2003 09 23

Seimo Pirmininke,
Izraelio Kneseto Pirmininke,
Seimo ir Vyriausybės nariai,
Gerbiami šio susitikimo dalyviai!

Tiek tautų, tiek pavienių žmonių gyvenime yra puslapių, kurių nėra noro vardyti ir kuriuos mieliau norėtume išplėšti ir sudeginti, kad nereikėtų atnaujinti skaudžios praeities prisiminimų. XX amžiaus Lietuvos istorijoje patys tamsiausi puslapiai apima dviejų okupacijų metus, perpildytus kruvinos neteisybės ir daugybės nekaltų žmonių kančių ir mirčių. Šioje istorijos atkarpoje ypač baisūs Šoa puslapiai, nes jie pažymėti antisemitizmu, žydų tautos žmonių žmogiškojo orumo paneigimu ir niekuo nepateisinamu kolaboravimu dalyvaujant nekaltų žmonių žudynėse.

Nuolat keliame klausimą, kaip galėjo atsitikti, kad mūsų tautiečiai prisidėjo prie okupantų suplanuoto ir vykdyto holokausto? Kodėl ir kaip Lietuvos žemė išaugino žmones, pakėlusius ranką prieš beginklius žmones – moteris, senelius ir vaikus? Vienas klausimas ateičiai: ar nepasikartotų viskas iš naujo, jei istorijos ratas nusviestų mus į panašias sąlygas, kurios buvo Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais?

Bažnyčios dokumente „Mes ateiname: Šoa apmąstymas” sakoma: „Žydų ir krikščionių santykių istorija kupina kančių. <…> Daugelio krikščionių priešiškumas ar nepatiklumas žydų atžvilgiu laiko raidoje yra liūdnas istorinis faktas, keliantis sąžinės graužatį krikščionims, suvokiantiems, kad „Jėzus buvo Dovydo palikuonis; kad Švč. Mergelė Marija ir apaštalai priklausė žydų tautai; <…> kad žydai yra mūsų labai mylimi broliai ir tam tikra prasme iš tiesų mūsų 'vyresnieji broliai'”. Dokumento pabaigoje išreiškiama atgaila dėl krikščionių sukeltų kentėjimų žydų tautai, tačiau taip pat viliamasi po šimtmečių neapykantos ir nesusipratimų pradėti naują brolybės, bendradarbiavimo ir taikos laikotarpį. Ši ateitis, be abejo, priklauso nuo krikščionių, tačiau taip pat ir nuo žydų tautos bei visų geros valios žmonių.

Nors Šoa buvo antikrikščioniško nacizmo įkvėpto antisemitizmo padarinys, tačiau Bažnyčia, prisimindama anų dienų tragiškus įvykius, dokumente „Atminimas ir susitaikinimas: Bažnyčia ir praeities kaltė” klausia: „Ar nacių vykdyto žydų persekiojimo nepalengvino antijudaistiniai prietarai krikščionių protuose ir širdyse? <…> Ar krikščionys suteikė visą galimą pagalbą persekiojamiesiems ir ypač persekiojamiems žydams?” Nėra abejonių, kad būta daug krikščionių, kurie rizikuodami savo gyvybe gelbėjo savo kaimynus žydus ir jiems padėjo. Tačiau, atrodo, taip pat tiesa ir tai, „jog greta šių narsių vyrų ir moterų kitų krikščionių dvasinis pasipriešinimas ir konkretūs veiksmai nebuvo tokie, kokių būtų buvę galima laukti iš Kristaus sekėjų”. Šis faktas beldžiasi į visų nūdienos krikščionių sąžines, kviesdamas atlikti „atgailos aktą” ir labiau stengtis pasikeisti atnaujinant savo mąstymą (plg. Rom 12, 2), taip pat išlaikyti žydams padarytos skriaudos „moralinį ir religinį atminimą”.

