II advento sekmadienis (C)
Lk 3, 1–6

Evangelistas Lukas Išganymo vyksmą sieja su pasaulinės istorijos įvykiais. Nurodo daugybę ano meto asmenų: ciesorių Tiberijų, Poncijų Pilotą, Erodą, jo brolį Pilypą. Kam evangelistui prireikė minėti žmones, kurie, rodos, neturi jokio ryšio su Išganymu. Atsaką nesunku surasti: Lukas nori pabrėžti, kad Išganymo istorija vyksta realiame pasaulyje. Evangelistas Lukas savo Evangeliją rašė tada, kai nuo Kristaus prisikėlimo jau buvo praėję apie 30 metų. Pirmieji Evangelijos skelbėjai pagoniškame pasaulyje susidurdavo su įvairiais mitais. Grėsė nuolatinis pavojus, kad ir Kristaus asmuo bus tapatinamas su pagoniškais dievais. Lukas, nurodydamas konkrečias aplinkybes, stengiasi Jėzaus asmenį priartinti prie tuometinio pasaulio.

Jėzaus realumo problema gyva ir šiandien. Tiesa, šiandien mažai kas abejoja Kristaus asmens istoriškumu. Tas etapas, kai Kristus buvo laikomas mitu ar kažkieno sukurta legenda, jau yra praeitas. Naujojo Testamento knygos, liudijančios Jėzaus asmenį, išlaikė dviejų tūkstančių metų egzaminą. Pasak Šv. Rašto aiškintojo M. Mešlerio: „Nėra kito tokio istorinio veikalo, kurio atsiradimas būtų įvykęs taip plačiai ir viešai žinomu būdu, kurio buvimas, tikėtinumas ir viešas vartojimas būtų griežčiau liudijamas tokių patikimų ir gerbiamų liudytojų, kaip evangelijos”. Akivaizdu, kad net krikščionybės priešai jau nekelia Kristaus asmens istoriškumo klausimo.

Tačiau šiandien žmones nuo Kristaus skiria ne teorinės problemos. Mūsų amžiaus žmogus turi visas galimybes susipažinti su Kristumi, bet jam svarbiau už viską – laisvė: kad tik kam nors neįsipareigoti. Verčiau kalėjimas negu moraliniai varžtai. Tikėjimas niekada nebuvo vien tik mokslas ar teorija. Nei Kristaus stebuklai, nei žodžiai, nei Senojo ar Naujojo Įstatymo pranašystės nieko nereiškia tam, kuriam Kristus yra krislas akyje.

Rengdamas žmonių širdis susitikti su laukiamuoju Mesiju, Jonas šaukė: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!” Kelių paskirtis yra jungti žmones. Jie jungia valstybes, miestus ir kaimus. Antrojo pasaulinio karo metais keliai ir tiltai buvo suardyti, bet, pasibaigus karui, žmonės tuojau suskato taisyti suardytus kelius, kad vėl galėtų bendrauti. Šiandien Bažnyčia Jono žodžiais kreipiasi į kiekvieną žmogų, kviesdama pašalinti kliūtis, kurios trukdo sutikti Dievą. Kokios gi neperžengiamos kliūtys neleidžia mums susitikti su savuoju Viešpačiu?

Šv. Jonas kviečia užpilti slėnius: „Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas”. Bažnyčios tėvai slėnių palyginime įžiūri žmogaus dvasios nuosmukį. Po lietaus slėniuose renkasi purvinas vanduo, takai ir keliai tampa nepraeinami. Kalbėdamas apie slėnius Jonas tarsi šaukia: „Pažvelk, žmogau, į savo sielos gelmes! Ar išlygintas kelias, kuriuo norėtų pas tave ateiti Dievas?”

„Kiekvienas kalnas ir kalnelis tebūna nulygintas”. Su kuo palyginsime kalnus? Kalnai, užstojantys Viešpačiui kelią, – tai puikybė. Puikuolis negirdi Viešpaties balso, nemato savo artimo. Nelengvas puikuolio kelias į Dievo namus. „Ištiesinkite jam takus!” Kokie vingiai kliudo sutikti Dievą? Jono laikais vingiuotas buvo fariziejų kelias. Jie vieną sakė, kita darė. Jonas Krikštytojas apie juos kalbėdamas užsirūstina: „Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį”. Kristus fariziejus pavadino „pabaltintais karstais”, kurių išorė graži, o viduje – pūvantis lavonas. Kokia gaji fariziejų atmaina! Kokia daugybė gražiai pasipuošusių vyrų ir moterų! Bet ar atitinka puošnią išvaizdą jų vidaus pasaulis?

Šv. Jonas, ragindamas taisyti Viešpačiui kelią, kviečia atgailauti. Deja, nūdienos žmogui žodžiai apie nuodėmę ir atgailą nėra malonūs; kaip nemaloni liga, kaip nemalonūs vaistai, juo labiau operacija.

Tačiau, kai sergame, nugalime daug nemalonių dalykų, kad tik pasveiktume. Ar galime laikyti sveika savo visuomenę? Ji greičiau panaši į karščiuojantį, krizės apimtą ligonį. Mūsų laikmečio idealas – išsilavinęs, laisvas nuo prietarų, pažangai ir kultūrai įsipareigojęs žmogus. Bet kur tie šviesuoliai, kur kovotojai už žmogaus teises, už socialinį teisingumą? Ką girdime, ką matome? Lietuvos dienraščiai nesutalpina nusikaltimų, kurie pačia blogiausia prasme garsina mūsų šalį.

Prieš dešimt metų Lietuvą aplankęs popiežius pakartotinai kvietė atnaujinti Krikšto pažadus. Jo lūpomis tarsi nuskambėjo šv. Jono šauksmas: „Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite jam takus!”

© „Bažnyčios žinios“