Posinodinis apaštališkasis paraginimas

Ecclesia in Europa

vyskupams, kunigams ir diakonams, pašvęstiesiems asmenims ir visiems tikintiems pasauliečiams apie Jėzų Kristų, gyvenantį savo Bažnyčioje, – Europos vilties versmę

(Tęsinys. Pradžia Nr. 16)
 

III SKYRIUS
SKELBTI VILTIES EVANGELIJĄ

„Paimk atvyniotą knygelę […] ir suvalgyk ją” (Apr 10, 8. 9)

I. Skelbti Kristaus slėpinį

Apreiškimas įprasmina istoriją

44. Apreiškimo regėjime kalbama apie „soste Sėdinčiojo dešinėje” laikomą „knygos ritinį, prirašytą iš vidaus ir iš lauko, užantspauduotą septyniais antspaudais” (Apr 5, 1). Šioje knygoje pateiktas Dievo kuriamasis bei išganomasis planas, išsamūs tikrovės, asmenų, daiktų, įvykių metmenys. Nė viena sukurtoji būtybė nei danguje, nei žemėje negali „atverti knygos nei pažiūrėti į ją” (Apr 5, 3), todėl ir suprasti jos turinio. Žmogiškosios istorijos sumaištyje niekas neįstengia nurodyti dalykų krypties bei galutinės prasmės.

Tiktai Jėzus Kristus paima užantspauduotą knygą (plg. Apr 5, 6–7); tiktai jis vertas „paimti knygą ir nuplėšti jos antspaudus” (Apr 5, 9). Juk iš tiesų tiktai Jėzus gali atskleisti ir įgyvendinti joje pateiktą Dievo planą. Vien savo pastangomis žmogus negeba įprasminti istorijos ir įvykių: gyvenimas lieka be vilties. Tiktai Dievo Sūnus gali išsklaidyti sutemas ir parodyti kelią.

Atvyniota knyga perduodama Jonui ir per jį visai Bažnyčiai. Jonas kviečiamas paimti knygą ir ją suvalgyti: „Eik, paimk atvyniotą knygelę iš angelo, stovinčio virš jūros ir sausumos. <…> Imk, suvalgyk ją!” (Apr 10, 8–9). Tiktai giliai prarijęs jis galės tinkamai ją perteikti kitiems, pas kuriuos yra siųstas, kad pranašautų „apie daugelį žmonių, tautų, kalbų ir karalių” (Apr 10, 11).

Skelbimo būtinumas ir neatidėliotinumas

45. Bažnyčiai perduota ir jos priimta vilties Evangelija reikalauja kasdien būti skelbiama bei liudijama. Toks yra Bažnyčios pašaukimas visur ir visada. Tokia yra ir Bažnyčios misija šiandien. „Evangelizavimas iš tiesų yra malonė ir tikrasis Bažnyčios pašaukimas, jos giliausioji tapatybė. Ji egzistuoja, kad evangelizuotų, tai yra skelbtų ir mokytų, būtų malonės dovanos tarpininkė, sutaikintų nusidėjėlius su Dievu ir įamžintų Kristaus auką Mišiose, kurios yra jo mirties bei šlovingojo prisikėlimo atminimas” (77).

Bažnyčia Europoje, „naujoji evangelizacija” yra tavęs laukianti užduotis! Iš naujo užsidek skelbimo įkarščiu. Išgirsk prašymą, adresuojamą tau šiandien, trečiojo tūkstantmečio pradžioje, ir jau nuskambėjusį pirmojo tūkstantmečio aušroje, kai Pauliui regėjime pasirodė makedonietis, kuris maldavo: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums!” (Apd 16, 9). Toks prašymas, net ir tada, kai būna neišreikštas ar gniaužiamas, yra giliausias bei autentiškiausias pagalbos šauksmas, kylantis iš nenuviliančios vilties ištroškusių šiandienių europiečių širdžių. Ši viltis tau dovanota, kad ją džiugiai skleistum visais amžiais ir visose vietovėse. Tad girkis Jėzaus, vilties Evangelijos, skelbimu bei teisink tuo savo buvimą! Iš naujo užsidek ir išlaikyk misionierių dvasią, kuri, pradedant apaštalų Petro ir Pauliaus skelbimu, gaivino tiek šventųjų, autentiškų Europos žemyno evangelizuotojų.

Pirmasis skelbimas ir pakartotinis skelbimas

46. Įvairiose Europos dalyse būtinas pirmasis Evangelijos skelbimas: daugėja nekrikštytų asmenų – tiek dėl gausių imigrantų, išpažįstančių kitas religijas, tiek dėl to, kad krikščioniškosios tradicijos besilaikančių šeimų vaikai nebuvo krikštijami dėl komunistų viešpatavimo arba paplitusio religinio abejingumo (78). Europa šiandien iš tikro priskirtina tradicinėms krikščioniškosioms sritims, kurioms be naujosios evangelizacijos kai kada dar ir reikia pirmosios evangelizacijos.

