„Bendrosios tikinčiųjų kunigystės“ tarnystėje (LG 10)

Kunigo vaidmuo katechezėje

„Bendrasis katechezės vadovas“ (1997) apibūdina kunigo vaidmenį katechezėje: „Kunigystės šventimai ir įsipareigojimas katechizuoti kunigus padaro ‘tikėjimo ugdytojais’. Jie darbuojasi, kad bendruomenės tikintieji atitinkamai ugdytųsi ir pasiektų krikščioniškąjį brandumą. Kita vertus, suprasdami, jog jų ‘kunigiškoji tarnystė’ skirta ‘bendrajai tikinčiųjų kunigystei’, jie brandina katechetų pašaukimą ir darbą padėdami atlikti jiems iš Krikšto sakramento kylančią misiją ir vykdo ją ta galia, kurią jiems patikėjo Bažnyčia <...>. Patirtis rodo, jog kiekvienos bendruomenės katechezės kokybė dažniausiai priklauso nuo kunigo dalyvavimo joje ir jo veiksmų“.

Kaip iš tiesų atrodo kunigų buvimas ir veikla bendruomenėje, tiksliau –bendruomenėse (šiandien kunigai dažnai yra atsakingi už keletą parapijų)? Ką konkrečiai reiškia jo (kunigo) kaip „tikėjimo ugdytojo“ tarnystė bei tarnavimas bendrajai tikinčiųjų kunigystei?

Šiuos klausimus norėčiau apžvelgti pagal tris klasikinius etapus:

1. Įsisąmoninti – tai reiškia atidžiau pažvelgti į katechizuojančio kunigo situaciją.

2. Apmąstyti – tai reiškia klausti, kokie svarbiausi katechezės tikslai.

3. Veikti – tai reiškia atsižvelgti į padarinius, kylančius iš kunigo dalyvavimo katechezėje.
 

1. Katechizuojančio kunigo situacija

Atsakingų už katechizavimą Europos valstybių atstovų susitikimo St. Maurice (Šveicarija) 2002 m. lapkričio 18–19 d. pasitarimo rezultatai.

Daugelis atstovų svarstydami šį klausimą buvo vieningos nuomonės: kunigai vis mažiau dalyvauja katechizavime. Priežastys, atrodo, yra įvairialypės. Jokiu būdu to negalima pateisinti vien kunigų mažėjimu. Net ir vieną parapiją aptarnaujantys kunigai nelaiko katechezės viena svarbiausių savo užduočių. Buvo pastebėtos kelios šio kunigų neįsitraukimo į katechizavimą priežastys:

– katechezės tikslas ir siekis nėra savaime suprantami ir aiškūs,
– yra labai daug netikrumo turint omenyje visus katechezės vykdytojus: vyskupus, kunigus ir katechetus,
– reakcija į tai dažnai būna mažėjantis susidomėjimas, laicistinė nuostata, apsipratimas arba naujas dogmatiškumas, kartais nuvedantis net iki fundamentalizmo,
– oficialūs Bažnyčios dokumentai šia tema dažnai lieka nežinomi, tiksliau, neįgauna praktinės reikšmės (pvz., Evangelii nuntiandi, 1974),
– kunigų rengimas katechezei yra nepakankamas ir palyginti su kitomis teologijos disciplinomis lieka nuošalyje.

Taigi priešingai, nei skelbia visi oficialūs Bažnyčios dokumentai, katechezė nebesuvokiama kaip viena iš pirminių kunigo užduočių.

Žvelgiant į vyskupus taip pat negalima tvirtinti, kad jie seka Catechesi traedende (1979) raginimu: „Jūs esate tikrieji katachetai <...>. Jūsų laukia tūkstančiai darbų <...>. Vis dėlto jokie kiti rūpesčiai neturi užgožti jūsų rūpinimosi aktyvios ir veiksmingos katechezės vykdymu ir skatinimu! <...> Būkite tikri: jei vietinėse Bažnyčiose yra gerai vykdoma katechezė, tai ir visa kita yra lengviau“ (60).

Neaiškios sąvokos

Tolesnės įžvalgos siejamos su sąvokomis. Viena vertus, mes kalbame lyg ir apie savaime suprantamą dalyką „katechezę“, tačiau visų lygmenų bažnytiniuose ir pastoraciniuose dokumentuose šios sąvokos reikšmė sutapatinama su daugeliu kitų sąvokų, tiksliau – jomis pakeičiama. Kalbama apie tikėjimo ugdymą, evangelizaciją, įkrikščioninimą, katechumenatą, misijinę veiklą, tęstinį tikėjimo perdavimą, religinį pamokymą, vedimą brandaus tikėjimo ir gyvenimo tikėjimo bendruomenėje link, katechetinį mokymą, Evangelijos skelbimą, tikybos mokymą mokyklose ir pan.

Už šios sąvokų įvairovės slypi ir gana skirtingas tikslų suvokimas. Taigi ne tik yra neaišku, kur glūdi katechezės specifika visos bendruomenės pastoracijos kontekste, bet ir tų struktūrų bei susitikimų, kurie apibrėžiami kaip katechetiniai, tiesioginiai tikslai yra labai skirtingi. Savaime suprantama, tokia situacija turi įtakos ir katecheto bei kunigo vaidmeniui katechizuojant.

Trikdantys susitikimai katechetinėje praktikoje

Šį struktūros sąlygojamą netikrumo jausmą, kurį išgyvena kunigai katechizuodami, norėčiau pailiustruoti pavyzdžiu iš sakramentinės katechezės.

