Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas
Principai ir gairės

(Tęsinys. Pradžia Nr. 11)

VII skyrius
MALDOS UŽ MIRUSIUOSIUS

Tikėjimas mirusiųjų prisikėlimu

248. „Mirtis aiškiausiai iškelia žmogiškosios būklės mįslę” (348). Tačiau Kristaus tikėjimas perkeičia šią mįslę į begalinio gyvenimo tikrumą. Kristus sakė mums, kad jis buvo Tėvo atsiųstas, „kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3, 16); taip pat jis sakė: „Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną” (Jn 6, 40). Remdamasi Šventuoju Raštu Bažnyčia išpažįsta savo tikėjimą amžinuoju gyvenimu Nikėjos – Konstantinopolio išpažinimo žodžiais: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo”(349). Bažnyčia, remdamasi Dievo žodžiu, tvirtai tikisi ir viliasi, kad „kaip Kristus tikrai prisikėlė iš numirusių ir amžinai gyvena, taip ir teisieji po mirties amžinai gyvens su prisikėlusiu Kristumi, ir jis prikels juos paskutiniąją dieną” (350).

249. Tikėjimas prisikėlimu iš numirusiųjų sudaro esminę krikščioniškojo apreiškimo dalį ir implikuoja ypatingą požiūrį į neišvengiamą bei slėpiningą mirties įvykį. Mirtimi baigiasi mūsų žemiškasis gyvenimas, „bet ne mūsų egzistencija” (351), kadangi mūsų siela yra nemirtinga. „Mūsų gyvenimas trunka tam tikrą laiką, kuriam bėgant mes keičiamės ir senstame; kaip ir visoms gyvoms žemės būtybėms, mirtis mums atrodo normali gyvenimo pabaiga” (352). Tikėjimo požiūriu „mirtis yra žmogaus žemiškosios kelionės pabaiga, Dievo jam dovanoto malonės ir gailestingumo meto, skirto žemiškajam jo gyvenimui tvarkyti pagal Dievo planą ir apsispręsti dėl savo galutinio likimo, pabaiga“ (353).

Viena vertus, mirtis atrodo natūralus dalykas, kita vertus, ją galima laikyti „atpildu už nuodėmę” (Rom 6, 23). Autentiškai interpretuodama Šventąjį Raštą (plg. Pr 2, 17; 3, 3; 3, 19; Išm 1, 13; Rom 5, 12; 6, 23) Bažnyčia moko, kad „mirtis atėjo į pasaulį dėl žmogaus nuodėmės” (354).

Dievo Sūnus Jėzus, „gimęs iš moters, pavaldus Įstatymui” (Gal 4, 4), patyrė mirtį, kuri yra būdinga žmogiškajai būklei; nepaisydamas nuogąstavimo mirties akivaizdoje (Mk 14, 33–34; Žyd 5, 7–8), „jis pasitiko mirtį visiškai ir laisvai atsidavęs savo Tėvo valiai. Jėzaus klusnumas mirties prakeiksmą pavertė palaima” (355).

Mirtis yra perėjimas į tikrojo gyvenimo pilnatvę. Bažnyčia, apversdama šio pasaulio logiką, krikščionio mirties dieną vadina jo dies natalis, jo dangiškojo gimimo diena, kai „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo” (Apr 21, 4). Mirtis yra gyvenimo pratęsimas nauju būdu, kaip sakoma liturgijoje: „Viešpatie, tavo tikintiesiems gyvenimas tik pasikeičia, bet nenutrūksta, nes mūsų žemiškajam būstui suirus danguje mūsų laukia amžinoji buveinė” (356).

Krikščionio mirtis yra malonės įvykis, turintis pozityvią vertę bei reikšmę Kristuje ir per Kristų. Raštas moko, kad „man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas” (Fil 1, 21); „štai tikras Žodis: jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime” (2 Tim 2, 11).

250. Pagal Bažnyčios tikėjimą, „mirtis su Kristumi” prasideda krikštu. Gaudamas krikštą Viešpaties mokinys sakramentiniu būdu „miršta su Kristumi”, kad gyventų naują gyvenimą; jei jis miršta Kristaus malonėje, fizinė mirtis užantspauduoja tą „mirtį su Kristumi” ir veda į galutinį tikslą, visiškai ir galutinai įimdama krikščionį į Atpirkėją Kristų. Bažnyčia užtarimo malda už mirusiųjų sielas maldauja amžinojo gyvenimo ne tik tiems Kristaus mokiniams, kurie mirė jo ramybėje, bet ir tiems mirusiesiems, kurių tikėjimą žinojo tik pats Dievas (357).