Bažnyčia negali vengti pareigos drąsiai įvertinti padėtį ir per tai atverti kelią tinkamoms terapijoms. Ir „senajame” žemyne yra plačių socialinių bei kultūrinių sluoksnių, kurių atžvilgiu būtina imtis tikros misijos ad gentes (79).

47. Visur – taip pat jau pakrikštytiesiems – reikia antrojo skelbimo. Daug šiandienių europiečių mano žiną, kas yra krikščionybė, tačiau iš tikrųjų jos nepažįsta. Dažnai nebežinomi net esmingiausi tikėjimo elementai bei sąvokos. Daug pakrikštytųjų gyvena taip, tarsi Kristus neegzistuotų: kartojami – pirmiausia praktikuojant kultą – tikėjimo gestai ir ženklai, tačiau šių ženklų nelydi nei autentiškas tikėjimo priėmimas, nei ištikimybė Kristaus asmeniui. Didžiąsias tikėjimo tikrybes dažnai ardo miglotas ir mažai įpareigojantis religinis jausmas; plinta įvairios agnosticizmo ir praktinio ateizmo formos, dar labiau atidalijančios tikėjimą nuo gyvenimo; kai kam įtaką daro imanentinis humanizmas, silpninantis tikėjimą ir neretai, deja, paskatinantis jo atsisakyti; gyvuoja tam tikras sekuliaristinis krikščioniškojo tikėjimo aiškinimas, kuris tą tikėjimą griauna ir kurį lydi gili sąžinės ir krikščioniškosios moralės praktikavimo krizė (80). Didžiosios vertybės, teikusios Europos kultūrai įkvėpimo, tapo atskirtos nuo Evangelijos ir dėl to prarado pačią savo sielą, atverdamos erdvę gausiems nukrypimams.

„Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?” (Lk 18, 8). Ar beras jis tikėjimą šioje mūsų Europos žemėje, turinčioje seną krikščioniškąją tradiciją? Šis atviras klausimas aiškiai parodo vieno didžiausių iššūkių, kurio Bažnyčia šaukiama imtis, gilumą ir dramatiškumą. Galima sakyti – tai pabrėžė ir sinodas, – kad tas iššūkis yra ne tiek atsivertusiųjų krikštijimas, kiek pakrikštytųjų skatinimas atsiversti į Kristų ir jo Evangeliją (81): mūsų bendruomenėse būtina rimtai stengtis nešti Evangeliją visiems, kurie yra toli nuo tikėjimo arba atitolę nuo krikščioniškosios praktikos.

Ištikimybė vienintelei žiniai

48. Norint gebėti skelbti vilties Evangeliją, būtina būti nepajudinamai ištikimam pačiai Evangelijai. Todėl visas įvairialypis Bažnyčios skelbimas visada turi būti sutelktas į Kristaus asmenį ir visada į jį kreipti. Reikia rūpintis, kad Kristus būtų pateiktas pilnatviškai: ne tik kaip etinis pavyzdys, bet pirmiausia kaip Dievo Sūnus, vienatinis ir būtinas visų Išganytojas, gyvas ir veikiantis savo Bažnyčioje. Norint, kad viltis būtų tikra ir nesugriaunama, artimiausių metų pastoracijoje pirmenybė teiktina „visapusiškam, aiškiam ir atnaujintam prisikėlusio Jėzaus Kristaus, prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo skelbimui” (82).

Skelbtina Evangelija yra tokia pati visais laikais, tačiau skelbimo būdai būna įvairūs. Tad kiekvienas kviečiamas „skelbti” Jėzų ir tikėjimą į jį visomis aplinkybėmis; „traukti” kitus prie tikėjimo Evangeliją atspindinčiu asmeniniu, šeimyniniu, profesiniu ir bendruomeniniu gyvenimu; „skleisti” aplink save džiaugsmą, meilę ir viltį, idant daugelis, matydami mūsų gerus darbus, imtų šlovinti Tėvą, kuris yra danguje (plg. Mt 5, 16), būtų per tai „užkrečiami” bei laimimi; tapti „raugu”, iš vidaus perkeičiančiu bei gaivinančiu bet kurią kultūros apraišką (83).

