Posinodinis apaštališkasis paraginimas

Ecclesia in Europa

vyskupams, kunigams ir diakonams, pašvęstiesiems asmenims ir visiems tikintiems pasauliečiams apie Jėzų Kristų, gyvenantį savo Bažnyčioje, – Europos vilties versmę

(Tęsinys. Pradžia Nr. 16)
 

IV SKYRIUS
ŠVĘSTI VILTIES EVANGELIJĄ

„Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!” (Apr 5, 13)

Besimeldžiančioji bendruomenė

66. Vilties Evangeliją, tiesos, kuri padaro mus laisvus (plg. Jn 8, 32), skelbimą, būtina švęsti. Apreiškimo Avinėlio akivaizdoje prasideda iškilminga aukštinimo ir šlovinimo liturgija: „Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!” (Apr 5, 13). Regėjimas, atidengiantis Dievą ir istorijos prasmę, įvyksta „Viešpaties dieną” (Apr 1, 10), sekmadieninio susirinkimo sudabartinamo prisikėlimo dieną.

Bažnyčia, priimanti šį apreiškimą, yra besimeldžiančioji bendruomenė. Melsdamasi ji klausosi savo Viešpaties ir to, ką jai sako Dvasia: Ji šlovina, aukština, dėkoja ir galiausiai šaukiasi Viešpaties atėjimo: „Ateik, Viešpatie Jėzau!” (Apr 1, 10), taip patvirtindama, jog išganymo laukia tiktai iš jo.

Dievo Bažnyčia Europoje, ir tu privalai būti besimeldžiančioji bendruomenė, švenčianti savo Viešpatį sakramentais, liturgija ir visu gyvenimu. Melsdamasi tu vėl atrasi gaivinantį Viešpaties buvimą. Įšaknydama jame visą savo veiklą, galėsi iš naujo pasiūlyti europiečiams susitikimą su juo pačiu, tikrąja viltimi, kuri vienintelė gali visiškai patenkinti Dievo ilgesį, besidangstantį įvairiomis religinio ieškojimo formomis, šiandien pasitaikančiomis Europoje.

I. Iš naujo atrasti liturgiją

Religinis jausmas šiandienėje Europoje

67. Nepaisant plačių nukrikščionėjimo sričių Europos žemyne, esama tam tikrų ženklų, leidžiančių išryškinti Bažnyčios, kuri tikėdama skelbia bei švenčia savo Viešpatį ir jam tarnauja, veidą. Iš tikrųjų netrūksta autentiškų krikščionių, praktikuojančių kontempliacinės tylos laikotarpius, sąžiningai dalyvaujančių dvasinėse iniciatyvose, gyvenančių Evangelija savo kasdienėje egzistencijoje ir liudijančių ją įvairiose savo aplinkose. Negana to, matyti „liaudiškojo šventumo” apraiškų, rodančių, kad ir šiandienėje Europoje nėra neįmanoma gyventi Evangelija tiek asmeniniu, tiek autentiškos bendruomeninės patirties lygmeniu.

68. Greta gausių autentiško tikėjimo pavyzdžių Europoje taip pat gyvuoja miglotas ir kartais iškreiptas religiškumas. Jo bruožai neretai neryškių kontūrų ir paviršutiniški, o kartais – net ir tada, kai būdingi vienam ir tam pačiam asmeniui, – vienas kitam prieštaringi. Tai aiškūs bėgimo į spiritualizmą, religinio ir ezoterinio sinkretizmo, karštligiško nepaprastybės ieškojimo, kartais atvedančio prie tokių klaidingų sprendimų kaip prisirišimas prie pavojingos sektos ar pseudoreliginių potyrių, ženklai.

Daug kur jaučiamas dvasinio maisto troškimas sutiktinas supratingai ir apvalytinas. Žmogui, kuris, kad ir miglotai, suvokia, jog neįmanoma būti gyvam vien duona, Bažnyčia privalo įtikinamai paliudyti atsakymą, kurį Jėzus adresavo gundytojui: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų” (Mt 4, 4).

Švenčiančioji Bažnyčia

69. Šiandienėje visuomenėje, dažnai užsivėrusioje transcendencijai, dūstančiai nuo vartotojiškų laikysenų, lengvai pasiduodančiai senoms ir naujoms stabmeldystės formoms ir sykiu ištroškusiai to, kas peržengtų netarpišką tikrovę, Europos Bažnyčios laukianti užduotis yra reikli ir kartu įkvepianti. Ji turi iš naujo atrasti „slėpinio” jausmą; atnaujinti liturginį šventimą, kad jis būtų vis iškalbingesnis Viešpaties Kristaus buvimo ženklas; laiduoti naujas erdves tylai, maldai ir kontempliacijai; grįžti prie sakramentų, pirmiausia Eucharistijos ir Atgailos, nes tai yra laisvės ir naujos vilties versmė.

Štai kodėl tave, Bažnyčia Europoje, primygtinai raginu: būk besimeldžianti, Dievą šlovinanti, jo absoliučią pirmenybę pripažįstanti ir su džiugiu tikėjimu jį aukštinanti Bažnyčia. Iš naujo atrask slėpinio jausmą: išgyvenk jį su nuolankiu dėkingumu ir liudyk su įtikinamu bei užkrečiamu džiaugsmu. Švęsk Kristaus išganymą: priimk tai kaip dovaną, paverčiančią tave jo „sakramentu”, paversk savo gyvenimą tikru, Dievui patinkančiu dvasiniu garbinimu (plg. Rom 12, 1).

Slėpinio jausmas

70. Tam tikri simptomai rodo, jog slėpinio jausmas silpnėja net liturginiame šventime, kuris būtent ir turėtų įvesdinti į slėpinį. Todėl Bažnyčiai neatidėliotinai būtina atgaivinti autentišką liturgijos jausmą. Anot sinodo tėvų (119), liturgija yra pašventinimo įrankis; Bažnyčios tikėjimo šventimas; tikėjimo perteikimo priemonė. Kartu su Šventuoju Raštu ir Bažnyčios tėvų mokymais ji yra gyva autentiško ir tvaraus dvasingumo versmė. Liturgijos dėka – tai pabrėžiama Rytų garbingųjų Bažnyčių tradicijoje – tikintieji susivienija su Švenčiausiąja Trejybe, išgyvendami savo dalyvavimą dieviškojoje prigimtyje kaip malonės dovaną. Liturgija taip tampa galutinės palaimos anticipacija ir dalyvavimu dangiškojoje šlovėje.