Užtarimo maldų prasmė

251. Teisieji sutinka Dievą mirtyje. Jis pasišaukia juos pas save, kviesdamas dalyvauti amžinajame gyvenime, tačiau nė vienas negali būti priimtas į Dievo bičiulių būrį bei patirti jo artumą, jei nėra nuskaistintas nuo asmeninės nuodėmės padarinių. „Tą galutinį tikinčiųjų nuskaistinimą, visiškai kitokį negu pasmerktųjų bausmė, Bažnyčia vadina skaistykla. Bažnyčia išdėstė tikėjimo mokslą apie skaistyklą ypač Florencijos ir Tridento Susirinkimuose” (358).

Iš šio mokymo kyla maldingas paprotys melstis už skaistyklos sielas; tai reiškia, kad Dievo karštai maldaujama pasigailėti mirusiųjų sielų, nuskaistinti jas savo meilės liepsna ir atvesti į jo šviesos ir gyvybės karalystę. Šis maldavimas yra tikėjimo šventųjų bendravimu kultinė išraiška. Iš tikrųjų „keliaujančioji Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių giliai pamaldžiai gerbė mirusiųjų atminimą ir, kadangi ‘šventa ir išganinga yra mintis melstis už mirusius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių’ (2 Mak 12, 46), stengėsi jiems padėti” (359). Šias maldas sudaro pirmiausia Eucharistinės aukos šventimas (360), taip pat kitos maldingos praktikos, kaip antai maldos už mirusius, išmaldos bei artimo meilės darbai (361), taip pat atlaidai už amžinybėn iškeliavusių tikinčiųjų sielas (362).

Krikščioniškos laidotuvių apeigos

252. Romos liturgijoje, panašiai kaip kitose Lotynų bei Rytų apeigų liturgijose, yra daug įvairių maldų už mirusius formų.

Pagal skirtingas tradicijas krikščioniškųjų laidotuvių apeigos tradiciškai susideda iš trijų dalių. Dėl urbanizacijos nulemtų didžiulių gyvenimo pokyčių didžiuosiuose miestuose šios apeigos dažnai sutraukiamos į dvi ar net tik vieną dalį. Krikščioniškųjų laidotuvių apeigos yra: (363).

– maldos budėjimas velionio namuose arba pagal aplinkybes kitoje tinkamoje vietoje, kai šeimos nariai, bičiuliai ir tikinčiųjų bendruomenės nariai susiburia melsti Dievą už velionį, jie klausosi „amžinojo gyvenimo žodžių” ir jų šviesoje žvelgia į anapus, tikėjimu apmąstydami prisikėlusį Kristų; maldos budėjimo metu guodžiami velionio gedėtojai; išreiškiamas krikščioniškas solidarumas pagal apaštalo žodžius, raginančius „liūdėti su liūdinčiais” (Rom 12, 15) (364);

– Eucharistijos šventimas, kuris yra labai pageidautinas esant galimybėms. Švenčiant Eucharistiją krikščioniškoji bendruomenė klausosi „Dievo žodžio, skelbiančio Velykų slėpinį, laiduojančio viltį vėl susitikti Dievo karalystėje, gaivinančio mūsų maldingumą už mirusius ir raginančio mus liudyti tikrą krikščioniškąjį gyvenimą” (365). Celebrantas savo homilijoje komentuoja Dievo žodį, „vengdamas laidotuvių prakalbų stiliaus” (366). Eucharistijoje „Bažnyčia parodo savo veiksmingą vienybę su mirusiuoju: atnašaudama Tėvui Šventojoje Dvasioje Kristaus mirties ir prisikėlimo auką, ji prašo, kad jos vaikas būtų nuvalytas nuo nuodėmių bei jų pasekmių ir švęstų tobulas Velykas, dalyvaudamas Dangaus karalystės puotoje” (367). Įdėmiai skaitydami laidotuvių Mišių tekstus galime suvokti, kaip liturgija išreiškia tai, kad Eucharistija yra eschatologinė puota, tikrasis krikščioniškas mirusiojo refrigerium;

– Atsisveikinimo apeigos, laidotuvių procesija ir palaidojimas; atsisveikinimo apeigomis mirusiojo siela pavedama Dievui: „taip krikščionių bendruomenė galutinai atsisveikina su savo nariu prieš palaidodama jo kūną” (368). Laidotuvių procesijoje motina Bažnyčia, sakramentiniu būdu nešiojusi krikščionį savo įsčiose jo žemiškosios kelionės metu, dabar palydi mirusiojo kūną į poilsio vietą, kur jis laukia prisikėlimo (plg. 1 Kor 15, 42–44).

