26 eilinis sekmadienis (B)
Mk 9, 36–43. 45.47–48

Senajame Mozės įstatyme randame nemažai įvaizdžių, kurie tarsi atsikartoja Naujajame. Antai pirmajame skaitinyje girdėjome apie Mozės suteiktą pranašystės dvasią 70 vyrų. Tačiau pasirodo, kad tos dvasios gavo ir du vyrai, nebuvę prie Mozės. Ir jie ėmė pranašauti. Kai apie tai buvo pranešta Mozei, jis neišreiškė nepasitenkinimo, bet palinkėjo visai tautai gauti tos dvasios.

Panašų įvykį pasakoja ir šio sekmadienio Evangelija. Kristui mokiniai praneša, kad jie matę vieną, kuris nepriklausė apaštalų būriui, bet Jėzaus vardu išvarinėjo demonus. Apaštalai tikėjosi, kad Kristus lieps tokį vienišą, nepriklausantį apaštalų būriui, veikėją sudrausti. Bet Kristus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!”

Šis įvykis atskleidžia Dievo karalystės universalumą. Ne tiktai artimiausi Kristaus Bažnyčios statytojai paveldės Dangaus karalystę, bet ir tie, kurie parodys nors ir menką palankumą Kristaus mokiniams, gal tiktai „paduos atsigerti taurę vandens”.

Šiandieną girdime Kristaus žodžius: „Kas ne prieš mus, tas už mus”. Prisiminkime, ką jis pasakė matydamas pagonio Kafarnaumo šimtininko pasitikėjimą: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo! Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu” (Mt 8, 10–11). Panašų palankumą Jėzus parodė kanaanietei, pagirdamas jos tikėjimą ir išgydydamas jos sergančią dukterį (plg. Mt 15, 21–28).

Praeityje daug ginčių kėlė teiginys, skelbiantis, kad be Bažnyčios nėra išganymo. Bažnyčią čia supraskime kaip Kristaus mistinį Kūną. Visa žmonija yra atpirkta Kristaus krauju. Nė vienas žmogus negali sakyti, kad jo nepalietė Kristaus kraujas. Visi priklausome Kristui.

Tomas Akvinietis, aiškindamas Bažnyčios slėpinį, teigė, kad yra regimoji ir neregimoji Bažnyčia. Regimoji – tai toji institucinė Bažnyčia, kuriai vadovauja popiežius, vyskupai, kur išpažįstamas katalikų tikėjimas, kur teikiami sakramentai. Šalia šios regimosios yra neregimoji Bažnyčia. Jai priklausantys žmonės neturi galimybės pažinti regimosios Bažnyčios, bet joje dalyvauja nematomu būdu. Jie, be blogos valios likę be Krikšto ir kitų sakramentų, Dievo malonę gauna vienam Dievui žinomu būdu. Dėl priimtos Dievo malonės jų gyvenimas tampa doras, jie padaro daug gero. Šiai nematomai Bažnyčiai priklauso visi, kurie Katalikų Bažnyčios nepažįsta, tačiau, ne be Dievo malonės pagalbos, yra jautrūs savo sąžinės balsui, laikosi širdyje įrašytų Dievo įsakymų. Štai ką apie tai sako Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Tie, kurie nepakaltinamai nepažįsta Kristaus Evangelijos ir Jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir, iš sąžinės balso pažinę Jo valią, stengiasi malonės veikiami ją vykdyti darbais, gali pasiekti amžinąjį išganymą” (KBK 847).

Vatikano II Susirinkimas Bažnyčią įvardijo kaip slėpinį, kuris mums galutinai atsiskleis tik pasaulio pabaigoje, kai Kristus antrą kartą ateis į pasaulį ir atskirs geruosius nuo blogųjų. Tik tuomet šis Bažnyčios slėpinys taps regimybe. Tuomet visa didybe pasireikš ir Dievo teisingumas, ir jo neapsakoma meilė.

Palyginime apie rauges Viešpats yra įspėjęs, kad neskubėtume smerkti žmonių. Atsiminkime, ką pasakė karalius tarnams, kurie pasisiūlė kviečių lauke išrinkti rauges. Karalius tiems tarnams atsakė: „Ne, kad kartais ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties”.

Gerieji žmonės, kol esame dar šiame pasaulyje, darbuokimės Dievo karalystės labui. Kas žodžiu, kas malda, kas išmalda. Branginkime šventuosius sakramentus, saugokime tikėjimą, puoselėkime savyje Dievo malonę. Saugokimės, kad gerumu mūsų neaplenktų tie, kurie Kristaus nepažįsta. Niekada nesiimkime teisėjo vaidmens sakydami: tas bus išganytas, anas pasmerktas. Prisiminkime, ką sakys tikrasis Teisėjas teismo dieną: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane”.

Jeigu tu esi geras krikščionis, dėkok Dievui, nes esi prie išganymo versmių ir gali gausiai jomis naudotis. Bet jeigu esi krikščionis ir niekini Dievo malones, nesirūpini savo širdies šventovės grožiu, tuomet bijok prarasti Dievo malonę. Ji teks tiems, kurie, kad ir toli nuo Bažnyčios savo kūnu, bet savo dvasia joje gyvena ir rengia sau išganymą.

Ką tik girdėtos mintys kelia klausimą: jeigu ir pagonys gali laimėti išganymą, kam gi mums prisiimti griežtus įsipareigojimus, kurių laikytis ragina regimoji Bažnyčia? Į šį klausimą atsako pats Kristus: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiau jo turėtų” (Jn 10, 10). Abejojančių apaštalų Kristus klausė: „Gal ir jūs norite pasitraukti?” Petras į šį klausimą atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius”. Tebūna tai ir mūsų atsakymas.

Parengė mons. Vytautas Sidaras

© „Bažnyčios žinios“