DVASININKŲ ATOSTOGOS
 

Atostogos – tai laikinas pasitraukimas iš pareigų siekiant pailsėti ir atgauti jėgas, kad toliau būtų galima tęsti darbą ir eiti patikėtas pareigas (1).

1917 m. Kanonų teisės kodekse (toliau KTK) nepripažįstama teisė į kasmetines atostogas visiems dvasininkams, bet vyskupams leista būti išvykusiems už vyskupijos ribų 3 mėnesius per metus (1917 m. KTK kan. 338, § 2), o klebonams – 2 mėnesius (1917 m. KTK kan. 465, §§ 2–3). Nors visuotinė teisė nenumatė atostogų parapijų vikarams, daugumos vyskupijų įstatuose būdavo numatomos 2–3 savaičių atostogos (2).

1983 m. KTK kan. 533, § 2 sakoma: Jeigu nėra rimtos kliūties, klebonas gali išvykti iš parapijos atostogų, tačiau ne ilgiau nei vienam mėnesiui per metus, tiek ištisai, tiek su pertraukomis. Kasmetinės rekolekcijos į atostogų laiką neįtraukiamos; tačiau norėdamas išvykti iš parapijos ilgesniam laikui nei savaitė, klebonas apie tai privalo pranešti vietos ordinarui. Vikarams numatoma tokia pati atostogų trukmė, kaip ir klebonams (kan. 550, § 3) (3). Žinoma, atostogų data turi būti suderinta su klebonu (4).

Popiežiškoji kanonų teisės kodekso autentiško aiškinimo komisija atkreipė dėmesį, kad šis kanonas taip pat galioja ir nuolatiniams diakonams (5). Taikant įstatymų analogiją, teisę atostogauti turi ir kunigystės šventimų laukiantys diakonai, nuo kurių diakoniškosios tarnystės praėjo vieneri metai, nebent dalinė teisė nustatytų kitaip.

Dvasininkams priklausančios kasmetinės rekolekcijos į atostogų laikotarpį neįtraukiamos. Tačiau dvasininkas, norėdamas tais pačiais metais atlikti antras ar trečias rekolekcijas, tai turi padaryti atostogų laikotarpiu.

Į atostogas taip pat neįeina kassavaitinės dvasininkų poilsio dienos, kurios paprastai suteikiamos parapijose, kuriose dirba keli kunigai.

Kadangi dvasininkai įšventinami visos vyskupijos gerovei, jie nuolat turi būti vyskupo dispozicijoje, kad vyskupas galėtų juos skirti ten, kur jų tarnystės prireikia. Todėl ketinąs išvykti iš parapijos ilgesniam nei viena savaitė laikotarpiui (pvz., nusprendęs išskaidyti atostogas dalimis) dvasininkas turi apie išvykimą pranešti vietos ordinarui (6).

Vadovaujantis šia taisykle negalima daryti išvados, kad klebonas ne atostogų metu gali savavališkai išvykti iš parapijos trumpesniam negu savaitė laikotarpiui (pvz., šešioms dienoms). Tai būtų rezidavimo pareigos, kurią įsako kan. 533, § 1, pažeidimas. Įpareigojimas pranešti vyskupui apie išvykimą iš parapijos išlieka ne tik išvykstant atostogauti (7).

Kan. 533, § 3: Diecezijos vyskupas turėtų nustatyti normas, kuriose būtų numatyta, jog, klebonui ilgam išvykus, parapija rūpinsis įgaliotas kunigas.

Lietuvoje kol kas nėra tokių normų, nes įsitvirtinusi praktika, jog klebonas, pranešdamas vyskupui apie išvykimą atostogauti, kartu informuoja, koks kunigas jį pakeis atostogų metu. Šiuo atveju Kodeksas leidžia pavaduojančiam kunigui suteikti bendrą įgaliojimą asistuoti santuokoms. Tačiau tai turi būti suteikta raštu (plg. kan. 1111) (8).

Dalinė teisė gali nustatyti ne tik laikino išvykimo iš savo vyskupijos (plg. kan. 283, § 1), bet ir atostogas reguliuojančius potvarkius (plg. kan. 283, § 2), pvz., išvykimą į užsienį (9). (2002 m. gegužės 15–17 d. vykusiame Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenariniame posėdyje vyskupai „nutarė, jog būtina didesnė kontrolė kunigų kelionėms į užsienį, laikantis bažnytinės teisės numatytų normų“ (10), tačiau kol kas atskiro nutarimo šiuo klausimu nepaskelbė).

Dekrete dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis teigiama, jog kunigo „atlyginimo turi užtekti ir užtarnautoms pakankamos trukmės metinėms atostogoms“ (11). Tačiau vyskupijos įstatuose galima numatyti, kad klebono ir vikaro atostogoms lėšos būtų skiriamos ir iš parapijos fondo (12). Be to, Presbyterorum ordinis įpareigoja vyskupus „rūpintis, kad kunigai galėtų šias atostogas gauti“ (13).

1983 m. KTK nustatomi visuotiniai įstatymai tiems, kurie turi nuolatines pareigas. Neturintiems nuolatinių pareigų dvasininkams atostogų laiką tiems dvasininkams nurodo dalinė teisė (14).

Mokymo įstaigose dirbantiems dvasininkams, neturintiems kitų pareigų, atostogų laiką ir trukmę nustato ta įstaiga, kurioje jie dirba, nebent dalinė teisė sakytų kitaip (15).

Vyskupas negali išvykti už vyskupijos ribų ilgiau nei mėnesiui – iškart visam laikotarpiui ar su pertraukomis. Vyskupų susitikimai į tą laiką neįeina (plg. kan. 395, § 2). Vyskupai koadjutoriai ir augziliarai negali išvykti už vyskupijos ribų net trumpam, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja jų pareigų vykdymas, arba kasmetines atostogas, kurios negali būti ilgesnės negu mėnuo (plg. kan. 410) (16).
 

Išnašos

(1) Plg. T. Pawluk, Prawo kanoniczne wedlug Kodeksu Jana Pawla II, t. II, Warszawa, 1986, p. 96–97.
(2) Plg. The Code of Canon Law a texts and commentary, edited by J. A. Coriden, T. J. Green, D. E. Heintschel, London, 1985, p. 219.
(3) Plg. A. Jagelavičius, Parapija, klebono ir vikaro pareigos kanonų teisės požiūriu // Bažnyčios žinios, 1996 rugsėjo 30, Nr. 18, p. 17 ir 19.
(4) Plg. E. Sztafrowski, Podręcznik prawa kanonicznego, t. II, Warszawa, 1985, p. 223.
(5) Plg. The Code of Canon Law a texts and commentary, p. 219.
(6) Plg. ten pat.
(7) Plg. E. Sztafrowski, Podręcznik prawa kanonicznego, t. II, p. 210.
(8) Plg. Ten pat.
(9) Plg. T. Pawluk, Prawo kanoniczne wedlug Kodeksu Jana Pawla II, t. II, p. 96.
(10) Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenarinis posėdis // Bažnyčios žinios, 2002 gegužės 31, Nr 10, p. 7.
(11) Presbyterorum ordinis 20 // Vatikano II Susirinkimo nutarimai, Vilnius, 2001.
(12) Plg. The Code of Canon Law a texts and commentary, p. 219.
(13) Presbyterorum ordinis, 20.
(14) Plg. The Code of Canon Law a texts and commentary, p. 219.
(15) Plg. U. Beste, Introductio in Codicem, Neapoli 1961, p. 204.
(16) Plg. The Code of Canon Law a texts and commentary, p. 219.

© „Bažnyčios žinios“