253. Kiekvienas laidotuvių apeigų etapas turi būti atliekamas laikantis didžiausio orumo ir religinio jautrumo. Su mirusiojo kūnu, kuris buvo Šventosios Dvasios šventovė, dera elgtis labai pagarbiai. Laidotuvių reikmenys turi būti puošnūs, bet be pompastikos; liturginius ženklus – kryžių, velykinę žvakę, švęstą vandenį ir smilkalus – reikia naudoti tinkamai.

254. Krikščioniškajame maldingume inhumavimas laikomas pavyzdiniu tikinčiųjų laidojimo būdu. Atsiribota nuo mumifikavimo, balzamavimo ar kremavimo praktikų, kadangi jos suponuoja idėją, jog mirtis reiškia visišką žmogaus sunaikinimą. Palaidojimas, viena vertus, primena žemę, iš kurios žmogus paimtas (plg. Pr 2, 6) ir į kurią jis privalo grįžti (plg. Pr 3, 19; Sir 17, 1), kita vertus, jis nurodo Jėzaus palaidojimą, grūdą, nukritusį į žemę ir atnešusį daug vaisių (plg. Jn 12, 24).

Vis dėlto mūsų dienomis kremavimas plinta dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Dėl šio dalyko Bažnyčios disciplina nustato: „Galima krikščioniškai palaidoti tuos, kurie išreiškė valią, kad jų kūnai būtų kremuoti, jei toks jų pasirinkimas padarytas be priešingų krikščioniškajai doktrinai motyvų” (369). Tokį sprendimą padariusius  tikinčiuosius dera paraginti nelaikyti mirusiųjų pelenų namie, bet palaidoti juos įprastu būdu, kol Dievas prikels besiilsinčius žemėje ir kol jūra atiduos savo mirusiuosius (Apr 20, 13).

Kitos maldos

255. Bažnyčia aukoja Eucharistinę auką už mirusiuosius ne tik jų laidotuvių proga, bet taip pat trečiąją, septintąją ir trisdešimtąją dieną po mirties, taip pat per mirties metines. Mišių šventimas, meldžiant savo mirusiųjų sieloms atilsio, yra krikščioniškas būdas atminti ir pratęsti Viešpatyje bendrystę su tais, kurie peržengė mirties slenkstį. Negana to, lapkričio 2-ąją Bažnyčia nuolat aukoja šventąją Mišių auką už mirusius tikinčiuosius ir švenčia už juos Valandų liturgiją.

Bažnyčia nuolat maldauja Viešpaties, švęsdama Mišias ir Mišparus, kad mirusieji, „kurie, pažymėti tikėjimo ženklu, pirma mūsų paliko šį pasaulį”, būtų priimti „į šviesos, ramybės ir atilsio šalį” (370).

Svarbu aiškinti tikintiesiems, jog Bažnyčia, švęsdama Eucharistiją, meldžiasi už visais laikais ir visose vietose mirusius tikinčiuosius, kad jie pasiektų prisikėlusio Viešpaties šlovę; taigi tikintieji turi vengti savininkiško Mišių „tik už savo mirusiuosius” suvokimo (371). Mišių šventimas meldžiantis už mirusiuosius suteikia gerą progą katechezei apie galutinius dalykus.

Mirusiųjų atminimas liaudiškajame pamaldume

256. Liaudiškajame pamaldume, panašiai kaip ir liturgijoje, kreipiamas ypatingas dėmesys į mirusiųjų atminimą ir tikintieji rūpestingai raginami melsti Dievą prašant mirusiesiems užtarimo.

Dalykuose, susijusiuose su „mirusiųjų atminimu”,  reikia laikytis pastoracinio apdairumo bei takto, tiek į  liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykį žvelgiant doktrinos požiūriu, tiek derinant liturginius veiksmus su maldingomis praktikomis.

