„Dėkoju Viešpačiui už šią dovaną – taip ilgai lauktą ir trokštą mūsų susitikimą“, – lygiai prieš dešimtį metų šiais žodžiais Šventasis Tėvas Jonas Paulius II pasveikino kunigus, vienuolius ir vienuoles šioje Arkikatedroje. Kiekvienas mūsų savaip nešiojamės susitikimo su Šventuoju Tėvu atminimą. Šiandien čia susirinkome prisiminti šį istorinį ir dvasinį įvykį, pažvelgti ne tik į prieš dešimtį metų Šventojo Tėvo mums parodytą dėmesį ir meilę, tačiau įsiklausyti ir į šių dienų Bažnyčios Autoriteto žodžius mums, kunigams ir pašvęstojo gyvenimo asmenims.

Viešpaties valia man gyvenimo kelionėje ne kartą teko susitikti Šventąjį Tėvą Joną Paulių II. Teko matyti jo begalinį jautrumą kiekvienam žmogui, bendruomenei, tautai, pasaulio reikalams, patirti besąlygišką atsidavimą ir meilę Bažnyčiai, pajusti Kristaus Vietininko Žemėje rūpinimąsi vargingaisiais ir neįgaliaisiais. Visa ši patirtis giliai įsmigo į mano atmintį ir širdį bei atskleidė Evangelijos Gerojo Ganytojo realybę – Ganytojo, kuris nebijo ir dėl vienos avies kovoti, vargti, aukotis, kentėti.

1981 metų gegužės 13 dieną man teko išgyventi baisų įvykį Šv. Petro aikštėje, kai nuo piktadario kulkos sukniubo sunkiai sužeistas Šventasis Tėvas. Tai nepamirštama patirtis ir ženklas, kad Ganytojo kelias eina per Kryžių ir kančią. Tai begalinio Dievo Motinos, į kurią su tokiu nuoširdumu anuomet visi meldėmės, kuria taip pasitikėjo ir kurią taip mylėjo Šventasis Tėvas, užtarimo ir globos išgyvenimas.

Lietuvai švenčiant šv. Kazimiero ir Krikšto 600 metų jubiliejų, nebuvau Tėvynėje. Tačiau ši graži šventė, Popiežiui rūpinantis, išplito už pavergtos Tėvynės ribų ir radijo bangomis sujungė mus tvirtu maldos tiltu. Ta proga Šventasis Tėvas savo asmenišką koplyčią papuošė Aušros vartų Marijos paveikslu ir pirmą kartą šv. Mišias aukojo lietuvių kalba. Anuomet Popiežius kalbėjo: „Romos Bažnyčia ir visos broliškos Bažnyčios pasaulyje jungiasi į jūsų kraštą padėkos malda, kuria dėkojate Dievui už neįkainojamą Krikšto malonę, už gyvą jūsų tautos atsivėrimą šios malonės veikimui ir už tuos laimėjimus, kuriuos ji pasiekė, šios malonės veikiama, už tą dvasinę jėgą ir uolumą, su kuriuo jūsų tėvai saugojo Krikšto malonę ir ją ugdė šešių šimtų metų istorijos sūkuriuose. Visuotinė Bažnyčia gerai pažįsta tą didįjį dvasinį turtą, kurį Lietuvos katalikų bendruomenė yra paskleidusi ir toliau tebeskleidžia Dievo tautoje (plg. LG, 13). Visuotinė Bažnyčia už tai dėkoja ir pripažįsta, kad tame per šimtmečius besitęsiančiame Kristaus liudijime veikia Šventoji Dvasia, kuri „Evangelijos galia Bažnyčią išlaiko jauną, nuolatos ją atnaujina ir veda į tobulą vienybę su savo Sužadėtiniu-Kristumi“ (Apaštališkasis laiškas Lietuvos vyskupams švenčiant lietuvių tautos Krikšto 600 metų jubiliejų).

1993 metų rugsėjo 4 dieną jau Vilniaus arkikatedroje Popiežius mums kalbėjo: „Neseniai paminėjusi šešių šimtų metų Krikšto jubiliejų, Lietuva šiuo metu įžengė į atsakingą ilgos ir garbingos savo istorijos laikotarpį“.

