Posinodinis apaštališkasis paraginimas

Pastores gregis

Apie vyskupą, Jėzaus Kristaus Evangelijos tarną dėl pasaulio vilties

(Tęsinys. Pradžia Nr. 21)
 

Vyskupo dvasinė kelionė

13. Vyskupas gali būti laikomas tikru Dievo tautos bendrystės bei vilties tarnu tik tuomet, kai jo kelias eina Viešpaties esamybėje. Negalima tarnauti žmonėms, pirmiau nebūnant „Dievo tarnu“. Taip pat negalima būti Dievo tarnu, nebūnant „Dievo žmogumi“. Todėl sinodo pradžios homilijoje sakiau: „Ganytojas privalo būti „Dievo žmogumi“; jo gyvenimas ir tarnystė turi visiškai priklausyti Dievui; jie kyla iš aukščiausio dieviškosios šviesos ir galios slėpinio“ (52).

Vyskupo pašaukimas į šventumą yra sakramentinio įvykio arba vyskupo šventimų, sudarančių jo tarnybos pamatą, neatskiriama dalis. Senovinėje „Serapiono euchologijoje“ konsekracijos apeigų maldavimas formuluojamas taip: „Tiesos Dieve, padaryk iš gyvojo tavo tarno vyskupo šventąjį vyskupą, šventųjų apaštalų įpėdinį“ (53). Kadangi vyskupo šventimai nenulemia dorybių tobulumo, „vyskupas turi intensyviau žengti tobulumo keliu, kad taptų panašus į tobulą Žmogų – Kristų“ (54).

Kristologinis ir trejybinis vyskupo slėpinio ir tarnystės pobūdis reikalauja iš jo šventumo kelio, kuris turi būti laipsniškas įžengimas į vis gilesnę dvasinę ir apaštališką brandą, paženklintą ganytojiškos meilės pirmenybės. Ši kelionė išgyvenama drauge su jo liaudimi, žengiant asmeniniu ir drauge bendruomeniniu keliu, kuris yra panašus į visos Bažnyčios gyvenimą. Tačiau šiame kelyje vyskupas, būdamas glaudžioje bendrystėje su Kristumi ir dėmesingai paklusdamas Šventajai Dvasiai, yra liudytojas, pavyzdys, ragintojas ir įkvėpėjas. Kanonų teisės kodekse rašoma: „Vyskupijos vyskupas, atmindamas, jog privalo duoti šventumo pavyzdį meile, nuolankumu ir gyvenimo paprastumu, turi visomis jėgomis siekti, kad tikintieji šventėtų kiekvienas pagal savo pašaukimą. Kadangi vyskupas yra pagrindinis Dievo slėpinių tvarkytojas, jis turi nuolat  siekti, kad jo rūpesčiui patikėti tikintieji galėtų augti malone per sakramentų šventimą ir pažintų bei išgyventų Velykų slėpinį“ (55).

Vyskupo, panašiai kaip visų tikinčiųjų, dvasinis kelias kyla iš sakramentinės krikšto ir sutvirtinimo malonės. Ši malonė sieja jį su visais tikinčiaisiais, nes, kaip moko Vatikano II Susirinkimas, „Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės“ (56). Čia ypač tinka žinomas šv. Augustino posakis, kupinas realizmo ir antgamtinės išminties: „Jei mane gasdina buvimas dėl jūsų, mane guodžia buvimas su jumis. Jums esu vyskupas, o su jumis esu krikščionis. Pirmasis titulas  reiškia pareigybę, antrasis – malonę. Pirmasis reiškia pavojų, antrasis – išganymą“ (57). Tačiau dėl ganytojiškos meilės pareigybė tampa tarnavimu, o pavojus perkeičiamas į progą augti ir bręsti. Vyskupo tarnyba yra ne tik šventumo šaltinis kitiems, bet taip pat sudaro šventėjimo motyvą tam, kas leidžia Dievo meilei įžengti į savo širdį ir gyvenimą.

Sinodo tėvai apibendrino šios kelionės reikalavimus. Pirmiausia jie pabrėžė krikštu ir sutvirtinimu duotą žymę, kuri nuo mūsų krikščioniškojo gyvenimo pradžios per teologines dorybes leidžia mums tikėti Dievą, juo viltis ir jį mylėti. Savo ruožtu Šventoji Dvasia apdovanoja mus savo dovanomis: ji padeda mums augti gėryje, praktikuojant moralines dorybes, konkretizuojančias dvasinį gyvenimą taip pat žmogiškoje plotmėje (58). Krikšto dėka vyskupas kaip ir kiekvienas krikščionis dalyvauja dvasingume, įsišaknijusiame vienybėje su Kristumi ir pasireiškiančiame jo sekimu pagal Evangeliją. Todėl vyskupas dalyvauja visų tikinčiųjų pašaukime į šventumą. Jis turi puoselėti maldos ir gilaus tikėjimo gyvenimą ir visiškai pasitikėti Dievu, aukodamas savo Evangelijos liudijimą, būdamas  klusnus Šventosios Dvasios įkvėpimams ir išlaikydamas ypatingą sūnišką atsidavimą Švč. Mergelei Marijai, tobulai dvasinio gyvenimo mokytojai (59).

Vyskupo dvasingumas yra bendrystės dvasingumas, išgyvenamas vienybėje su kitais pakrikštytaisiais, kurie drauge su juo yra vieno Tėvo danguje ir vienos Motinos žemėje – šventosios Bažnyčios – vaikai. Kaip ir visiems tikintiems Kristų, vyskupui reikia dvasinio gyvenimo pastiprinimo maitinantis gyvu ir veiksmingu Evangelijos žodžiu, taip pat šventosios Eucharistijos gyvybės duona, kuri yra amžinojo gyvenimo maistas. Kadangi žmogiškoji prigimtis yra trapi, vyskupas taip pat kviečiamas dažnai ir reguliariai naudotis Atgailos sakramentu, priimdamas gailestingumo dovaną, kurios teikėju jis yra tapęs. Suvokdamas žmogiškąjį silpnumą ir asmenines nuodėmes, kiekvienas vyskupas drauge su savo kunigais pirmiausia pats naudojasi Susitaikinimo sakramentu ir traktuoja jį kaip būtinybę ir vis iš naujo laukiamą malonę, atnaujinančią jo įsipareigojimą šventėti vykdant savo tarnybą. Šitaip jis vaizdžiai išreiškia Bažnyčios, kuri yra pati savaime šventa, tačiau vis dėlto sudaryta iš nusidėjėlių ir reikalinga atleidimo, slėpinį.

Panašiai kaip visi kunigai, būdamas bendrystėje su vyskupijos presbiteratu, vyskupas stengiasi daryti pažangą savo ypatingame šventumo kelyje. Jis taip pat pašauktas į šventumą dėl naujo titulo, susijusio su Šventimų sakramentu. Taigi vyskupas gyvena tikėjimu, viltimi ir meile, tarnaudamas Viešpaties žodžiui, tai pat Dievo tautos pašventinimui ir dvasinei pažangai. Jis privalo būti šventas, nes turi tarnauti Bažnyčiai kaip mokytojas, pašventintojas ir vadovas. Būdamas toks, jis taip pat privalo giliai ir karštai mylėti Bažnyčią. Kiekvienas vyskupas darosi panašus į Kristų, kad mylėtų Bažnyčią Sužadėtinio Kristaus meile ir tarnautų Bažnyčios vienybei, kad Bažnyčią paverstų „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe suvienyta tauta“ (60).

Kaip ne kartą pabrėžė Sinodo  tėvai, specifinį vyskupo dvasingumą  dar labiau praturtina su kunigystės pilnatve susijusi malonė, gauta šventimų metu. Būdamas kaimenės ganytojas ir Jėzaus Kristaus Evangelijos tarnas dėl vilties, vyskupas privalo tapti skaidriu Aukščiausiojo Ganytojo Kristaus atspindžiu. Ši pareiga aiškiai primenama Romos pontifikale: „Priimk mitrą ir tegu nušvita tavyje šventumo spindesys, kad kai pasirodys Ganytojų Kunigaikštis, galėtum pasirodyti vertas nenykstančio šlovės vainiko“ (61).

