Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas
Principai ir gairės

(Tęsinys. Pradžia Nr. 11)
 

63. Magisteriumas liaudiškąjį pamaldumą taip pat vertina dėl jam dažnai būdingo darnaus Evangelijos žinios suderinimo su vietine kultūra. Viena vertus, būdingiausiose liaudiškojo pamaldumo apraiškose krikščioniškoji žinia perima ypatingus vietinės kultūros elementus, kita vertus, ši kultūra persmelkiama evangeline žinia. Tai daro palankią įtaką gyvybės, laisvės, žmogaus paskirties bei likimo sampratai.

Kai kultūrai būdingas apraiškas tėvai iš kartos į kartą perduoda vaikams, tuo pat metu perduodami ir krikščioniškieji principai. Kai kuomet elementų susipynimas būna toks glaudus, kad krikščioniškojo tikėjimo elementai yra neatsiejami nuo kultūrinės tautos tapatybės (65). To pavyzdys yra pamaldumas Viešpaties Motinai.

64. Magisteriumas taip pat pabrėžia liaudiškojo pamaldumo svarbą Dievo tautos gyvenimui ir tikėjimo išsaugojimui, taip pat naujoms iniciatyvoms evangelizacijos srityje.

Apžvelgiant teigiamą liaudiškojo pamaldumo įtaką reikia paminėti „tą pamaldumą, kurį tam tikruose kraštuose tikinti liaudis uoliai ir su gryna intencija praktikuoja” (67); tas autentiškas liaudiškasis pamaldumas „dėl iš esmės katalikiškų šaknų yra priešnuodis nuo sektų ir ištikimybės išganymo žiniai garantas” (68). Liaudiškasis pamaldumas pasirodė esąs Apvaizdos dovanota priemonė išsaugojant tikėjimą tose situacijose, kur krikščionims buvo atimta sielovados galimybė; negana to, ten, kur pasireiškė evangelizacijos stoka, „žmonės dažniausiai išreiškia savo tikėjimą per liaudiškąjį pamaldumą” (69); liaudiškasis pamaldumas yra svarbus ir nepamainomas „atspirties taškas gilinant bei brandinant žmonių tikėjimą” (70).

Pavojai, galintys iškreipti liaudiškąjį pamaldumą

65. Magisteriumas, iškeldamas nepaneigiamus liaudiškojo pamaldumo privalumus, nenutyli ir pavojų, galinčių daryti jam įtaką. Tai gali būti esminių krikščioniškojo tikėjimo elementų stoka, pavyzdžiui, Kristaus prisikėlimo išganingos reikšmės nesuvokimas, nepakankamai suvokiama priklausomybė Bažnyčiai, stokojama Šventosios Dvasios asmeniško veikimo suvokimo; pastebima disproporcija tarp, viena vertus, šventiesiems teikiamo kulto ir, kita vertus, absoliutaus Jėzaus Kristaus ir jo slėpinių viešpatavimo; pernelyg retas tiesioginis sąlytis su Šventuoju Raštu; nutolimas nuo sakramentinio Bažnyčios gyvenimo; tendencija atskirti kultą nuo krikščioniškojo gyvenimo priedermių; „vartojimas ženklų, gestų ar formuluočių, kurios kartais pernelyg sureikšminamos ar net teatralizuojamos” (71); kai kada gresia pavojus „prisidėti prie sektų plitimo ar vesti į prietarus, fatalizmą, magiją ar net priespaudą” (72).

66. Mūsų laikais Magisteriumas, siekdamas ištaisyti tokius liaudiškojo pamaldumo trūkumus, pabrėžia poreikį „evangelizuoti” liaudiškąjį pamaldumą (73) ir įtvirtina vaisingą jo ryšį su Evangelija; šis privilegijuotas ryšys „tolydžio išlaisvins liaudiškąjį pamaldumą iš jo trūkumų, nuvalys bei sutvirtins jį ir padarys taip, kad dviprasmiški elementai įgis aiškų tikėjimo, vilties ir meilės turinį” (74).

Liaudiškojo pamaldumo „evangelizavimo” darbas turi vykti pasitelkiant pastoracinį jautrumą, kantriai, pakančiai, be galo apdairiai, vadovaujantis Bažnyčios per šimtmečius ištobulinta metodologija, susiduriant su krikščioniškojo tikėjimo įkultūrinimo, liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo problemomis.

Liaudiškojo pamaldumo subjektas

67. Turime galvoje, kad „dvasinis gyvenimas nesiriboja vien dalyvavimu šventojoje liturgijoje. Tiesa, krikščionis pašauktas bendrai maldai, bet jis taip pat turi eiti į savo kambarį melstis Tėvui, esančiam slapčioje, netgi, kaip apaštalas moko, be paliovos melstis” (76). Bažnyčios Magisteriumas laiko, kad kiekvienas krikščionis – ir dvasininkas, ir vienuolis, ir pasaulietis – yra įvairių maldos formų subjektas, tiek Šventosios Dvasios įkvėptas besimelsdamas privačiai, tiek besimelsdamas bendruomeniškai įvairios kilmės ir tipo grupėse (77).