Liudyti gyvenimu

49. Europai reikia patikimų evangelizuotojų, kurių gyvenimas bendrystėje su Kristaus kryžiumi ir prisikėlimu spindėtų Evangelijos grožiu (84). Tokius evangelizuotojus būtina tinkamai parengti (85). Šiandien visiems krikščionims, pradedant vyskupais, kunigais, diakonais, pašvęstaisiais asmenimis, katechetais ir tikybos mokytojais, kaip niekada reikalinga misionierinė sąmonė: „Visi pakrikštytieji, kaip Kristaus liudytojai, turi pagal savo padėtį atitinkamai pasirengti ne tik tam, kad tokioje nesvetingoje aplinkoje, kokia yra sekuliarizuotoji, tikėjimas dėl budrumo stygiaus nenusilptų, bet ir tam, kad suteiktų paspirtį bei įkvėptų naujos jėgos savo evangelizaciniam liudijimui” (86).

„Šiandienis žmogus mieliau klauso liudytojų, ne mokytojų, o jei klauso mokytojų, tai dėl to, kad jie yra liudytojai” (87). Todėl esmingai svarbus šventumo buvimas ir ženklai: šventumas yra esminė išankstinė autentiškos evangelizacijos, gebančios grąžinti viltį, sąlyga. Reikia tvirtų naujojo gyvenimo Kristuje liudytojų asmeniniu ir bendruomeniniu lygmeniu. Tiesos ir malonės siūlymo skelbiant Žodį ir švenčiant sakramentus neužtenka, tą dar reikia priimti ir tuo gyventi visomis konkrečiomis aplinkybėmis, elgiantis taip, kaip pridera krikščioniui ir bažnytinei bendruomenei. Tai viena iš svarbiausių užduočių, laukiančių Bažnyčios Europoje trečiojo tūkstantmečio pradžioje.

Ugdyti brandų tikėjimą

50. „Šiandienėmis kultūrinėmis bei religinėmis Europos sąlygomis reikia brandaus tikėjimo katalikų ir misionierinių krikščioniškųjų bendruomenių, liudijančių Dievo meilę visiems žmonėms” (88). Todėl vilties Evangelijos skelbimas neatsiejamas nuo skatinimo iš socialiniais įpročiais – kurie irgi brangintini – besiremiančio tikėjimo pereiti į asmeniškesnį ir brandesnį, labiau apmąstytą ir sąmoningesnį tikėjimą.

Tad krikščionys kviečiami ugdytis tikėjimą, leidžiantį jiems kritiškai traktuoti šiandienę kultūrą bei atsispirti jos vilionėms; daryti veiksmingą įtaką kultūrinei, ekonominei, socialinei ir politinei aplinkai; parodyti, kad Bažnyčios narių tarpusavio bendrystė ir jų bendrystė su kitais krikščionimis stipresnė už bet kuriuos etninius ryšius; džiugiai perteikti tikėjimą naujoms kartoms; kurti krikščioniškąją kultūrą, gebančią vis plačiau evangelizuoti kultūrą, kurioje gyvename (89).

51. Krikščioniškosios bendruomenės turi ne tik rūpintis, kad žodžio tarnyba, liturgijos šventimas ir artimo meilės praktika tarnautų brandaus ir asmeninio tikėjimo statydinimui bei paspirčiai, bet ir stengtis siūlyti katechezę, pritaikytą skirtingiems tikinčiųjų dvasiniams keliams, atsižvelgiančią į jų amžiaus bei gyvenimo sąlygų įvairovę, numatančią tinkamas dvasinio lydėjimo ir savo Krikšto naujo atradimo formas (90). Pagrindinis tokios programos ramstis aiškiai bus Katalikų Bažnyčios katekizmas.

Pastoracijoje suteikus neginčytiną pirmenybę katechezei, būtina puoselėti ir prireikus atgaivinti katechezės tarnybą kaip kiekvieno asmens tikėjimo ugdymo bei plėtojimo priemonę, idant Šventosios Dvasios pasėta ir Krikšto perduota sėkla augtų ir subręstų. Nuolatos besiremianti Šventajame Rašte sergėjamu, per liturgiją skelbiamu ir Bažnyčios tradicijos aiškinamu Dievo žodžiu, organiška ir sisteminė katechezė neabejotinai yra esminis ir pirmutinis brandaus krikščionių tikėjimo ugdymo įrankis (91).

52. Lygiai taip pat būtina pabrėžti svarbų teologijos vaidmenį. Evangelizaciją ir teologinę refleksiją išties sieja vidinis ir nenutraukiamas ryšys, nes pastaroji kaip mokslas, turintis savo nuostatus bei metodologiją, gyvena Bažnyčios tikėjimu ir tarnauja misijai (92). Teologija gimsta iš tikėjimo ir pašaukta jį aiškinti, išlaikydama būtiną ryšį su krikščionių bendruomene ir visomis jos reiškimosi formomis; tarnaudama visų tikinčiųjų dvasiniam augimui (93), ji padeda jiems giliau suvokti Kristaus žinią.

