Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų

Roma, Tikėjimo mokslo kongregacijos būstinė, 2003 m. birželio 3 d., šventųjų kankinių Charleso Lwanga ir jo palydovų atminimo diena
 

Įžanga

1. Popiežius Jonas Paulius II ir atitinkamos Šventojo Sosto dikasterijos pastaruoju metu neretai imdavosi įvairių su homoseksualumu susijusių klausimų (1). Tai – nerimą keliantis moralinis ir socialinis reiškinys ir tose šalyse, kur jis dar nėra iškilęs teisėtvarkos lygmeniu. Juo labiau jis yra toks šalyse, kur teisinis pripažinimas, kai kada numatantis ir įvaikinimo galimybę, homoseksualiosioms sąjungoms jau suteiktas arba tai norima padaryti. Pateikiamose pastabose nėra jokių naujų mokymo elementų, jomis tenorima priminti esminius šios problemos momentus ir pateikti racionalių argumentų, kurie galėtų padėti vyskupams parengti konkretesnius pareiškimus, atsižvelgiant į ypatingas sąlygas įvairiose pasaulio dalyse, – pareiškimus, skirtus santuokos, šeimos pagrindo, kilnumui ir visuomenės, kurios sudedamoji dalis ši institucija yra, tvarumui apsaugoti bei skatinti. Šiomis pastabomis taip pat siekiama parodyti katalikų politikams, koks turėtų būti krikščioniškąją sąžinę atitinkantis elgesys šiai problemai skirtų įstatymų projektų akivaizdoje (2). Kadangi kalbama apie dalyką, susijusį su prigimtiniu dorovės įstatymu, šie argumentai pateikiami ne tik tikintiesiems, bet ir visiems žmonėms, įsipareigojusiems skatinti bei ginti visuomenės bendrąjį gėrį.
 

I. Santuokos prigimtis ir esminiai bruožai

2. Bažnyčios mokymas apie santuoką ir lyčių tarpusavio papildomumą kartoja tiesą, kuri akivaizdi teisingam protui ir kaip tokia pripažįstama visų didžiųjų pasaulio kultūrų. Santuoka nėra viena iš kokių nors žmogiškųjų asmenų sąjungų. Ji yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota sava prigimtimi, savais tikslais ir esminėmis savybėmis (3). Jokia ideologija negali iš žmogaus dvasios atimti tikrumo, jog santuoka būna tik tarp dviejų skirtingos lyties asmenų, kurie, dovanodami save vienas kitam savitu ir išskirtiniu būdu, siekia savo asmenų bendrystės. Taip jie abipusiškai tobulėja tam, kad bendradarbiautų su Dievu gimdydami ir ugdydami naują gyvybę.

3. Prigimtinė tiesa apie santuoką buvo patvirtinta Apreiškimo, perteikiamo Biblijos pasakojimuose apie kūrimą ir išreiškiančio pirmapradę žmogiškąją išmintį, kur girdisi pačios prigimties balsas. Pradžios knygoje kalbama apie tris pamatinius Kūrėjo plano santuokos atžvilgiu aspektus.

Pirma, žmogus, Dievo paveikslas, buvo sukurtas „kaip vyras ir moteris” (plg. Pr 1, 27). Vyras ir moteris yra lygūs kaip asmenys ir vienas kitą papildantys vyriškumu ir moteriškumu. Viena vertus, lytiškumas priklauso biologinei plotmei, kita vertus, žmogiškojoje sukurtybėje jis iškeltas į naują lygmenį, asmens lygmenį, kur susijungia kūnas ir dvasia.

Antra, Kūrėjas įsteigė santuoką kaip gyvenimo būvį, kuriuo įgyvendinama asmenų bendrystė, apimanti lytinio gebėjimo realizavimą. „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu” (Pr 2, 24).

Galiausiai Dievas panoro leisti vyro ir moters sąjungai ypatingu būdu dalyvauti savo kuriamajame darbe. Todėl jis palaimino vyrą ir moterį žodžiais: „Būkite vaisingi ir dauginkitės” (Pr 1, 28). Tad Kūrėjo plane lyčių papildomumas ir vaisingumas priklauso pačiai santuokos institucijos prigimčiai.

Be to, santuokinei vyro ir moters sąjungai Kristus suteikė sakramento kilnumą. Bažnyčia moko, kad krikščioniškoji santuoka yra veiksmingas Kristaus ir Bažnyčios sandoros ženklas (plg. Ef 5, 32). Tokia krikščioniškosios santuokos reikšmė nė kiek nemenkina santuokinės vyro ir moters sąjungos gilios žmogiškosios vertės, bet, priešingai, ją patvirtina ir sustiprina (plg. Mt 19, 3–12; Mk 10, 6–9).