Kaip anksčiau, taip ir dabar dažniausiai bendruomenės pastoracijos bei katechezės vykdymo vieta ir proga tampa sakramentų šventimas. Daug yra kalbėta ir rašyta apie tai, kaip turėtume elgtis tokiomis sąlygomis, kad ir atsilieptume į žmonių poreikius, ir liktume ištikimi mums patikėtai Evangelijos, tikėjimo žiniai. Labai dažnai tokiais atvejais susikryžiuoja trikdančios ir nesaugumo jausmą sukeliančios skirtingos tikėjimo, gyvenimo, teologijos ir pastoracijos patirtys.

Galbūt mes dar nepakankamai įsigilinome į šias situacijas ir dėl to mums taip sunku atsižvelgiant į jas tinkamai elgtis. Norėčiau tai paaiškinti krikšto pavyzdžiu. Štai jauna pora ateina į parapijos namus paprašyti pakrikštyti jų prieš kelias savaites gimusį pirmagimį. Čia susikerta skirtingos pasirinkimo ir gyvenimo patirtys, veikiamos gyvenimo ir tikėjimo tradicijų. Pirmasis veiksnys yra tėvų gyvenimo ir tikėjimo patirtis. Dėl tam tikro tradicinio sąmoningumo jiems galbūt dar yra savaime suprantama prašyti pakrikštyti vaiką. Taip juk buvo daroma jų šeimose: ką tik gimę kūdikiai buvo krikštijami. Tuo metu jų tėvų niekas neklausė, kokie šio veiksmo motyvai. Priešingai – kunigai teigė, kad yra labai svarbu kūdikį pakrikštyti kuo greičiau po gimimo. Taigi krikščionims tėvams kūdikio krikštas buvo savaime suprantamas dalykas. Ir šiems jauniems tėvams tradicija šį tą reiškia. Nors jie neina kas sekmadienį į bažnyčią ir nešvenčia Eucharistijos, tačiau krikštas jiems reiškia Dievo palaiminimą ir globą jų vaikui ir kartu taip jie norėtų išreikšti savo dėkingumą už laimingai pasibaigusį gimdymą.

Tokioje situacijoje tokia pora susitinka kunigą arba katechetę. Šie savo ruožtu taip pat turi savo patirtį. Jų gyvenimo ir tikėjimo kelias suformavo jų apsisprendimą tarnauti Bažnyčiai. Jiems krikštas reiškia pirmą žingsnį į krikščionių bendruomenę. Tuomet kūdikių krikštas įgyja prasmę tik tada, kai tėvai prisiima atsakomybę už tolesnį vaiko palydėjimą į krikščionių bendruomenę. Toks gyvenimo ir tikėjimo supratimas jiems neleidžia pasitenkinti vien tėvų krikšto samprata: pirmiausia tai Dievo palaiminimo ženklas jų vaikui ir vaikas apskritai yra krikštijamas vien dėl tradicijos. Kunigas (ar katechetai) nori, kad tėvai atsakingai lydėtų vaiką jo tikėjimo kelionėje ir įvestų jį į krikščionių bendruomenės gyvenimą.

Čia į veiksmą įsitraukia trečias veiksnys – krikšto teologijos patirtis. Dar prieš keturiasdešimt metų sielovadininkai ragindavo tėvus, tiksliau, motinas, kuo greičiau po gimdymo – o kartais netgi ligoninėje – krikštyti savo vaiką, kad jis taptų „Dievo vaiku“ ir jo „amžinasis gyvenimas ir išganymas“ būtų garantuoti. Šiandien krikšto siejimas su išganymo būtinybe akivaizdžiai nebėra iškeliamas į pirmą planą. Galbūt tėvų pasąmonėje glūdi toks krikšto suvokimas, jei kūdikiai vis dar yra krikštijami netrukus po gimimo. Tačiau šiandien teologijoje krikštas visų pirma reiškia įvedimą į krikščionių bendruomenę su visomis to pasekmėmis.

Galiausiai tokiame susitikime yra ir ketvirtas veiksnys – bendruomenės ir krikšto sakramento pastoracija. Anksčiau krikšto sakramentas pirmiausiai reiškė rūpinimąsi individualiu vaiko išganymu, o šiandien visų pirma iškyla įsitraukimo į tikėjimo bendruomenę aspektas. Štai kodėl krikštijantysis jau sakramento liturgijos pradžioje sako: „Su didžiu džiaugsmu tave priima krikščionių bendruomenė!“ Todėl bendruomenėje dažnai nustatomos pastovios krikšto sakramento šventimo datos, kad tomis dienomis būtų krikštijama daugiau vaikų ir taip būtų patiriama krikščionių bendruomenė. Tėvai, veikiami savo susiformuotos sampratos, tai nelabai supranta, mat krikštas jiems kaip ir anksčiau visų pirma reiškia rūpinimąsi savo vaiko gerove. Tokia samprata visiškai atitinka ankstesnę teologiją ir pastoraciją.

Šis trumpas pavyzdys rodo, kokia skirtingų veiksnių sąveika susidaro šiandien tėvams prašant pakrikštyti jų vaiką: čia susiduria katechetų ir kunigų patirtys, tėvų patirtis, teologijos raida ir bendruomenės pastoracijos istorija.

Šios skirtingos patirtys sąlygoja skirtingus lūkesčius. Vieni laukia to, ko kiti mano negalį jiems suteikti. Kunigai nori perduoti, arba tiksliau, pasiekti kažką, ko tėvai, turėdami savo gyvenimo ir tikėjimo patirtį, veikiamą dar ir ankstesnės teologijos bei pastoracijos, visai iš jų nelaukia. Tokie trikdantys susidūrimai vyksta nuolatos, ypač katechezėje. Tai galioja ne tik krikšto sakramento atveju, bet ir rengiant pirmajai komunijai, atgailos, sutvirtinimo arba santuokos sakramentui. Tai žmonių, keliaujančių skirtingais keliais ir esančių skirtinguose kelio etapuose, patirtys.