Todėl vyskupui nuolat reikia Dievo malonės, stiprinančios ir tobulinančios jo žmogiškąją prigimtį. Galime drauge su apaštalu Pauliumi pakartoti: „Mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros“ (2 Kor 3, 5–6). Reikia pabrėžti: apaštališkoji tarnyba yra vyskupui dvasingumo šaltinis. Jis privalo semtis iš dvasinių išteklių, padedančių šventėti ir leidžiančių atskleisti Šventosios Dvasios veikimą jo ganytojiškam rūpinimuisi patikėtoje Dievo tautoje (62).

Šiuo požiūriu vyskupo dvasinis kelias sutampa su ganytojiška meile, kuri teisėtai turi būti laikoma jo apaštalavimo šerdimi, panašiai kaip ši meilė sudaro kunigo ar diakono apaštalavimo šerdį. Čia kalbama ne tik apie existentia,  bet apie pro-existentia, tai yra apie gyvenimą, kuris įkvėpimo semiasi iš aukščiausio Viešpaties Kristaus pavyzdžio ir kuris visiškai paskiriamas garbinti Tėvą ir tarnauti broliams. Todėl Vatikano II Susirinkimas tvirtina, kad ganytojai turi panašiai kaip Kristus šventai ir džiaugsmingai, nuolankiai ir tvirtai atlikti savo tarnybą: „Šitaip atliekama, ji bus puiki pašventinimo priemonė jiems patiems“ (63). Nė vienas vyskupas neturi pamiršti, kad šventumo viršūnė lieka Nukryžiuotas Kristus, atiduodantis save kaip didžiausią auką Tėvui ir broliams Šventojoje Dvasioje. Todėl sekimas Kristaus pavyzdžiu ir dalyvavimas jo kentėjimuose (plg. 1 Pt 4, 15) tampa puikiu šventumo keliu vyskupui savo tautoje.

Marija, dvasinio gyvenimo vilties Motina ir mokytoja

14. Vyskupo dvasinio gyvenimo atspara turi būti motiniškas Mergelės Marijos, Bažnyčios vadinamos Mater spei et spes nostra, buvimas. Todėl vyskupas turi puoselėti autentišką ir sūnišką pamaldumą Marijai, jausdamasis pašauktas pasisavinti jos fiat, iš naujo išgyvendamas ir įgyvendindamas Jėzaus ant kryžiaus atliktą aktą, kuriuo Marijai patikėtas mylimasis mokinys, o mokiniui – Marija (plg. Jn 19, 26–27). Vyskupas taip pat pašauktas apmąstyti ištvermingą Kristaus mokinių ir apaštalų maldą su Marija rengiantis Sekminėms. Ši gimstančios Bažnyčios ikona išreiškia neatskiriamą ryšį, siejantį Mariją su apaštalų įpėdiniais (plg. Apd 1, 14).

Šventoji Dievo Motina vyskupui turi būti mokytoja, mokanti jį klausytis ir įgyvendinti Dievo žodį, būti ištikimu vienintelio Mokytojo mokiniu, ištvermingai laikytis tikėjimo, pasitikėti viltimi ir karštai mylėti. Panašiai kaip Marija buvo Žodžio įsikūnijimo „atminimas“ ankstyvojoje krikščionių bendruomenėje, vyskupas, būdamas bendrystėje su visais kitais vyskupais, vienybėje su Petro įpėdiniu ir paklusdamas jo valdžiai, yra gyvosios Bažnyčios tradicijos saugotojas ir perteikėjas.

Gilus vyskupo pamaldumas Marijai nuolat siejasi su liturgija, kur Mergelė Marija  ypatingu būdu dalyvauja švenčiant išganymo slėpinius ir drauge visai Bažnyčiai yra klausymosi ir meilės, aukos ir dvasinės motinystės pavyzdys. Vyskupo užduotis yra laiduoti, kad liturgija visuomet būtų „pavyzdinga forma“, Dievo tautos pamaldumo Marijai įkvėpimo šaltinis, nuolatinė atspara ir galutinis tikslas (64). Laikydamasis šio principo vyskupas taip pat puoselės savo asmeninį bei bendruomeninį pamaldumą Marijai Bažnyčios patvirtintomis ir rekomenduojamomis maldingomis praktikomis, ypač melsdamasis šventąjį rožinį, tą Evangelijos santrauką. Kiekvienas vyskupas, puikiai pažindamas šią maldą, sutelktą į Kristaus gyvenimo išganomųjų įvykių, su kuriais glaudžiai susijusi jo Motina, apmąstymą, kviečiamas taip pat būti uoliu šios maldos skleidėju (65).

Patikėti save Žodžiui

15. Vyskupų sinodo susirinkime buvo nurodytos kai kurios savo dvasinio gyvenimo palaikymo ir pagilinimo priemonės (66). Tarp jų pirmąją vietą užima Dievo žodžio skaitymas ir apmąstymas. Kiekvienas vyskupas turi visuomet atsiduoti ir jaustis patikėtas „Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų“ (Apd 20, 32). Prieš tapdamas žodžio perteikėju, vyskupas drauge su savo kunigais, kaip kiekvienas tikintysis ir visa Bažnyčia (67), privalo būti žodžio klausytoju. Jis turi būti „paniręs“ žodyje, leistis būti jo maitinamas ir saugomas panašiai kaip motinos įsčiose. Drauge su šv. Ignotu Antiochiečiu vyskupas kartoja: „Patikiu save Evangelijai tarsi Kristaus kūnui“ (68). Kiekvienas vyskupas turi visuomet atminti šv. Jeronimo įspėjimą, pakartotą Vatikano II Susirinkimo: „Nepažinti Šventojo Rašto reiškia nepažinti Kristaus“ (69). Neįmanoma kalbėti apie šventumo primatą be Dievo žodžio klausymo, kuris vadovauja ir gaivina.

Pavedus save Dievo žodžiui ir saugant jį kaip Mergelė Marija, Virgo audens (70), reikia praktikuoti tam tikras priemones, kurias siūlo Bažnyčios tradicija ir dvasinė patirtis. Tai pirmiausia dažnas asmeninis Šventojo Rašto skaitymas ir reguliarios jo studijos. Vyskupas veltui bandytų skelbti Dievo žodį kitiems, pirmiau pats į jį neįsiklausęs (71). Be dažno sąlyčio su Šventuoju Raštu vyskupas vargiai galėtų būti vilties tarnas, nes, pasak šv. Pauliaus: „Visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (plg. Rom 15, 4). Origeno žodžiai taip pat nuolat taikytini: „Vyskupui būdinga dvejopa veikla: mokytis iš Dievo skaitant dieviškuosius raštus ir dažnai juos apmąstant, taip pat mokyti žmones. Tačiau tegu jis moko tų dalykų, kuriuos pats išmoko iš Dievo“ (72).

Sinodas priminė Dievo žodžio skaitymo (lectio) ir apmąstymo (meditatio) svarbą ganytojų gyvenime jiems tarnaujant bendruomenei. Kaip rašiau apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte: „Ypač būtina, kad Žodžio klausymasis taptų gyvu susitikimu pagal seną ir visuomet galiojančią lectio divina tradiciją, leidžiančią semti iš biblinio teksto gyvą žodį, klausiantį, kreipiantį, formuojantį gyvenimą“. Laiku, kuris skirtas meditacijai ir lectio, žodį jau priėmusi širdis atsiveria Dievo veikimo kontempliavimui, taip pat minčių ir į Dievą nukreipto gyvenimo permainai, o tai lydi malonės ir atleidimo maldavimas.

Maitintis Eucharistija

16. Kadangi Velykų slėpinys sudaro Gerojo Ganytojo misijos centrą, Eucharistija taip pat yra vyskupo, kaip ir kunigo, gyvenimo bei misijos centre.