71. Pagrindinę vietą liturginiame šventime būtina grąžinti Jėzui, idant būtume jo apšviesti ir vadovaujami. Čia galime rasti aiškiausius atsakymus, kuriais mūsų bendruomenės pašauktos atsiliepti į miglotą ir nenuoseklų religiškumą. Bažnyčios liturgijos tikslas ne numaldyti žmogaus troškimus ir baimes, bet klausytis ir priimti gyvąjį Jėzų, kuris garbina ir šlovina savo Tėvą, kad mes galėtume jį garbinti ir šlovinti kartu su Jėzumi. Bažnytiniu šventimu skelbiama, kad mūsų viltis kyla iš Dievo per Jėzų, mūsų Viešpatį.

Kalbama apie liturgijos kaip Trejybės darbo išgyvenimą. Būtent Tėvas veikia už mus švenčiamuose slėpiniuose; būtent jis mums kalba, atleidžia, mūsų klausosi ir dovanoja mums savo Dvasią; būtent į jį gręžiamės, jo klausomės, jį šloviname ir jo šaukiamės. Būtent Jėzus įvykdo mūsų pašventinimą, darydamas mus savo slėpinio dalyviais. Būtent Šventoji Dvasia savo malone paverčia mus Kristaus Kūnu, Bažnyčia.

Liturgija išgyventina kaip būsimos šlovės, galutinio mūsų vilties tikslo, skelbimas ir anticipacija. Iš tiesų Susirinkimas moko, kad „žemiškojoje liturgijoje jau iš anksto patiriame tą dangiškąją liturgiją, vykstančią šventajame Jeruzalės mieste, į kurį kaip keleiviai einame, <…> kol jis [Kristus], mūsų gyvastis, pasirodys, ir mes su juo drauge pasirodysime šlovingi” (120).

Liturginis ugdymas

72. Po Vatikano II Susirinkimo jau nueita dalis kelio liturgijos autentiško jausmo gaivinimo linkme, tačiau dar daug ką reikia padaryti. Visiems, įšventintiesiems tarnautojams, pašvęstiesiems asmenims, pasauliečiams, reikia nuolatinio atsinaujinimo ir nepaliaujamo ugdymo.

Autentiškas atsinaujinimas, užuot gimdęs savavališkus aktus, stengiasi vis geriau plėtoti slėpinio jausmą, idant liturgija virstų bendrystės su didžiu ir šventu Trejybės slėpiniu momentu. Šventuosius veiksmus švęsdama kaip santykį su Dievu ir jo dovanų priėmimą, vadinasi, kaip autentiško dvasinio gyvenimo apraiškas, Bažnyčia Europoje iš tikro įstengs puoselėti savo viltį ir pasiūlyti ją tiems, kurie jos netekę.

73. Norint to pasiekti, būtina dėti daug pastangų ugdymo srityje. Skirtas gerinti Bažnyčios liturginio šventimo tikrosios prasmės suvokimą ugdymas turėtų apimti tinkamą supažindinimą su apeigomis, autentišku dvasingumu ir mokymą, kaip tai pilnatviškai išgyventi (121). Vadinasi, intensyviau derėtų skatinti tikrąją „liturginę mistagogiją”, visiems tikintiesiems, kiekvienam pagal savo padėtį, aktyviai dalyvaujant šventuosiuose veiksmuose, pirmiausia Eucharistijoje.

II. Švęsti sakramentus

74. Ypatinga vieta rezervuotina sakramentų kaip Kristaus ir Bažnyčios veiksmų, skirtų Dievui garbinti, žmonėms šventinti ir bažnytinei bendruomenei statydinti, šventimui. Suvokdami, kad juose per Šventąją Dvasią veikia pats Kristus, turime švęsti sakramentus kuo rūpestingiausiai, sudarydami tam tinkamas sąlygas. Siekdamos leisti pažinti giliąją tiesą, žemyno dalinės Bažnyčios turėtų stiprinti savąją sakramentų pastoraciją. Sinodo tėvai iškėlė aikštėn tokį reikalavimą atsiliepdami į du pavojus: viena vertus, kai kurie bažnytiniai sluoksniai atrodo praradę autentišką sakramento supratimą ir todėl gali sumenkinti šventuosius slėpinius; kita vertus, daug pakrikštytųjų iš įpročio ir tradicijos reikšmingais savo gyvenimo momentais naudojasi sakramentais, tačiau pagal Bažnyčios nurodymus negyvena (122).

Eucharistija

75. Eucharistija, didžiausia Kristaus dovana Bažnyčiai, slėpiningai sudabartina Kristaus auką dėl mūsų išganymo: „Juk Švenčiausiojoje Eucharistijoje glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis, pats Kristus, mūsų velykinis avinėlis ir gyvoji duona” (123). Eucharistija, kuri yra „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė” (124), Bažnyčia maitinasi savo žemiškojoje kelionėje, atrasdama joje visos vilties šaltinį. Iš tiesų Eucharistija „akina mus žengti per istoriją, į kiekvieno kasdienį atsidavimą savo užduotims įdėdama vilties sėklą” (125).

Visi esame kviečiami išpažinti tikėjimą į Eucharistiją, „būsimosios šlovės laidą”, būdami tikri, jog bendrystė su Kristumi, kurią dabar kaip keleiviai išgyvename savo mariame gyvenime, užbėga už akių paskutiniajam susitikimui tą dieną, kai „būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, kokis jis yra” (1 Jn 3, 2). Eucharistija yra „išankstinis skonėjimasis amžinybe laike”; ji yra dieviškasis buvimas ir bendrystė su šiuo buvimu; kaip Kristaus Velykų atminimas, ji iš prigimties yra malonės teikėja žmogiškojoje istorijoje. Eucharistija atveria Dievo ateičiai; ji yra bendrystė su Kristumi, jo kūnu ir krauju, ir todėl dalyvavimas amžinajame Dievo gyvenime (126).

Susitaikinimas

76. Pagrindinį vaidmenį stengiantis iš naujo atrasti viltį kartu su Eucharistija turi vaidinti Susitaikinimo sakramentas: „Dievo atleidimo kiekvienam iš mūsų asmeninė patirtis yra esminis visos vilties dėl mūsų ateities pamatas” (127). Viena iš šiandien daugelį apėmusios nevilties šaknų laikytinas negebėjimas išpažinti nusidėjus ir priimti atleidimą, negebėjimas, dažnai pagimdytas vienišumo to, kuris, gyvendamas taip, tarsi Dievo nebūtų, neturi iš ko prašyti atleidimo. Priešingai, žmogus, išpažįstantis, jog yra nusidėjėlis, ir patikintis save dangiškojo Tėvo gailestingumui, patiria tikrojo išlaisvinimo džiaugsmą ir gali toliau gyventi neužsidarydamas savo varge (128). Jis gauna naujos pradžios malonę ir vėl atranda vilties pagrindą.

