Lietuva, Lietuva, girdžiu tavo balsą..., kalbėjo Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, 1991 m. birželį lankydamasis Lomžoje. Praėjus dvejiems metams, Jo Šventenybė iš arti išvydo ir mūsų šalies veidą, leisdamas čia gyvenantiems krikščionims tiesiogiai patirti Jo asmenybės ir per Jį veikiančios Dievo Malonės ženklus. Vyriausiasis Katalikų Bažnyčios Ganytojas, 1993 metų rugsėjo 4 dieną pirmą kartą istorijoje atvykęs į Lietuvą, Vilniaus oro uoste kalbėjo: Nepaprastai jaudindamasis ką tik pabučiavau Lietuvos žemę, dėkoju Dievui už man duotą malonę atvykti pas jus. Trokšte troškau aplankyti ypač man brangią Jūsų žemę! Lietuviai sutiko Šventąjį Tėvą su būdingu svetingumu ir nuoširdumu.
Iš dešimties metų perspektyvos žvelgdami į tas nepaprastas dienas, kai Šventasis Tėvas vaikščiojo tarp mūsų, pasistenkime giliau suvokti Jo žodžių ir Jo įkvėptų pokyčių katalikų bendruomenės ir visos visuomenės gyvenime prasmę. Ne visi tuomet įstengė Jo žodžius įsidėti į širdis, ne visų protus pasiekė ir sąžines pažadino su didele meile tarti Jono Pauliaus II paraginimai. Todėl prisiminkime juos, atsiverkime jiems, idant nepaprastai šiuolaikiškos Popiežiaus mintys mus augintų kaip krikščionis, kaip dvasiškai prisikeliančius stiprėjančios tautos žmones.
Visų pirma Šventojo Tėvo atvykimas mums aiškiai parodė, kad Lietuvai, kurią buvo bandyta prievarta atskirti nuo Romos, nuo krikščionijos, plačiai atsivėrė Visuotinės Katalikų Bažnyčios durys. Bažnyčios visuotinumo dvelksmas džiaugsmu užtvindė mūsų žmonių širdis. Išgyvenome nuotaiką, kokia apima vaikus, sutinkančius grįžtantį juos mylintį tėvą, kuris visą laiką jais rūpinosi, dėl jų sielojosi, jiems visokiais būdais stengėsi padėti. Lietuvos jaunimui Popiežius kalbėjo: Kaip Petras, ateinu skelbti Kristaus, jūsų padrąsinti, kad sektumėte pėdomis To, kuris duoda vienintelę tikrąją viltį.
Po kiekvieno reikšmingo visuomeninio pasikeitimo žmogaus elgesys ir siela būna žaizdota, su Gerojo Samariečio jautrumu Šventasis Tėvas įvertino mūsų visuomenės dvasinę būklę. Tačiau Jis neverkšleno ir negraudino prisiminimais apie skaudžią praeities patirtį. Kryžių kalne giliai sujaudintas šio lietuvių tikėjimo liudijimo, Popiežius kalbėjo: Kryžiaus pamokos yra Dievo galybė ir Dievo išmintis (1 Kor 1, 24). Čia ir yra Gerosios Naujienos esmė, leidžianti suprasti, kas yra Dievas ir kas yra žmogus.
Šventasis Tėvas atvyko mums priminti, kad Bažnyčios moksle yra teisingų principų ir tinkamų kriterijų, kuriais turėtų būti grindžiamas tautos laisvės ir kūrybos kelias. Visų Jo kalbų, anuomet pasakytų Lietuvoje ir šiandien dažnai kartojamų, svarbiausia mintis raginimas kurti naują žmogų. Tai Šventojo Rašto šerdis: apsivilkite nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume (Ef 4, 24). Ką reiškia būti nauju žmogumi? Šventasis Tėvas aiškiai ir nedvejodamas nurodė nesenstantį ir nenykstantį šaltinį: Evangelija, ši tikro atsinaujinimo ir vilties naujiena, tebėra svarbi kiekvienai epochai ir kiekvienam asmeniui. Paverskite ją kasdienio gyvenimo norma.