68. Popiežius Jonas Paulius II parodė, kaip šeima gali būti liaudiškojo pamaldumo subjektas. Apaštališkajame paraginime Familiaris consortio šeima iškeliama kaip Bažnyčios namų šventovė ir pabrėžiama: „Kad Bažnyčioje atliekamas kultas (78) būtų tęsiamas namuose, krikščioniška šeima vartoja labai įvairias asmeninės maldos formas: tas įvairumas liudija, jog Dvasios gaivinama krikščioniška malda yra nepaprastai turtinga, tinkanti įvairiems poreikiams ir situacijoms, kai žmogus kreipiasi į Viešpatį”. Tame pačiame dokumente teigiama: „Be ryto ir vakaro maldų <...> reikėtų patarti kultivuoti Dievo žodžio skaitymą ir mąstymą, pasirengimą sakramentams, pasiaukojimą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai ir pamaldas jos garbei, įvairias Dievo Motinos kulto formas, maldas prieš valgį ir po jo, liaudies maldingumo praktikas” (79).

69. Tolygiai svarbūs liaudiškojo pamaldumo subjektai yra brolijos ir kitos tikinčiųjų maldingumo draugijos. Be karitatyvinio ir socialinio angažavimosi jos instituciškai įsipareigoja puoselėti krikščioniškąjį kultą: tai Švenčiausiosios Trejybės, Kristaus ir jo slėpinių, Švenčiausiosios Mergelės Marijos, angelų, šventųjų ir palaimintųjų kultas, taip pat maldos dėl mirusių tikinčiųjų sielų.

Lygiagrečiai su liturginiu kalendoriumi brolijos dažnai laikosi savo kalendoriaus, kuriame numatytos ypatingos šventės, pamaldos, novenos, septyndieniai, tridieniai, atgailos dienos, procesijos, piligrimystės ir dienos, kuriomis daromi ypatingi karitatyviniai darbai. Brolijos turi savo maldynus ir insignijas, pavyzdžiui, škaplierius, medalikėlius, abitus, diržus, kartais net savo kulto vietas ar kapines.

Bažnyčia pripažįsta brolijas ir suteikia joms juridinio asmens statusą (80), patvirtina jų statutus ir laikosi palankios nuostatos jų tikslų bei maldingos veiklos atžvilgiu. Tačiau Bažnyčia dėmesingai stebi, kad brolijos gerai įsitrauktų į parapijos ar vyskupijos gyvenimą ir vengtų opozicijos ar izoliacijos nuostatų.

Maldingos praktikos

70. Maldingos praktikos yra tipiška liaudiškojo pamaldumo išraiška. Jos labai skiriasi viena nuo kitos savo kilme ir turiniu, kalba ir stiliumi, vartosena ir adresatais. Vatikano II Susirinkimas pabrėžė jų svarbą ir jas labai rekomendavo (81) nurodydamas jų teisėtumo ir galiojimo sąlygas.

71. Atsižvelgiant į krikščioniškojo kulto prigimtį ir jam būdingus bruožus, maldingos praktikos privalo atitikti sveiką Bažnyčios doktriną, jos įstatymus bei normas (82). Negana to, jos turi derintis su šventąja liturgija, pagal galimybes atsižvelgti į liturginio kalendoriaus laikotarpius ir skatinti „sąmoningą, aktyvų dalyvavimą Bažnyčios maldoje” (83).

72. Maldingos praktikos yra krikščioniškojo kulto dalis. Bažnyčia visuomet dėmesingai stebėjo, kad šiomis praktikomis Dievas būtų vertai šlovinamas, o žmonės turėtų iš jų dvasinės naudos ir būtų skatinami krikščioniškai gyventi.

Ganytojų veiksmai maldingųjų praktikų atžvilgiu turėjo daugelį aspektų: jie rekomenduodavo bei skatindavo jas, kreipdavo ar koreguodavo, ar tiesiog toleruodavo jas. Iš daugybės maldingųjų praktikų kai kurias reikia paminėti, ypač švenčiamas su Apaštalų Sosto aprobavimu arba Apaštalų Sosto per šimtmečius rekomenduotas maldingas praktikas. Reikia taip pat paminėti vietinių Bažnyčių maldingas praktikas, „vykdomas vyskupų įsakymu pagal papročius arba teisėtai patvirtintas knygas” (85); taip pat tas maldingas praktikas, kurios praktikuojamos pagal kai kurių vienuolinių kongregacijų, brolijų ar tikinčiųjų maldingų draugijų ypatingąją teisę ar papročius, kadangi jie dažnai būna eksplicitiškai aprobuoti Bažnyčios; galiausiai minėtinos asmeniškai ar namuose praktikuojamos maldingos praktikos.

Kai kurios maldingos praktikos pagal paprotį įsitvirtinusios tikinčiųjų bendruomenėse ir gavusios Magisteriumo aprobatą (86), taip pat naudojasi atlaidų privilegija (87).

Liturgija ir maldingosios praktikos

73. Bažnyčios mokymą dėl liturgijos ir maldingų praktikų santykio galima apibendrinti taip: šventoji liturgija pačia savo prigimtimi yra žymiai viršesnė už maldingąsias praktikas (88), todėl sielovados praktikoje liturgijai visuomet teiktina „pirminė vieta, jai tinkama maldingų praktikų atžvilgiu” (89); liturgija ir maldingosios praktikos turi koegzistuoti atsižvelgiant į vertybių hierarchiją ir abiem dievogarbos apraiškoms būdingą prigimtį (90).