Nuo šių Šventojo Tėvo žodžių praėjo lygiai 10 metų. Neketinu vertinti nuveiktų darbų arba pasitaikiusių klaidų – tai palieku kiekvieno mūsų sąžinei ir Dievo gailestingumui. Norėčiau, remdamasis Popiežiaus žodžiais ir paraginimais, pažvelgti į mūsų – kunigų ir pašvęstojo gyvenimo asmenų – dvasinio gyvenimo esmę. Esu įsitikinęs, kad tai yra svarbiausias dalykas, ko iš mūsų laukia Dievas ir Bažnyčia, į tai krypsta visi Šventojo Tėvo paraginimai ir ypač jo paties asmeniškas pavyzdys.

Šventojo Tėvo apsilankymo Lietuvoje minėjimą pradėjome šventųjų Mišių auka. Nėra gražesnės ir vertingesnės dovanos kaip Eucharistijos dovana, kurią Dievas per savo Sūnų Jėzų Kristų mums padovanojo.

Šiais metais Šventasis Tėvas enciklikoje Ecclesia de Eucharistia sako: „Nuostaba turi apimti Eucharistijos švęsti susirinkusią Bažnyčią. Tačiau tas jausmas turi ypač lydėti Eucharistijos tarnautoją. Juk būtent jis yra tas, kuris Kunigystės sakramento jam suteikta galia atlieka konsekraciją. Būtent jis taria su galia, suteikiama Vakarienės menės Kristaus:‘ <...> tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. <...> tai yra taurė naujosios ir amžinosios sandoros, mano kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas <...>‘. Šiuo žodžius taria kunigas, arba veikiau leidžia pasitarnauti savo burna bei balsu tam, kuris šiuos žodžius ištarė Vakarienės menėje ir pageidavo, kad jie būtų kartojami iš kartos į kartą tų, kurie jo kunigyste dalijasi Bažnyčioje kaip tarnautojai“ (Ecclesia de Eucharistia).

Šventasis Tėvas ragina mus nepasiduoti rutinai ir apsipratimui su šventu Eucharistinės aukos momentu. Reikia aiškiai suvokti mūsų vargingumą ir ribotumą. Mes negalime pakeisti duonos ir vyno pavidalų. Mes negalime pamaitinti Dievo tautos savo žodžiu.... Mes privalome užleisti vietą Kristui. Būti paklusnūs ir nuolankūs Jo įrankiai. Tai nėra lengva šių dienų žmogui. Todėl Šventasis Tėvas su neslepiamu skausmu toje pačioje Enciklikoje rašo: „Kai kuriose vietose Eucharistijos kultas visiškai apleistas. Negana to, kai kur Bažnyčioje pasitaiko piktnaudžiavimų, temdančių teisingą tikėjimą ir katalikų mokymą apie šį įstabų sakramentą. Kartais dienos šviesą išvysta labai siauras eucharistinio Slėpinio supratimas. Atėmus iš jos aukos vertę, ji švenčiama taip, tarsi tebūtų broliška puota. Be to, kartais menkai besuvokiama apaštališkąja įpėdinyste besiremiančios tarnaujamosios kunigystės būtinybė ir Eucharistijos sakramentiškumas susiaurinamas ligi vien skelbimo veiksmingumo“ (Ecclesia de Eucharistia).

Norėčiau ilgiau sustoti prie aukos ir tarnystės reikšmės mūsų gyvenime.

Šv. Paulius Laiške žydams rašo: „Kristus atėjo kaip būsimų gėrybių kunigas, <...> ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą“ (Žyd 9, 11–12).

Sukrečia ta laisvė, kuria Sūnus pasinaudojo paties Tėvo atžvilgiu, priimdamas auką, kaip kelią į žmonijos išganymą. Kančia ir auka tampa Kristaus gyvenimo kulminacija, jo valanda: „Juk tam aš ir atėjau į šią valandą“ (Jn 12, 27), – sako Jėzus. Kristus supranta, kad būdamas tuo, kuris turi ateiti, jis yra žmonijos vilčių išsipildymas. Noras išsigelbėti nuo kančios ir aukos kelio reikštų atimti iš žmonių tai, ko jie laukia. Todėl Kristus drauge yra Atėjusysis ir Ateinantysis.

Šiandien Kristus ateina į pasaulį per tuos, kurie, kaip Švč. Mergelė Marija, išdrįsta pasakyti Jam lemtingąjį „fiat“. Jis nužengia ne vien tik ant altoriaus šventųjų Mišių metu, kai, anot Šventojo Tėvo, „mes jam leidžiame pasinaudoti savo burna bei balsu“ (plg. Ecclesia de Eucharistia). Jis ateina ir per mūsų auką, be kurios kunigo, pašvęstųjų gyvenimas būtų visiškai nesuprantamas. Kaip galime priimti į savo gyvenimą Kristaus auką, jeigu nesutinkame Jam paaukoti savojo gyvenimo? Tai neįmanoma.