4. Nėra jokio pagrindo ieškoti ir įžiūrėti kokių nors, net tolimų, analogijų tarp homoseksualiųjų sąjungų ir Dievo plano santuokos ir šeimos atžvilgiu. Santuoka yra šventa, tuo tarpu homoseksualūs santykiai prieštarauja prigimtiniam dorovės įstatymui. Homoseksualūs aktai „lytinį aktą užveria gyvybės dovanai. Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir lytiškumą. Jiems pritarti negalima jokiu atveju”(4).

Šventajame Rašte homoseksualūs santykiai „smerkiami kaip didelis iškrypimas <…> (plg. Rom 1, 24–27; 1 Kor 6, 10; 1 Tim 1, 10). Toks Rašto vertinimas neleidžia daryti išvados, kad visi, kurie dėl šios anomalijos kenčia, yra už tai asmeniškai atsakingi, bet patvirtina, kad homoseksualūs aktai netvarkingi pačia savo prigimtimi” (5). Toks pats moralinis vertinimas buvo būdingas daugeliui pirmųjų amžių Bažnyčios rašytojų (6) ir vieningai įimtas į katalikiškąją Tradiciją.

Pasak Bažnyčios mokymo, homoseksualių polinkių turinčių vyrų ir moterų atžvilgiu būtina laikytis „pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti juos kaip nors neteisingai atstumti” (7). Šie asmenys, kaip ir kiti krikščionys, pašaukti gyventi skaisčiai (8). Tačiau polinkis į homoseksualumą yra objektyviai netvarkingas (9), o homoseksualumo praktikavimas sunki nuodėmė skaistumui (10).

II. Laikysenos homoseksualiųjų sąjungų problemos akivaizdoje

5. Faktiškai egzistuojančių homoseksualiųjų sąjungų reiškinio akivaizdoje civilinė valdžia laikosi įvairiai: kartais apsiribojama šio reiškinio toleravimu, kartais skatinama tokias sąjungas pripažinti teisiškai dangstantis noru išvengti žmogaus, gyvenančio su kitu tos pačios lyties asmeniu, diskriminavimo tam tikrų teisių atžvilgiu, kai kuriais atvejais netgi pritariama homoseksualiųjų sąjungų teisiniam sulyginimui su santuoka tikrąja šio žodžio prasme, neišskiriant nė teisinės įsivaikinimo galimybės.

Tada, kai valstybė laikosi faktiškumo toleravimo politikos, nenumatančios įstatymo, kuriuo tokios gyvenimo formos būtų aiškiai teisiškai pripažįstamos, būtina rūpestingai skirti įvairius problemos aspektus. Sąžinė bet kuriuo atveju reikalauja liudyti visą dorovinę tiesą, kuriai prieštarauja ir pritarimas homoseksualiems santykiams, ir neteisingas homoseksualių asmenų diskriminavimas. Todėl būtų naudingi taktiški ir protingi pareiškimai, kuriais būtų, pavyzdžiui, siekiama: atskleisti tokios tolerancijos instrumentinio ar ideologinio panaudojimo galimybę; aiškiai patvirtinti tokio pobūdžio sąjungų amoralumą; priminti valstybei būtinybę neleisti reiškiniui peržengti ribų, keliančių pavojų viešosios dorovės audiniui, ir pirmiausia apsaugoti jaunąsias kartas nuo klaidingos lytiškumo ir santuokos sampratos, kuri atimtų iš jų būtinas gynybos priemones ir, be to, prisidėtų prie paties reiškinio plitimo. Tiems, kurie, remdamiesi tokia tolerancija, trokšta įteisinti specifines kartu gyvenančių homoseksualių asmenų teises, reikia priminti, kad blogio toleravimas yra visiškai kas kita negu pritarimas blogiui ar jo įteisinimas.

Homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui ar jų teisiniam sulyginimui su santuoka, kai joms suteikiamos santuokai būdingos teisės, privalu aiškiai ir griežtai prieštarauti. Būtina susilaikyti nuo bet kurio formalaus bendradarbiavimo skelbiant ar taikant tokius labai neteisingus įstatymus ir, kiek įmanoma, nuo materialaus bendradarbiavimo juos taikant. Šioje srityje kiekvienas gali apeliuoti į sąžinės prieštaros teisę.
 