Čia svarbu atsižvelgti dar ir į tai, kad šie susidūrimai vyksta pasikeitusios visuomeninės aplinkos kontekste. Funkciškai diferencijuotoje visuomenėje tėvai tikisi iš Bažnyčios labai konkrečių dalykų. „Religinės paslaugos“ jiems yra gana reikšmingos, tačiau jokiu būdu nereiškia ilgalaikio įsitraukimo, tiksliau – įkrikščioninimo Bažnyčioje ir bendruomenėje.

Katechezei keliami iššūkiai

Nuo įtampos, kurią sukelia skirtingi lūkesčiai, atsiranda nesaugumo jausmas, ir tai dažnai lemia nenorą dirbti katechezės srityje, rezignacija ar atsitraukimas gali įgauti tam tikros liberalios arba klerikalinės – autoritarinės nuostatos formą. Kaip tokiose situacijose kunigai gali atlikti savo kaip „tikėjimo ugdytojų“ vaidmenį? Kokią išraišką tuomet turėtų įgauti jų tarnavimas bendrajai tikinčiųjų kunigystei?

Į šiuos klausimus neatsakysime aiškindamiesi sąvokas: ar čia reikėtų ir būtų galima kalbėti apie tikėjimo ugdymą, katechezę ar evangelizaciją. Konkretaus turinio ar metodų klausimas šiuo atveju taip pat nėra svarbiausias. Menkai padėtų ir dejavimas dėl katechetinio darbo ir aiškinimas, kad viso to priežastis yra susidomėjimo stoka, paviršutiniškumas, abejingumas ir pan. Galbūt dažniau reikėtų prisiminti tikrovę: dažniausiai esant tokioms situacijoms matome būtent tokius derinius. Išsiaiškinti, kaip mes, katechetai ir kunigai, tokiais atvejais turėtume elgtis, galėsime tik tada, jei iš naujo paklausime savęs, koks mūsų kaip katechetų veiklos pagrindinis siekis, tikslas ir interesai ir koks išskirtinis kunigo vaidmuo.

Kad tinkamai atsilieptume į žmonių lūkesčius ir Evangelijos žinią, apie savo katechetinės veiklos tikslus ir siekius turime galvoti atsižvelgdami būtent į šiandienos žmonių gyvenimo ir tikėjimo patirtis. Tik tada jausime pasitenkinimą savo veikla ir, užuot rezignavę ar kankinęsi, patirsime sėkmę.

Jau nuo Martino Buberio laikų žinome, kad „sėkmė“ nėra Dievo vardas, tačiau sėkmingumas – ne išimtis ir katechizavimas – buvo ir lieka stipriausias žmogaus veiklos impulsas.
 

2. Apmąstyti pagrindinį katechezės siekį – Dievo vardu susitikti su žmonėmis

Jei klausiame, kokie pagrindiniai katechezės tikslai, pirmiausia turėtume savęs paklausti, kokį Dievą norime liudyti, kuo jis mums, žmonėms, nori būti, kodėl yra gera užmegzti ryšį  su juo. Nes bet kuria katechezės forma yra siekiama kaip nors ieškoti sąlyčio su Dievu. Todėl dabar verta dar kartą atsigręžti į mūsų tikėjimo liudijimą – Bibliją. Jos istorijos mums atskleidžia tai, kuo Dievas nori mums būti ir ką duoda bendravimas su juo, pasitikėjimas ir tikėjimas juo. Šias istorijas apie Dievą mes skaitome mūsų laikmečio akimis. Galbūt mūsų šiandienos patirtys padeda atrasti iki šiol mažiau pažintas Dievo savybes. Taip pat kaip ir žmonės, gyvenę kitokiomis sąlygomis, vis naujai patirdavo šį Dievą. Kai krikščionybė įsigalėjo pasaulyje, Kristus buvo matomas kaip Pantokratorius, kovos už krikščionybę metais – kaip Kristus Karalius, sunkių epidemijų ir vergovės laikais – kaip Nukryžiuotasis, kenčiantis Tarnas, materialinės ir socialinės vergovės laikais tai buvo Dievas Išlaisvintojas.

Pabandykime vėl atrasti šį Dievą žvelgdami mūsų pasaulio akimis.

Dievo vardas reiškia veiksmą

Kai Mozė klausė Dievo vardo, jam buvo atsakyta: „Aš esu, kuris esu <...>. Šis bus mano vardas per amžius“ (Iš 3, 14–15). Iš hebrajų kalbos išvertus šis vardas reiškia „esantis kartu“. Mes, krikščionys, kuriam  santykį su Dievu, kuris apsireiškė kaip „Jahvė – esantysis“. Jo vardas yra kartu ir programa: „esu tas, kuris visada bus kartu“. Šis vardas nėra vardažodis ar pavadinimas, tai veiksmą reiškiantis žodis. Ir šis Dievas pažada būti ištikimas savo vardui, net jei žmogus tampa neištikimas. Žmogus yra laisvas atsiverti bendravimui su Dievu tokiu vardu.

Tas, kuris rūpinasi žmogaus ir pasaulio gerove

Dievo vardą Jahvė galima versti į lotynų kalbą kaip „interesą, domėjimąsi“, tai reiškia dalyvavimą. Kartais sąvokų aiškinimasis padeda geriau suvokti tikrovę: mes tikime Dievu, kuris rūpinasi žmogumi ir jo pasauliu.