Įsiklausykime į Šventojo Tėvo žodžius, pasakytus kunigams prieš dešimtį metų: „Kunigo šventumas nėra formalus, apribotas vien tik jo tarnystės pareigomis. Šventumas yra nuolatinis panašėjimas su Kristumi, savo gyvenimo derinimas su Tėvo valia ir Apvaizdos planais. Šventas yra tas kunigas, kuris uoliai vykdo Dievo valią. Čia nesvarbu laikas ir vieta. Reikia stengtis supanašėti su Kristumi tiek miesto, tiek ir kaimo parapijoje. Kiekvienoje vietoje ir kas akimirką kunigas yra kviečiamas išsivaduoti pats iš savęs ir vis labiau prisipildyti Dievo dvasios“.

Gal sakysite, kad kunigui keliami per daug aukšti reikalavimai? Į tai Popiežius labai iškalbingai atsako savo laiške Novo millennio ineunte, pabrėždamas, kad šventumas privalomas ne vien tik kunigams ir pašvęstiesiems, jis privalomas ir visiems pakrikštytiesiems. Paklausykime, ką byloja Šventasis Tėvas: „Būtina iš naujo atrasti dogminės konstitucijos apie Bažnyčią Lumen gentium V skyriaus, skirto visuotiniam pašaukimui į šventumą, visą programinę vertę. Susirinkimo tėvai akcentavo šią temą ne dėl to, kad suteiktų ekleziologijai dvasingumo atspalvį, bet kad išreikštų jai būdingą vidinę dinamiką. Iš naujo atrandant Bažnyčią kaip „slėpinį“, tai yra kaip „tautą, sujungtą su Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe“, negalima iš naujo neatrasti jos „šventumo“, suprantamo pagrindine reikšme kaip priklausomybė Šventajam, triskart Šventajam (plg. Iz 6, 3). Sakyti, kad Bažnyčia yra šventa, vadinasi, nukreipti žvilgsnius į jos kaip Kristaus Sužadėtinės, už kurią jis save atidavė, kad ją pašventintų‘(plg. Ef 5, 25–26), veidą. Ši šventumo dovana yra, taip sakant, objektyvi ir siūloma kiekvienam pakrikštytajam“ (Novo millennio ineunte, 30).

Popiežius kviečia mus šią dovaną paversti užduotimi. Apaštališkajame laiške Didžiojo 2000 metų jubiliejaus pabaigos proga jis sako: „Naujasis amžius, naujasis tūkstantmetis atsiveria Kristaus šviesoje. Tačiau ne visi mato šią šviesą. Turime nuostabią ir reiklią misiją būti jos atspindžiu. Tai mysterium lunae, toks brangus Bažnyčios tėvams, kurie šiuo įvaizdžiu norėjo perteikti Bažnyčios priklausomybę nuo Kristaus – Saulės, kurios šviesą ji atspindi. Tai buvo būdas išreikšti tai, ką apie save sakė pats Kristus, vadindamas save ‚pasaulio šviesa‘ (Jn 8, 12) ir ragindamas savo mokinius savo ruožtu būti ‘pasaulio šviesa‘ (Mt 5, 14). Ši misija verčia mus suvirpėti iš baimės matant savo žmogiškąjį silpnumą, dėl kurio dažnai neatspindime šviesos ir esame dengiami šešėlių. Tačiau ši misija įmanoma, jei, atsigręždami į Kristaus šviesą, mokėsime atsiverti malonei, darančiai mus naujais žmonėmis“ (Novo millennio ineunte, 54).

Nors ir labai gražiai skamba šie žodžiai, tačiau juos įgyvendinti be aukos ir savęs atsižadėjimo – neįmanoma. Tik meilėje įsišaknijusi auka tampa vaisinga šventumu. Būtent meilėje, nes be meilės auka yra sunki ir gniuždanti, vedanti į neviltį ir savigriovą. Meilė aukai suteikia sparnus, pripildo džiaugsmu ir ramybe. Meilės ir aukos gyvenimas yra nepaprastai vaisingas – tai liudija daugybės šventųjų vyrų ir moterų, netgi vaikų pavyzdžiai.