Jis kasdien švęsdamas Mišias drauge su Kristumi aukoja pats save. Kai celebruojama katedroje arba kitose, ypač parapijų, bažnyčiose dalyvaujant tikintiesiems, vyskupas ten visiems pasirodo kaip tas, kas jis iš tikrųjų yra, tai yra  Sacerdos et Pontifex, kadangi veikia Kristaus asmeniu ir jo Dvasios galia, arba hiereus, šventas kunigas, atsidavęs šventiesiems altoriaus slėpiniams, kuriuos skelbia ir aiškina pamokslaudamas (74).

Vyskupo meilė šventajai Eucharistijai pasireiškia taip pat tuomet, kai jis per dieną nemažai laiko skiria adoracijai prieš tabernakulį. Tuomet vyskupas atveria prieš Viešpatį savo širdį, kad ji būtų pripildyta ir formuojama Aukščiausiojo Ganytojo, ant Kryžiaus už avis išliejusio savo kraują ir atidavusio gyvybę, meilės. Vyskupas kreipiasi į Viešpatį savo malda, nepaliaujamai užtardamas jam patikėtas avis.

Malda ir Valandų liturgija

17. Kita sinodo tėvų nurodyta priemonė yra malda, ypač ta, kuri skiriama Viešpačiui Valandų liturgijoje, kuri visuomet ir ypatingu būdu yra krikščionių bendruomenės malda Kristaus vardu vadovaujant Šventajai Dvasiai.

Malda pati savaime yra ypatinga pareiga vyskupui ir tiems, kurie „gavę pašaukimo į ypatingu būdu pašvęstą gyvenimą dovaną; malda savo prigimtimi daro juos atviresnius įsimąstymo patirčiai“ (75). Vyskupas negali pamiršti, kad jis yra įpėdinis apaštalų, Kristaus paskirtų visų pirma tam, kad „būtų kartu su juo“ (Mk 3, 14) ir kurie pradėdami savo misiją iškilmingai pareiškė savo gyvenimo programą: „Atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai“ (Apd 6, 4). Todėl vyskupas įstengs būti tikintiesiems maldos mokytojas tik tuomet, jei remsis asmenine dialogo su Dievu patirtimi. Jis turi įstengti kiekvieną akimirką kreiptis į Dievą, drauge su psalmininku kartodamas: „Mano viltis tavo žodyje“ (Ps 119, 114). Iš maldos jis semsis vilties, kuria galės tarsi užkrėsti tikinčiuosius. Malda – tai privilegijuota terpė, kur reiškiasi ir gyvuoja viltis, nes, pasak šv. Tomo Akviniečio, ji yra „vilties interpretatorė“ (76).

Asmeninė vyskupo malda turi būti būdingai „apaštališka“, aukojama Tėvui kaip užtarimas atsižvelgiant į visus vyskupui patikėtos liaudies poreikius. Romos pontifikale būtent taip išreiškiamas išrinktojo vyskupystei paskutinis įsipareigojimas prieš uždedant rankas: „Ar nori nepaliaudamas melstis visagaliam Dievui už jo šventąją tautą ir nepriekaištingai atlikti aukščiausiojo kunigo ir ganytojo pareigas?“ (77). Ypatingu būdu vyskupas meldžia savo kunigų šventumo, pašaukimų į kunigiškąją tarnystę ir pašvęstąjį gyvenimą, kad Bažnyčioje vis labiau užsidegtų misijinis ir apaštališkas atsidavimas.

Žvelgiant į Valandų liturgiją, kuri pašventina ir veda visą dieną, teikiant šlovę Dievui, reikia prisiminti tai, ką puikiai išreiškė Vatikano II Susirinkimas: „Taisyklingai atliekama kunigų ar kitų bažnytinės institucijos įpareigotų tai daryti asmenų arba drauge su kunigu nustatytu būdu besimeldžiančių tikinčiųjų, ši nuostabi šlovinimo giesmė tikrai yra pačios Sužadėtinės balsas, kylantis pas Sužadėtinį arba, dar geriau, tai Kristaus ir jo Kūno malda Tėvui. Taigi visi, kurie šiuo būdu meldžiasi, ir atlieka Bažnyčios pareigą, ir dalyvauja visoje Kristaus Sužadėtinės garbėje, nes, giedodami Dievui šlovės giesmę, Motinos Bažnyčios vardu stovi priešais jo sostą“ (78). Mano garbingasis pirmtakas Paulius VI rašydamas apie brevijoriaus maldą teigė, jog ji yra „vietinės Bažnyčios malda“, kurioje reiškiasi „besimeldžiančios Bažnyčios tikroji prigimtis“ (79). Valandų liturgijoje vykstančiame pašventinime – consecratio temporis įvyksta ta laus perennis, kuri yra dangiškosios liturgijos provaizdis ir išankstinis pažadas, jungiamoji grandis su angelais ir šventaisiais, per amžius šlovinančiais Dievo vardą. Vyskupas save įgyvendina ir atskleidžia kaip vilties žmogų tokiu mastu, kokiu jis įžengia į eschatologinį psalmyno maldos dinamizmą. Psalmėse skamba Vox sponsae, šaukiantis Sužadėtinį.

Kiekvienas  vyskupas meldžiasi drauge su savo liaudimi ir už savo liaudį. Vyskupas yra stiprinamas ir padedamas savo tikinčiųjų, kunigų, diakonų, pašvęstojo gyvenimo asmenų ir visų pasauliečių maldos. Tarp jų vyskupas yra maldos auklėtojas ir puoselėtojas. Jis ne tik perteikia tai, ką kontempliavo, bet taip pat atveria krikščionims kontempliacijos kelią. Žinomas devizas contemplata aliis tradere tuo būdu tampa devizu contemplationem aliis tradere.

Evangelinių patarimų ir palaiminimų kelias

18. Viešpats siūlo evangelinių patarimų kelią visiems savo mokiniams, ypač tiems, kurie savo žemiškajame gyvenime trokšta apaštalų pavyzdžiu artimiau sekti Viešpačiu (80). Tai ypač tinka vyskupams, kaip apaštalų įpėdiniams pašauktiems sekti Kristumi tobulos meilės keliu. Todėl vyskupas konsekruojamas panašiai kaip ir Jėzus. Jo gyvenimas radikaliai priklauso nuo Viešpaties ir yra visiškai perregimas Kristaus įvaizdis Bažnyčios ir pasaulio akivaizdoje. Vyskupo gyvenimas privalo spinduliuoti Kristaus gyvenimą, taigi ir Kristaus klusnumą Tėvui net iki mirties, kryžiaus mirties (plg. Fil 2, 8), jo skaisčią mergelišką meilę ir jo neturtą, kuris yra absoliuti laisvė nuo žemiškųjų turtų.

Tuo būdu vyskupai savo pavyzdžiu gali vesti ne tik tuos, kurie Bažnyčioje pašaukti eiti paskui Kristų pašvęstuoju gyvenimu, bet ir kunigus, kuriems taip pat siūlomas radikalus šventumas evangelinių patarimų dvasia. Toks radikalumas taikomas visiems tikintiesiems, taip pat pasauliečiams, nes jis yra „esminis ir neišvengiamas reikalavimas, kylantis iš Kristaus kvietimo eiti paskui jį ir sekti juo gilioje vienybėje su juo, įgyvendintoje Šventosios Dvasios“ (81).

Vyskupo veide tikintieji turi pastebėti savybes, kurios yra malonės dovana ir   palaiminimuose sudaro tarsi paties Kristaus autoportretą: neturtą, romumą ir teisingumo troškimą; gailestingąjį Tėvą ir taikdarį; nuolat regintį Dievą tyraširdį. Tikintieji taip pat turi turėti galimybę savo vyskupe matyti veidą to, kuris išgyvena Jėzaus užuojautą nuliūdusiems, kai kuriais atvejais, kaip buvo amžių būvyje ir pasitaiko šiandien, vyskupo veide turi atsispindėti galia ir vidinis džiaugsmas, kaip žmogaus, persekiojamo dėl Evangelijos tiesos.