III. Racionalūs argumentai prieš homoseksualiųjų sąjungų teisinį pripažinimą

6. Norint suvokti, kodėl būtina prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui, atsižvelgtina į įvairių lygmenų etinius sumetimus.

Teisingo proto lygmuo

Pilietinio įstatymo tikslas palyginti su dorovės įstatymo tikslu neabejotinai ribotesnis (11). Nepaisant to, pilietinis įstatymas negali prieštarauti teisingam protui, neprarasdamas sąžinę saistančios galios (12). Tad kiekvienas žmogaus įstatymas turi įstatymo galią tiek, kiek jis atitinka teisingo proto pažintą prigimtinį dorovės įstatymą ir gerbia neatimamas kiekvieno asmens teises (13). Įstatymai homoseksualiųjų sąjungų naudai prieštarauja teisingam protui, nes dviejų tos pačios lyties asmenų sąjungai suteikia tokias pačias teisines garantijas, kokias turi santuokos institucija. Dėl pavojaus tokioms vertybėms valstybė negali įteisinti šių sąjungų, nenusižengdama pareigai skatinti ir ginti santuoką kaip bendrajam gėriui esmingai svarbią instituciją.

Galima klausti, kaip bendrajam gėriui gali prieštarauti įstatymas, kuris nė vieno kam nors neįpareigoja, bet tiesiog įteisina niekam, regis, žalos nedarančią faktinę realybę. Čia pirmiausia pravartu apmąstyti skirtumą tarp homoseksualaus elgesio kaip privataus reiškinio ir to paties elgesio kaip įstatymiškai numatyto ir patvirtinto socialinio santykio, galinčio tapti viena iš teisinės sistemos institucijų. Šis antrasis reiškinys yra ne tik rimtesnis, jo poveikis būtų platesnis ir gilesnis, ir galiausiai jis taip pakeistų visą socialinę struktūrą, kad ši imtų prieštarauti bendrajam gėriui. Pilietiniai įstatymai yra žmogaus gyvenimo visuomenėje struktūriniai principai, kreipiantys tą gyvenimą į gera ar bloga. Jie „vaidina labai svarbų, o kartais lemiamą vaidmenį”, veikdami „mąstysenos ir elgsenos modelius” (14). Gyvenimo formos ir jas atspindintys modeliai ne tik formuoja išorinį socialinį gyvenimą, bet linksta diegti jaunosioms kartoms kitokį elgesio formų supratimą bei vertinimą. Todėl homoseksualiųjų sąjungų įteisinimas aptemdytų tam tikrų pamatinių dorovinių vertybių suvokimą ir nuvertintų santuokos instituciją.

Biologinis ir antropologinis lygmuo

7. Homoseksualiosioms sąjungoms visiškai nebūdingi biologiniai bei antropologiniai santuokos ir šeimos elementai, kurie galėtų deramai pagrįsti jų teisinį pripažinimą. Šios sąjungos neįgalios tinkamai laiduoti gyvybės pratęsimo ir žmonių giminės išlikimo. Naudojimasis priemonėmis, kurias joms atvėrė neseni atradimai dirbtinio apvaisinimo srityje, reikštų didelį pagarbos žmogaus orumui stygių (15) ir šio jų neįgalumo nė kiek nepanaikintų.

Homoseksualiosioms sąjungoms taip pat nebūdingas santuokinis matmuo, kurio dėka lytiniai santykiai tampa žmogiški ir tvarkingi. Juk tokie santykiai yra žmogiški tik tada, kai jie išreiškia bei skatina abipusę lyčių pagalbą santuokoje ir lieka atviri gyvybės perdavimui.

Patyrimas rodo, kad lytinio dvipoliškumo nebuvimas trukdo normaliai vaikų, atiduotų tokių sąjungų globai, raidai. Jiems trūksta motiniškumo ar tėviškumo patirties. Leisti homoseksualiosioms sąjungoms įsivaikinti vaikus reikštų juos prievartauti tuo požiūriu, kad, pasinaudojant jų silpnumu, jie būtų įkeliami į aplinką, neskatinančią jų visiškos žmogiškos sklaidos. Tai tikrai būtų labai amoralu ir aiškiai prieštarautų ir Jungtinių Tautų Organizacijos tarptautinės vaikų teisių konvencijos pripažįstamam principui, kad aukščiausieji visais atvejais gintini interesai yra vaiko, silpniausios ir apsiginti neįstengiančios šalies, interesai.