74. Rūpestingas šių principų laikymasis turi skatinti stengtis pagal galimybes suderinti maldingąsias praktikas su liturgijos ritmu ir poreikiais, vengiant bet kokio „šių dviejų maldingumo formų sumaišymo ar suliejimo” (91), atsisakant hibridiško mišinio tarp liturgijos ir maldingų praktikų. Tokių pačių principų laikymasis leidžia išvengti liturgijos supriešinimo su maldingomis praktikomis arba pastarųjų panaikinimo priešingai pačios Bažnyčios požiūriui, dažnai paliekant niekuo neužpildytą tuštumą ir padarant didelę žalą tikintiesiems (92).

Maldingų praktikų atnaujinimo bendrieji principai

75. Apaštalų Sostas nurodė teologinius, pastoracinius, istorinius ir literatūrinius kriterijus, pagal kuriuos vykdytinas maldingųjų praktikų atnaujinimas (93). Jis taip pat nustatė būdą, kaip maldingose praktikose akcentuotinos biblinės bei liturginės sąsajos, taip pat kokia vieta skirtina ekumeninei plotmei. Apaštalų Sosto nustatyti kriterijai leidžia įžvelgti įvairių maldingų praktikų esminį branduolį, užčiuopiant jį istoriniais tyrimais. Maldingų praktikų atnaujinimo darbe reikia atsižvelgti į šiuolaikinį dvasingumą, taip pat į sveikos antropologijos įžvalgas, gerbti kultūrą ir tautų, kurioms būdingos šios praktikos, raiškos stilių, neprarandant liaudies papročiuose įsišaknijusių tradicinių elementų.

III skyrius
LIAUDIŠKOJO PAMALDUMO ĮVERTINIMO IR ATNAUJINIMO TEOLOGINIAI PRINCIPAI

Dievogarba: bendrystė su Tėvu per Kristų Šventojoje Dvasioje

76. Apreiškimo istorijoje žmogaus išganymas nuolat pateikiamas kaip Dievo dovana, kylanti iš jo gailestingumo, duodama visiškai laisvai ir dovanai. Visas įvykių ir žodžių kompleksas, per kurį apreiškiamas ir aktualizuojamas išganymo planas (94), pasirodo kaip nuolatinis Dievo ir žmogaus dialogas. Šiame dialoge Dievas imasi iniciatyvos, o iš žmogaus reikalaujama klausymosi nuostatos, įsitvirtinus tikėjime, taip pat „tikėjimo klusnumo” atsako (Rom 1, 5; 16, 26).

Išganingame dialoge ypač svarbi pasirodo Sandora, ant Sinajaus sudaryta tarp Dievo ir išrinktosios tautos (plg. Iš 19–24) ir padaranti šią tautą Viešpaties „nuosavybe”, „kunigiška karalyste ir šventa tauta” (Iš 19, 6). Izraelis, nors ne visuomet likdamas ištikimas Sandorai, randa joje įkvėpimo ir galios formuoti savo elgseną pagal paties Dievo pavyzdį ( plg. Kun 11, 44–45; 19, 2) ir jo žodį.

Izraelio kultas ir malda pirmiausia nukreiptas į mirabilia Dei, arba gelbstinčių Dievo įsikišimų į istoriją atminimą, tuo siekiant išlaikyti gyvą pagarbą tiems įvykiams, per kuriuos buvo įgyvendinti Dievo pažadai, kadangi jie yra nuolatinė atspara Izraelio tikėjimo apmąstymui ir maldos gyvenimui.

77. Pagal amžinąjį išganymo planą „daugel kartų ir įvairiais būdais Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius” (Žyd 1, 1–2). Kristaus slėpinys, ypač jo perėjimas nuo mirties į Prisikėlimą yra pilnutinis ir galutinis išganingų Dievo pažadų apreiškimas ir įgyvendinimas.

Kadangi Tėvas mums viską dovanojo per Jėzų, „viengimį Dievo Sūnų” (Jn 3, 18), nieko nepasilaikydamas sau (plg. Rom 8, 32; Jn 3, 16), akivaizdu, kad esminė Dievo tautos tikėjimo ir maldos gyvenimo atspara yra Kristaus asmenyje ir jo darbe: jame turime tiesos Mokytoją (plg. Mt 22, 16), ištikimąjį Liudytoją (Apr 1, 5), vyriausiąjį Kunigą (plg. Žyd 4, 14), sielų ganytoją (1 Pt 2, 25) ir vienintelį tobulą Tarpininką (plg. 1 Tim 2, 5; Žyd 8, 6; 9, 15; 12, 24). Per jį žmogus nueina pas Dievą (plg. Jn 14, 6), per jį kyla į Dievą Bažnyčios šlovinimas ir maldavimai ir per jį žmonijai nužengia visos Dievo dovanos.

Krikštu esame palaidoti su Kristumi ir prisikėlę su juo (plg. Kol 2, 12; Rom 6, 4); esame išvaduoti nuo pavaldumo kūnui ir įvesti į Dvasios viešpatavimą (plg. Rom 8, 9), esame pašaukti į tobulumą, tai yra į Kristaus pilnatvės saiką (plg. Ef 4, 13). Kristuje turime tokio gyvenimo pavyzdį, kurio kiekvienas momentas atspindi klusnumo Tėvo žodžiui ir jo įsakymams nuostatą; jis išreiškia nuolat tariamą „taip”  Dievo valiai: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė” (Jn 4, 34).