Dievui rūpi ne naujos religijos sukūrimas: pasaulį ir žmogų jis sukūrė ne kaip valdomą dvarą dėl savo garbės ir gyriaus. Dievui nereikia mūsų šlovinimo, dėkojimo ir mūsų maldų! Tai mums viso to reikia! Mums reikia šv. Mišių ir maldų, kad neužsisklęstume ir nekankintume savęs jėgas viršijančiais reikalavimais. Tai byloja ir Mišių dėkojimo giesmė: „Nors mūsų garbinimo tu nesi reikalingas, tačiau maloningai mums leidi reikšti tau dėkingumą. Tavęs mūsų gyrius nepadaro aukštesnio, tačiau mums patiems jis yra išganingas“ (IV bendroji dėkojimo giesmė). Dievo rūpestis reiškia rūpinimąsi gyvenimu. Jis nori, kad mes, žmonės, gyventume laisvi arba atrastume šį laisvą gyvenimą iš naujo. Dėl to išeina Abraomas: jam pažadama žemė, palikuonys ir palaiminimas, taigi naujos gyvenimo galimybės. Dėl to į Dievo pažadą atsiliepia ir Mozė, išvesdamas Dievo tautą į laisvę. Tai yra Dievo rūpinimasis, jo troškimas. Senosios Sandoros tautai Dievas nuolatos įvairiais ženklais ir pasitelkęs žmones rodė savo rūpinimąsi. Dievas reiškia veiksmą: jis domisi ir rūpinasi žmogumi ir visa kūrinija.

Jėzus Kristus – žmogumi tapęs Dievo rūpinimasis

Dievas neliko tik savo danguje, – jis nėra tolimas Dievas, tas, kuris tik retkarčiais per ženklus ir pranašus apsireiškia žmonėms. Dievo pagrindinė atpažinimo žymė greičiau yra tai, kad jis padarė savo vardą, savo rūpinimąsi žmogiškai patiriamą Jėzuje Kristuje. Dievas tapo žmogumi!

Jėzuje Kristuje Dievo vardas tapo apčiuopiamas. Todėl teologijoje Kristus vadinamas dar ir pirminiu sakramentu, nes jame Dievo rūpinimasis tampa paliečiamu. Jėzaus istorijoje ir jo likime galima aiškiai atpažinti Dievo rūpinimąsi. Kristus yra Dievo vardo įkūnijimas. Jis gyvena ir veikia Dievo, savo Tėvo, vardu. Taigi ir Naująjį Testamentą mes galime skaityti kaip Dievo rūpinimosi žmogumi istoriją ir iš naujo atrasti, kaip konkrečiai Dievas rūpinasi žmogumi. Jėzaus istorijoje ir likime galime atpažinti Dievo rūpinimosi žmogumi ir Jo vardo liudijimo formas:

Pripažinimas

Dievo rūpinimasis žmogumi yra pripažįstantis. Jis (t. y. Dievas) nori padėti kiekvienam žmogui būti pripažįstamam. Tai tinka pirmiausia tiems žmonėms, kurie dėl atitinkamų visuomeninių santykių nesulaukia jokio pripažinimo. Jėzus pripažįsta vaikus, kurie dėl savo amžiaus yra ignoruojami. Jis pasikviečia juos prie savęs ir padaro svarbiausiais (plg. Mk 9, 35; Lk 18, 16). Taip pat, kalbėdamas ir rodydamas savo prielankumą, padeda įgyti naują įvaizdį ir moteriai, į kurią vien dėl jos lyties mažai kreipiama dėmesio (plg. Jn 4, 7). Jis pripažįsta ir kitaip mąstančius tiek politikoje, tiek religijoje, pavyzdžiui, samariečius (plg. Jn 4, 27). Tikrą pripažinimą Jėzus parodo ir muitinės sukčiui Zachiejui (plg. Lk 19, 1–10).

Gydymas

Kita santykio išraiška yra gydymas (Mt 4, 23; 15, 29; Lk 9, 11). Gydyti visuomet yra daugiau nei vien sugrąžinti organinį sveikumą. Tai reiškia liepimą grįžti pas bendruomenės narius: eik pas tuos, su kuriais kartu gyveni. Liga atskiria nuo gyvenimo, išgydymas vėl į jį sugrąžina. Kristus sukuria naują gyvenimo kontekstą. Jis atveria naujas galimybes.

Vienas Naujajame Testamente aprašytas įvykis mums aiškiai parodo, kas Jėzui yra svarbiausia. Žinome palyginimą apie dešimt raupsuotųjų (plg. Lk 17, 11). Visi dešimt yra išgydomi, tačiau tik vienas atpažįsta čia veikiant Dievą ir atsiverčia. Jis dėkoja Dievui už išgydymą. O kiti devyni? Ar dėl to, kad neatpažino Dievo veikimo ir buvo nedėkingi, neįtikėjo, jie vėl susirgs? Apie tai Biblijoje nerasime nė žodžio.

Galime daryti prielaidą, kad visi šie žmonės liko sveiki. Gal visą savo likusį gyvenimą jie atsimena kažkokį žmogų, kuris juos išgydė. Galbūt net jo vardo nebeprisimena. Jėzus gydo nieko nereikalaudamas! Jis gydo ne dėl kokio nors atlygio! Jis nori, kad žmonės turėtų daugiau gyvenimo, kad jie vėl galėtų tuo gyvenimu džiaugtis. Jis lieka žmonėms artimas Dievas, net jei šie to nepripažįsta. Dievui svarbiausi yra žmonės.