Klusnumo dorybė

19. Vyskupas, turėdamas labai žmogiškų Jėzaus bruožų, tampa bendrystės dvasingumo, siekiančio ugdyti Bažnyčią, kad visa, ką vyskupas sako ar daro, atspindėtų bendrą sūnišką atsidavimą meilingam Tėvo planui Kristuje ir Dvasioje, pavyzdžiu ir varikliu. Vyskupas, kaip šventumo mokytojas ir savo tautos pašventinimo tarnautojas, yra pašauktas ištikimai vykdyti Tėvo valią.

Vyskupo klusnumas turi būti išgyvenamas kaip – kitaip būti ir negalėtų – klusnumas paties Kristaus, kuris daug kartų pareiškė, jog nužengė iš dangaus vykdyti ne savo valią, bet to, kuris jį atsiuntė (plg. Jn 6, 38; 8, 29; Fil 2, 7–8).

Žengdamas Kristaus pėdomis vyskupas yra klusnus Evangelijai ir Bažnyčios Tradicijai, jis moka skaityti laiko ženklus ir atpažinti Šventosios Dvasios balsą Petro tarnystėje ir vyskupų kolegialume. Apaštališkajame paraginime Pastores dabo vobis  pateikiau apaštališką, bendruomeninį ir sielovadinį kunigo klusnumo pobūdį (82). Žinoma, ten minimus būdingus bruožus dar didesniu mastu aptinkame vyskupo klusnume. Jo gauta Šventimų sakramento pilnatvė nustato jo ypatingą santykį su Petro įpėdiniu, vyskupų kolegijos nariais ir vietine Bažnyčia. Vyskupas privalo angažuotis, palaikydamas intensyvų ryšį su popiežiumi, broliais vyskupais, išlaikydamas vienybės ir bendradarbiavimo saitus ir taip atsiliepdamas į Dievo troškimą neatsiejamai suvienyti apaštalus apie Petrą. Vyskupo hierarchinė bendrystė su popiežiumi šventimų galia sustiprina jo gebėjimą sudabartinti nematomą visos Bažnyčios Galvą – Jėzų Kristų.

Apaštališkasis klusnumo aspektas apima taip pat bendruomeninį aspektą, kadangi episkopatas savo esme yra „vienas ir nedalus“ (83). Atsižvelgiant į šį bendruomeninį matmenį vyskupas pašauktas išgyventi savo paklusnumą įveikdamas individualizmo pagundas ir, vykdydamas vyskupų kolegijos misiją, siekti visos Bažnyčios gėrio.

Rodydamas klusnumo pavyzdį vyskupas per maldą ir tyrimą stengsis suvokti Dievo valią per tai, ką Šventoji Dvasia kalba Bažnyčiai. Evangeliniu būdu vykdydamas savo valdžią vyskupas palaikys dialogą su bendradarbiais ir tikinčiaisiais, siekdamas veiksmingai pagerinti tarpusavio supratimą (84).

Tai jam padės pastoraciniu požiūriu įvertinti visų Dievo tautos narių orumą ir ištikimybę, su pusiausvyra ir giedru palankumu puoselėjant jų iniciatyvą. Reikia padėti tikintiesiems puoselėti atsakingą klusnumą, leisiantį jiems aktyviai angažuotis sielovados srityje (85). Atsižvelgiant į tai, visuomet aktualus lieka šv. Ignoto Antiochiečio paraginimas Polikarpui: „Tegu niekas nevyksta be tavo sutikimo, tačiau tu nieko nesiimk be Dievo pritarimo“ (86).

Vyskupo neturto dvasia ir jos praktikavimas

20. Reikšdami kolegialų pritarimą sinodo tėvai  priėmė mano sinodo pradžios liturgijoje išsakytą  kvietimą evangelinį neturto palaiminimą laikyti vienu iš būtinų sėkmingo vyskupo tarnystės vykdymo mūsų dienomis reikalavimų. Ta proga vyskupų susirinkime tarsi iškilo Viešpats Kristus, kuris „atpirkimo darbą atliko būdamas neturtingas ir persekiojamas“; jis ragina, kad ir Bažnyčia, o pirmiausia jos ganytojai leistųsi „tuo pačiu keliu, idant perteiktų žmonėms išganymo vaisius“ (87).

Todėl vyskupas, norintis būti autentišku liudytoju ir vilties Evangelijos tarnu, privalo būti vir pauper.  To reikalauja liudijimas, kuriuo vyskupas įpareigotas liudyti vargingą Kristų; to reikalauja taip pat rūpinimasis Bažnyčia ir vargšais, kurių labui dera pasirinkimo prioritetas. Vyskupo apsisprendimas išgyventi savo tarnystę neturte veiksmingai prisideda prie to, kad Bažnyčia tampa „vargšų namais“.

Toks apsisprendimas taip pat suteikia vyskupui vidinę laisvę vykdant savo tarnystę ir leidžia jam veiksmingai perteikti išganymo vaisius. Vyskupo valdžia turi būti vykdoma su neišsemiamu didžiadvasiškumu ir neribotu nesavanaudiškumu. Jis veiksmingai įvykdys šią tarnybą, jei jo gyvenimas bus paprastas, saikingas, o drauge veiklus ir pasiaukojantis, jei jis liks ne nuošalyje, bet iškels į krikščioniškosios bendruomenės centrą tuos, kurie visuomenėje laikomi nesvarbiausiais (88). Beveik to nesuvokdamas jis puoselės „kūrybingą meilę“, kuri neš vaisių ne tik teikiamos pagalbos veiksmingumu, bet taip pat gebėjimu gyventi broliško dalijimosi dvasia. Apaštalų laikų Bažnyčioje, kaip aiškiai liudijama Apaštalų darbų knygoje, kai kurių bendruomenės narių vargingumas skatindavo kitų solidarumą, ir tai davė nuostabų rezultatą: „Tarp jų nebuvo vargšų“ (Apd 4, 34). Bažnyčia skolinga šios pranašystės skelbimą pasauliui, draskomam bado ir tautų nelygybės. Dalijimosi ir paprastumo dvasia vyskupas administruoja Bažnyčios gėrybes kaip „geras namų šeimininkas“ ir rūpinasi, kad jos būtų naudojamos siekiant Bažnyčiai būdingų tikslų: Dievo kultui, tarnautojams išlaikyti, apaštalavimo darbams ir gailestingumo iniciatyvoms vargšų atžvilgiu.

Bažnyčios ganytojams buvo visada taikomas titulas procurator pauperum. Taip turi būti ir šiandien, kad Jėzaus Kristaus Evangelija taptų esama ir girdima kaip vilties šaltinis visiems, o ypač tiems, kurie tik iš Dievo gali laukti oresnio gyvenimo ir geresnės ateities. Bažnyčia ir Bažnyčios raginamos Viešpaties pavyzdžiu „pirmenybę teikti būtent neturtėliams“ – šį pasirinkimą nurodžiau kaip trečiojo tūkstantmečio programą (89).

Skaisčiai tarnauti Bažnyčiai, atspindinčiai Kristaus tyrumą

21. „Priimk šį žiedą, ištikimybės antspaudą; tobulu tikėjimu ir tyru gyvenimu saugok Kristaus Sužadėtinę – šventąją Bažnyčią“. Šie žodžiai iš Romos pontifikalo (90) ragina vyskupą įsisąmoninti savo įsipareigojimą atspindėti mergelišką Kristaus meilę savo tikintiesiems. Vyskupas visų pirma kviečiamas tarp  tikinčiųjų puoselėti pagarba ir įvertinimu pagrįstus santykius, derančius šeimoje, kur klesti meilė pagal apaštalo Petro žodžius: „<...> karštai iš širdies mylėkite vieni kitus. Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu“ (1 Pt  1, 22–23).

