Šiandien pavartę gedulinių skaitinių knygą randame daug mielų mūsų širdžiai žodžių. Štai kupini vilties
Pauliaus žodžiai: „Broliai! Jei Dievas už mus, tai kas prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus,
bet atidavė jį už mus visus – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! Kas bekaltins Dievo
išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo
prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?” Prie šio skaitinio randame ne mažiau viltingus
psalmės žodžius:

Viešpats – švelnus maloningas, neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo.
Ne pagal mūsų kaltybes mums moka, nebaudžia mūsų, kiek verti esam.
Kaip tėvas gailisi vaiko, taip gailisi Viešpats ištikimųjų.
Jis gi supranta iš ko mes padaryti: žino, kad esam iš dulkių…

Tarp gedulinių skaitinių randame Evangeliją, kuri net didžiausiam nusidėjėliui teikia vilties: „Atėję į vietą,
kuri vadinasi „Kaukolė”, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš
kairės <…> (Vienas iš jų Jėzui) tarė: ‘Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!’ Jėzus jam
atsakė: ‘Aš tau pažadu: dar šiandien su manimi būsi rojuje’”. Taip, Viešpatie, tu geras ir gailestingas.
Bet kaipgi suderinti tavo gerumą su pragaru ar skaistyklos kančiomis? Šiandieną dera prisiminti
Bažnyčios mokymą apie skaistyklą. Žodžio „skaistykla” Šventajame Rašte neužtinkame, bet Kristus
kalba apie nuodėmes Šventajai Dvasiai, kurios nebus atleistos nei šiame, nei aname gyvenime (plg. Mt
12, 32).

Biblija, priminusi mums Judo Makabiejaus pavyzdį, skatina: „Šventa ir dievota mintis <…> melstis už
mirusius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių”. Šiandien kai kas vengia kalbėti apie skaistyklą. Bet ar
galima lengva ranka atmesti pastovų ir įsakmų Bažnyčios mokymą? Vėlinės yra gera proga prisiminti,
ko moko Bažnyčia apie pomirtinį apsivalymą. Vienas pirmųjų Bažnyčios tėvų – Tertulijonas,
aiškindamas Kristaus žodžius apie atsiteisimą „ligi paskutinio skatiko”, teigia, kad po mirties yra galimas
visiškas atsiteisimas. Pasak vyskupo Kiprijono, tikėjimo didvyriai ir kankiniai išganymą laimi tuojau po
mirties. Tačiau tie, kurie persekiojimų metu susvyravo ir Kristaus viešai išsižadėjo, bet vis dėlto prieš
mirtį parodė norą likti krikščionimis, jiems kelias į išganymą eina per apsivalymą aname pasaulyje.
Pirmųjų amžių Bažnyčios tikėjimą pomirtiniu nuskaistinimu liudija iki šiandien išlikę katakombų įrašai.
Garsioje Priscilės katakomboje ant mirusios Agapės kapo yra toks įrašas: „Prašau jus, broliai,
melskitės čia susirinkę. Melskite Tėvą ir Sūnų gausiomis maldomis. Atminkite taip pat ir vargšę Agapę,
nepamirškite prašyti, kad Visagalis Dievas Agapę amžiams išganytų”.

Nuo visuotinio Bažnyčios Susirinkimo Lijone 1274 m. tiesa apie skaistyklą yra tikėjimo dogma. Koks
gi yra mūsų dienų Bažnyčios tikėjimas? Naujasis Katalikų Bažnyčios katekizmas moko: „Tie, kurie
miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai nuskaistinti, nors ir tikri dėl savo amžinojo
išganymo, po mirties kentėdami nusiskaistina, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą”
(KBK 1030). Šis nuskaistinimas tai nėra ugnis, nėra bausmė. Tai būtinybė pasirengti didžiajam
susitikimui su Dievu ir šventaisiais. Dažnai krikščionys kelia klausimą, kodėl Dievas, atleidęs amžiną
bausmę, nori sielą dar pavarginti? Juk Tėvas sugrįžusiam sūnui palaidūnui dovanojo iš karto:
nelaukdamas jį apkabino, užmovė žiedą ir iškėlė puotą.

Štai ką apie tai sako žymusis teologas K. Rahneris. Apsivalymo būtinybę jis aiškina pačia nuodėmės
prigimtimi. Juk nuodėmę seka ne džiaugsmas, bet liūdesys ir skausmas. Net atleista nuodėmė dar ilgai
žmogų persekioja kaip kankinantis prisiminimas. Kad tai suprastume, nereikia didelio teologo. F.
Dostojevskio herojus Roskolnikovas po savo šiurpaus nusikaltimo ilgai blaškėsi. Nerimas buvo toks
didelis, kad žmogžudys, niekieno neverčiamas, pasidavė policijai ir su palengvėjimu prisiėmė tremties
bausmę. Nuodėmę galima prilyginti skauduliui, kurį pašalinus dar lieka žaizda, kol žmogus galutinai
pasveiksta. Kalbant apie skaistyklos būseną, reikia neužmiršti, kad skaistykloje esančios sielos yra
Dievo malonėje. Tačiau jas kankina ir skaudus savo kaltumo supratimas, ir, mums neįsivaizduojamas,
troškimas kuo greičiau susijungti su Dievu. Kelyje į Dievą daug ko nepajėgiame suprasti, bet tikėkime,
kad Dievas žmogų veda geriausiu keliu. Bažnyčia šiandien mus kviečia prisiminti savo mirusiuosius.
Tebūna tai mūsų meilės dovana mūsų brangiems artimiesiems.

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“