Vykdydama savąją vilties Evangelijos skelbimo misiją, Bažnyčia Europoje yra dėkinga už teologų pašaukimą ir jį brangina, pripažįsta teologų darbo vertę ir tą darbą skatina (94). Kupinas pagarbos ir meilės, kviečiu teologus ir toliau tęsti savo tarnybą, visada mokslinius tyrimus jungiant su malda, puoselėjant dėmesingą dialogą su šiuolaikine kultūra, ištikimai laikantis Magisteriumo ir bendrystės, tiesos ir meilės dvasia su juo bendradarbiaujant, remiantis Dievo tautos sensus fidei ir prisidedant prie jo maitinimo.

II. Liudyti vienybe ir dialogu

Dalinių Bažnyčių bendrystė

53. Vilties Evangelijos skelbimas bus veiksmingesnis, jei bus susietas su gilios vienybės ir bendrystės Bažnyčioje liudijimu. Laukiantys iššūkiai dalinėms Bažnyčioms pavieniui per dideli. Reikia visų žemyno dalinių Bažnyčių autentiško bendradarbiavimo, kuris išreikštų jų gilią bendrystę, – bendradarbiavimo, kurio reikalauja ir nauja Europos tikrovė (95). Čia taip pat minėtinas Europos bažnytinių struktūrų, pradedant Europos vyskupų konferencijų taryba, indėlis. Tai veiksminga Europos evangelizacijos būdų bendros paieškos priemonė (96). Skirtingoms dalinėms Bažnyčioms „keičiantis dovanomis”, Vakarų ir Rytų, Šiaurės ir Pietų Europos patirtys bei apmąstymai tampa prieinami visiems ir įtraukiami į bendrąsias pastoracines gaires. Tai leidžia vis ryškiau reikštis žemyno vyskupus vienijančiam kolegiškumo jausmui, skatinančiam drąsiai ir sąžiningai išvien skelbti Jėzaus Kristaus, vienintelio vilties šaltinio visiems Europos žmonėms, vardą.

Kartu su visais krikščionimis

54. Sykiu kaip būtinas priesakas ryškėja broliško ir įtikinamo ekumeninio bendradarbiavimo pareiga.

Evangelizacijos sėkmė artimai susijusi su vienybės liudijimu, kurį teikti privalo visi Kristaus mokiniai: „Visi krikščionys pašaukti vykdyti šią misiją pagal savo pašaukimą. Evangelizacijos užduotis apima artinimąsi vienas prie kito ir ėjimą drauge, ir tai turėtų prasidėti nuo vidaus. Evangelizacija ir vienybė, evangelizacija ir ekumenizmas artimai susiję” (97). Štai kodėl iš naujo kartoju žodžius, kuriuos Paulius VI parašė ekumeniniam patriarchui Atenagorui I: „Tegul susitaikymo kelyje mus lydi Šventoji Dvasia, kad mūsų Bažnyčių vienybė taptų vis šviesesniu vilties ir paguodos visai žmonijai ženklu” (98).

Puoselėjant dialogą su kitomis religijomis

55. Kaip visos „naujosios evangelizacijos”, taip ir vilties Evangelijos skelbimo atveju svarbu pradėti gilų ir protingą dialogą tarp religijų, pirmiausia su judaizmu ir islamu. „Kaip tarpusavio pažinimo ir praturtinimo metodas bei priemonė, jis neprieštarauja misijai ad gentes, bet, priešingai, su ja ypač siejasi ir ją išreiškia” (99). Plėtoti tokį dialogą nereiškia įpulti į tarp krikščionių, deja, labai paplitusią indiferentizmo paženklintą mąstyseną, dažnai besiremiančią neteisingomis religinėmis sampratomis ir persunktą religinio reliatyvizmo, skatinančio manyti, jog „visos religijos yra vienodos vertės” (100).

56. Priešingai, tai reiškia gyviau suvokti ryšį, siejantį Bažnyčią su žydų tauta, ir nepakartojamą Izraelio vaidmenį išganymo istorijoje. Jau pirmajame nepaprastajame Vyskupų sinodo susirinkime Europos klausimais išryškėjo tai, kas buvo vėl priminta paskutiniajame: būtina pripažinti krikščionybės ir žydų tautos, Dievo pašauktos į sandorą, kuri neatšaukiama (plg. Rom 11, 29) (101) ir įgijo galutinę pilnatvę Kristuje, bendras šaknis.