 Ragindamas, kad krikščionys jo žodžiu ir pavyzdžiu aukotų savo kūnus kaip gyvą ir šventą auką, vyskupas turi visiems priminti, kad „šio pasaulio pavidalas praeina“ (1 Kor  7, 31) ir kad mūsų pareiga laukti Kristaus šlovingojo grįžimo  „palaimintosios vilties“ (plg. Tit 2, 13). Savo ganytojišku rūpinimusi ir tėviška meile jis bus ypač artimas tiems, kurie išpažindami evangelinius patarimus pasirinko vienuolišką gyvenimą ir vykdo Bažnyčioje vertingą tarnystę. Vyskupas palaiko ir drąsina kunigus, kurie pašaukti Dievo malone laisvai priėmė celibato įsipareigojimą Dangaus karalystės labui; jis primena sau ir jiems to svarbaus Dievo tautai pasirinkimo evangelinius ir dvasinius motyvus. Šiandienos Bažnyčios ir pasaulio tikrovėje skaisčios meilės liudijimas, viena vertus, yra tam tikra dvasinės terapijos forma žmonijai, kita vertus, tai protestas prieš lytinio instinkto stabmeldišką sudievinimą.

Šiandienės visuomenės aplinkoje vyskupas turi būti labai artimas savo kaimenei, ypač savo kunigams, jis privalo tėviškai domėtis jų asketiniais bei dvasiniais sunkumais, laiduoti jiems tinkamą paramą, padėti išlaikyti ištikimybę pašaukimui, taip pat atitikti pavyzdinius gyvenimo šventumo reikalavimus vykdant savo tarnybą. Rimtų trūkumų, juo labiau nusikaltimų, kenkiančių Evangelijos liudijimui, atveju, ypač jei tai įvyksta dėl Bažnyčios tarnautojų, vyskupas privalo būti tvirtas ir ryžtingas, teisingas ir dalykiškas. Jis privalo reaguoti greitai ir laikytis nustatytų kanoninių normų, siekdamas tiek pašvęstojo tarnautojo pasitaisymo bei dvasinio gėrio, tiek skandalo atitaisymo ir teisingumo grąžinimo, taip pat rūpindamasis globa ir pagalba aukoms.

Savo žodžiu, jautriu ir tėvišku veikimu vyskupas vykdo savo pareigą rodydamas   pasauliui šventos ir skaisčios Bažnyčios tikrovę jos tarnautojuose ir tikinčiuosiuose. Taip elgdamasis vyskupas vadovauja savo kaimenei kaip Sužadėtinis Kristus, kuris atidavė už mus savo gyvybę ir paliko mums skaisčios ir mergeliškos, dėl to taip pat vaisingos ir visuotinės meilės pavyzdį.

Bendrystės ir misijos dvasingumo ugdytojas

22. Laiške Novo millennio ineunte pabrėžiau būtinybę padaryti Bažnyčią „bendrystės namais ir mokykla“ (91). Šis raginimas sulaukė didelio dėmesio ir buvo pakartotas sinodo susirinkime. Akivaizdu, kad vyskupas savo dvasiniame kelyje yra pirmutinis pašauktas būti bendrystės dvasingumo ugdytoju; jis turi nenuilstamai darbuotis, kad tai taptų pamatiniu auklėjamuoju principu visur, kur vykdomas žmogiškas ar krikščioniškas ugdymas: parapijose, katalikiškose draugijose, bažnytiniuose judėjimuose, katalikiškose mokyklose ir jaunimo grupėse. Vyskupas turi ypač rūpintis tuo, kad bendrystės dvasingumas įsišaknytų ir stiprėtų ten, kur ugdomi būsimieji kunigai, tai yra seminarijose, taip pat vienuolijų noviciatuose, vienuolynuose, teologijos institutuose bei fakultetuose.

Bendrystės dvasingumo diegimo pagrindinius punktus apibendrindamas nurodžiau tame pačiame apaštališkajame laiške. Čia pakanka pridurti, jog vyskupas privalo ypač raginti puoselėti bendrystės dvasingumą  savo kunigus, diakonus ir pašvęstojo gyvenimo asmenis, jis tai gali daryti vesdamas dialogą ir asmeniškai susitikdamas, taip pat per bendruomeninius susitikimus, kuriems savo Bažnyčioje stengsis parinkti ypatingas progas, padedančias tikintiesiems labiau įsiklausyti į Dvasios balsą, kuris „kalba Bažnyčiai“ (Apd 2, 7. 11 ir kt.). Tokie tinkami momentai yra susikaupimo dienos ar dvasinės pratybos bei dvasingumo dienos, taip pat išmintingas naudojimasis naujosiomis komunikavimo priemonėmis, jei tai naudinga ir veiksminga.

Vyskupui bendrystės dvasingumo ugdymas taip pat reiškia bendrystės su Romos popiežiumi, su broliais vyskupais, ypač priklausančiais tai pačiai vyskupų konferencijai ar bažnytinei provincijai, stiprinimą. Šiuo atveju taip pat, be kita ko, siekiant atsispirti vienatvės pavojui, nuovargiui dėl daugybės problemų ir jų neproporcingumo, vyskupas turi pasitelkti į pagalbą ne tik maldą, bet ir draugystę bei brolišką bendrystę su savo broliais vyskupais.

Bendrystė, kurios šaltinis ir pavyzdys yra Trejybė, visuomet pasireiškia per misiją. Misija yra bendrystės vaisius ir logiškas rezultatas. Dinamiškam bendrystės procesui padeda atsivėrimas misijos perspektyvoms bei reikalavimams, visuomet laiduojant vienybės liudijimą, kad pasaulis įtikėtų, taip pat plėtojant meilės erdvę, kad visi žmonės galėtų įsitraukti į trejybinę bendrystę, iš kurios yra išėję ir kuriai yra skirti. Juo bendrystė stipresnė, juo labiau plėtojama misija, ypač kai išgyvenama meilės neturte, t. y. kai gebama pasitikti kiekvieną žmogų, grupę ar kultūrą su Kryžiaus, mūsų spec unica galia ir aukščiausiu Dievo meilės liudijimu, kuris taip pat išreiškiamas kaip visuotinė mūsų brolių ir seserų meilė.

Kasdienos kelionė

23. Dvasinis realizmas leidžia mums įžvelgti, kad vyskupas kviečiamas išgyventi savo pašaukimą į šventumą išorinių ir vidinių sunkumų, savo paties ir kitų silpnybių, nenumatytų kasdienio gyvenimo aplinkybių, asmeninių bei institucinių problemų aplinkoje. Tai yra nuolatinė ganytojų gyvenimo būklė, apie kurią šv. Grigalius Didysis apgailestaudamas sako: „Po to, kai mano širdį užgulė ganytojiškos tarnystės našta, dažnai nebegaliu dvasiškai susikaupti. Privalau rūpintis bažnyčių ir vienuolijų reikalais; dažnai būnu įpareigotas vertinti kitų asmenų gyvenimą bei veiksmus <...>. Kai protas plėšomas ir skaidomas tokiais gausiais ir rimtais reikalais, kaip jis gali susikaupti ir susitelkti vien tik į pamokslavimą, neatsitraukiant nuo žodžio skelbimo tarnystės? <...> Sargo gyvenimas privalo visuomet būti kilnus ir budrus“ (92).

Kad galėtų atsispirti aplinkos jėgoms, bandančioms sugriauti jo vidinę vienybę, vyskupas privalo gyventi ramų gyvenimą, padedantį išlaikyti protinę, psichinę ir jausminę pusiausvyrą, kuri leidžia jam atvirai priimti atskirus asmenis ir išklausyti jų problemas, dalyvauti įvairiose – tiek džiaugsmingose, tiek liūdnose – situacijose. Įvairiapusis vyskupo rūpinimasis savo sveikata taip pat yra meilės aktas tikinčiųjų atžvilgiu ir didesnio atvirumo bei dispozicijos Šventosios Dvasios įkvėpimams laidas. Šiame dalyke žinomi patyrusio ganytojo šv. Karolio Baromiejaus patarimai, jo pasakyti per paskutinį sinodą, kuriame jis dalyvavo: „Esi sielų ganytojas? Nenorėk dėl to apleisti savęs paties ir neatiduok savęs aplinkiniams tiek, kad neliktų tau pačiam. Privalai prisiminti sielas, kurioms vadovauji, tačiau ne taip, kad pamirštum savo paties sielą“ (93).