Nepaisant viso mūsų silpnumo ir trapumo, Dievas mus pašaukė ir pasiuntė tarnauti Jo mylimiems žmonėms. Tai reiškia, kad šiandien Dievas prašo mūsų sutikimo įsikūnyti mūsų gyvenime, mūsų tarnystėje. Šiandien nelabai mėgstama tarnystės „profesija“. Karjeros, svaiginančios sėkmės, vienadienio populiarumo apsvaigintai visuomenei galbūt juokingai atrodo žmogus, kuris ateina pas juos Dievo siųstas tarnauti. Būtent tarnauti, o ne viešpatauti. Prieš Paskutinę vakarienę mazgodamas apaštalams kojas, Kristus tvirtai pabrėžė tą vakarą įsteigtos kunigystės tarnaujamąjį pobūdį. „Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45). Jėzus aiškiai parodo mūsų misijos esmę ir prasmę. Ne visada mums pasiseka nusileisti ant kelių iš savo „didybės“ ir nuolankiai atlikti šį šventą Dievo darbą. Taip norisi nuveikti „įspūdingus“ darbus, kurie pakeistų pasaulio veidą.

Tarnaujančio Kristaus mokinio pavyzdžiu mums gali būti Popiežius Jonas Paulius II, kurio pontifikato dvidešimt penktąsias metines šį spalį minės visa Katalikų Bažnyčia. Jo ilgas gyvenimas kupinas nuostabių darbų, kelionių, kalbų.

Tačiau mane labiausiai sujaudino vienas prieš metus įvykęs susitikimas. Tai buvo dar iki jam pradėjus intensyviau gydytis, kai Šventojo Tėvo sveikata iš tikrųjų vertė visus svarstyti: kiek dar laiko liko gyventi Popiežiui, kada jis mirs arba bent jau atsistatydins. Užmiršę visus nuostabius jo nuveiktus darbus, žmonės negalėjo priimti kančios ir ligos palaužtos jo senatvės.

Buvau pakviestas vakarienės pas Šventąjį Tėvą. Buvome trise: Popiežius, jo asmeninis sekretorius ir aš. Graudu buvo matyti visada gyvybe, energija ir dėmesiu trykštantį Šventąjį Tėvą vos nulaikantį rankoje valgymo įrankius, sunkiai bepakeliantį vis žemiau linkstančią galvą.

Po šeimyniško pabendravimo jo sekretoriui pasakiau, kad šiandien kaip niekada anksčiau aiškiai suvokiau šv. apaštalo Pauliaus žodžius: „būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10). Esu tikras, kad Šventojo Tėvo senatvės auka ir tarnystė yra lygiai taip pat, o gal ir dar labiau vaisinga Bažnyčioje.

Tai nuostabi pamoka mums visiems, o ypač tiems, kurių amžiaus ar ligos kryžius yra pasunkėjęs – Dievas veikia ir per mūsų negalią bei silpnumą, jeigu tik mes jam suteikiame laisvę.

Tarnystės kelyje kunigą lydi daug žmonių. Visi jie turi savo misiją ir svarbą. Tačiau norėčiau atkreipti ypatingą dėmesį į kunigų ir vienuolių bendradarbiavimą Kristaus misijoje. Ne veltui ir šiandien, kaip ir prieš dešimtį metų, šioje Arkikatedroje susirinko kunigai ir seserys vienuolės. Jų tyli auka ir aktyvus apaštalavimas – neįkainojamas lobis Kristaus Bažnyčioje.

1995 m. Didžiojo ketvirtadienio laiške kunigams Šventasis Tėvas rašė: „Kristus, tikras žmogus ir kartu dangiškojo Tėvo amžinasis ir vienatinis Sūnus, dvasinėje plotmėje apima begalinį skaičių brolių ir seserų. Mat Dievo šeima aprėpia visus žmones <...> ir suteikia jiems galimybę tapti amžinojo Tėvo įsūniais ir įdukromis. Kristuje visi tampa broliais ir seserimis“.

Viešpaties tarnystėje visi mes turime savo vietą ir misiją. Tačiau, būdami vieno Tėvo vaikai ir vienos Dievo šeimos nariai, turime mokėti vieni kitus gerbti ir bendradarbiauti. Mus sieja bendra meilė ir misija Bažnyčioje.

Ačiū Dievui, šiandien vienuolės gali gyventi bendruomenėse ir liudyti pasauliui bendro gyvenimo grožį. Tuo pat metu jos vis aktyviau įsitraukia į Bažnyčios gyvenimą ir savo žinias, gabumus, motinišką širdies tyrumą bei dvasingumą dovanoja visiems, kuriuos Dievas joms siunčia.