Būdamas Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininku 2001 m. Strasbūre dalyvavau pasirašant „Ekumeninę chartą”. Joje rašoma: „Esame susiję unikalia bendryste su Izraelio tauta, su kuria Dievas sudarė amžinąją sandorą. Tikėjimu žinome, jog mūsų seserys ir broliai žydai yra „numylėtiniai dėlei savųjų protėvių. Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami” (Rom 11, 28–29). Jie turi „įvaikystę , garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus” (Rom 9, 4–5). Smerkiame visas antisemitizmo apraiškas, neapykantos proveržius bei persekiojimus ir dėl jų apgailestaujame. Dėl krikščionių antijudaistinių nuostatų prašome Dievo atleidimo, taip pat susitaikinimo su mūsų seserimis bei broliais žydais. Neatidėliotinai būtina pamoksluose ir mokyme, mūsų Bažnyčių doktrinoje ir gyvenime ugdyti suvokimą apie gilų krikščioniškojo tikėjimo ryšį su judaizmu ir remti krikščionių ir žydų bendradarbiavimą. Įsipareigojame pasipriešinti visoms antisemitizmo bei antijudaizmo formoms Bažnyčioje ir visuomenėje, visais lygiais siekti dialogo su mūsų seserimis bei broliais žydais ir daryti jį vis intensyvesnį”.

Jubiliejinių metų proga Lietuvos Vyskupų Konferencija surengė iškilmingą susitaikinimo aktą; jo metu skambėjo atsiprašymas už lietuvių, kurių didžioji dalis buvo krikščionys, kolaboravimą nacių ir komunistų valdymo metais: „Apgailime, kad dalis Bažnyčios vaikų Antrojo pasaulinio karo metais stokojo meilės persekiojamiems žydams, neišnaudojo visų įmanomų būdų jiems ginti, o ypač kad stokojo ryžto paveikti tuos, kurie talkininkavo naciams. Bažnyčios atmintį slegia visos praeities antisemitizmo apraiškos, kurias atsakomybės ir krikščioniškos meilės stokojantys žmonės bando pakurstyti ir mūsų dienomis. Apgailime, kad Bažnyčios vaikai dėl žmogiškojo silpnumo, baimės ar net asmeninės naudos ne tik prisitaikydavo prie nusikalstamų okupacinių režimų, apleisdami savo religines bei pilietines pareigas, bet ir talkindavo pavergėjams. Bažnyčios atmintį slegia kaltės tų pakrikštytųjų pasauliečių ir dvasininkų, kurie kolaboravo su Tėvynės ir Bažnyčios engėjais”.

Praeities apmąstymas turi padėti mums mokytis tolerancijos visiems, kurie gyvena šalia mūsų, bet kažkuo nuo mūsų ir skiriasi. Netikiu, kad valstybė, nors ir protingiausiais įstatymais, galėtų veiksmingai paveikti žmonių sąmonę. Net ir Bažnyčios pastangos skleisti meilę, pagarbą ir toleranciją visiems žmonėms, kaip Dievo vaikams, gali likti bergždžios, jei nemėginsime konkrečiame gyvenime ištiesti vieni kitiems pagalbos ranką. Sovietmečiu turėjau gerą patirtį bendradarbiaudamas su žydų tautos žmonėmis, kai vieni kitiems padėjome leisti pogrindžio spaudą ar kitokiais būdais bandėme ginti diskriminuojamų žmonių teises. Lageryje su šiais žmonėmis dalijomės duona. Kai susiklosto tokie abipusės pagalbos santykiai, joks režimas nėra pajėgus šiuos žmones padaryti priešais, juolab vieni kitų žudikais. Šia kryptimi mums visiems – lietuviams ir žydams – reikia mąstyti ir veikti, nes vien anų dienų kolaborantų, tapusių žudikais, ieškojimas ir smerkimas vargu ar padėtų auginti pagarbą ir toleranciją vieniems kitų atžvilgiu.

Šiandien mus gąsdina nenykstantis priešiškumas tarp atskirų grupių ir partijų žmonių, nors jie yra tos pačios tautybės. Nerimą kelia žmonių agresyvumas, kurį matome gyvenime ir žiniasklaidoje, ypač internete. Reikėtų, kad ne tik valstybė, Bažnyčia ir mokykla palaikytų bei ugdytų dialogo ir tolerancijos kultūrą, bet kad visos mokslo, švietimo, meno, kultūros ir žiniasklaidos institucijos įsipareigotų vengti to, kas žmones supriešina, ir labiau ugdytų pagarbą šalia mūsų esantiems žmonėms.

© „Bažnyčios žinios“