Be to, vyskupas turi stengtis laikytis pusiausvyros ir darniai derindamas savo gausius įsipareigojimus: dieviškųjų slėpinių šventimą, asmeninę maldą, privačias studijas ir pastoracinį planavimą, susitelkimą ir būtiną poilsį. Remdamasis tokia dvasinio gyvenimo pagalba, vyskupas ras širdies ramybę ir išgyvens gilią bendrystę su Švenčiausiąja Trejybe, per kurią buvo išrinktas ir pašventintas. Dievo laiduojamos jam malonės dėka vyskupas gebės kasdien įvykdyti savo tarnybą kaip vilties liudytojas, atsižvelgdamas į Bažnyčios ir pasaulio reikalavimus.

Nuolatinis vyskupo ugdymas

24. Nenuilstamas vyskupo įsipareigojimas siekti šventumo kristocentrišku ir bažnytiniu dvasingumu Sinodo susirinkime buvo susietas su nuolatinio ugdymo reikalavimu. Per ankstesnius sinodus buvo pabrėžta, o vėliau apaštališkuosiuose paraginimuose Christifideles laici, Pastores dabo vobis ir Vita consecrata patvirtinta, jog nuolatinis ugdymas turi būti laikomas būtinu, ypač vyskupui, kuriam patikėta atsakomybė už bendrą plėtotę ir bendrą kelią Bažnyčioje. Panašiai kaip kunigams ir pašvęstojo gyvenimo asmenims, vyskupui nuolatinis ugdymas yra jo pašaukimo ir misijos vidinis reikalavimas. Per šį ugdymą galime atpažinti naujus paraginimus, per kuriuos Dievas patikslina ir aktualizuoja pirminį pašaukimą. Apaštalas Petras per pirmąjį susitikimą su Kristumi pakviestas „Eik paskui mane“ (plg. Mt 4, 19), tą patį kvietimą girdi pakartotinai iš Prisikėlusiojo prieš šiam žengiant į dangų. Kvietime pranašaujami būsimosios apaštalo tarnystės sunkumai ir išbandymai ir priduriama „Tu sek paskui mane!“ (Jn 21, 22). „Taigi apaštalo gyvenimą ir misiją lydi kvietimas ‘sek paskui mane’. Tasai ‘sek paskui mane’ patvirtina pašaukimą ir reikalauja ištikimybės iki pat mirties bei gali reikšti sekimą Kristumi iki visiško pasiaukojimo kankinyste“ (94). Čia nekalbama vien tik apie atitinkamą aggiornamento, kurio reikalauja  realistinis Bažnyčios bei pasaulio situacijos atpažinimas, leidžiantis ganytojui dalyvauti dabartiniuose įvykiuose atviru protu ir užjaučiančia širdimi. Su šia nuolatinio ugdymo paskata siejasi antropologiniai motyvai ir faktas, kad pats gyvenimas yra nepaliaujamas brandos siekimas, taip pat teologiniai motyvai, siekiantys gilių sakramentinių šaknų: vyskupas privalo su „budria meile saugoti savyje ‘slėpinį’, patikėtą jam Bažnyčios ir žmonijos gerovės vardan“ (95). Nuolat atsinaujinant, ypač turint omenyje kai kuriuos labai svarbius dalykus, reikia nemažai  laiko skirti klausymui, bendrystei ir dialogui su ekspertais – vyskupais, kunigais, vienuoliais, vienuolėmis ir pasauliečiais – ir dalytis sielovadine patirtimi, teorinėmis žiniomis, dvasiniais ištekliais – tikro dvasinio praturtinimo šaltiniais. Sinodo tėvai pabrėžė, kad tam būtų naudingi specialūs vyskupams skirti ugdymo kursai, taip pat Vyskupų kongregacijos arba Tautų evangelizavimo kongregacijos kasmetiniai susitikimai tiems vyskupams, kurių trumpas vyskupystės stažas. Buvo pareikštas pageidavimas, kad trumpus ugdomuosius kursus arba studijas bei atsinaujinimo dienas, taip pat dvasines pratybas vyskupams organizuotų bei rengtų patriarchatų sinodai, regioninės bei nacionalinės vyskupų konferencijos, taip pat kontinentiniai vyskupų susirinkimai. Siūlytina, kad vyskupų konferencijos vadovybė imtųsi rengti ir įgyvendinti tokias nuolatinio ugdymo programas, ragintų vyskupus dalyvauti tuose kursuose, taip siekiant didesnės ganytojų bendrystės ir veiksmingesnės sielovados atskirose vyskupijose (96).

Akivaizdu, kad tiek Bažnyčios gyvenimas, tiek veikimo stilius, sielovados iniciatyvos ar vyskupo tarnystės formos evoliucionuoja. Šiuo požiūriu būtinas aggiornamento pagal Kanonų teisės kodekso potvarkius, turint omenyje naujus iššūkius bei užduotis Bažnyčioje ir visuomenėje. Tai turėdamas galvoje Sinodo susirinkimas pasiūlė pakartotinai peržiūrėti 1973 m. vasario 22 d. Vyskupų kongregacijos paskelbtą vadovą Ecclesiae imago ir pritaikyti jį atsižvelgiant į pasikeitusias laiko aplinkybes bei Bažnyčios sielovados gyvenime įvykusius pokyčius (97).

Šventų vyskupų pavyzdys

25. Vyskupus visuomet stiprina šventųjų ganytojų pavyzdys gyvenime ir tarnystėje, dvasiniame kelyje ir apaštališkos veiklos tobulinimo srityje. Sinodo pabaigos proga švęstos Eucharistijos homilijoje priminiau per pastarąjį šimtmetį kanonizuotus ganytojus, kaip Šventosios Dvasios malonės, kurios Bažnyčiai niekuomet netrūko ir nepritrūks, pavyzdį ir liudijimą (98).

Bažnyčios istorijoje, pradedant nuo apaštalų, buvo labai daug ganytojų, kurių mokymas ir šventumas gali būti kelrodžiu nušviečiant trečiojo tūkstantmečio vyskupų dvasinį kelią. Nuostabūs pirmųjų Bažnyčios amžių didžiųjų ganytojų, vietinių Bažnyčių steigėjų, tikėjimo liudytojų ir kankinių, persekiojimų laikais atidavusių gyvybę už Kristų,  liudijimai išlieka švyturiais, kuriais gali vadovautis mūsų laikų vyskupai, semdamiesi nuorodų ir padrąsinimo savo tarnystėje Evangelijai.

Daugelis iš jų buvo ypatingas vilties dorybės praktikavimo pavyzdys: jie sunkiais laikais stiprino liaudies dvasią, atstatydavo bažnyčias po persekiojimų ir nelaimių, statydavo prieglaudas piligrimams ir vargšams, atidarydavo ligonines ligoniams ir seneliams. Daug kitų vyskupų buvo įkvėpti vedliai, praminantys savo tautai naujus kelius. Sunkiais laikais jie neatitraukdavo žvilgsnio nuo nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus, mūsų vilties, ir pateikdavo pozityvių ir kūrybingų atsakymų į laiko iššūkius. Trečiojo tūkstantmečio pradžioje dar yra tokių ganytojų, kurie gali papasakoti Kryžiuje įsišaknijusiu tikėjimu pagrįstą istoriją. Ganytojų, gebančių suprasti žmonių siekimus, juos paremti, nuskaistinti, nušviesti Evangelijos šviesa, todėl jie taip pat kuria ateitį drauge su jiems patikėtais žmonėmis.