257. Visuomet svarbu laiduoti, kad įvairios liaudiškojo pamaldumo apraiškos būtų suformuotos krikščioniškojo tikėjimo principų: reikia suvokti velykinę pakrikštytųjų, įtrauktų į Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinį (plg. Rom 6, 3–10),  mirties prasmę; sielos nemirtingumą (plg. Lk 23, 43); šventųjų bendravimą, dėl kurio „keliaujančiųjų vienybė su broliais, kurie užmigo Kristaus ramybėje, jokiu būdu nenutrūksta, bet, kaip Bažnyčia visada tikėjo, net sustiprėja” (372); „Mūsų malda už mirusius gali ne tik jiems padėti: mūsų užtarti, jie ir mus gali veiksmingai užtarti” (373); kūno prikėlimą; šlovingąjį Kristaus, „kuris teis gyvuosius ir mirusius” (374) atėjimą; atpildą, skiriamą kiekvienam pagal jo darbus; amžinąjį gyvenimą.

Kai kurių tautų papročiai bei tradicijos, susijusios su „mirusiųjų kultu”, giliai paženklintos vietinės kultūros nulemtų sąlygotų elementų: turimos  omenyje antropologinės sampratos, susijusios su troškimu pratęsti šeimos ryšius, dar bendriau imant apimančios socialinius ir bičiuliškus santykius su mirusiaisiais. Šiuos papročius reikia įdėmiai ištirti ir įvertinti. Taip pat būtina rūpestingai stebėti, kad jie nebūtų priešingi Evangelijai arba suvokiami kaip  pagonybės reliktai.

258. Doktrinos požiūriu reikia vengti šių dalykų:

– liaudiškojo pamaldumo apraiškose pasitaikančių pagoniškų mirusiųjų kulto elementų;
– mirusiųjų šaukimosi burtininkavimo tikslais;
– įsivaizduojamų padarinių, keliančių tikintiesiems baimę, priskyrimo sapnams, susijusiems su mirusiaisiais;
– tikėjimo reinkarnacija apraiškų kokia nors forma;
– sielos nemirtingumo neigimo ar mirties atsiejimo nuo prisikėlimo tikrovės, taip sudarant regimybę, jog krikščionybė esanti mirusiųjų religija;
– erdvės ir laiko kategorijų taikymo mirusiųjų būklei.

259. Šiuolaikinėje visuomenėje labai paplitusi doktrininė ir pastoracinė klaida yra „slėpti mirtį ir jos ženklus”, ir tai dažnai sukelia neigiamus padarinius.

Gydytojai, slaugos personalas ar artimieji dažnai mano, kad jų pareiga slėpti artėjančios mirties faktą nuo  ligonių, kurie dėl didėjančios hospitalizacijos beveik visada miršta ne namie. Dažnai sakoma, kad šiandienos urbanistinės civilizacijos didžiuosiuose miestuose vietos yra tik gyviesiems, bet ne mirusiems. Ankštuose butuose nėra kur surengti maldos budėjimą už mirusįjį; eismo grūstys neleidžia rengti laidotuvių procesijų; kapinės, kurios kadaise, ypač kaimuose, būdavo prie pat  bažnyčios tarsi „šventa žemė”, rodanti gyvųjų ryšį su mirusiaisiais Kristuje, dabar iškeltos į užmiesčius, nes planuojant miestus kapinėms vieta nenumatoma.

Šiandienos civilizacija atsisako priimti „mirties regimybę” ir stengiasi naikinti jos ženklus. Kai kuriose šalyse dėl tokio atsisakymo plinta lavonų balzamavimas. Cheminėmis procedūromis mirusysis konservuojamas, siekiant išlaikyti gyvo žmogaus išvaizdą.

Krikščionys privalo įsisąmoninti mintį apie mirtį ir priimti šią tikrovę giedrai ir  ramiai; jiems nedera vidujai  priimti „nepakantumo mirčiai” reiškinio, nepaliekančio mirusiesiems vietos gyvųjų miestuose. Krikščionims taip pat nedera atmesti mirties ženklus, ypač  jei nepakantumas ir atmetimas skatina bėgti nuo tikrovės arba puoselėja materialistinę pasaulėžiūrą – be vilties ir svetimą tikėjimui Kristaus mirtimi ir prisikėlimu.

Krikščionis privalo priešintis visoms „mirties komercializacijos” formoms, kuriomis eksploatuojami tikinčiųjų jausmai ir siekiama nežaboto gėdingo pelno.