Jėzaus kvietimas tikėti ir sekti juo dažniausiai yra atskiras, tarytum antras pakvietimas. Jis skirtas anaiptol ne kiekvienam, o tik nedaugeliui. Kartą kažkas truputį ciniškai pasakė: „Akivaizdu, kad ir Jėzus buvo populiarus tik dešimčiai nuošimčių žmonių, nes tik vienas iš dešimties raupsuotųjų įtikėjo ir dėkojo Dievui. Nustebęs, o gal ir nusivylęs, Jėzus klausia: „Kur likusieji devyni?“ Iki šių dienų šis procentas mažai pasikeitė: pasibaigus rengimui Pirmajai komunijai, po visų gerų patirčių ir parodyto prielankumo vos 10 proc. vaikų ar jų tėvų iš naujo atranda tikėjimą ir Bažnyčią!“ Tuomet daugelis kunigų ir katechetų taip pat klausia: „Kur likusieji 90 proc.?“

Atleidimas

Trečią santykio apraišką atpažįstame tuomet, kai kažkas atsiskiria nuo visų dėl savo kaltės. Atleisdamas Jėzus atveria naujo gyvenimo ir naujos bendrystės galimybę. Panaikinama tai, kas skiria bet kokios kaltės atveju. Aiškiausiai tai atsiskleidžia palyginime apie gailestingąjį tėvą (plg. Lk 15) arba susitikime su svetimautoja (plg. Jn 8, 1–11).

Atleidimas nepanaikina kaltės ta prasme, tarsi ji iš viso nebūtų įvykdyta. Tačiau jis panaikina kaltumo sukeliamą atsiskyrimą. Žmogus vėl gali pasitikėti savimi, nebijo atsiverti kitiems ir pradėti iš pradžių.

Solidarumas reiškia būti kartu ir ištverti

Jėzus yra solidarus su žmonėmis sunkiose, beviltiškose situacijose, net paskutinės agonijos tamsoje ir mirties akimirką. Jėzus kenčia ir lieka kartu, jis lieka artimas žmonėms Dievas net giliausios nevilties akimirką. Tikėjimo išpažinime mes meldžiamės: „nužengė į pragarus“. Paties Jėzaus gyvenimo istorija liudija, kad Dievas pasilieka kartu su žmogumi būtent tuomet, kai, atrodo, nieko nebegalima padaryti, kai viskas atrodo lyg apmirę.

Mirties karalystėje ištverti ir likti be veikimo, tylint arba skundžiantis, – taip veikia Dievas. Bažnyčia šį tylų Jėzaus solidarumą su žmonėmis mini kaip šventę – Didįjį šeštadienį. Tą dieną nudengiamas altorius, bažnyčios durys paliekamos atdaros, neskamba nei varpai, nei maldos. Tai tylus solidarumo ženklas su visais beviltiškoje situacijoje esančiais žmonėmis. Tai mūsų tikėjimo išraiška didžių ir nesuvokiamų šio laikmečio kančių – tiek atskiro žmogaus, tiek ir tautų – akivaizdoje.

Jėzus veikia nereikalaudamas atlygio

Žmonėms, tiesiogiai patyrusiems Jėzaus dovanojamą pripažinimą, išgydymą, atleidimą ir vienybę kančioje, nereikėjo įrodinėti tikėjimo Dievu, Jėzaus Tėvu, reikalingumo.

Jie gyvai juto, ką reiškia per jį tikėti Tėvu. Jie sužinojo, kokią prasmę gyvenime turi susitikimas su Jėzumi, suprato, kad yra gera užmegzti ryšį su šiuo Dievu, priimti jo rūpinimąsi.

Svarbiausia šiuose Jėzaus rūpinimosi žmogumi liudijimuose yra tai, kad šis rūpinimasis yra „dovanai“. Jėzus neturėjo jokio kito tikslo – tik tarnauti žmogaus gyvybei (gyvenimui). Todėl ir šios pripažinimo, išgydymo, atleidimo ir solidarumo patirtys žmonėms anaiptol ne visuomet iš karto reiškė Dievo atpažinimą ar tikėjimo mokinystę. Jėzus užmezga su žmonėmis gyvybę ugdantį santykį ne tam, kad visi liktų su juo ir taptų jo mokiniais. Ypatingas kvietimas sekti Jėzumi dažniausiai būna atskiras kvietimas, skirtas konkrečiam žmogui. Kodėl jis vieną ar kitą žmogų pakviečia sekti paskui, o kitų ne – tai lieka paslaptimi. Tačiau visiems Jėzus nori dovanoti gyvenimą. Nors ne visi, susitikę Jėzų, mano šį Dievo rūpinimąsi kitais esant tikrai gyvą.

Susitikimas su Jėzumi visiems žmonėms reiškia tik gėrį, net jei jie šį susitikimą priima vien kaip „grynai žmogiškas patirtis“: pripažinimo, išgydymo ir solidarumo.

Tokio Dievo patirtis taip pat leidžia ir aiškiai pamatyti skirtumą tarp krikščionybės ir kitų pasaulio religijų. Šis Dievas pats yra santykio Dievas, triasmenis meilės Dievas. Šis Dievas apsireiškia Sūnaus įsikūnijimu ir vienijasi su visu žmogaus ir pasaulio gyvenimu.

„Krikščionybės gelmė yra Dievo meilėje žemei. Tai, kad Dievas yra dangaus karalystėje, žinoma ir kitose religijose. Iki šiol negirdėta yra tai, kad jis norėjo vargti kartu su kūriniais, kad būdamas savo danguje norėjo kentėti kartu su savo pasauliu, kad kentėjo ir savo tapimu žmogumi padėjo per kančią ir meilę savo kūriniams visa tai įrodyti“ (Hansas Ursas von Balthasaras).