Taigi kiekviena vietinė Bažnyčia turi pagerbti savo šventuosius vyskupus, atmindama ganytojus, kurie savo šventu gyvenimu ir iškiliu mokymu paliko liaudžiai nuostabų meilės paveldą. Jie yra dvasiniai globėjai ir sargai iš dangaus, vadovaujantys laike keliaujančiai Bažnyčiai. Sinodo susirinkimas pasiūlė, kad vietinės Bažnyčios arba, tai priklauso nuo situacijos, vyskupų konferencijos, siekiant išlaikyti visuomet gyvą pasižymėjusių savo tarnybos vykdymu vyskupų ištikimybės atminimą, pristatytų tikintiesiems jų gyvenimo bruožus, pateikdamos naujas biografijas arba, jei tai įmanoma, bylas kanonizacijai (99).

Pilnatviško dvasinio ir apaštališkojo gyvenimo liudijimas ir šiandien rodo Evangelijos galią perkeisti individus ir bendruomenes, persmelkiant pasaulį ir istoriją Dievo šventumu. Tai taip pat yra vilties priežastis, ypač jaunosioms kartoms, laukiančioms iš Bažnyčios kūrybinių pasiūlymų, iš kurių gali semtis įkvėpimo atnaujinant Kristuje mūsų laikų visuomenę.
 

III skyrius
TIKĖJIMO MOKYTOJAS IR ŽODŽIO ŠAUKLYS

„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“ (Mk 16, 15)

26. Prisikėlęs Jėzus savo mokiniams patiki misiją padaryti jo mokiniais visų tautų žmones ir mokyti juos laikytis visko, ką jis jiems perdavė. Taigi Bažnyčiai, nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties mokinių bendrijai, buvo patikėta pareiga skelbti Evangeliją visai kūrinijai. Šis uždavinys bus aktualus iki pasaulio pabaigos. Nuo pat pradžių evangelizacijos misija buvo integrali Bažnyčios tapatybės dalis. Apaštalas Paulius šį suvokimą išreiškė žinomais žodžiais: „Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16).

Kadangi Evangelijos skelbimo pareiga tenka visai Bažnyčiai ir kiekvienam jos nariui, ypač tai galioja vyskupams, kurie šventimų dieną įtraukiami į apaštališkąją įpėdinystę, kaip pagrindinę pareigą priima Evangelijos skelbimą, „Šventosios Dvasios galia kviesdami žmones tikėjimu arba stiprindami juos gyvame tikėjime“ (100).

Vyskupo evangelizacinė veikla, vedanti žmones į tikėjimą arba sutvirtinanti jų tikėjimo gyvenimą, yra esminis vyskupo tėvystės bruožas. Galima kartoti drauge su šventuoju Pauliumi: „Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje“ (1 Kor 4, 15). Būtent dėl tos  nuolatinės dinamikos, kuria pradedamas naujas gyvenimas Dvasioje, vyskupo tarnyba pasaulyje pasirodo kaip vilties ženklas tautoms ir kiekvienam žmogui.

Sinodo tėvai priminė, kad Kristaus skelbimui visuomet priklauso pirmoji vieta, o vyskupas yra pirmutinis Evangelijos skelbėjas žodžiu ir savo gyvenimo liudijimu. Jis privalo suvokti šių laikų iššūkius ir turėti drąsos į juos atsiliepti. Visi vyskupai, tarnaudami tiesai, privalo imtis šios pareigos su galia ir pasitikėjimu (101).

Kristus Evangelijos ir žmogaus širdyje

27. Evangelijos skelbimo tema labai dažnai minėta sinodo tėvų kalbose; jie daug kartų ir įvairiais būdais patvirtino, jog gyvoji Evangelijos skelbimo šerdis yra
nukryžiuotas ir prisikėlęs dėl visų žmonių išganymo Kristus (102). Kristus yra pati evangelizacijos šerdis, o jos programa – tai „pažinti, mylėti [Kristų] ir juo sekti, norint jame gyventi trejybinį gyvenimą ir juo keisti istoriją ligi jos užbaigos dangiškąja Jeruzale. Tai programa, kuri nekinta mainantis laikams ir kultūroms, nors ir atsižvelgia į laiką bei kultūrą autentiško dialogo ir veiksmingo bendravimo labui. Ši programa visiems laikams  yra mūsų programa trečiajam tūkstantmečiui“ (103).

Iš Kristaus, Evangelijos šerdies, kyla visos kitos tikėjimo tiesos; iš jo visai žmonijai spinduliuoja viltis. Kristus yra šviesa, nušviečianti kiekvieną žmogų, ir kas atgimsta jame, gauna pirmuosius Dvasios vaisius, leidžiančius vykdyti naują meilės įstatymą (104). Savo apaštališkosios misijos galia vyskupas gali vesti savo tautą į tikėjimo slėpinių šerdį, kur galima sutikti gyvą Jėzaus Kristaus asmenį. Taip tikintieji suvokia,  jog nugalėjusio nuodėmę ir mirtį Kristaus Pascha sudaro visos krikščioniškosios patirties šaltinį ir nepamainomą atsparą (105).

Viešpaties mirties ir prisikėlimo skelbimas „negali neapimti pranašingo skelbimo apie pomirtinį gyvenimą, žmogaus tikrąjį ir galutinį pašaukimą, kuris sykiu yra dabartinės padėties tąsa ir visiškas peržengimas: anapus laiko ir istorijos, anapus šio praeinančio pasaulio tikrovės <...>. Taigi evangelizacija taip pat apima vilties, teikiamos Dievo pažadų, duotų per Naująją Sandorą Jėzuje Kristuje, skelbimą“ (106).

Vyskupas, Žodžio klausytojas ir saugotojas

28. Vatikano II Susirinkimas, eidamas Bažnyčios tradicijos nubrėžtu keliu, aiškina, jog vyskupams būdingą mokymo misiją sudaro pagarbus tikėjimo sergėjimas ir drąsus jo skelbimas (107).

Šiuo požiūriu labai reikšmingas gestas yra vyskupus šventinant pagal Romos apeigas, kai virš išrinktojo galvos laikoma atversta Evangelijų knyga: šitaip, viena vertus, išreiškiama, jog Žodis apima ir sergėja vyskupo tarnybą, o kita vertus, tai, kad vyskupo, vykdančio kasdienį Evangelijos skelbimo įsipareigojimą labai kantriai ir laikantis sveiko mokymo (plg. 2 Tim 4, 2), gyvenimas privalo būti visiškai pavaldus Dievo žodžiui. Sinodo tėvai daug kartų priminė, jog vyskupas sergėja Dievo žodį su meile ir ryžtingai jį gina, liudydamas jame glūdinčią išganymo žinią. Taigi vyskupo munus docendi kyla iš pačios esmės to, kas turi būti saugojama, tai yra tikėjimo paveldo.

Mūsų Viešpats Kristus Šventajame Rašte – Senajame ir Naujajame Testamentuose ir Tradicijoje patikėjo savo Bažnyčiai vieningą Dievo apreiškimo paveldą, tarsi veidrodį, „kuriame žemėje keliaujanti Bažnyčia įsižiūri į Dievą, iš kurio visa gauna, iki ateis laikas, kuomet tiesiogiai pamatysim jį tokį, koks jis yra“ (108). Tai vyko per amžius iki mūsų dienų, įvairioms bendruomenėms laiko tėkmėje priimant visuomet naują ir veiksmingą Žodį, su atsidavimu klausantis Šventosios Dvasios balso ir angažuojantis, kad šis Žodis būtų gyvas ir veiksmingas įvairiais istorijos laikotarpiais. Tokiu būdu perduodamas  Žodis – Tradicija – vis labiau įsisąmonintas kaip gyvenimo Žodis, o jo skelbimo ir išsaugojimo užduotis, vadovaujant ir padedant Šventajai Dvasiai, buvo laipsniškai įgyvendinama kaip nepertraukiamas perdavimas viso to, kas Bažnyčia  yra ir ką ji tiki (109).