Socialinis lygmuo

8. Visuomenė išlieka santuoka grįstos šeimos dėka. Neišvengiamas homoseksualiųjų sąjungų teisinio pripažinimo padarinys būtų naujas santuokos apibrėžimas paverčiant ją institucija, kuri savo teisiniu pavidalu nebeturėtų esminio ryšio su tokiais nuo heteroseksualumo neatsiejamais veiksniais, kaip gyvybės pratęsimo ir auklėjimo pareiga. Jei dviejų skirtingos lyties asmenų santuoka teisės požiūriu tebūtų laikoma viena iš kelių galimų santuokos formų, tai santuokos idėja iš pagrindų pakistų, ir pakistų didelei bendrojo gėrio nenaudai. Homoseksualiąsias sąjungas pakeldama į santuokos ar šeimos lygmenį, valstybė elgiasi savavališkai ir prieštarauja savo pačios pareigoms.

Siekiant homoseksualiųjų sąjungų įteisinimo, nevalia šauktis pagarbos kiekvienam asmeniui ir jo nediskriminavimo principo. Juk skirtumo tarp asmenų darymas arba socialinio pripažinimo ar indėlio atmetimas nepriimtinas tik tada, kai tai prieštarauja teisingumui (16). Santuokai būdingo socialinio ir teisinio statuso neteikimas gyvenimo formoms, kurios nėra ir negali būti santuokinės, teisingumui neprieštarauja. Dargi priešingai, teisingumas to reikalauja.

Negalima pagrįstai apeliuoti ir į teisėtos asmens autonomijos principą. Vienas dalykas yra tai, kad kiekvienas pilietis gali laisvai užsiimti jį dominančia veikla, iš esmės išsitenkančia tarp visuotinių pilietinių teisių bei laisvių, ir kitas bei visiškai skirtingas – tai, kad veikla, reikšmingai ir pozityviai neprisidedanti prie asmens bei visuomenės raidos, gali būti valstybės ypatingai ir kompetentingai teisiškai pripažįstama. Homoseksualiosios sąjungos nė iš tolo negali atlikti užduočių, dėl kurių santuoka ir šeima nusipelno ypatingo ir kompetentingo teisinio pripažinimo. Priešingai, daug kas leidžia teigti, kad tokios poros trukdo sveikai žmonių visuomenės raidai ir bus juo žalingesnės, juo jų veiksminga įtaka socialiniam audiniui bus didesnė.

Teisinis lygmuo

9. Sutuoktinių poras pilietinė teisė teisiškai pripažįsta, nes jos laiduoja kartų seką ir todėl yra didžiulio viešojo intereso objektas. Homoseksualiosioms sąjungoms, priešingai, ypatingo teisinės sistemos dėmesio nereikia, nes jos tokio vaidmens bendrojo gėrio labui nevaidina.

Argumentacija, kai teigiama, jog homoseksualiąsias sąjungas būtina teisiškai pripažinti norint išvengti, kad kartu gyvenantys homoseksualūs asmenys vien dėl tokio jų bendro gyvenimo neprarastų veiksmingo savo kaip asmenų ir piliečių visuotinių teisių pripažinimo, nėra teisinga. Iš tikro jie visada gali – kaip visi piliečiai ir remdamiesi savo asmenine autonomija – pasinaudoti visuotine teise teisinėms abipusio intereso situacijoms apsaugoti. Būtų labai neteisinga aukoti bendrąjį gėrį ir teisėtas šeimos teises įgyti gėrybėms, kurias galima ir būtina laiduoti būdais, nekenkiančiais visai visuomenei (17).
 

IV. Politikų katalikų elgesys įstatymų homoseksualiųjų sąjungų naudai akivaizdoje

10. Prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui įpareigoti visi tikintieji ir dėl jiems tenkančios atsakomybės pirmiausia politikai katalikai. Įstatymų projektų homoseksualiųjų sąjungų naudai akivaizdoje būtina paisyti žemiau pateikiamų etinių nurodymų.

Tada, kai įstatymų leidimo susirinkimui pirmąkart pateikiamas įstatymo projektas homoseksualiųjų sąjungų teisinio pripažinimo naudai, parlamentarui katalikui tenka moralinė pareiga aiškiai bei viešai pareikšti savo nepritarimą ir balsuoti prieš tokį įstatymo projektą. Balsuoti už bendrajam gėriui taip kenkiantį įstatyminį tekstą būtų labai amoralu.