Todėl Europos Bažnyčioje būtina atgaivinti Susitaikinimo sakramentą. Tačiau reikia pakarotinai pabrėžti, kad sakramento forma yra asmeninis nuodėmių išpažinimas, lydimas individualaus išrišimo. Toks penitento ir kunigo susitikimas skatintinas bet kuria sakramento apeigų forma. Daug kur pranykus nuodėmės jausmui ir dorovės srityje įsitvirtinus reliatyvizmo ir subjektyvizmo paženklintai mąstysenai, visoje Bažnyčios bendruomenėje būtina rūpintis rimtu sąžinių ugdymu (129). Sinodo tėvai primygtinai ragino aiškiai pripažinti asmeninės nuodėmės tiesą ir Dievo asmeninio atleidimo per kunigą būtinybę. Visuotiniai išrišimai nėra alternatyvus Susitaikinimo sakramento teikimo būdas (130).

77. Kreipiuosi į kunigus, akindamas juos dosniai skirti laiko išpažinčių klausymui ir pačius, rodant pavyzdį, reguliariai priimti Atgailos sakramentą. Kviečiu juos nuolatos atnaujinti moralinės teologijos žinias, idant būtų įmanoma kompetentingai artintis prie problemų, neseniai pasirodžiusių asmeninės ir socialinės dorovės srityje. Ypatingą dėmesį jie teskiria konkrečioms tikinčiųjų gyvenimo sąlygoms ir kantriai tepadeda jiems pažinti krikščioniškojo dorovės įstatymo reikalavimus bei išgyventi sakramentą kaip džiaugsmingą susitikimą su dangiškojo Tėvo gailestingumu! (131).

Malda ir gyvenimas

78. Kartu su Eucharistijos šventimu būtina skatinti ir kitas bendruomeninės maldos formas (132), padedant iš naujo atrasti jas ir liturginę maldą jungiantį ryšį. Pirmiausia, tęsiant gyvą lotyniškosios Bažnyčios tradiciją, derėtų plėtoti įvairius eucharistinio kulto ne Mišių metu būdus: asmeninę adoraciją, eucharistinį išstatymą ir procesiją, laikytinus tikėjimo nuolatiniu realiu Viešpaties buvimu Altoriaus sakramente išraiškomis (133). Asmeniškai ar bendruomeniškai švenčiant Liturgines valandas, kurios, pasak Susirinkimo, labai patartinos ir tikintiems pasauliečiams (134), dėtinos pastangos parodyti jų ryšį su Eucharistijos slėpiniu. Šeimos skatintinos skirti laiko bendrai maldai bei visą savo santuokinį bei šeimyninį gyvenimą aiškinti Evangelijos šviesoje. Taip iš to ir Dievo žodžio klausymosi išsiplėtos namų liturgija, lydinti visus šeimos gyvenimo momentus (135).

Visos bendruomeninės maldos formos suponuoja individualią maldą. Tarp asmens ir Dievo gimsta tas tikrasis pokalbis, kuris reiškiasi šlovinimu, dėkojimu, prašymu, kreipiamu į Tėvą per Jėzų Kristų ir Šventojoje Dvasioje. Niekada nevalia apleisti asmeninės maldos, kuri krikščioniui yra tartum kvėpavimas. Visiems irgi reikia mokytis iš naujo atrasti ryšį tarp jos ir liturginės maldos.

79. Ypatingas dėmesys skirtinas liaudiškajam pamaldumui (136). Plačiai paplitęs įvairiose Europos srityse brolijų, piligriminių kelionių bei procesijų į gausias šventoves dėka, toks pamaldumas praturtina liturginius metus, įkvepia šeimos ir visuomenės tradicijas bei papročius. Visos šios formos dėmesingai pasvertinos pasitelkiant skatinimo bei atnaujinimo pastoraciją, padedančią joms plėtoti tai, kas autentiškai išreiškia Dievo tautos išmintį. Toks neabejotinai yra šventasis rožinis. Šiais jam paskirtais metais dar kartą nuoširdžiai siūlau melstis rožinio malda, nes „visu savo reikšmingumu atsiskleidęs rožinis veda į pačią krikščioniškojo gyvenimo šerdį ir suteikia itin vaisingą kasdienę dvasinę bei pedagoginę asmeninės kontempliacijos, Dievo tautos ugdymo ir naujosios evangelizacijos galimybę” (137).

Liaudiškojo pamaldumo srityje būtina niekada neišleisti iš akių tam tikrų apraiškų dviprasmiškų aspektų, stengiantis jas apsaugoti nuo sekuliarizmo įtakos, aklo vartotojiškumo ar prietarų pavojaus ir išlaikyti sveikų ir autentiškų formų erdvėje. Reikia šviečiamojo darbo, kurio tikslas būtų paaiškinti, kad liaudiškasis pamaldumas visuomet turėtų derėti su Bažnyčios liturgija ir sietis su sakramentais.

80. Nevalia užmiršti, kad Dievui patinkantis dvasinis garbinimas (plg. Rom 12, 1) pirmiausia vyksta kasdieniame gyvenime, kupiname – net ir aiškaus bejėgiškumo momentais – laisvo ir dosnaus atsidavimo meilėje. Tada gyvenimas gaivinamas nepajudinamos vilties, nes remiasi vien Dievo galybės ir Kristaus pergalės tikrumu: tai gyvenimas, sklidinas Dievo paguodos, kuria savo ruožtu esame pašaukti paguosti tuos, kuriuos sutinkame savo kelyje (plg. 2 Kor 1, 4).

Viešpaties diena

81. Paradigminis ir atminimą itin žadinantis momentas vilties Evangelijos šventimo atžvilgiu yra Viešpaties diena.

Šiandienėmis sąlygomis krikščionims sunkiau pilnatviškai išgyventi sekmadienį kaip susitikimo su Viešpačiu dieną. Neretai sekmadienis susiaurinamas iki „savaitgalio”, paprasto atitrūkimo nuo kasdienių reikalų. Štai kodėl būtina darni, edukacinį, dvasinį ir socialinį lygmenį apimanti pastoracija, kuri padėtų išgyventi tikrąją sekmadienio prasmę.

