas visiškai užblokuoja tolesnį aiškinimą. Murmantis žmogus negirdi to, kas jam sakoma. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius plačiau išvardija kliūtis, trukdančias priimti išganymo žinią: tai „piktumai, rūstybės, riksmai, piktžodžiavimai”.

Atvėręs klausytojų ausis ir širdis Jėzus tęsia mokymą apie „duoną iš dangaus”. Praėjusį sekmadienį prisiminę dangaus maną žmonės spontaniškai prašė: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!” Šiandien Jėzus galutinai atskleidžia, kas yra ta duona: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę”. Iki šiol žmonės galėjo suprasti jo kalbą tik simboliškai. Dabar nebegalima apsirikti. Jis pasakė labai tiksliai: „Aš esu gyvybės duona”.

© „Bažnyčios žinios“