Todėl privalu skatinti dialogą su judaizmu, suvokiant to pamatinę reikšmę krikščionių savimonei bei susiskaldymo tarp Bažnyčių įveikimui, taip pat darbuotis dėl naujo pavasario abipusių santykių srityje sužydėjimo. Tai reiškia, jog kiekviena bažnytinė bendruomenė kaskart, kai leidžia aplinkybės, turėtų praktikuoti dialogą su žydų religijos tikinčiaisiais ir su jais bendradarbiauti. Toks dialogas, be kita ko, suponuoja būtinybę atsiminti, „kokį vaidmenį Bažnyčios vaikai galėjo vaidinti tokioms antisemitinėms nuostatoms randantis bei plintant istorijos raidoje”, ir už tai prašyti Dievo atleidimo, „visais galimais būdais skatinant susitaikinimo bei draugystės susitikimus su Izraelio vaikais” (102). Be to, šiame kontekste taip pat derėtų neužmiršti, jog pirmiausia persekiojimo laikais daugybė krikščionių, kartais savo gyvybės kaina, savo „vyresniesiems broliams” yra padėję bei juos gelbėję.

57. Lygiai taip pat būtina geriau pažinti kitas religijas, idant būtų galima pradėti brolišką dialogą su joms priklausančiais žmonėmis, gyvenančiais šiandienėje Europoje. Ypač svarbu palaikyti tinkamus santykius su islamu. Per pastaruosius kelerius metus Europos vyskupams nekart teko suvokti, jog tokie santykiai „plėtotini apdairiai, aiškiai regint jų galimybes bei ribas ir pasitikint Dievo išganomuoju planu, apimančiu visus jo vaikus” (103). Privalu, be kita ko, neišleisti iš akių europinės kultūros, turinčios gilias krikščioniškąsias šaknis, ir musulmonų mąstymo žymaus skirtingumo (104).

Šiuo atžvilgiu krikščionis, kasdien susiduriančius su musulmonais, būtina atitinkamai rengti objektyviai pažinti islamą ir mokėti jį sutikti; toks pasirengimas pirmiausia reikalingas seminaristams, kunigams ir visiems pastoracijos darbuotojams. Be to, suprantama, kad Bažnyčia, reikalaujanti, kad Europos institucijos skatintų religijos laisvę Europoje, taip pat turi pareigą priminti, jog skirtingos religinės tradicijos šalys, kur krikščionys sudaro mažumą, irgi privalo laiduoti religijos laisvę (105).

Tokiame kontekste tampa „suprantamas nustebimas ir pasipiktinimas tų krikščionių, kurie, pavyzdžiui, Europoje svetingai priima kitų religijų tikinčiuosius suteikdami jiems galimybę praktikuoti savo kultą, tačiau negali praktikuoti savo pačių kulto šalyse, kur tie tikintieji yra dauguma” (106) ir leidžia išpažinti bei skatina tiktai savo religiją. Žmogus turi teisę į religijos laisvę, ir visi žmonės visame pasaulyje turi būti saugūs „nuo pavienių asmenų, visuomeninių grupių ar bet kokios žmogiškosios valdžios prievartos” (107).

III. Evangelizuoti socialinį gyvenimą

Kultūros evangelizacija ir Evangelijos įkultūrinimas

58. Jėzaus Kristaus skelbimas taip pat turi pasiekti šiuolaikinę Europos kultūrą. Kultūros evangelizacija turėtų parodyti, kad šiandien šioje Europoje įmanoma pilnatviškai išgyventi Evangeliją kaip egzistencijos įprasminimo būdą. To siekdama pastoracija turėtų ugdyti krikščioniškąją mąstyseną kasdieniame gyvenime: šeimoje, mokykloje, visuomenės komunikavimo srityje, kultūros, darbo ir ūkio pasaulyje, politikoje, laisvalaikio metu, kai žmogus sveikas ir kai ligotas. Būtina kritiškai ir blaiviai pasverti dabartinę kultūros padėtį Europoje, Kristaus centriškumo ir krikščioniškosios antropologijos šviesoje įvertinant išryškėjusias tendencijas, svarbesnius mūsų laikų įvykius bei situacijas.

Prisimenant vaisingą krikščionybės poveikį kultūrai per visą ilgą Europos istoriją, ir šiandien reikia siūlyti prie tikrovės bei žmogaus – teoriškai ir praktiškai – artintis Evangelijos dvasia. Be to, turint priešais akis didelę mokslų ir technologijų svarbą Europos kultūroje bei visuomenėje, Bažnyčiai kyla užduotis, pasitelkus šias teorinio gilinimosi bei praktinės iniciatyvos priemones, konstruktyviai vertinti mokslines žinias bei jų taikymą, atkreipiant dėmesį į scientizmo įkvėptos sampratos, kai objektyvi vertė tepripažįstama eksperimentais paremtomis žiniomis, nepakankamumą bei netinkamumą ir nurodant etinius kriterijus, įrašytus į žmogaus prigimtį (108).