82. Todėl dar kartą kviečiu iš naujo atrasti giliąją Viešpaties dienos prasmę (138): ši diena turi būti pašventinta dalyvavimo Eucharistijoje ir poilsio, kupino krikščioniško džiaugsmo bei broliškumo. Ji švęstina kaip viso garbinimo šerdis, kaip nepaliaujamas amžinojo gyvenimo skelbimas, atgaivinantis viltį ir padrąsinantis toliau tęsti savo kelionę. Nebijokime ginti sekmadienio nuo visų puolimų ir visomis išgalėmis stenkimės laiduoti jį planuodami darbą, idant ši diena visos visuomenės labui galėtų būti skirta žmogui. Juk jei sekmadienis netektų savo pirminės reikšmės ir šią dieną nebebūtų įmanoma skirti tinkamo laiko maldai, poilsiui, bendrystei ir džiaugsmui, gali atsitikti, „kad žmogus bus įkalintas tokiame siaurame horizonte, jog nebegalės matyti dangaus, taigi nebebus pajėgus švęsti net ir dėvėdamas šventiškus drabužius” (139). O be šventės matmens viltis neberas būsto, kuriame gyventų.
 

V SKYRIUS
TARNAUTI VILTIES EVANGELIJAI

„Žinau tavo darbus, tavo meilę, tikėjimą, tarnavimą, ištvermę” (Apr 2, 19)

Meilės kelias

83. Žodyje, kurį Dvasia adresuoja Bažnyčioms, įvertinamas jų gyvenimas. Jame kalbama apie veiksmus ir laikysenas: „Žinau tavo darbus” yra įžanga, kuri tartum priedainis keliais variantais pasirodo septynioms Bažnyčioms parašytuose laiškuose. Tada, kai darbai išaiškėja kaip teigiami, jie esti triūso, ištvermės, išbandymų bei negandų pakėlimo, neturto, ištikimybės persekiojimuose, artimo meilės, tikėjimo, tarnavimo vaisius. Šiuo požiūriu laiškus galima skaityti kaip Bažnyčios, kuri ne tik skelbia bei švenčia iš Viešpaties ateinantį išganymą, bet ir juo tikrai „gyvena”, aprašymą.

Kad galėtų tarnauti vilties Evangelijai, žengti meilės keliu pašaukta ir Bažnyčia Europoje. Tai kelias, vedantis per evangelizuojančią artimo meilę, įvairialypį tarnavimą, pasiryžimą būti be paliovos ir be ribų dosniam.

I. Artimo meilės tarnyba

Skleidžiant bendrystę ir solidarumą

84. Kiekvieno asmens pirmapradis patyrimas, iš kurio išauga viltis, yra dovanai gauta meilė. „Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasidaro pats sau nebesuvokiama esybe ir jo gyvenimas nebetenka prasmės, jeigu jam neapsireiškia meilė, jei jis nesusitinka su meile, jei nepajunta jos ir kokiu nors būdu nepadaro jos sava, jeigu negali joje gyvai dalyvauti” (140).

Todėl šiandienei Bažnyčiai Europoje kyla užduotis padėti šiuolaikiniam žmogui patirti Dievo Tėvo ir Kristaus meilę Šventojoje Dvasioje liudijant meilę, kuri pati kupina vidinės evangelizacinės jėgos.

„Evangelijos”, džiaugsmingo skelbimo visiems žmonėms, esmė galiausiai yra štai tai: Dievas pamilo mus pirmas (plg. 1 Jn 4, 10. 19); Jėzus parodė mums savo meilę iki galo (plg. Jn 13, 1). Per Dvasios dovaną Dievo meilė pasiūloma visiems tikintiesiems ir perteikia jiems savo gebėjimą mylėti: meilė užvaldo visų mokinių ir visos Bažnyčios širdį (plg. 2 Kor 5, 14). Būtent dėl to, kad yra dovanota Dievo, meilė žmogui tampa įsakymu (plg. Jn 13, 34).

Tad gyvenimas meilėje tampa visiems žmonėms skirta gerąja žinia, regimai parodančia Dievo, kuris nieko neapleidžia, meilę. Galiausiai tai reiškia atskleisti pražuvusiam žmogui tikrąsias priežastis, kodėl reikėtų nenustoti vilties.

85. Bažnyčia, „būdama gyvos meilės apčiuopiamas, nors ir visuomet nepakankamas, ženklas”, pašaukta „leisti žmonėms sutikti Dievo ir Kristaus, einančio jų ieškoti, meilę” (141). Bažnyčia, „sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis” (142), tai liudija, kai asmenys, šeimos ir bendruomenės karštai gyvena artimo meilės Evangelija. Kitaip tariant, mūsų bažnytinės bendruomenės pašauktos būti tikrai pirmutinėmis bendrystės mokymosi vietomis.

Pati prigimtis artimo meilės liudijimą verčia neapsiriboti bažnytine bendruomene ir taip siekti kiekvieno žmogaus, kad meilė visiems žmonėms taptų paskata praktikuoti autentišką solidarumą visame socialiniame gyvenime. Tarnaudama artimo meilei, Bažnyčia kartu ugdo „solidarumo kultūrą” ir taip prisideda prie žmonių bendro gyvenimo visuotinių vertybių atgaivinimo.

Turint tai prieš akis, būtina iš naujo atrasti krikščioniškosios savanoriškos tarnystės autentišką prasmę. Gimstanti iš tikėjimo ir jo nuolatos maitinama, ji turėtų būti profesinės kompetencijos ir autentiškos meilės derinys ir tuos, kurie ją praktikuoja, akinti „gryno palankumo žmonėms jausmus iškelti iki Kristaus meilės aukštumų; nepaisant sunkaus darbo ir nuovargio, kasdien iš naujo įsisąmoninti kiekvieno asmens orumą; tirti žmonių poreikius ir prireikus minti naujus kelius ten, kur poreikiai didesni, o rūpinimosi bei paramos silpniesiems mažiau” (143).

II. Tarnauti žmogui visuomenėje

Grąžinti viltį vargšams

86. Visa Bažnyčia privalo stengtis grąžinti viltį vargšams. Juos priimti bei jiems tarnauti reiškia priimti Kristų ir jam tarnauti (plg. Mt 25, 40). Prioritetinė meilė vargšams yra būtinas buvimo krikščionimi ir tarnavimo Evangelijai matmuo. Mylėti žmones ir jiems liudyti, jog jie yra ypač mylimi Dievo, vadinasi, pripažinti, kad jie vertingi patys savaime, kad ir kokiomis ekonominėmis, kultūrinėmis ir socialinėmis sąlygomis gyventų, bei padėti jiems išskleisti savo potencialius gebėjimus.