Todėl Kristus yra tobulas sūniško maldingumo ir nepaliaujamo dialogo su Tėvu pavyzdys; jis – gyvo, glaudaus ir pasitikinčio ryšio su Dievu, kuris apšviečia, palaiko ir vadovauja žmogui per visą gyvenimą, nenutrūkstamo ieškojimo tobulas pavyzdys.

78. Šventoji Dvasia, duota tikintiesiems, kad tolydžio perkeistų juos Kristuje, vadovauja jiems jų bendrystės su Tėvu gyvenime; ji išlieja juose „įvaikystės  Dvasią”, per kurią tikintieji priima Kristaus sūniškumą (plg. Rom 8, 15–17) ir jo nusiteikimą (plg. Fil 2, 5). Šventoji Dvasia sudabartina Kristaus mokymą (plg. Jn 14, 26; 16, 13–25), kad tikintieji galėtų jo šviesoje aiškinti įvairius gyvenimo bei istorijos įvykius; Šventoji Dvasia veda tikinčiuosius į Dievo gelmių pažinimą (plg. 1 Kor 2, 10) ir leidžia jiems paversti savo gyvenimą „dvasiniu Dievo garbinimu” (plg. Rom 12, 1); Šventoji Dvasia palaiko tikinčiuosius atmetimų ir išbandymų metu, kai tikintiesiems tenka išgyventi varginantį perkeitimą Kristuje; galiausiai Šventoji Dvasia žadina ir maitina tikinčiųjų maldą: „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą” (Rom 8, 26–27).

Krikščioniškoji dievogarba kyla iš Šventosios Dvasios ir iš jos gauna savo galią, toje pačioje Dvasioje krikščioniškasis kultas pasiekia pilnatvę. Todėl galima daryti išvadą, kad be Kristaus Dvasios negalimas joks autentiškas liturginis kultas nei tikras liaudiškasis pamaldumas.

79. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus principus galima tvirtinti, kad liaudiškasis pamaldumas iš tikrųjų sudaro Dievo ir žmogaus dialogo per Kristų Šventojoje Dvasioje elementą. Nepaisant kai kur pasitaikančių netobulumų, pavyzdžiui, Dievo Tėvo ir Jėzaus sumaišymo, liaudiškajam pamaldumui, be abejo, būdingas trejybiškumas.

Liaudiškasis pamaldumas iš tikrųjų ypač atviras Dievo tėvystės slėpiniui; jis žadina pagarbią baimę Dievo gerumo akivaizdoje, gėrisi jo galybe ir išmintimi; jis džiaugiasi kūrinijos grožiu ir garbina jos autorių, Kūrėją; liaudiškasis pamaldumas suvokia, kad Dievas yra teisingas ir gailestingas, kad jis rūpinasi vargšais ir nuolankiaisiais; šis pamaldumas skelbia, jog Dievas laimina doruosius ir atlygina teisiesiems, bet neapkenčia blogio ir atstumia nuo savęs tuos, kurie užsispyrę eina neapykantos, prievartos, neteisybės ir melo keliu.

Liaudiškajame  maldingume ypač sutelkiamas dėmesys į Kristaus asmenį, Dievo Sūnų ir žmonijos Gelbėtoją: čia jaudinančiai išgyvenamas Kristaus gimimo pasakojimas, jaučiant begalinę meilę šiame Kūdikyje – tikrame Dieve ir tuo pat metu  mūsų brolyje, vargusiame ir persekiotame nuo pat kūdikystės. Liaudiškajame maldingume mėgstama prisiminti daugelį Viešpaties Jėzaus viešojo gyvenimo scenų – einančio pas nusidėjėlius ir muitininkus Gerojo Ganytojo, gydančio ligonius ir padedančio vargšams Stebukladario arba skelbiančio tiesą Mokytojo. Liaudiškajame maldingume ypač mėgstama kontempliuoti Kristaus kančios slėpinius, išreiškiančius beribę meilę žmonėms ir visišką solidarumą su jų kentėjimais: Jėzų, išduotą ir apleistą, nuplaktą ir vainikuotą erškėčiais, nukryžiuotą tarp dviejų nusikaltėlių, nuimtą nuo kryžiaus ir palaidotą, apverktą draugų ir bičiulių.

Liaudiškojo pamaldumo srityje taip pat suvokiamas Šventosios Dvasios asmuo Dievo slėpinyje. Išpažįstama, kad Dievo Sūnus „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi” (95), taip pat suvokiama, kad Bažnyčios užuomazgoje Dvasia buvo išlieta apaštalams (plg. Apd 2, 1–13). Suvokiama, kad Dievo Dvasia, kurios antspaudu visi krikščionys pažymėti Sutvirtinimo sakramentu, gyvai pasireiškia visuose Bažnyčios sakramentuose; žinoma, kad „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios” teikiamas krikštas, atleidžiamos nuodėmės ir pradedamas Eucharistijos šventimas. Taip pat suvokiama, kad trijų dieviškųjų Asmenų vardu krikščionių bendruomenėje atliekamos visos maldos bei šaukiamasi dieviškųjų palaiminimų žmonijai ir visai kūrinijai.