Tai itin aukšti, net radikalūs reikalavimai, tačiau jie vienintelis kelias į tikrąją žmogaus laimę ir laisvę. Mūsų tautos nepriklausomybės kelionė jau parodė, kad ant piktžolių bei usnių neauga vaisiai, kurie maitintų ir augintų žmogų. Šventojo Tėvo žodžiai, pasakyti jaunimui prieš dešimt metų, labai aktualūs ir šiandien: Veltui ieško laimės tie, kurie paiso vien tik savęs ir klausosi klaidingų pranašų balso, eina vartotojiškumo ir pašlijusios dorovės keliu, egoizmą laiko gyvenimo būdu, abejingi religijai. Veltui kai kurie ieško laimės ir skaudžiai nusivilia, tikėdamiesi ją rasti sektose, kurios žaidžia su žmogumi, siūlo egzotikos ir magijos pokštus... Nuo šių klystkeliuose augančių medžių nuraškyti vaisiai tučtuojau baisiai apkarsta. Kai kurie šiuolaikinio jaunimo bruožai, sakykim, narkotikų platinimas ir vartojimas, dirbtinio rojaus paieškos, sekso ir pornografijos turgus, nepilnamečių savivalė ir nusikaltimai, savižudybės, slepia gilią ir siaubingą tuštumą, vertybių krizę, kuri neišvengiamai veda į moralinę suirutę.
Naujas žmogus negali būti kuriamas be aiškaus supratimo ir apsisprendimo. Kiekvieno sąžinėje įrašyti prigimtiniai dėsniai padeda išlaikyti ir kurti žmoguje harmoniją, kurios dėka pasiekiama darnos visuomenėje. Neįmanoma šių dėsnių pakeisti modernesniais patrauklesniais ar patogesniais. Visi pakaitalai tėra trumpalaikiai, palieka sužalotą dvasią ir sulaužytą gyvenimą. Tikrosios žmogaus laimės pamatas, pasak Šventojo Tėvo: Bendražmogiškųjų dorybių ugdymas ir stiprinimas, sąžiningumas, garbingumas, darbštumas, tvarkingumas, pasitikėjimas, tarnavimo dvasia, nuoširdumas, pagarba, santūra, kilniadvasiškumas, teisingumo ir atsakomybės jausmas, dvasinė pusiausvyra, romumas, atvirumas štai kai kurie naujojo žmogaus būdingieji bruožai. Būtent tokio žmogaus jūsų Tėvynei labiausiai reikia, kad būtų užtikrinta gerovė ir taika.
Žmogus yra Žemės veido puošmena ir pasididžiavimas. Deja, kartais jis tą veidą sudarko. Mūsų visuomenė atsinaujina žmogaus dėka. Tačiau atsinaujina tik tiek, kiek atsinaujina pats žmogus, paklusdamas Dievo Dvasiai. Todėl Šventasis Tėvas taip ugningai kreipiasi į viso pasaulio jaunus žmones. Jis šaukte šaukė ir Lietuvos jaunimui: Atidarykite duris Kristui! Būkite pirmieji šaukliai naujosios evangelizacijos, kurios dabar taip stinga jūsų Tėvynei, Europai ir pasauliui! Kviesdamas jaunimą darbuotis, kurti tikrai laisvą, vieningą žmoniją, Popiežius ypatingą dėmesį kreipia šeimai, vadindamas ją pirmąja namų Bažnyčia, kur prasideda naujosios kartos evangelizacija. Šeimos darna ir pavyzdys padeda nesugriaunamus pamatus žmogui ugdyti ir suteikia jėgų atsilaikyti prieš visas pasaulio negeroves.