87. Tad nevalia abejingai žvelgti į bedarbystės reiškinį, kuris daugelyje Europos šalių yra skaudi socialinė rykštė. Prie jo taip pat šliejasi problemos, susijusios su didėjančiu migrantų srautu. Bažnyčia turi priminti, jog darbas yra gėrybė, kuria privalo rūpintis visa visuomenė.

Iš naujo pateikdama etinius kriterijus, kuriais turėtų vadovautis rinka ir ūkis, norintys sąžiningai paisyti centrinės vietos, kurią ten užima žmogus, Bažnyčia negali neieškoti dialogo su žmonėmis, įsitraukusiais į politikos, profsąjungų bei verslo pasaulį (144). Tokio dialogo tikslas turėtų būti Europa, suprantama kaip tautų ir asmenų bendruomenė, viltimi solidari visuomenė, nepaklūstanti vien rinkos dėsniams, bet besistengianti apsaugoti žmogaus orumą ir ekonominių bei socialinių santykių srityje.

88. Ypatingas dėmesys taip pat skirtinas ligonių pastoracijai. Turint omenyje, kad liga iškelia esminius klausimus dėl gyvenimo prasmės, „gerovės ir našumo visuomenėje, kultūroje, paženklintoje keliaklupsčiavimo kūnui, kančios bei skausmo atmetimo ir amžinosios jaunystės mito” (145), dėmesys ligoniams laikytinas prioritetu. Todėl būtina laiduoti, viena vertus, tinkamą pastoracinį buvimą įvairiose kančios vietose – pavyzdžiui, per atsidavusį ligoninės kapelionų, savanorių asociacijų narių ir su Bažnyčia susijusių sveikatos apsaugos institucijų darbą – ir, kita vertus, paramą ligonių šeimoms. Negana to, tinkamomis pastoracinėmis priemonėmis gydytojams bei slaugos personalui reikia padėti vykdyti jų reiklų tarnavimo ligoniams pašaukimą. Juk sveikatos apsaugos srityje dirbantys asmenys savo darbu kasdien kilniai tarnauja gyvybei. Iš jų irgi reikalaujama teikti savo pacientams ypatingą dvasinę paspirtį, kurią suponuoja autentiško žmogiško ryšio šiluma.

89. Galiausiai nevalia užmiršti, kad žemės gėrybėmis kartais naudojamasi netinkamai. Žmogus neatliko savo užduoties išmintingai ir su meile dirbti žemę ir ja rūpintis (plg. Pr 2, 15), todėl daug kur nuniokojo lygumas ir miškus, užteršė vandenį, užnuodijo orą, suardė hidrogeologines ir atmosferines sistemas, dykumomis pavertė didžiules sritis.

Ir šiuo atveju tarnauti vilties Evangelijai reiškia naujaip stoti už teisingą naudojimąsi žemės gėrybėmis (146), skatinti ne vien tenkintis natūralių gyvenamųjų erdvių išsaugojimu, bet rūpintis ir žmonių gyvenimo kokybe, taip rengiant būsimoms kartoms labiau Kūrėjo planą atitinkančią aplinką.

Tiesa apie santuoką ir šeimą

90. Bažnyčia Europoje visais lygmenimis turėtų iš naujo sąžiningai pasiūlyti tiesą apie santuoką ir šeimą (147). Šią būtinybę karštai jaučia pati Bažnyčia, nes žino, kad ši užduotis neatsiejama nuo jai Sužadėtinio bei Viešpaties patikėtos evangelizacijos ir kaip niekada neatidėliotina šiandien. Daug kultūrinių, socialinių ir politinių veiksnių lėmė vis aiškesnę šeimos krizę. Jie įvairiu mastu kelia grėsmę žmogaus asmens tiesai bei orumui ir, iškeipdami šeimos idėją, verčia net ja suabejoti. Santuokos neišardomumo vertybė vis mažiau pripažįstama; reikalaujama įteisinti de facto gyvenimo sąjungas, suteikiant joms tokį patį rangą kaip teisėtoms santuokoms; nestinga mėginimų pripažinti tokių porų modelius, kur lytinis skirtingumas nebėra esminis.

Tokiomis sąlygomis Bažnyčiai privalu su nauja jėga skelbti tai, ką Evangelija sako apie santuoką ir šeimą, idant būtų suvokta to reikšmė bei vertė išganomajame Dievo plane. Ypač svarbu iš naujo patvirtinti, kad šios institucijos yra Dievo norėtoji tikrovė. Būtina vėl atrasti šeimos kaip glaudžios gyvenimo ir meilės bendruomenės (148), atviros naujos gyvybės gimdymui, tiesą, taip pat suvokti jos kaip „namų Bažnyčios” kilnumą ir dalį Bažnyčios misijoje bei visuomenės gyvenime.

91. Pasak sinodo tėvų, būtina pripažinti, jog daugybė šeimų meilės paženklintoje kasdienėje egzistencijoje regimai liudija Jėzaus, kuris jas lydi ir savo Dvasios dovana palaiko, buvimą. Norint paremti jų kelionę, reikia gilinti santuokos ir šeimos teologiją bei dvasingumą; tvirtai bei visapusiškai skelbti ir įtikinamais pavyzdžiais rodyti šeimos, pagrįstos santuoka, kuri suvokiama kaip tvari bei vaisinga vyro ir moters sąjunga, tiesą ir grožį; visose Bažnyčios bendruomenėse skatinti nuoseklią ir tinkamą šeimų pastoraciją. Sykiu Bažnyčiai su motinišku rūpestingumu derėtų siūlytis padėti atsidūrusiems sunkioje padėtyje, pavyzdžiui, vienišoms motinoms, atskirai gyvenantiems ar išsiskyrusiems asmenims, pamestiems vaikams. Visada būtina skatinti, lydėti ir palaikyti pavienių ar susivienijusių šeimų teisėtą veiklą Bažnyčioje bei visuomenėje ir stengtis, kad pavienės Europos valstybės ir pati Europos Sąjunga skatintų autentišką ir tinkamą šeimos politiką (149).

92. Ypatingas dėmesys skirtinas pastangoms mokyti jaunuolius ir sužadėtinius meilės: specialūs rengimo Santuokos sakramentui kursai turėtų padėti jiems sulaukti tos dienos skaistiems. Savo ugdomosiomis pastangomis Bažnyčia turėtų lydėti jaunavedžius ir po santuokos šventimo.