80. Stiprintinas tikinčiųjų Švenčiausiosios Trejybės suvokimas, kuris liaudiškajame pamaldume yra kaip užuomazga. Toliau pateikiami nurodymai, padedantys siekti šio tikslo:

– Būtina aiškinti tikintiesiems apie krikščioniškąją maldą, kuri kreipiama į Tėvą per Sūnaus Jėzaus Kristaus tarpininkavimą Šventosios Dvasios galia.

–  Liaudiškojo pamaldumo vartojamose formuluotėse reikia aiškiau pabrėžti Šventosios Dvasios asmenį ir jos veikimą. Tai, kad Šventoji Dvasia neturi „vardo” ir  kad įprasta jos nevaizduoti pasitelkiant antropomorfinius įvaizdžius, bent iš dalies nulėmė tam tikrą Šventosios Dvasios nebuvimą tiek liaudiškojo pamaldumo tekstuose, tiek kitose raiškos formose, – nepamirštant muzikos ir gestų vaidmens, išreiškiančio mūsų ryšį su Šventąja Dvasia. Šią spragą galima įveikti evangelizuojant liaudiškąjį pamaldumą, kaip Magisteriumas jau siūlė daryti keliomis progomis.

– Liaudiškajame pamaldume taip pat būtina pabrėžti pirminę ir pamatinę Kristaus prisikėlimo svarbą. Taip pat intensyviai reiškiamas meilingas Išganytojo artumas kenčiančiai žmonijai turi būti siejamas su galutiniu Kristaus pašlovinimu. Tai leistų integraliai išreikšti Kristuje apreikštą Dievo išganymo planą ir suvokti jo neatsiejamą ryšį su Velykų slėpiniu. Tik taip išryškėja tikrasis krikščioniškojo apreiškimo veidas, kuriam būdinga pergalė prieš mirtį , švenčiant Tą, kuris yra ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas” (Mt 22, 32), tai yra Kristų, tą Gyvąjį, kuris buvo miręs ir dabar gyvena per amžių amžius (Apr 1, 18), ir Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją (96).

– Galiausiai reikia, kad pamaldumas Kristaus kančiai vestų tikinčiuosius į visapusišką ir sąmoningą dalyvavimą Eucharistijoje, kurioje mums duodamas valgyti dėl mūsų paaukotas Kristaus Kūnas (plg. 1 Kor 11, 24) ir gerti Naujosios Sandoros Kristaus Kraujas, išlietas ant kryžiaus nuodėmėms atleisti. Intensyviausiai ir reikšmingiausiai šis dalyvavimas atsiskleidžia per Velykų tridienį – liturginių metų aukščiausią tašką ir švenčiant šventuosius slėpinius sekmadieniais.

Bažnyčia – kulto bendruomenė

81. Bažnyčia, „susibūrusi Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu” (97), yra kulto bendruomenė. Savo Viešpaties ir Steigėjo valia Bažnyčia švenčia daugelį apeigų, kuriomis siekiama pašlovinti Dievą ir pašventinti žmogų (98); įvairiais būdais ir skirtingu mastu jos siejasi su Kristaus Velykų slėpinio šventimu, ir tuo siekiama įgyvendinti Dievo valią, suburiant į vienintelės tautos vienybę išsibarsčiusius jo vaikus.

Savo apeigomis Bažnyčia skleidžia išgelbėjimo Evangeliją, skelbia Kristaus mirtį ir prisikėlimą ir sudabartina išganymo darbą šventaisiais ženklais. Eucharistijoje Bažnyčia švenčia palaimingosios Kristaus kančios, jo prisikėlimo ir dangun žengimo atminimą. Švęsdama kitus sakramentus ji gauna Šventosios Dvasios dovanas, kylančias iš Išganytojo kryžiaus. Bažnyčia himnais ir psalmėmis šlovina Tėvą už stebuklus, įvykdytus per jo Sūnaus Kristaus mirtį ir pašlovinimą, ir maldauja, kad išganingas Velykų slėpinys galėtų pasiekti visą žmoniją. Sakramentalijomis, įsteigtomis pagelbėti tikintiesiems įvairiu metu ir įvairiose situacijose, Bažnyčia meldžia, kad jų veikla būtų kreipiama ir nušviečiama Velykų dvasia.

82. Bažnyčios kulto veikla neapsiriboja liturgija. Kristaus mokiniai, sekdami savo Mokytojo pavyzdžiu ir mokymu, irgi meldžiasi slaptoje savo namuose (plg. Mt 6, 6). Jie taip pat dalyvauja maldos sambūriuose, organizuojamuose didelę religinę patirtį turinčių vyrų bei moterų, drąsinančių tikinčiuosius kreipti savo maldingumą į ypatingus Kristaus slėpinio aspektus. Galiausiai Kristaus mokiniai meldžiasi struktūrose, kurios praktiškai spontaniškai kyla iš kolektyvinės krikščioniškosios savimonės ir kuriose liaudiškosios kultūros reikalavimai derinasi su esminiais evangelinės žinios duomenimis.