Bažnyčios tarnystė: visiems – bet nebūtinai su visais

Dabar pamąstykime blaiviai: šiandien mes nebesusitinkame Jėzaus tiesiogiai. Tačiau jis įsteigė Bažnyčią kaip norėtą ir Šventosios Dvasios suvienytą bendruomenę, kurioje šis Dievo rūpinimasis, ši tikroji Dievo tarnystė, turi būti sudabartinama visais laikais.

Bažnyčia – santykio bendruomenė, kurioje yra vietos pripažinimui, išgydymui, atleidimui ir solidarumui. Tai ir yra Bažnyčios švenčiama Dievo tarnystė.

Bažnyčia ir bendruomenė ne savo, bet Šventosios Dvasios galia tampa Dievo vardo ir rūpinimosi žmogumi patirties erdve.

Bažnyčia yra įgaliota kuo aiškiau – per sakramentus – tai išreikšti savo veiksmais, skelbimu ir šventimu.

Šiandien kai kas nors klausia apie Dievą, kuriuo mes tikime, kuris yra mūsų gyvenimo pagrindas, į kurį kreipiame savo gyvenimą, neišvengiamai tenka prabilti ir apie Bažnyčią bei bendruomenes. Būtent jų užduotis yra įkūnyti Dievo rūpinimąsi žmonėmis ir jo meilę. Tai reiškia, kad sakramentinė Bažnyčios žymė išryškėja tiek, kiek pati Bažnyčia geba sukurti panašų į Kristaus santykį su žmogumi: pripažįstantį, gydantį, atleidžiantį ir solidarų.

Kristus norėjo Bažnyčios – bendruomenės, kurioje visais laikais būtų galima pažinti Dievo vardą. Bažnyčia kaip „įrankis“ nėra pati dėl savęs. Ji nėra save šildanti krosnis. Bažnyčia yra skirta žmonėms. Jos veikla orientuojama į Kristų ir ta prasme, kad ir Bažnyčia veikia „dovanai“, be išankstinių sąlygų ir nereikalaudama atlygio. Bažnyčia privalo taip pat tarnauti žmonių gyvenimui, leisti pajusti Dievo rūpinimąsi. Tai tinka visiems, nepaisant to, ar atskiras žmogus, turėjęs tokių patirčių Bažnyčioje, atranda tikėjimą, lieka Bažnyčioje, ar ne. Būti krikščionimi, „pateptųjų“ bendruomenės  – Bažnyčios dalimi (plg. Apr 7, 4) – tai vien iš Dievo ateinantis pašaukimas. Tai leidžia suprasti, kodėl ne visuomet žmonės, panašiai krikščioniškai auklėti ir augę toje pačioje krikščioniškoje tradicijoje, atranda savo pašaukimą Bažnyčioje.

Tačiau Bažnyčia kiekvienam žmogui yra skolinga Dievo gerumo ir draugiškumo skelbimą ir patirtį. To negalima atimti nė iš vieno žmogaus, nesvarbu, kur susikryžiuoja žmogaus ir Bažnyčios keliai. Čia slypi Bažnyčios misija.

„Žmogus yra Bažnyčios kelias, pagrindinis kelias visų tų kelių, kuriais privalo žengti Bažnyčia, nes žmogus – kiekvienas be išimties – buvo atpirktas Kristaus, kadangi su žmogumi – kiekvienu be išimties – Kristus yra kokiu nors būdu susivienijęs, net jei žmogus to ir nesuprastų: ‘už visus miręs ir prikeltas Kristus savo Dvasia teikia žmogui šviesos ir jėgų, idant šis galėtų atitikti savo aukščiausią pašaukimą’“ (Jonas Paulius II, Enciklika Redemptor hominis, 14).

Sakramentai – „ištiestos Bažnyčios rankos“

Bažnyčios sakramentinis pobūdis išsiskleidžia atskiruose sakramentuose konkrečiose žmogiškojo gyvenimo situacijose. Todėl sakramentų šventimas nėra vien vyksmas, kurio metu gaunama „kažkas“ (nors ir labai aukštos kokybės); sakramentas nurodo asmeninį santykį ir jį kuria. Neregimas Dievas kreipiasi į žmogų regimais sakramento ženklais. Tikintis žmogus laisvai ir su dėkingumu tai priima.

Jei į Bažnyčią mes žvelgiame kaip į Kristaus Kūną, kaip į vis dar gyvenantį Kristų, tai sakramentai yra tarytum ištiestos Bažnyčios rankos. Sakramentai nėra aplinkinis kelias, vedantis pro Bažnyčią į tiesioginį susitikimą su Jėzumi. Veikiau Bažnyčia savo esme skleidžiasi konkrečiose žmogaus gyvenimo situacijose.

Tai ne sugriebiantys gniaužtai

Bažnyčios – Kristaus Kūno – įvaizdis, randamas Pauliaus laiškuose, mums yra gerai žinomas. Taigi mums pažįstamas ir ištiestų Bažnyčios rankų įvaizdis. Tačiau gana dažnai šias rankas suprasdavome pastoracine prasme kaip sugriebiančias rankas, kuriomis stengiamės pasiekti žmones. „Kaip mums prie jų priartėti? Kaip mums juos laimėti? Kaip galime pritraukti kuo daugiau vaikų ir jaunuolių?“ Tačiau ištiestos Bažnyčios rankos nėra skirtos griebti, čiupti; tai kviečiančios rankos, kurios veda žmones į bendruomenę, atleidžiančios, gydančios ir solidarumą rodančios rankos. Bažnyčia sakramentais ypatingose gyvenimo situacijose labai jutimiškai ir konkrečiai parodo Dievo gerumą ir draugystę kiekvienam žmogui ir bendruomenei. Visų pirma tai vyksta ypatingos reikšmės akimirkomis: gimstant, pradedant sąmoningą gyvenimą visuomenėje, tuokiantis, suvokiant kaltę, sunkiai sergant ir mirties valandą.