260. Pagal vietos, laiko aplinkybes ir tradicijas liaudiškasis mirusiųjų atminimo pamaldumas įgauna daugybę formų:

– novena už mirusiuosius rengiantis paminėti mirusiuosius lapkričio 2 -ąją ir ją pratęsiantis aštuondienis turi būti švenčiami laikantis liturginių  normų;
– kapinių lankymas; pasitaiko, kad tai daroma bendruomeniškai lapkričio  2-ąją, baigiant parapijoje misijų dienas ar naujam klebonui perimant parapiją. Kapus aplankyti galima taip pat privačiai – tuomet tikintieji aplanko savo šeimos kapus, juos prižiūri ir puošia gėlėmis ar žvakėmis. Tokie aplankymai kyla iš gyvųjų ryšio su mirusiaisiais, o ne iš kokio nors įsipareigojimo, kurio neįvykdžius juntama prietaringa baimė;
– brolijos ar maldingos draugijos, pagal krikščionišką mirties viziją besirūpinančios „mirusiųjų laidojimu”, besimeldžiančios už mirusiuosius ir teikiančios pagalbą  mirusiųjų artimiesiems;
– maldos už mirusiuosius per išmaldą, gailestingumo darbus, pasninką, atlaidus ir ypač per maldas, meldžiantis psalme De profundis arba trumpąja forma Requiem aeternam, kurią dažnai lydi Viešpaties angelo malda, rožinio  apmąstymas ar šeimos stalo palaiminimas.

(348) Vatikano II Susirinkimas. Gaudium et spes, 18.
(349) DS 150: Romos mišiolas, Nikėjos–Konstantinopolio simbolis.
(350) Katalikų Bažnyčios katekizmas (KBK), 989.
(351) Šv. Ambraziejus. De excessu fratris, I, 70: CSEL 73, Vindobonae 1955, p. (352) KBK, 1007.
(353) Ten pat, 1013.
(354) Ten pat, 1008; plg. Tridento  Susirinkimas, Decretum de peccato originali (17 Iunii 1546), in: DS 1511.
(355) KBK, 1009.
(356) Missale Romanum, Prefatio defunctorum, I.
(357) Plg. ten pat. Prex eucharistica IV. Commemoratio pro defunctis.
(358) KBK, 1031; plg. DS 1304; 1820; 1580.
(359) Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 50.
(360) Lijono  II Susirinkimas. Professio fidei Michaelis Paleologi (6 Iulii 1274) in: DS 856; Šv. Kiprijonas. Epistula I, 2: CSEL 3/2, Vindobonae 1871, p. 466–467; Šv. Augustinas. Išpažinimai, IX, 12, 32.
(361) Plg. Šv. Augustinas. De curis pro mortuis gerenda, 6: CSEL 41, Vindobonae 1900, p. 629–631; Šv. Jonas Auksaburnis. Homilia in primam ad Corinthios, 41, 5: PG 61, 494–495; KBK, 1032.
(362) Plg. EI, Normae de Indulgentiis, 3, p. 21; Aliae concessiones, 29, p. 74–75.
(363) Plg. Rituale Romanum. Ordo exsequiarum, Praenotanda, 4.
(364) Šis maldos budėjimas yra tikėjimo prisikėlimu aktas, net jei jis ir neteko savo teologinės ir istorinės prasmės; tai taip pat yra sekimas moterimis iš Evangelijos, kurios atėjo patepti Kristaus kūno ir tapo pirmosios prisikėlimo liudininkės.
(365) Rituale Romanum. Ordo exsequiarum, Praenotanda, 11.
(366) Ten pat, 41.
(367) KBK, 1689.
(368) Rituale Romanum. Ordo exsequiarum, Praenotanda, 10.
(369) Ten pat , 15. Šventoji  Oficija. Instrukcija De cadavernum crematione, 2–3, in:  AAS 56(1964) 822–823; KTK, kan. 1184, 5§ 1, 2.
(370) Missale Romanum, Prex eucharistica I. Commemoratio pro defunctis.
(371) Dėl Mišių už mirusiuosius plg. Institutio generalis Missalis Romani, 355.
(372) Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 49.
(373) KBK 958.
(374) DS 150; Romos mišiolas, Nikėjos–Konstantinopolio Simbolis.

© „Bažnyčios žinios“