83. Autentiškos liaudiškojo pamaldumo formos yra taip pat Šventosios Dvasios vaisius, į jas turi būti žvelgiama kaip į Bažnyčios maldingumą. Jomis naudojasi tikintieji, esantys bendrystėje su Bažnyčia, priimantys jos tikėjimą ir esantys klusnūs jos kulto disciplinai. Daugelį liaudiškojo pamaldumo formų patvirtino ir rekomendavo pati Bažnyčia (99).

84. Liaudiškasis pamaldumas, būdamas Bažnyčios maldingumo išraiška, paklūsta bendrajai Bažnyčios kulto disciplinai ir pastoraciniam Bažnyčios autoritetui; pagal tai jis tiriamas, pripažįstamas jo autentiškumas, taip pat atnaujinamas susiejant su apreikštuoju Žodžiu, tradicija ir pačia liturgija.

Kita vertus, liaudiškojo pamaldumo formos privalo visuomet būti atviros krikščioniškojo kulto „ekleziologiniam principui”. Šio principo taikymas liaudiškajam pamaldumui leidžia:

– tinkamai suvokti vietinės Bažnyčios santykius su visuotine Bažnyčia. Jei liaudiškasis pamaldumas susitelkia į vietinius ar tiesioginius dalykus, rizikuojama užsisklęsti nuo visuotinių vertybių ir ekleziologinių perspektyvų;

– pagarba Švč. Mergelei Marijai, angelams ir šventiesiems, taip pat maldos už mirusius turi būti plačiai siejamos su šventųjų bendravimu, atsižvelgiant į santykius tarp dangiškosios ir tebekeliaujančios šioje žemėje Bažnyčios;

– teisingai ir drauge vaisingai suvokti tarnystės ir charizmos santykį; pirmoji sąvoka reikalinga liturginiam kultui išreikšti, o antroji dažnai aptinkama liaudiškojo pamaldumo apraiškose.

Bendroji kunigystė ir liaudiškasis pamaldumas

85. Krikščioniškosios iniciacijos sakramentais tikintysis įvesdinamas į Bažnyčią, pranašiškąją, kunigiškąją ir karališkąją tautą, pašauktą garbinti Dievą dvasia ir tiesa (plg. Jn 4, 23). Bažnyčia vykdo šią užduotį per Kristų Šventojoje Dvasioje ne tik per liturgiją, ypač Eucharistijos šventimą, bet taip pat kitomis krikščioniškojo gyvenimo formomis, tarp kurių yra įvairių liaudiškojo pamaldumo formų. Šventoji Dvasia suteikia gebėjimą aukoti Dievui šlovinimo auką, į jį kreiptis maldomis bei maldavimais ir visų pirma aukoti savo gyvenimą kaip „gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką” (Rom 12, 1; plg. Žyd 12, 28).

86. Remdamasis šiuo bendrosios kunigystės pagrindu liaudiškasis pamaldumas padeda tikintiesiems tvirtai laikytis maldos ir Dievo šlovinimo, liudyti Kristų (plg. Apd 2, 42–47) ir budriai laukti jo šlovingo atėjimo, Šventojoje Dvasioje viliantis amžinuoju gyvenimu (1 Pt 3, 15).  Taip pat išlaikydamas ypatingus kultūriniam kontekstui būdingus elementus liaudiškasis pamaldumas išreiškia bažnytines vertybes, įvairiais būdais ir skirtingu mastu žyminčias tai, kas gimsta ir plėtojasi mistinio Kristaus Kūno viduje.

Dievo žodis ir liaudiškasis pamaldumas

87. Šventajame Rašte esantis Dievo žodis, saugomas ir pateikiamas Bažnyčios Magisteriumo ir švenčiamas liturgijoje, yra privilegijuotas ir nepamainomas Šventosios Dvasios įrankis tikinčiųjų dievogarboje.

Kadangi Dievo žodžio klausymas yra Bažnyčios pagrindas ir augimo laidas, krikščioniškoji liaudis privalo susipažinti su Šventuoju Raštu ir prisipildyti jo dvasia (100), kad sugebėtų deramai ir atitinkant tikėjimą perteikti maldingumo jauseną, kylančią susidūrus su gelbstinčiu, atgaivinančiu ir pašventinančiu Dievu.

Liaudiškasis pamaldumas randa Šventajame Rašte neišsemiamą įkvėpimo šaltinį, neprilygstamus maldos pavyzdžius ir vaisingus teminius pasiūlymus. Nuolatinis rėmimasis Šventuoju Raštu sudaro pagrindą ir kriterijų tiems, kuriems tenka pareiga  malšinti dažnai pasireiškiantį religinio jausmo nesaikingumą, dėl kurio randasi dviprasmiškų ir netinkamų apraiškų.

88. „Šventojo Rašto skaitymą turi lydėti malda, kad tarp Dievo ir žmogaus vyktų pokalbis” (101). Todėl ypač rekomenduotina, kad į įvairias liaudiškojo pamaldumo formas būtų įtraukiami tinkamai parinkti ir lydimi komentarų bibliniai tekstai.

89. Šiuo požiūriu labai naudingi liturginio šventimo pavyzdžiai, nes juose visuomet būna iš Šventojo Rašto paimtų tekstų, pritaikytų įvairioms šventimo formoms. Tačiau kadangi liaudiškasis pamaldumas pasižymi teisėta struktūros ir raiškos įvairove, jam nebūtina taikyti tų pačių nuostatų, kurios numatytos skelbiant Dievo žodį liturgijos apeigomis.