59. Evangelizuojant kultūrą, svarbus vaidmuo tenka katalikiškosioms mokykloms. Būtina stengtis laiduoti tikros švietimo laisvės bei viešųjų ir privačiųjų mokyklų teisinės lygybės pripažinimą. Pastarosios mokyklos kartais būna vienintelė priemonė krikščioniškąją tradiciją pasiūlyti tiems, kuriems ji tolima. Švietimo pasaulyje besidarbuojančius tikinčiuosius raginu ištvermingai tęsti savo misiją ir Išganytojo Kristaus šviesą nešti į savo šviečiamąją, mokslinę ir akademinę veiklą (109). Ypač vertintinas krikščionių, tyrinėjančių bei dėstančių universitetuose, indėlis: vykdydami savo „mąstymo tarnybą”, jie perteikia jaunosioms kartoms kultūrinio paveldo, praturtinto dutūkstantmetės humanistinės ir krikščioniškosios patirties, vertybes. Būdamas įsitikinęs akademinių institucijų svarba, raginu visose dalinėse Bažnyčiose skatinti tinkamą universitetinę pastoraciją, palaikančią visa, kas atitinka dabartinius kultūrinius poreikius (110).

60. Nevalia užmiršti teigiamos Bažnyčios kultūrinių gėrybių reikšmės. Jos gali daug padėti iš naujo žadinant humanizmą, kylantį iš krikščioniškojo įkvėpimo. Tinkamai saugomos ir protingai panaudojamos kultūrinės gėrybės, kaip ilgus amžius išpažinto tikėjimo gyvas liudijimas, gali būti vertinga naujosios evangelizacijos ir katechezės priemonė, akinanti iš naujo atrasti slėpinio jausmą.

Puoselėjant nuolatinį dialogą su meno pasauliu, sykiu skatintinos naujos meninės tikėjimo išraiškos (111). Bažnyčiai iš tikro reikia meno, literatūros, muzikos, tapybos, skulptūros ir architektūros, nes „jai privalu padaryti dvasios, neregimybės, Dievo pasaulį jusliškai suvokiamą, negana to, kiek įmanoma, patrauklų” (112), taip pat dėl to, kad meninis grožis, kaip savotiškas Dievo Dvasios atspindys, yra raktas į slėpinį, kvietimas įsižiūrėti į Jėzuje iš Nazareto regimu tapusį Dievo veidą.

Jaunuolių tikėjimo ugdymas

61. Bažnyčią Europoje taip pat raginu vis daugiau dėmesio skirti jaunuolių tikėjimo ugdymui. Žvelgdami į ateitį, negalime apie juos negalvoti: kad galėtume pasiūlyti jiems patikimą žmogiškąjį bei krikščioniškąjį ugdymą, turime paisyti jaunuolių proto, širdies, charakterio.

Kiekvienąkart, kai susiburia daug jaunuolių, tarp jų nesunku pastebėti įvairių nuostatų. Matyti troškimas gyventi kartu norint išvengti izoliuotumo, daugiau ar mažiau sąmoningas absoliuto troškimas; galima įžiūrėti paslėptą tikėjimą, kuris prašosi būti apvalytas ir akina sekti paskui Viešpatį; juntamas ryžtas toliau eiti pasuktu keliu ir poreikis dalytis tikėjimu su kitais.

62. Todėl derėtų atnaujinti jaunimo pastoraciją, kuri būtų suskirstyta pagal amžiaus grupes bei atsižvelgtų į skirtingus vaikų, paauglių ir jaunuolių poreikius. Be to, ši tarnyba turi tapti organiškesnė ir nuoseklesnė, kantriai įsiklausyti į jaunuolių klausimus, idant paverstų juos evangelizuotojais ir visuomenės statydintojais.

Atsižvelgiant į tai, skatintini jaunuolių susitikimai, leidžiantys skleistis abipusio įsiklausymo ir maldos aplinkai. Nereikia bijoti būti griežtam jų dvasinio augimo atžvilgiu. Kelias į šventumą rodytinas akinant tvirtai apsispręsti sekti Kristumi, jėgų tokiam apsisprendimui semiantis iš sakramentinio gyvenimo. Tada jie įstengs atsispirti dažnai iliuzines ar net Evangelijai priešiškas vertybes siūlančios kultūros vilionėms ir patys gebės rodyti krikščioniškąją mąstyseną visose savo egzistencijos srityse, įskaitant pramogas ir laisvalaikį (113).