93. Galiausiai Bažnyčia pašaukta su motinišku gerumu traktuoti santuokines situacijas, kai nesunku prarasti viltį. „Matydama tiek daug suirusių šeimų, Bažnyčia jaučiasi pašaukta ne skelbti griežtą, nešališką nuosprendį, bet, priešingai, apšviesti tokios daugybės žmogiškųjų tragedijų gelmes Dievo žodžio šviesa, lydima jo gailestingumo liudijimo. Vadovaudamasi būtent tokia dvasia, šeimos pastoracija turėtų imtis išsiskyrusių ir antrą kartą civiliškai susituokusių tikinčiųjų problemos. Jie nėra pašalinti iš bendruomenės; priešingai, jie kviečiami dalytis jos gyvenimu augdami dvasia pagal Evangelijos reikalavimus. Bažnyčia, neslėpdama nuo jų tiesos apie jų padėties objektyvią moralinę netvarką ir iš to kylančius padarinius sakramentinės praktikos atžvilgiu, nori parodyti jiems visą savo motinišką artumą” (150).

94. Norint tarnauti vilties Evangelijai, neužtenka ypatingą ir prioritetinį dėmesį skirti šeimai; vilties Evangelijos atžvilgiu ir pačioms šeimoms būtina atlikti nepamainomą užduotį. Štai kodėl, kupinas pasitikėjimo ir meilės, iš naujo kviečiu visas Europoje gyvenančias krikščioniškąsias šeimas: „Šeimos, tapkite tai, kuo esate!” Jūs esate gyvas Dievo meilės atvaizdas: jums tenka „užduotis sergėti, apreikšti ir perteikti meilę kaip gyvą Dievo meilės žmonijai ir Viešpaties Kristaus meilės Bažnyčiai, savo Sužadėtinei, atspindį ir tikrą dalyvavimą joje” (151).

Jūs esate „gyvybės šventovė <…>: tai vieta, kur gyvybė, Dievo dovana, gali būti tinkamai priimta ir saugoma nuo dažnų pavojų, su kuriais ji susiduria, vieta, kur ji gali plėtotis pagal autentiškai žmogiškus augimo reikalavimus” (152).

Jūs esate visuomenės pamatas, nes esate pirma asmens ir visuomenės „humanizacijos” vieta (153), meilės ir solidarumo kupinų socialinių santykių kūrimo pavyzdys.

Pačios įtikinamai liudykite vilties Evangeliją! Juk esate gaudium et spes (154).

Tarnauti gyvybės Evangelijai

95. Nerimo negali nekelti įvairiose Europos šalyse regimas gyventojų senėjimas bei jų mažėjimas; juk mažėjantis gimstamumas yra pažeisto santykio su savo ateitimi simptomas, akivaizdi vilties stygiaus apraiška, šiuolaikinėje visuomenėje vyraujančios „mirties kultūros” ženklas (155).

Kartu su gimstamumo mažėjimu primintini ir kiti ženklai, prisidedantys prie gyvybės vertybės aptemdymo ir savotiško sąmokslo prieš ją. Tarp jų su liūdesiu pirmiausia minėtinas abortų plitimas, taip pat tokių, kai cheminiais ir farmakologiniais preparatais be gydytojo įsikišimo atliekamas abortas yra atsiejamas nuo bet kokios socialinės atsakomybės. Tai skatina daugelyje žemyno valstybių veikiantys įstatymai, leidžiantys imtis veiksmų, kurie yra „pasibaisėtini nusikaltimai” (156) ir visais atvejais didelė moralinė netvarka. Taip pat nevalia užmiršti pasikėsinimų į gyvybę imantis veiklos, kuri, „tegu ir vykdoma dorais tikslais, neišvengiamai sąlygoja gemalų žūtį”, arba netinkamai naudojantis prenatalinio diagnozavimo technikomis, kai jos taikomos ne ankstyvam gydymui, bet „turint eugenišką tikslą” – neatmetant „abortų, kurie sutrukdytų gimti įvairių anomalijų paliestiems vaikams”, galimybės (157).

Taip pat minėtina kai kur Europoje konstatuotina tendencija manyti, jog būtų galima leisti sąmoningai užbaigti savo ar kito žmogaus gyvenimą: tai skatina slaptos ar atvirai praktikuojamos eutanazijos, kurios įteisinimo neretai reikalaujama ir kuri keliais atvejais, deja, buvo įteisinta, plitimą.

96. Tokiomis sąlygomis „tarnauti gyvybės Evangelijai” būtina ir mobilizuojant visuotinę sąžinę bei vienijant etines pastangas, „idant suaktyvėtų didi veikla gyvybei remti. Visi drauge turime sukurti naują gyvenimą” (158). Tai didelė užduotis, ir jos privalu imtis atsakingai, būnant tikram, jog „Europos civilizacijos ateitis smarkiai priklauso nuo gyvybės vertybės, kuri yra jos kultūrinio paveldo šerdis, ryžtingos apsaugos bei skatinimo” (159); iš tikro kalbama apie būtinybę grąžinti Europai jos tikrąjį orumą, kur būtų pripažįstamas kiekvieno asmens nelygstamas orumas.

Mielai pritariu šiems sinodo tėvų žodžiams: „Europos vyskupų sinodas skatina krikščionių bendruomenes tapti gyvybės šauklėmis. Jis akina krikščioniškąsias poras bei šeimas palaikant vieniems kitus išlikti ištikimiems savo, kaip Dievo bendradarbių, misijai paleidžiant į pasaulį ir auklėjant jaunąją kartą; sinodas vertina kiekvieną didžiadvasišką pastangą reaguoti į gyvybės perteikimo srityje vyraujantį egoizmą, skatinamą klaidingų saugumo ir laimės modelių; iš Europos Sąjungos valstybių reikalauja vykdyti toliaregę politiką, kuri skatintų gerinti konkrečias gyvenamojo būsto, darbo ir socialinės pagalbos sąlygas, palankias kurti šeimą ir atsiliepti į motinystės bei tėvystės pašaukimą, ir laiduotų šiandienei Europai brangiausią turtą – rytdienos europiečius” (160).

Statydinti žmogaus vertą miestą

97. Veikli artimo meilė įpareigoja mus skubinti Dievo karalystės atėjimą. Štai kodėl ji prisideda prie autentiškų vertybių, sudarančių žmogaus vertos civilizacijos pamatą, skatinimo. Vatikano II Susirinkimas primena, jog „į dangaus karaliją keliaujantys krikščionys privalo siekti to, kas aukščiausia, ir tuo rūpintis. Tačiau tai ne tik nemažina, bet veikiau didina jų įpareigojimą darbuotis drauge su visais žmonėmis žmogiškesnio pasaulio kūrimo labui” (161). Naujo dangaus ir naujos žemės laukimas, užuot nutolinęs nuo istorijos, didina rūpinimąsi dabartiniu pasauliu, kur jau šiandien auga naujybė, kuri yra būsimojo pasaulio daigas ir pavidalas.