2002 metų Bažnyčios dokumente Iš naujo pradėti nuo Kristaus vienuoliams rašoma: „Artimo meilės darbai pašvęstiesiems asmenims šimtmečiais buvo ta aplinka, kurioje konkrečiai įgyvendinama Evangelija. Per tai jie išskleidė pranašišką savo charizmų galią ir savo dvasinius lobius Bažnyčioje ir pasaulyje. Pašvęstieji asmenys laikė save pašauktais būti ‘Dievo meilės apraiška pasaulyje’ (plg. Vita consecrata). Tokią dinamiką būtina toliau tęsti išradingos ištikimybės dvasia, nes Bažnyčios pastoracijoje tai – nepamainoma jėga“ (Iš naujo pradėti nuo Kristaus).

Brangios Seserys, nepamirškite, kad Bažnyčia iš jūsų laukia ne vien tik darbų gausybės, bet ir autentiško dvasinio gyvenimo bei broliškos meilės liudijimo. Jūsų nuoširdus pasiaukojimas ir ištikimybė savo pašaukimui, uolus maldos, ypač Eucharistijos garbinimas – tai vertingas lobis Bažnyčiai ir gražiausias bendradarbiavimo su kunigais vaisius.

Visi mes esame kelyje į Amžinybę. Amžinojo gyvenimo slenkstis nenumaldomai artėja, primindamas laiko svarbą ir atsakomybę. Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II auka ir tarnystė tepaskatina kiekvieną mūsų atiduoti visas jėgas, idant Dievo karalystė praplėstų savo ribas žmonių širdyse, idant Dievas ateitų į mūsų tarpą ne tik šv. Mišių aukos metu, bet ir per mūsų gerus darbus, per mūsų nepailstamą tarnavimą kiekvienam jo vaikui, o ypač – per garbingą ištikimą gyvenimą savuoju pašaukimu.

Jau du tūkstančius metų Dievas šaukia savo mokinius į talką. Apaštališkajame paraginime Vita consecrata Popiežius sako: „Jis (Kristus) ir toliau kviečia naujus mokinius, vyrus ir moteris, kad Šventosios Dvasios išliejimu (plg. Rom 5, 5) perduotų jiems dieviškąja agape savąjį mylėjimo būdą ir kad juos paskatintų tarnauti kitiems nuolankiai save dovanojant ir be jokių išskaičiavimų. Petras, kuris Atsimainymo šviesos sužavėtas sušunka: „Viešpatie, gera mums čia būti!“ (Mt 17, 4), raginamas grįžti į pasaulio kelius ir tarnauti Dievo karalystei: „Nulipk, Petrai; norėjai pailsėti ant kalno: nulipk, skelbk Dievo žodį patogia ir nepatogia proga, bark, ragink, drąsink su visu savo kantrumu ir gebėjimu mylėti. Dirbk, vark, sutik su sielvartais, kad per gerų darbų tyrumą ir grožį galėtum meile pasiekti tai, ką vaizdavo Viešpaties rūbo švytėjimas. Įsižiūrėjimas į Viešpaties veidą nesilpnina apaštalo troškimo tarnauti žmogui; atvirkščiai, jį stiprina, apdovanoja nauju gebėjimu paveikti istoriją, išvaduoti nuo to, kas ją bjauroja“ (Vita consecrata, 75).

Šventojo Tėvo mintys tepaskatina mus pažvelgti į savąjį gyvenimą. Tėvui nėra brangesnės dovanos už jo vaikų laimingą ir gražų gyvenimą. Tai liudija Dievas dovanodamas mums savo Sūnaus Jėzaus Kristaus gyvenimą, tai liudija Šventasis Tėvas Jonas Paulius II iki galo eidamas savojo pašaukimo ir tarnystės keliu. Tepadrąsina šie pavyzdžiai ir mus iš naujo atrasti savojo pašaukimo versmę, iš kurios trykšta gyvasis vanduo, gaivinantis mus šioje gyvenimo kelionėje ir suteikiantis jėgų kelyje į Amžinojo Tėvo namus.

Atsisveikindamas su mumis Arkikatedroje Šventasis Tėvas sakė: „Meile ir šventumu liepsnoją žiburiai – štai koks turi būti jūsų gyvenimo idealas. <...> Tepadrąsina ir tesustiprina jus mano palaiminimas“.

Teišsipildo Šventojo Tėvo linkėjimai ir tesuteikia jie mums jėgų tęsti savo misiją Kristaus Bažnyčioje bei drąsos – per auką ir tarnystę – atrasti tikrąją laimę ir džiaugsmą.

© „Bažnyčios žinios“