Visais atvejais liturginis modelis liaudiškojo pamaldumo atžvilgiu yra savotiška garantija, leidžianti tinkamai suvokti vertybių mastą, o pirmiausia klausytis kalbančio Dievo. Tai skatina liaudiškąjį pamaldumą rasti Senojo ir Naujojo Testamento darnų ryšį ir aiškinti juos tarpusavyje siejant. Pasitelkiant  pasaulietinę patirtį šis modelis teikia sprendimų, kurie tinkamai sudabartina biblinę žinią ir, kita vertus, pateikia veiksmingą kriterijų, leidžiantį įvertinti maldos autentiškumą.

Pasirenkant biblinius tekstus visuomet pageidautina pasitelkti trumpus lengvai įsimenamus, įtaigius ir suprantamus tekstus, nors juos ne visuomet paprasta praktiškai įgyvendinti. Kai kurios maldingos praktikos, pavyzdžiui, Kryžiaus kelias ar rožinis, padeda geriau suprasti Šventąjį Raštą; šie gestai ir maldos padeda lengviau įsiminti Jėzaus gyvenimą perteikiančius Evangelijos epizodus.

Liaudiškasis pamaldumas ir privatūs apreiškimai

90. Liaudiškajam pamaldumui visuomet ir visur būdingas domėjimasis ypatingais reiškiniais ir faktais, dažnai susijusiais su privačiais apsireiškimais. Tai neapsiriboja vien pamaldumu Marijai, nors jos „apsireiškimai” ir atitinkami „pranešimai” vyrauja. Šiuo požiūriu naudinga prisiminti Katalikų Bažnyčios katekizmo teiginius apie  privačius apreiškimus: „Amžiams bėgant yra buvę vadinamųjų „privačių” apsireiškimų, kai kurie jų buvo bažnytinės valdžios pripažinti. Tačiau jie nepriklauso tikėjimo lobiui. Jie turi ne „pagerinti” ar „papildyti” galutinį Kristaus Apreiškimą, bet tam tikroje istorijos epochoje padėti jį pilnutiniau išgyventi. Bažnyčios Mokymo vadovaujami, tikintieji gali atskirti ir pasirinkti tai, kas tuose apreiškimuose yra autentiškas, Bažnyčiai adresuotas Kristaus ar Jo šventųjų kreipimasis” (67) (102).

Įkultūrinimas ir liaudiškasis pamaldumas

91. Liaudiškasis pamaldumas natūraliai paženklintas istoriniais ir kultūriniais veiksniais. Liaudiškojo pamaldumo ypatingą pobūdį rodo įvairios jo raiškos formos, amžiams bėgant kilusios ir patvirtintos įvairiose vietinėse Bažnyčiose, liudijančios tikėjimo įsišaknijimą tautose ir jo integravimąsi į kasdienį tikinčiųjų gyvenimą. „Liaudiškasis pamaldumas yra pirmiausia ir labiausiai pamatinė tikėjimo „įkultūrinimo” forma, ji privalo nuolat orientuotis pagal liturgiją, kuri savo ruožtu maitina tikėjimą per širdį” (103). Liaudiškajame pamaldume nuolat susitinka Evangelijos žinios dinamizmas ir įvairūs konkrečios kultūros elementai (104).

92. Konkrečios maldingos praktikos priėmimas ir įkultūrinimas neturėtų kelti ypatingų sunkumų kalbos, muzikos ar meno formų plotmėje, taip pat įtraukiant tam tikrus gestus ar kūno laikyseną. Viena vertus, maldingosios praktikos nėra sutelktos  į esminius sakramentinio  gyvenimo elementus, kita vertus, reikia atsiminti, kad jos daugeliu atvejų yra liaudiškos kilmės, ateina tiesiogiai iš liaudies, yra formuluojamos liaudiška kalba ir paženklintos katalikų tikėjimo.

Tai, kad maldingosios praktikos ir pamaldumai išreiškia liaudies jauseną, nereiškia, jog leistinas grynai subjektyvus ir personalistinis požiūris. Pagarbiai atsižvelgiant į vietos ordinarus ar vienuolijų aukštesniuosius vyresniuosius tais atvejais, kai pamaldumai siejasi su tomis vienuolijomis, vyskupų konferencijai dera pareikšti nuomonę dėl visoje tautoje ar žymioje teritorijos dalyje paplitusių maldingų praktikų.

Reikia atidžiai budėti ir nuodugniai tirti, idant į maldingas praktikas per įvairias kalbos formas nepatektų krikščioniškajam tikėjimui priešingos idėjos ar sinkretizmo sugadintos dievogarbos formos.

Ypač būtina garantuoti, kad pritaikant ir įkultūrinant maldingas praktikas liktų jų tapatybė ir būdingi bruožai. Šiuo atžvilgiu ypatingą dėmesį reikia skirti jų istorinei kilmei ir jas sudarantiems doktrinos bei kulto elementams.

Dėl kai kurių liaudiškojo pamaldumo formų pritaikymo liturgijos įkultūrinimo procese reikia atkreipti dėmesį į šios dikasterijos jau paskelbtą instrukciją šia tema (105).