Dar ir dabar matau džiugius nesuskaičiuojamų jaunuolių veidus – tikrą Bažnyčios ir pasaulio viltį, iškalbingą Dvasios, nepaliaujamai žadinančios naujas jėgas, ženklą. Mačiau juos tiek savo kelionių po įvairias šalis metu, tiek per neužmirštamas Pasaulio jaunimo dienas (114).

Dėmesys žiniasklaidai

63. Dėl visuomenės komunikavimo priemonių svarbos Bažnyčia Europoje negali neskirti ypatingo dėmesio daugialypiam žiniasklaidos pasauliui. Tai, be kita ko, reiškia tinkamą žiniasklaidoje besidarbuojančių krikščionių ir žiniasklaida besinaudojančiųjų ugdymą, padedantį geriau išmokti naujos kalbėsenos. Ypač būtina rūpintis tuo, kad žinios perteikimui per žiniasklaidą būtų parinkti tinkamai parengti asmenys. Taip pat būtų labai naudinga, jei Bažnyčios keistųsi informacija bei strategijomis, susijusiomis su įvairiais komunikacijos aspektais bei iniciatyvomis. Nevalia nesirūpinti ir vietinių komunikavimo priemonių kūrimu, įskaitant parapijos lygmenį.

Siekiant prisidėti prie didesnės pagarbos tiesai perteikiant žinias ir žmogaus asmens orumo laidavimo, sykiu būtina įsitraukti į visuomenės komunikavimo procesus. Kviečiu katalikus dalyvauti rengiant visuomenės komunikavimo srityje besidarbuojančiųjų etikos kodeksą, vadovaujantis kriterijais, neseniai pateiktais kompetentingų Šventojo Sosto organų (115) ir taip pat išvardytų į sinodą susirinkusių vyskupų: „pagarba žmogaus asmens orumui ir jo teisėms, įskaitant teisę į privatų gyvenimą; tarnavimas tiesai, teisingumui ir žmogiškosioms, kultūrinėms bei dvasinėms vertybėms; pagarba įvairioms kultūroms stengiantis, kad jos nepradingtų tarp daugybės; mažumų ir silpniausiųjų apsauga; bendrojo gėrio siekimas įveikiant dalinius interesus ir vien ekonominių kriterijų vyravimą” (116).

Misija „ad gentes”

64. Jėzaus Kristaus ir jo Evangelijos skelbimo apribojimas vien Europos erdve būtų nerimą keliantis vilties stygiaus ženklas. Tikra krikščioniškoji viltis evangelizacijos darbą gaivina tik tada, kai jis atsiveria visuotiniams horizontams, akinantiems visiems neatlyginamai siūlyti tai, kas gauta dovanai. Taip misija ad gentes tampa vilties Evangelijos ženklinamos, be perstojo atsinaujinančios bei atjaunėjančios Bažnyčios išraiška. Amžių tėkmėje Bažnyčia Europoje tai nuolatos suvokė: nesuskaičiuojamos misionierių, vyrų ir moterų, kartos ėjo į kitas tautas bei civilizacijas ir Jėzaus Kristaus Evangeliją skelbė viso pasaulio gyventojams.

Toks pats misionieriškasis uolumas turi gaivinti šiandienę Bažnyčią Europoje. Kunigų ir pašvęstųjų asmenų mažėjimas kai kuriose šalyse nė vienai dalinei Bažnyčiai neturėtų kliudyti persiimti visuotinės Bažnyčios poreikiais. Kiekvienai privalu skatinti rengimąsi misijai ad gentes, idant būtų dosniai atsiliepta į dar daugybės šalių bei tautų, trokštančių pažinti Evangeliją, prašymą. Kitų žemynų Bažnyčios, pirmiausia Azijos ir Afrikos, dar tebežvelgia į Europos Bažnyčias, tikėdamosi, kad šios ir toliau vykdys savo misionieriškąjį pašaukimą. Europos krikščionys negali būti neištikimi savo istorijai (117).

Evangelija – šių dienų ir visų laikų Europos knyga

65. Žengdamas per Šventuosius vartus 2000-ųjų, Didžiojo jubiliejaus metų, pradžioje, iškėlęs parodžiau Bažnyčiai ir pasauliui Evangelijos knygą. Šis gestas, įvairiose pasaulio katedrose atliktas kiekvieno vyskupo, rodo Bažnyčios mūsų žemyne šiandien ir visais laikais laukiančią užduotį.