Tada, kai homoseksualiąsias sąjungas pripažįstantis įstatymas jau galioja, parlamentaras katalikas privalo prieštarauti jam visomis galimomis priemonėmis ir viešai reikšti savo nepritarimą: čia kalbama apie pareigą liudyti tiesą. Jei neįmanoma tokio įstatymo visiškai anuliuoti, jis, remdamasis enciklikoje Evangelium vitae pateiktais nurodymais, gali „teisėtai remti pasiūlymus, skirtus apriboti tokio įstatymo daromą žalą ir sumažinti neigiamas jo pasekmes kultūros bei viešosios moralės plotmėje”, su sąlyga, kad jo „asmeniškas absoliutus pasipriešinimas” tokio pobūdžio įstatymams „gerai žinomas” ir vengiama papiktinimo pavojaus (18). Tai nereiškia, kad labiau varžantis įstatymas šioje srityje galėtų būti laikomas teisingu ar bent priimtinu; čia kalbama apie teisėtą ir būtiną mėginimą bent iš dalies anuliuoti neteisingą įstatymą, kurį visiškai anuliuoti dar neįmanoma.
 

Pabaiga

11. Bažnyčia moko, kad pagarba homoseksualiems asmenims jokiu būdu negali akinti pritarti homoseksualiam elgesiui ar homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui. Bendrasis gėris reikalauja, kad įstatymais kaip šeimos pamatas ir pirminė visuomenės ląstelė būtų pripažįstama, skatinama ir ginama santuokinė sąjunga. Teisiškai pripažinti ar su santuoka sulyginti homoseksualiąsias sąjungas reikštų ne tik pritarti iškrypusiam elgesiui ir, vadinasi, padaryti jį pavyzdžiu šiandienėje visuomenėje, bet ir aptemdyti pamatines vertybes, priklausančias bendrajam žmonijos paveldui. Bažnyčia negali neginti tokių vertybių žmonių ir visos visuomenės gerovės labui.

Popiežius Jonas Paulius II pavirtino ir nurodė paskelbti šias Tikėjimo mokslo kongregacijos paprastojoje sesijoje priimtas pastabas per audienciją, pasirašiusiajam kardinolui prefektui suteiktą 2003 m. kovo 28 d.
 

Kardinolas Joseph Ratzinger
Prefektas

Titulinis Sila vyskupas Angelo Amato SDB
Sekretorius

Nuorodos

(1) Plg. Jonas Paulius II. Kalbos per Viešpaties Angelo maldą (1994 02 20 ir 1994 06 19); Kreipimasis į Popiežiškosios šeimos tarybos visuotinio susirinkimo dalyvius (1999 03 24); Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2357–2359, 2396; Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija Persona humana (1975 12 29), 8; Laiškas apie homoseksualių asmenų pastoraciją (1986 10 01); Kelios pastabos dėl atsakymo į įstatyminius pasiūlymus dėl homoseksualių asmenų nediskriminavimo (1992 07 24); Popiežiškoji šeimos taryba. Laiškas Europos vyskupų konferencijų pirmininkams apie Europos parlamento nutarimą dėl homoseksualių porų (1994 03 25); Šeima, santuoka ir de facto gyvenimo sąjungos (2000 07 26), 23.
(2) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Doktrininė nota dėl katalikų veiklos ir elgesio politiniame gyvenime kai kurių klausimų (2002 11 24), 4.
(3) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 48.
(4) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2357.
(5) Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija Persona humana (1975 12 29), 8.
(6) Plg., pavyzdžiui, Šv. Polikarpas. Laiškas filipiečiams, V, 3; Šv. Justinas. Pirmoji apologija, 27, 1–4; Atenagoras. Maldavimai už krikščionis, 34.
(7) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2358; plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas apie homoseksualių asmenų pastoraciją (1986 10 01), 10.
(8) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2359; plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas apie homoseksualių asmenų pastoraciją (1986 10 01), 12.
(9) Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2358.
(10) Ten pat, 2396.
(11) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 71.
(12) Plg. ten pat, 72.
(13) Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa Theologiae, I–II, q. 95, a. 2.
(14) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 90.
(15) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija Donum vitae (1987 02 22), II. A. 1–3.
(16) Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa Theologiae, II–III, q. 63, a. 1, c.
(17) Be to, nevalia užmiršti, jog visada gresia pavojus, kad „įstatymas, kuris darytų homoseksualumą pagrindu teisėms įgyti, gali paskatinti homoseksualių polinkių turintį asmenį deklaruoti savo homoseksualumą ar net mėginti ieškoti partnerio siekiant pasinaudoti įstatymo nuostatais” (Tikėjimo mokslo kongregacija. Kelios pastabos dėl atsakymo į įstatyminius pasiūlymus dėl homoseksualių asmenų nediskriminavimo (1992 07 24), 14.
(18) Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 73.

© „Bažnyčios žinios“