(65) Plg. Ten pat, 912.
(66) Plg. Jonas Paulius II. Homilija Zapogango Švč. M. Marijos šventovėje, 2: AAS, 71 (1979) 228–229. Lotynų Amerikos episkopato III generalinė konferencija. Documento de Puebla, 283.
(67) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Catechesi tradendae (1979 10 16), 54.
(68) Jonas Paulius II. Kalba atidarant IV Generalinę Lotynų Amerikos vyskupų konferenciją, Santo Domingas (1992 10 12), 12: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XV/ 2 (1994), p. 323.
(69) Lotynų Amerikos episkopato III generalinė konferencija. Documento de Puebla, 913.
(70) Ten pat, 960.
(71) Jonas Paulius II. Kalba Abruzzi ir Molina vyskupų konferencijai ad limina vizito proga, 3: AAS, 78 (1986) 1140.
(72) Jonas Paulius II. Kalba Popayan (Kolumbija): Insegnamenti di Giovanni Paolo II, IX/ 2 (1986), p. 115.
(73) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Vicemus quintus annus (1988 12 04), 18; Kalba Abruzzi ir Molina vyskupų konferencijai ad limina vizito proga, 6: AAS, 78 (1986) 1142; Lotynų Amerikos episkopato III generalinė konferencija. Documento de Puebla, 458–459; Dievo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacija. Aplinkraštis Orientamenti e proposte per la celebrazione dell’anno mariano (1987 04 03), 68.
(74) Jonas Paulius II. Kalba Abruzzi ir Molina vyskupų konferencijai ad limina vizito proga, 6: AAS, 78 (1986) 1142.
(75) Plg. Dievo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacija. IV instrukcija dėl tinkamo konstitucijos Sacrosanctum Concilium (str. 37–40) taikymo Varietates legitimae (1994 01 25), 9–20.
(76) SC, 12.
(77) Plg. Institutio generalis de Liturgia Horarum, 9.
(78) Dėl liturgijos galima nurodyti rekomendaciją, esančią Institutio generalis de Liturgia Horarum, 27: „Pagirtinas dalykas, kad šeimoje, namų šventovėje, kur tai įmanoma, be įprastinių maldų būtų švenčiamos kai kurios Valandų liturgijos dalys, siekiant suartėti su Bažnyčia”.
(79) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 61.
(80) KTK, 301 kan. ir 312 kan.
(81) Plg. SC, 13; LG, 67.
(82) Plg. SC, 13.
(83) Jonas Paulius II. Homilija Žodžio liturgijoje La Serena (Čilėje), 2: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, X/ 1 (1987), p. 1079.
(84) Plg. SC, 13.
(85) SC, 13.
(86) Plg. KTK, 23 kan.
(87) Plg. EI, Aliae concessiones, 54.
(88) Plg. SC, 7.
(89) Dievo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacija. Aplinkraštis Orientamenti e proposte per la celebrazione dell’anno mariano (1987 04 03), 54.
(90) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Marialis cultus, 31, 48.
(91) Italijos vyskupų konferencija. Liturgijos komisija. Pastoracinė nota Il rinovamento liturgico in Italia (1983 09 23), 18: Enchiridion CEI, 3. Bologna 1986, p. 886.
(92) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Marialis cultus, 31; Lotynų Amerikos episkopato III generalinė konferencija. Documento de Puebla, 915.
(93) Plg. Vyskupų kongregacija. Directorium de pastorali ministerio Episcoporum, cit., 91; Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Marialis cultus, 24–38.
(94) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Dei Verbum, 2.
(95) DS 150; Missale  Romanum. Ordo Missae, Symbolum Nicaeno–Constantinopolitanum.
(96) Ten pat.
(97) Šv. Kiprijonas. De oratione dominica, 23: CSEL 3/1, Vindobonae 1868, p. 285.
(98) SC, 5–7.
(99) SC, 13; LG, 67.
(100) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Dei Verbum, 25.
(101) Ten pat.
(102) Šiuo klausimu žr. J. Ratzinger, Commento teologico: Tikėjimo mokslo kongregacija, Il messagio di Fatima, p. 32–44.
(103) Ten pat, p. 35.
(104) Plg. Popiežiškoji kultūros taryba. Per una pastorale della cultura (1999), 28: „Liaudiškasis pamaldumas išlieka viena pagrindinių tikro tikėjimo įkultūrinimo išraiškų, nes jame derinasi tikėjimas ir liturgija, taip pat jausmai ir menas, patvirtinant savo tapatybės suvokimą per vietines tradicijas. „Amerika, kuri istoriškai buvo ir tebėra tautų maišymosi katilas, Gvadalupės Dievo Motinoje,   ‘metisiškame Tepeyaco Mergelės veide’, atpažino  ‘tobulai įkultūrintos evangelizacijos reikšmingą pavyzdį’” (Ecclesia in America, 11). Liaudiškasis pamaldumas leidžia žmonėms išreikšti savo tikėjimą, siejant jį su Dievu ir Apvaizda, su Dievo Motina ir šventaisiais, su kaimynais, su mirusiaisiais, su kūrinija, jis stiprina narystę Bažnyčioje”.
(105) Dievo kulto ir sakramentų disciplinos  kongregacija. IV instrukcija dėl tinkamo konstitucijos Sacrosanctum Concilium (str. 37–40) taikymo Varietates legitimae (1994 01 25), 45.

© „Bažnyčios žinios“