Beribis Dievo gerumas

Šie žodžiai nereiškia, kad Dievo meilė ir gerumas žmogui aptinkamas vien tik Bažnyčioje ir sakramentuose. Teisingiau būtų sakyti: Dievo keliai yra įvairūs. Taigi ir ne Bažnyčioje esantys žmonės, ir be sakramentų gali patirti šį Dievo gerumą ir draugiškumą. Tačiau Bažnyčios gyvenime ir pirmiausia švenčiant sakramentus šis Dievo gerumas ir malonė tampa apčiuopiami ženklai. Visa tai, kas buvo neįvardyta, neturėjo jokios formos ir buvo neaišku, dabar įgauna formą ir tvirtumą.

Kai sakome, kad per sakramentų šventimą Bažnyčia išreiškia savo esmę, tų žodžių nevalia suprasti vien siaurai: esą tik kunigas Bažnyčioje yra daugumos sakramentų teikėjas ir perdavėjas. Tai ne kunigo gerumo ir draugiškumo išraiška konkrečiomis žmogiškojo gyvenimo situacijomis. Jei kunigas to siektų, jam tai taptų pernelyg didelė našta. Tai Bažnyčios ir kiekvienos bendruomenės išraiška. Kunigai ar kiti krikščionys dalyvauja Bažnyčios tarnystėje. Tai byloja ir Susitaikinimo sakramento atleidimo formulė: „Per Bažnyčios tarnystę aš išrišu tave iš visų tavo nuodėmių“.

Veikimas bendruomenės vardu akivaizdus ir Krikšto sakramento apeigų pradžios žodžiuose: „Su didžiu džiaugsmu tave priima krikščionių bendruomenė, ir jos vardu aš ženklinu tave kryžiaus ženklu“.

Kiekvienas krikščionis, krikštydamas esant būtinybei arba švęsdamas santuokos sakramentą, taip pat veikia Bažnyčios vardu.

Jei sakramentai yra ištiestos Bažnyčios rankos, tai vertėtų pagalvoti, ar šiandieniai priekaištai, skiriami atgailos sakramentui, nėra susiję su pasiryžimo atleisti trūkumu kasdieniame Bažnyčios ir bendruomenės gyvenime. Ar tikrai Bažnyčia ir bendruomenė yra išgyvenamos kaip bendrystės vieta, kurioje žmonės yra priimami su visomis jų kaltėmis? Ar gali žmonės, susitikdami su krikščionimis ir pačia Bažnyčia, tikėtis, kad jiems bus ne skelbiamas moralinis nuosprendis ar vertinimas, o dovanojamas atleidimas? Vertėtų pagalvoti, ar ligonių patepimo sakramentas kaip ženklas įgyja visišką veiksmingumą, jei nei pačiais ligoniais, nei ligoninėje juos supančiais žmonėmis bendruomenėje šiaip beveik nėra rūpinamasi, jie nėra iš tiesų priimami. Tuomet reikėtų paklausti, ar įtikinamas ir veiksmingas gali būti ištikimos santuokinės meilės pažadas, jei pačioje bendruomenėje menkai puoselėjama ir vos juntama ištikimybė.
 

3. Veikti – išvados apie kunigų vaidmenį katechezėje

Galbūt  tapo aišku, kad atskleisti Dievo gerumą ir draugiškumą žmogui yra visų krikščionių, visos Bažnyčios ir kiekvienos bendruomenės užduotis. Tai nėra kažkokia išskirtinė Bažnyčios ir krikščionių teisė, tai – jų misija. Taigi ir kunigo tarnystės nereikia suprasti kaip išskirtinės; tai daugiau siuntimas įkvėpti ir palaikyti Bažnyčios ir bendruomenės tarnystę sakramentų šventimu. Kartu tai yra ir pirminė kunigo užduotis katechezėje. Katechezė taip pat yra kunigo ne išimtinė teisė, bet jo užduotis. Kartu su kitais krikščionimis jis yra pašauktas padėti kiekvienam be išimčių atrasti Dievo gerumą ir draugystę.

Taigi ir šventimais paženklintoji kunigystė katechizavime įgauna trejopos tarnystės pobūdį:

Tai yra Dievo tarnystė

Kunigas Dievo vardu yra su žmonėmis. Jis kreipiasi į juos su dievišku rūpesčiu. Jis domisi kiekvieno žmogaus gyvenimo pilnatve ir apskritai gyvenimu. Jis rodo Dievą, pasakoja ir primena apie Dievo padarytus darbus. Kunigas švenčia Dievo buvimą ir jo pažadus.

Tai Kristaus tarnystė

Kunigo veikloje Kristaus veikimas turi atsispindėti taip, kad jis būtų realus ir patiriamas. Kunigo užduotis panaši į Jėzaus: kaip Jėzus savo Tėvo vardu rodė ir dovanojo žmonėms pripažinimą, išgydymą, atleidimą ir solidarumą neturėdamas jokių kitų tikslų, vien tik rūpindamasis žmonių gyvenimo sėkme, taip ir kunigas turi veikti – tai jo užduotis. Kunigui susitinkant su žmonėmis per katechezę, šie turi patirti bent truputį dieviškojo rūpinimosi jais. Žmonės turi jausti, kad jų gyvenimu yra domimasi. Katechizuojant kunigo pirminė užduotis yra ne atvesti žmogų į Bažnyčią, bet padėti, kad žmogus, pasitikėdamas Dievu, pajustų gyvenimo pilnatvę. Ši tarnystė yra gėris visiems, net jei ne visi joje iš karto atpažįsta Dievo tarnystę. Bet būtent šis išankstinio tikslo neturėjimas daro šią tarnystę tokią įtikinamą. Kai kuriems toks santykis tampa Dievo atradimo priežastimi, galbūt net skatinimu dėkoti ir šlovinti, o gal ir bendradarbiauti bendruomenėje. Tačiau to neįmanoma iš anksto suplanuoti ir atlikti. Tam žmogų galima tik pakviesti, sudaryti galimybes. Nes tikėjimas Dievu yra ir lieka pašaukimas, o ne katechezės ar pastoracijos rezultatas.

