Šiandien mus visus čia sukvietė Šiluvos Dievo Motina, mylima ir gerbiama šioje vietoje jau nuo 16-ojo amžiaus. Tuo metu, kai dauguma Lietuvos tikinčiųjų Kristaus Evangeliją labai silpnai pažino, Švč. Mergelė Marija jiems buvo gerai pažįstama ir suprantama. Mes dėkojame Jėzui Kristui, kad jis savo Motiną paliko motina mums, dvidešimt pirmojo amžiaus Lietuvos vaikams, blaškomiems įvairių negandų, kamuojamiems tarpusavio susipriešinimų, tačiau norintiems nepasiklysti ir pasiekti Dievo mums skirtą tikslą.

Prieš dešimt metų Lietuvoje lankydamasis Šventasis Tėvas Jonas Paulius II apie Švč. Mergelę Mariją pasakė šiuos žodžius: „Ji yra ta, kuri nugali bet kokį blogį, net patį didžiausią, galutinį. Sumindo žalčiui galvą. Tikiu, kad ji leis mums nugalėti ir tokias blogio atmainas, kurios apsunkina kelią į ateitį”.

Atvykę į Šiluvą pirmiausia norime pasveikinti Dievo Motiną Švč. Mergelę Mariją, kuri visais amžiais lydėjo ir globojo Lietuvos vaikus. Mes norime padėkoti Dievui už jo maloningą Apvaizdą, vedusią Lietuvą per istoriją ir didžiausių išbandymų akivaizdoje neleidusią pražūti; norime padėkoti Dievo Motinai, kad ji buvo su mumis tuomet, kai mes, labai panašūs į ant kryžiaus prikaltą jos Sūnų, kentėjome ir šaukėmės jos pagalbos. Atėjome padėkoti Dievui už stebuklingai atgautą laisvę ir brangius Nepriklausomybės metus, kad, nepaisydami sunkumų ir žmonių egoizmo statomų kliūčių, ištvermingai ėjome į ateitį. Padėkokime Dievui už prieš dešimtį metų mus aplankiusį ir įžiebusį viltį turėti drąsos eiti atsinaujinimo keliu Šventąjį Tėvą Joną Paulių II.

Prisiminkime Šventojo Tėvo mintis, raginusias mus atnaujinti savo gyvenimą. Švęsdamas Kauno Santakoje Eucharistiją, Šventasis Tėvas meldėsi: „Viešpatie, atsiųsk Šventąją Dvasią – ir atnaujink žemės veidą!“ „Šis kreipinys, – kalbėjo popiežius, – itin svarbus šiuo metu, kai jūsų žemės sūnūs ir dukterys, taip pat ir kaimyninės broliškos tautos jaučia būtiniausią poreikį atnaujinti savo visuomeninį, šeimų, asmeninį ir tautinį gyvenimą”.

Kai Šventasis Tėvas atvyko į Lietuvą, tik ką buvo iš jos išvažiavę paskutinieji okupacinės kariuomenės daliniai. Žmonių širdyse tvyrojo džiaugsmas, tačiau buvo apstu sumaišties bei nerimo, kaip gyvensime ir kokiais keliais eisime į savo ateitį. Todėl anuomet tiesiog gerte gėrėme popiežiaus žodžius, mes žinojome, kad jis gerai pažįsta mūsų gyvenimą ir turi ką pasakyti. Tad ką gi mes išgirdome?

Šventasis Tėvas žinojo, kad per penkiasdešimt karingojo ateizmo metų daugelis lietuvių neturėjo galimybės pažinti savo tikėjimo, kiti baiminosi viešai jį išpažinti, dar kiti per savo silpnumą buvo beveik visiškai jį praradę, todėl popiežius paragino „ugdyti tikėjimą giliu Šventojo Rašto pažinimu, asmenine ir liturgine nuolatine karšta malda”. Žinodamas, kokia didelė jėga žmogaus gyvenime yra tvirtas ir sąmoningas tikėjimas, jis visų pirma kvietė statyti pagrindus.

Žinodamas, kad per sovietmetį Katalikų Bažnyčia Lietuvoje neturėjo galimybės išsiugdyti pakankamai kunigų ir kad jie vieni nebus pajėgūs atnaujinti Bažnyčią ir dvasinį Lietuvos gyvenimą, Jonas Paulius II ypač kvietė pasauliečius katalikus „imtis ypatingos apaštališkosios atsakomybės Bažnyčioje ir įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse”. Jis ragino, kad Lietuvos dukterų ir sūnų žodžiai bei darbai taptų naująja evangelizacija. Nauja ne turiniu, kuris visada lieka tas pats – tai dėl žmonijos išganymo mirusio ir prisikėlusio Kristaus skelbimas, – bet nauja savo metodais ir būdais, gebančiais atsakyti į mūsų laiko poreikius.

Jonas Paulius II akino kiekvieną asmeniškai ir visus drauge liudyti Kristų. Jis kalbėjo: „Šiandieniu Lietuvos istorijos tarpsniu kaip niekad svarbu, kad Šventosios Dvasios apšviesta visa krikščioniškoji Bendruomenė suvoktų uždavinį ir pasiuntinybę. Kiekvienas asmeniškai yra kviečiamas liudyti Kristų, bet šis kvietimas skirtas ir visai Dievo tautai, – galime sakyti, kad tikinčiųjų atsakomybė yra bendruomeninė”.

Po dešimties metų galime klausti, ar supratome anuometinį popiežiaus paraginimą ir ar atsiliepėme į jį savo darbais ir visu gyvenimu. Per visą atgimimo laikotarpį daugybė tautos sūnų ir dukterų uoliai darbavosi, kad Lietuva prisikeltų ir kad suspindėtų kančia pažymėtas jos veidas. Nemažai pasauliečių katalikų rūpinosi vargšais, uoliai bėrė Evangelijos sėklą į mokinių širdis, būrėsi į maldos grupes, įvairias visuomenines organizacijas ir labai kantriai nešė kasdienių vargų bei nepriteklių naštą. Be abejo, buvo ir tokių, kurie, užuot dirbę, tik aimanavo ir žvalgėsi atgal, vis dar vildamiesi, o gal sugrįš „palaiminti laikai“ ir kažkada turėtos, bet prarastos privilegijos.

Per dešimtį metų Lietuvoje įvyko tiek daug pasikeitimų, apie kuriuos 1993-ųjų metų pradžioje galėjome tik nedrąsiai pasvajoti: išvyko okupacinė kariuomenė, turime tarptautinį gynybos skydą, esame pakviesti į Europos Sąjungą ir laisvai keliaujame po visą pasaulį.

Šventojo Tėvo apsilankymo dešimtmetis kviečia mus atnaujinti viltį, kad iš neteisingai suprastos laisvės kylantis blogis mūsų nenugalės ir Lietuvoje triumfuos ne šmeižikai, ne nusikaltėliai, bet padorūs žmonės, kurie savo darbu ir pilietine bei krikščioniška atsakomybe gražins Lietuvos ir Bažnyčios veidą.

© „Bažnyčios žinios“