Naujas žmogus kuria mūsų laisvės pilnatvę, žengdamas Evangelijos tiesa grįstu keliu, paklusdamas sąžinės balsui ir sąmoningai prisiėmęs atsakomybę. Naują žmogų ugdo tikėjimas. Linkiu jums, sakė Šventasis Tėvas, kad šis tikėjimas visada būtų jūsų galia, kuria galėtumėte dvasiškai ir išoriškai atkurti savo tėvynę, savo gyvenimą, savo lietuviškąjį ir krikščioniškąjį identitetą Šv. Bažnyčios, mūsų Motinos, Europos ir žmonijos labui. Šiandien pildosi Popiežiaus linkėjimai Lietuvai atsiveria Europos erdvė. Europos mums reikia, idant kurtume saugesnį, sotesnį rytojų. Tačiau ir mes reikalingi Europai, į ją atsinešame savąjį religinį, tautinį bei kultūrinį lobį. Prisiminkime Popiežiaus žodžius, pasakytus vos pasiekus Lietuvos žemę: Įsikūrusi beveik Europos centre tarp senojo Žemyno Rytų ir Vakarų, pasitikinti savo ilga krikščioniška tradicija, Lietuva galės iš naujo eiti vienybės atkūrimo keliu, darniai bendradarbiauti su kitomis Europos tautomis. Ženkite šiuo keliu, brangieji Broliai Seserys!
Šventojo Tėvo žodžiai buvo pranašiški. Europos susivienijimas teikia džiaugsmą, o kartu įpareigoja. Įpareigoja išlaikyti savo religinę tapatybę ir prisidėti prie Europos krikščioniškosios tradicijos palaikymo. Kaip liudija Europos istorija, krikščionybė du tūkstantmečius buvo ir lieka svarbiausias jos veiksnys. Šį birželį paskelbtame apaštališkajame paraginime Ecclesia in Europa (Bažnyčia Europoje) Popiežius rašo: krikščioniškasis tikėjimas suformavo kontinento kultūrą ir yra neatskiriamai susietas su jo istorija [ ], nepaisant skausmingo pasidalijimo tarp Rytų ir Vakarų, krikščionybė tapo pačių europiečių religija. Netgi moderniais dabartiniais laikais, kai religinė vienovė vis labiau skaidosi [ ], tikėjimo vaidmuo išlieka reikšmingas.
Šventasis Tėvas ir šiandien neužmiršta Lietuvos, mato mūsų tėvynę tarp Europos šalių. Beveik kiekvienos audiencijos metu kaip pagarbos ir meilės ženklas mums, kaip vienybės ir tėviškos globos išraiška iš Jo Šventenybės lūpų nuskamba lietuviškas Garbė Jėzui Kristui.
Priimkime šią brangią dovaną Šventojo Tėvo pagarbą, meilę ir globą. Tepadrąsina ji mus tapti naujais žmonėmis naujojoje Europoje. 1993 metais atsisveikinant su Lietuva Jo Šventenybės pasakyti žodžiai kviečia: Brangūs Broliai ir Sesės, reikia atverti duris kitiems akiračiams. Šiam tikslui Bažnyčia siūlo remtis Evangelija, kuri yra šviesa, apšviečianti žmogaus vertą visuomeninės pažangos kelią. Šiame kelyje kiekvienas asmuo pripažįstamas kaip gyvojo Dievo paveikslas. Šios šviesos dėka lietuviai sugebės kurti gėrį, vieningai ir taikiai gyventi. Šiuos nuoširdžius linkėjimus telydi mano palaiminimas.
Prisidėdami prie labai brangaus Popiežiaus kvietimo ir palaiminimo, mes raginame kiekvieną tikintįjį apmąstyti kilnias, svarias, gydančias Šventojo Tėvo mintis mūsų dvasinio augimo gaires.
Lietuvos vyskupai
© Bažnyčios žinios