Tai Bažnyčios – bendruomenės tarnystė

Sakramentinės kunigystės tarnautojai privalo ypač atsakingai rūpintis, kad Bažnyčia kaip Dievo vardo, jo gerumo ir draugiškumo žmogui patirties vieta išliktų ir būtų prieinama. Kunigas turi rūpintis, kad bendruomenėje būtų krikščionių, kurie tikrai liudytų Dievo vardą, tai reiškia jo rūpinimąsi, žmonėms dovanojamą pripažinimą, išgydymą, atleidimą ir solidarumą. Taigi kunigas, kaip ir kiekvienas krikščionis, yra katechetas, savo elgesiu žmonėms skelbiantis Dievo vardą. Tačiau tai kunigui pavyks tik labai nedaugelio atžvilgiu, nes toks santykis reikalauja daug dėmesio ir laiko. Ilgai užtrunka, kol žmonės patiki, kad kažkas bendrauja su jais neturėdamas jokių šalutinių tikslų, kad kažkam tiesiog rūpi jų gyvenimas ir gyvenimo galimybės. Tam tikra prasme kunigams ir katechetams yra sunkiau bendrauti su žmonėmis neturint tiesioginio siekio. Tokį kunigų elgesį būtų galima iš anksto bandyti pateisinti tuo, kad taip elgtis jie privalo, nes tai jų profesija; tarytum Dievas būtų jų profesija, ir tai jiems kai kuriose Europos Bažnyčiose padeda pelnyti atitinkamą pripažinimą ir neblogą pragyvenimą. Tokia situacija buvo pažįstama jau ir apaštalui Pauliui, kuris dėl to stengėsi pats pasirūpinti savo pragyvenimu.

Katechetų (ne tikybos mokytojų) situacija šia prasme yra lengvesnė. Jų veikla atrodo įtikinamiau ir yra žavesnė, nes jie pagal visuomenės mastelius nieko iš to ir už tai negauna. Jie tik kelia klausimus: „Kodėl vieni ar kiti žmonės yra tokie? Kodėl jie taip gyvena? Kas arba koks žmogus juos įkvepia? Kodėl jie yra kartu su mumis?“ (EN 21)

Ypatinga kunigo užduotis yra:

– nuolatos stiprinti ir palaikyti katechetus jų tarnystėje, jiems patiems vis naujai atskleisti Dievo dovanojamo pripažinimo, gydymo, atleidimo ir solidarumo su žmogumi patirtis;

– rūpintis, kad krikščionių bendruomenė liktų Dievo vardo pažinimo vieta, kur Dievo tarnavimas žmogui gyvai reiškiasi veiksmais, žodžiu ir šventimu.

Įsimintinos dieviškojo rūpinimosi patirtys

Gana dažnai kunigai ir katechetai vis dėlto klausia, ar šiandienos gana trumpi ir neplanuojami katechetiniai susitikimai dar gali iš proginių susitikimų rengiantis sakramentams virsti Dievo patirties erdve. Ar verta dėl to stengtis, ar tokie susitikimai nėra tik laikini epizodai, prisiminimai, kurie gali turėti įtakos gyvenimui, net jei ir pats veiksmas truko neilgai? Ar visi mes negyvename, net dažniau nei patys tuo tikime, tų susitikimų prisiminimais, kurie tapo svarbiais mūsų gyvenime? Mūsų gyvenimas labiau primena trumpų istorijų ar įspūdžių seriją nei romaną. Gyvenimą ir tikėjimą patiriame ne tiek eidami nuoseklius mokymo kursus pagal planus ar programas, bet būtent dėl ilgesnių ar trumpesnių tokių susitikimų.

Viskas, ką galime daryti, tai rūpintis, kad šie susitikimai pavyktų ir juos žmonės norėtų prisiminti, kad jie padėtų pažinti Dievo rūpinimąsi žmogumi. Manau, kad dažnas dejavimas, pastoracinis pesimizmas dėl katechetinio ir pastoracinio darbo nesėkmingumo yra susijęs su tuo, kad mes sėkmę matuojame pagal tai, kiek ši mūsų veikla turėjo įtakos žmogaus apsisprendimui eiti į Bažnyčią, būti bendruomenėje. Mes norėtumėme, kad žmonės liktų su mumis, pas mus. Jei to nėra, daugelis mano, jog ir susitikimai rengiantis sakramentams buvo beverčiai.

Manau, kad šie susitikimai savaime yra vertingi ir reikšmingi. Jų metu galima kažką sužinoti apie Dievo rūpinimąsi, domėjimąsi žmogumi, kad šis rūpinimasis visuomet yra dovanojamas nekeliant išankstinių sąlygų ir nereikalaujant atlygio, jis yra duodamas „dovanai“, bet „neveltui“.

„Svarbiausia, kad ne mes visus laimėtume, bet kad Dievas visus turėtų“ (Augustinas).

© „Bažnyčios žinios“