Gaivinami tokio tikėjimo tikrumo, imkime statydinti žmogaus vertą miestą! Net jei ir neįmanoma įgyvendinti istorijoje tobulos socialinės tvarkos, žinome, jog kiekvieną sąžiningą pastangą statydinti geresnį pasaulį lydi Dievo palaiminimas, ir kad kiekviena šiame laike pasėta teisingumo ir meilės sėkla duos vaisių amžinybėje.

98. Statydinant žmogaus vertą miestą, įkvėpimo reikėtų ieškoti Bažnyčios socialiniame mokyme. Per tai Bažnyčia kelia Europos žemynui jo civilizacijos moralinės vertės klausimą. Šis mokymas kyla, viena vertus, iš Biblijos žinios ir proto susitikimo ir, kita vertus, iš problemų bei situacijų, susijusių su žmogaus ir visuomenės gyvenimu. Siūlomų principų visuma šis mokymas prisideda prie teisingumu, tiesa, laisve bei solidarumu paremto žmonių bendro gyvenimo tvarių pamatų. Gindamas ir skatindamas asmens orumą, kuris yra ne tik ekonominio ir politinio gyvenimo, bet ir socialinio teisingumo bei taikos pamatas, jis geba suteikti tvirtą pagrindą ramsčiams, ant kurių laikosi Europos žemyno ateitis (162). Bažnyčios socialiniame mokyme esama elementų, kuriais galima remtis ginant moralinę laisvės struktūrą ir taip sergėjant Europos kultūrą bei visuomenę tiek nuo totalitarinės „teisingumo be laisvės” utopijos, tiek nuo „laisvės be tiesos” utopijos, kurią lydi klaidinga „tolerancijos” samprata; kaip liūdnai liudija nesena pačios Europos istorija, abi utopijos buvo žmonijai suklydimų bei siaubų nešėjos (163).

99. Bažnyčios socialinis mokymas dėl savo vidinio ryšio su asmens orumu gali būti patrauklus ir nepriklausantiems tikinčiųjų bendruomenei. Todėl neatidėliotinai būtina skatinti jo pažinimą bei studijas, kad su juo geriau susipažintų ir patys krikščionys. To reikalauja besirandanti naujoji Europa, kuriai reikia šių vertybių pagrindu išauklėtų ir bendrojo gėrio labui darbuotis nusiteikusių žmonių. Tam būtini krikščionys pasauliečiai, kurie įvairias pareigas pilietinio gyvenimo, ūkio, kultūros, sveikatos apsaugos, švietimo ir politikos srityse turėtų vykdyti taip, kad čia sklistų Karalystės vertybės (164).

Priėmimo kultūros link

100. Tarp iššūkių, šiandien kylančių vilties Evangelijos tarnybai, išnyra didėjančios imigracijos reiškinys, iš Bažnyčios reikalaujantis gebėjimo svetingai priimti kiekvieną asmenį, kad ir kokiai tautai jis priklausytų. Europos visuomenę ir jos institucijas šis reiškinys akina ieškoti teisingos santvarkos ir visų pagarbaus sugyvenimo būdų, taip pat galimos integracijos teisėtumo.

Matant skurdo, per menkos plėtros ar net nepakankamos laisvės būvį, kuris, deja, tebėra būdingas įvairioms šalims ir verčia daugybę žmonių palikti savo žemę, visiems privalu ryžtingai stengtis sukurti teisingesnę tarptautinę tvarką, kuri skatintų autentišką visų tautų ir šalių plėtrą.

101. Migracija kelia Europai užduotį rasti protingo priėmimo ir svetingumo formų. To reikalauja „universalistinė” bendrojo gėrio vizija: būtina išplėsti savo žvilgsnį, kad jis apimtų visos žmonių giminės poreikius. Pati globalizacija verčia atsiverti bei dalyvauti, idant ji būtų ne atstūmimo ir išstūmimo, bet, priešingai, solidaraus visų dalyvavimo gėrybių gamyboje bei mainuose versmė.

Kiekvienam privalu prisidėti prie brandžios priėmimo kultūros, kuri, atsižvelgdama į vienodą visų asmenų orumą ir solidarumo pareigą silpniausiųjų atžvilgiu, reikalauja visų migrantų pagrindinių teisių pripažinimo. Viešajai valdžiai tenka pareiga kontroliuoti migrantų srautą, paisant bendrojo gėrio reikalavimų. Priimti visada būtina laikantis įstatymų ir todėl prireikus ryžtingai užkertant kelią piktnaudžiavimams.

102. Lygiai taip pat reikia stengtis rasti imigrantų, teisėtai priimtų į įvairių Europos tautų socialinį bei kultūrinį audinį, galimų autentiškos integracijos formų. Būtina nenupulti į abejingumą visuotinėms žmogiškosioms vertybėms ir rūpestingai sergėti kiekvienai tautai būdingą kultūrinį paveldą. Taikus bendras gyvenimas ir abipusiškas keitimasis vidiniais turtais leis statydinti Europą, mokančią būti bendraisiais namais, kur kiekvienas priimamas svetingai, nediskriminuojamas, visi traktuojami bei atsakingai gyvena kaip vienos didelės šeimos nariai.

103. Savo ruožtu Bažnyčia pašaukta „toliau kurti ir be pertrūkio gerinti imigrantų ir pabėgėlių priėmimo tarnybas ir pastoraciją” (165), siekdama laiduoti pagarbą jų orumui bei laisvei ir skatinti jų integraciją.

Ypač būtina garantuoti pastoracinę pagalbą integruojant imigrantus katalikus, gerbti jų kultūrą ir religinių tradicijų originalumą. Todėl svarbu puoselėti imigrantų kilmės Bažnyčių ir juos priimančių šalių Bažnyčių ryšius, siekiant parengti pagalbos priemones, laiduojančias, kad tarp imigrantų būtų kunigų, pašvęstųjų asmenų ir tinkamai parengtų pastoracijos darbuotojų, kilusių iš tų pačių šalių, kaip ir patys imigrantai.