Bažnyčia Europoje, įženk į naująjį tūkstantmetį su Evangelijos knyga! Tegu kiekvienas tikintysis išgirsta Susirinkimo paraginimą „dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti ‘Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybę’ (Fil 3, 8). ‘Juk nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus’” (118). Tegu šventoji Biblija ir toliau būna lobynas Bažnyčiai ir kiekvienam krikščioniui: dėmesingai studijuodami Žodį, atrasime maisto ir jėgos kasdieniam savo misijos vykdymui.

Paimkime šią Knygą į savo rankas! Priimkime ją iš Viešpaties, kuris ją mums be paliovos siūlo per savo Bažnyčią (plg. Apr 10, 8). Suvalgykime ją (plg. Apr 10, 9), kad ji taptų mūsų gyvenimo gyvybe. Skonėkimės ja iki galo: ji suteiks mums sunkumų, bet dovanos ir džiaugsmo, nes yra saldi tartum medus (plg. Apr 10, 9–10). Sklidini vilties, gebėsime perteikti šią viltį kiekvienam, kurį sutinkame savo kelyje.

(Tęsinys kitame numeryje)

(77) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 12 08), 37: AAS 68 (1976), p. 13.
(78) Plg. Propositio 3b.
(79) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio (1990 12 07), 37: AAS 83 (1991), p. 282–286.
(80) Plg. Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Relatio ante disceptationem, I, 2: L’Osservatore Romano (1999 10 03), p. 7.
(81) Plg. Propositio 3a.
(82) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Relatio ante disceptationem, III, 1: L’Osservatore Romano (1999 10 03), p. 8.
(83) Plg. Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Instrumentum laboris, 53: L’Osservatore Romano (1999 08 06), priedas, p. 12.
(84) Plg. Propositio 4, 1.
(85) Plg. Propositio 26, 1.
(86) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Relatio ante disceptationem, III, 1: L’Osservatore Romano (1999 10 03), p. 9.
(87) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 12 08), 41: AAS 68 (1976), p. 31.
(88) Propositio 8, 1.
(89) Plg. Propositio 8, 2.
(90) Plg. Propositiones 8, 1a–b; 6.
(91) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Catechesi tradendae (1979 10 16), 21: AAS 71 (1979), p. 1294–1295.
(92) Plg. Propositio 24.
(93) Plg. Propositio 8, 1c.
(94) Plg. Propositio 24.
(95) Plg. Propositio 22.
(96) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į Europos vyskupų konferencijų tarybą (CCEE) (1993 05 16), 1: AAS 86 (1994), 227.
(97) Jonas Paulius II. Kalba per ekumeninę Žodžio liturgiją Paderborno katedroje (1996 06 22), 5: Insegnamenti XIX/1 (1996), p. 1571.
(98) Paulius VI. 1970 m. sausio 13 d. laiškas: Tomos agapis, Rome-Istanbul (1971), p. 610–611; plg. Jonas Paulius II. Enciklika Ut unum sint (1995 05 25), 99: AAS 87 (1995), p. 980.
(99) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio (1990 12 07), 55: AAS 83 (1991), p. 302.
(100) Ten pat, 36: loc. cit., p. 281.
(101) Plg. Pirmasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamasis pareiškimas (1991 12 13), 8: Ench. Vat. 13, 653–655; Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Instrumentum laboris, 62: L’Osservatore Romano (1999 08 06), priedas, p. 13; Propositio 10.
(102) Propositio 10; plg. Religinių santykių su žydais komisija. „Mes atsimename: Šoa apmąstymas” (1998 03 16): Ench. Vat. 17, 520–550.
(103) Pirmasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamasis pareiškimas (1991 12 13), 9: Ench. Vat. 13, 656.
(104) Plg. Propositio 11.
(105) Plg. ten pat.
(106) Jonas Paulius II. Kreipimasis į prie Šventojo Sosto akredituotą diplomatų korpusą (1985 01 12), 3: AAS 77 (1985), p. 650.
(107) Vatikano II Susirinkimas. Religijos laisvės deklaracija Dignitatis humanae, 2.
(108) Plg. Propositio 23.
(109) Plg. Propositiones 25; 26, 2.
(110) Plg. Propositio 26, 3.
(111) Plg. Propositio 27.
(112) Jonas Paulius II. Laiškas menininkams (1999 05 04), 12: AAS 91 (1999), p. 1168.
(113) Plg. Propositio 7b-c.
(114) Plg. Jonas Paulius II. Kalba per maldos vigiliją Tor Vergatoje 15-ąją Pasaulio jaunimo dieną (2000 08 19), 6: Insegnamenti XXIII/2 (2000), p. 212.
(115) Plg. Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Visuomenės komunikavimo etika. Vatikanas, 2000 06 04.
(116) Propositio 13.
(117) Plg. Propositio 12.
(118) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Dievo apreiškimą Dei Verbum, 25.

© „Bažnyčios žinios“