Tarnavimas Evangelijai, be to, reikalauja, kad Bažnyčia, gindama engiamųjų ir išstumtųjų reikalą, ragintų įvairių valstybių politinę valdžią ir Europos institucijų atsakinguosius pareigūnus pripažinti pabėgėlio statusą tiems, kurie buvo priversti palikti savo kilmės šalį dėl grasinimų gyvybei, taip pat palengvinti jų grįžimą į savo šalis ir, be to, dėti pastangas, kad būtų gerbiamas visų imigrantų orumas ir ginamos jų pagrindinės sąlygos (166).

III. Įsipareigokime artimo meilei

104. Visiems Europos krikščionims sinodo tėvų adresuojamas raginimas gyventi veikliąja artimo meile (167) yra pavykusi autentiško tarnavimo vilties Evangelijai sintezė. Šiandien, Kristaus Bažnyčia Europoje, pateikiu jį tau vėl. Tegu šiandienių europiečių, pirmiausia vargšų ir kenčiančiųjų, džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir baimė tampa tavo džiaugsmu ir viltimi, liūdesiu ir baime, ir tegu tavo širdyje randa atgarsį visa, kas tikrai žmogiška! Žvelk į Europą ir jos kelią su simpatija to, kuris brangina kiekvieną teigiamą elementą, tačiau sykiu neužmerkia akių tam, kas Evangelijai prieštarauja, ir tai ryžtingai smerkia!

105. Bažnyčia Europoje, kasdien iš naujo gaiviai priimk artimo meilės dovaną, kurią tau siūlo Viešpats ir daro tave gebančią ją priimti! Mokykis iš jo meilės turinio ir mato! Būk palaiminimų Bažnyčia, nuolat vis panašesnė į Kristų (plg. Mt 5, 1–12).

Būdama laisva nuo visokių kliūčių ir priklausomybių, būk neturtinga ir draugė neturtingiems, svetinga kiekvienam ir dėmesinga kiekvienai, naujai ar senai, neturto formai!

Nepaliaujamai apvaloma Tėvo gerumo, savo veiklos aukščiausiąja norma pripažink laikyseną Jėzaus, kuris visados gynė tiesą, tačiau sykiu buvo gailestingas nusidėjėliams.

Jėzuje, kurio gimimo metu skelbta ramybė (plg. Lk 2, 14), kuris savo mirtimi sugriovė visą priešybę (plg. Ef 2, 14) ir dovanojo tikrą ramybę (plg. Jn 14, 27), būk ramybės steigėja, kviečianti savo vaikus išvalyti širdį nuo visokio priešiškumo, savanaudiškumo ar šališkumo, visomis aplinkybėmis skatinanti dialogą ir abipusę pagarbą!

Jėzuje, Dievo teisingume, niekada nesiliauk smerkusi visas neteisingumo formas! Gyvendama pasaulyje ateinančios Karalystės vertybėmis, būsi artimo meilės Bažnyčia ir nepamainomu indėliu prisidėsi prie žmogaus vis vertesnės civilizacijos statydinimo Europoje.

(Tęsinys kitame numeryje)

119) Plg. Propositio 14.
(120) Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 8.
(121) Plg. Propositio 14; Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Relatio ante disceptationem, III, 2: L’Osservatore Romano (1999 10 03), p. 9.
(122) Plg. Propositio 15, 2a.
(123) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis, 5.
(124) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 11.
(125) Jonas Paulius II. Enciklika Ecclesia de Eucharistia (2003 05 17), 20: L’Osservatore Romano (2003 05 18), p. 3.
(126) Plg. Jonas Paulius II. Kalba per bendrąją audienciją (2000 10 25), 2: Insegnamenti XXIII/2 (2000), p. 697.
(127) Propositio 16.
(128) Plg. Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Relatio ante disceptationem, III, 2: L’Osservatore Romano (1999 10 03), p. 9.
(129) Plg. Propositio 16.
(130) Plg. Jonas Paulius II. Motu proprio Misericordia Dei (2002 05 07), 4: AAS 94 (2002), p. 456–457.
(131) Plg. Propositio 16; Jonas Paulius II. Laiškas kunigams 2002 m. Didžiojo ketvirtadienio proga (2002 03 17), 4: AAS 94 (2002), p. 435–436.
(132) Plg. Propositio 14c.
(133) Plg. ten pat.
(134) Plg. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 100.
(135) Plg. Propositiones 14c; 20.
(136) Plg. Propositio 20.
(137) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Rosarium Virginis Mariae (2002 10 16), 13: AAS 95 (2003), p. 7.
(138) Plg. Propositio 14.
(139) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Dies domini (1998 05 31), 4: AAS 90 (1998), p. 716.
(140) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (1979 03 04), 10: AAS 71 (1979), p. 274.
(141) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Instrumentum laboris, 72: L’Osservatore Romano (1999 08 06), priedas, p. 15.
(142) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1.
(143) Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 90: AAS 87 (1995), p. 503.
(144) Plg. Propositio 33.
(145) Propositio 35.
(146) Plg. Propositio 36.
(147) Plg. Propositio 31.
(148) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje Gaudium et spes, 48.
(149) Plg. Propositio 31.
(150) Jonas Paulius II. Kalba per trečiąjį pasaulinį šeimų susitikimą šventųjų Jubiliejaus metų proga (2000 10 14), 6: Insegnamenti XXIII/2 (2000), p. 603.
(151) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio (1981 11 22), 17: AAS 74 (1982), p. 99–100.
(152) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 05 01), 39: AAS 83 (1991), p. 842.
(153) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 12 30), 40: AAS 81 (1989), p. 469.
(154) Plg. Jonas Paulius II. Kalba per pirmąjį pasaulinį šeimų susitikimą (1994 10 08), 7: AAS 87 (1995), p. 587.
(155) Plg. Propositio 32.
(156) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje Gaudium et spes, 51.
(157) Jonas Paulius II. Evangelium vitae (1995 03 25), 63: AAS 87 (1995), p. 473.
(158) Ten pat, 95: loc. cit., p. 509.
(159) Jonas Paulius II. Kreipimasis į naująjį Norvegijos pasiuntinį prie Šventojo Sosto (1995 03 25): Insegnamenti XVIII/1 (1995), p. 857.
(160) Propositio 32.
(161) Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje Gaudium et spes, 57.
(162) Plg. Propositio 28; Pirmasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamasis pareiškimas (1991 10 13), 10: Ench. Vat. 13, 659–669.
(163) Plg. Propositio 23.
(164) Plg. Propositio 28.
(165) Propositio 34.
(166) Plg. Vyskupų kongregacija. Instrukcija Nemo est (1969 08 22), 16: AAS 61 (1969), p. 621–622; Kanonų teisės kodeksas, 294 ir 518 kan.; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 280 kan., 1 §.

© „Bažnyčios žinios“