Pasak Vatikano II Susirinkimo mokymo, ši iš apaštalų kilusi Tradicija toliau tęsiasi Bažnyčioje.  Panašiai auga ir plėtojasi perduodamų dalykų bei žodžių suvokimas, taigi laikantis perduodamo tikėjimo, jį praktikuojant ir išpažįstant tarp vyskupų ir tikinčiųjų reiškiasi ypatingas vienmintiškumas (110). Siekdami būti ištikimi Dvasiai, bylojančiai Bažnyčioje, ganytojai ir tikintieji susitinka, kurdami glaudžius tikėjimo ryšius, tarsi išreiškiančius pirmąjį sensus fidei momentą. Čia vėl verta prisiminti Vatikano II Susirinkimo žodžius: „Visuma tikinčiųjų, kuriuos patepė Šventasis (plg. 1 Jn 2, 20 ir 27), tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą, ‘nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio’ visuotinai sutardami dėl tikėjimo ir dorovės“ (111).

Todėl Bažnyčios gyvenimas ir gyvenimas Bažnyčioje kiekvienam vyskupui yra mokymo misijos vykdymo sąlyga. Vyskupas randa savo tapatybę ir vietą Viešpaties mokinių bendruomenėje, kurioje gavo dieviškojo gyvenimo dovaną ir pirmuosius tikėjimo pamokymus. Kiekvienas vyskupas, ypač tuomet, kai iš savo vyskupiškojo sosto tikinčiųjų susirinkime vykdo tikėjimo mokytojo funkciją, privalo būti pasirengęs kartoti šv. Augustino žodžius: „Kalbėdami iš čia esame jums tarsi mokytojai, tačiau esame drauge su jumis toje pačioje mokykloje vienintelio Mokytojo mokiniai“ (112). Bažnyčioje, gyvojo Dievo mokykloje, tiek vyskupai, tiek tikintieji yra mokiniai ir visi reikalingi Šventosios Dvasios pamokymo.

Yra labai daug vietų, kur Šventoji Dvasia teikia savo vidinį mokymą: pirmiausia kiekvieno žmogaus širdyje, įvairių vietinių Bažnyčių gyvenime, kur iškyla ir tampa girdimi įvairūs individų bei bažnytinių bendruomenių poreikiai, išreiškiami ne tik žinoma kalba, bet taip pat nauja ir skirtinga kalbėsena.

Dvasia tampa girdima taip pat tuomet, kai pažadina Bažnyčioje įvairias tarnystes bei charizmas. Sinodo auloje šia tema daug kartų siūlyta palaikyti tiesioginius ir asmeninius ryšius su vyskupų pastoraciniam rūpinimuisi patikėtomis bendruomenėmis, sekant Gerojo Ganytojo, pažįstančio savąsias avis ir kviečiančio jas vardu, pavyzdžiu. Dažni vyskupo susitikimai pirmiausia su kunigais, taip pat su diakonais, pašvęstojo gyvenimo asmenimis ir jų bendruomenėmis, su tikinčiaisiais pasauliečiais, tiek individualiai, tiek įvairiuose sambūriuose, turi didelę reikšmę vykdant tarnybą Dievo tautoje.

Autentiška ir autoritetinga žodžio tarnyba

29.  Kiekvienas vyskupas drauge su šventimais gauna misiją autoritetingai skelbti žodį. Kiekvienas vyskupas šventimų galia yra autentiškas mokytojas, skelbiantis jam patikėtiems žmonėms tikėjimą, kurį reikia priimti ir taikyti moraliniame gyvenime. Tai reiškia, kad vyskupai turi paties Kristaus valdžią ir dėl šios esminės priežasties „vyskupus, mokančius drauge su Romos popiežiumi, visiems reikia gerbti kaip dieviškosios ir katalikiškosios tiesos liudytojus, ir Kristaus vardu paskelbtą savo vyskupo sprendimą dėl tikėjimo bei doros dalykų tikintieji turi priimti ir ištikimai laikytis su dievobaimingu dvasios klusnumu“ (113). Tarnaudamas Tiesai vyskupas pastatomas bendruomenės akivaizdon, kadangi jis yra dėl bendruomenės, kuriai skiria savo pastoracinį rūpinimąsi, ir dėl jos jis nepaliaujamai malda kreipiasi į Dievą.

Todėl tai, ką kiekvienas vyskupas išgirsta ir gauna iš Bažnyčios širdies, jis atiduoda savo broliams, kuriais rūpinasi kaip Gerasis Ganytojas. Čia sensus fidei  įgyja pilnatvę. Vatikano II Susirinkimas moko: „Tuo tiesos dvasios žadinamu ir palaikomu tikėjimo jausmu Dievo tauta, vedama šventojo magisteriumo ir ištikimai jam paklusdama, priima jau nebe žmonių, o tikrą Dievo žodį (plg. 1 Tes 2, 13), nenutoldama laikosi ‘vieną kartą visiems laikams šventiesiems duoto tikėjimo’ (Jud 3) ir teisingo sprendimo dėka vis giliau į jį prasiskverbia ir tobuliau pritaiko gyvenime“ (114). Taigi šis skelbiamas bendruomenėje ir jai skiriamas žodis jau nebėra vyskupo, kaip privataus asmens, žodis, bet stiprinančio tikėjime, suburiančio apie Dievo slėpinį ir teikiančio gyvybę Ganytojo žodis.

Tikintiesiems reikia savo vyskupo žodžio, jiems reikalingas tikėjimo patvirtinimas ir apvalymas. Sinodo susirinkimas savo ruožtu patvirtino tą poreikį ir atkreipė dėmesį į kai kurias sritis, kuriose tas poreikis ypač juntamas. Viena iš jų – pirminis skelbimas,  arba kerigma, kuri visuomet būtina tikėjimo klusnumui sužadinti, bet ypač jos reikia šiandien, kai daliai krikščionių  būdingas indiferentiškumas ir religijos dalykų neišmanymas (115). Katechezės srityje, be abejo, taip pat vyskupas yra katechetas aukščiausia šios sąvokos prasme. Šventų ir didžių vyskupų katechetiniai tekstai ir šiandien kelia nuostabą bei teikia naudos juos skaitantiems; jų vaidmuo ir veiksmingumas ragina pabrėžti, kad vadovavimas katechezei yra visuomet aktuali vyskupo užduotis. Vykdydamas šią užduotį vyskupas remsis Katalikų Bažnyčios katekizmu.

Neprarado svarbos tai, ką  rašiau apaštališkajame paraginime Catechesi tradendae: „[Jūs, vyskupai,] turite ypatingą misiją: esate labiausiai atsakingi už katechezę, patys esate tikriausi katechetai“ (116). Todėl kiekvieno vyskupo pareiga yra garantuoti savo vietinėje Bažnyčioje tikrą prioritetą aktyviai ir vaisingai katechezei.  Negana to, jis pats privalo rūpintis tiesioginėmis iniciatyvomis, kuriomis siekiama žadinti ir palaikyti  tikrą meilę katechezei (117).

Suvokdamas savo atsakomybę tikėjimo perdavimo ir mokymo srityje kiekvienas vyskupas privalo laiduoti, kad atitinkamai tuo rūpinsis ir tie, kurių pašaukimas ir misija yra perduoti tikėjimą. Čia kalbama apie kunigus ir diakonus, apie pašvęstojo gyvenimo asmenis, šeimų tėvus ir motinas, sielovados srityje įsipareigojusius  asmenis, ypač katechetus, taip pat teologijos bei bažnytinių mokslų dėstytojus ir katalikų tikybos mokytojus (118). Vyskupas turi rūpintis jų pradiniu ir nuolatiniu ugdymu.

Vykdant šią pareigą ypač naudingas atviras dialogas ir bendradarbiavimas su teologais, atsidavusiais neišsemiamo Kristaus slėpinio tyrinėjimui pagal tam tikrus metodus. Juos, taip pat mokyklines bei akademines įstaigas, kuriose jie veikia, vyskupas turi drąsinti ir remti, kad vykdytų savo darbą tarnaudami Dievo tautai, išlaikydami ištikimybę Tradicijai ir atkreipdami dėmesį į besikeičiančius istorinius iššūkius (119). Atsiradus reikalui vyskupai privalo ryžtingai ginti tikėjimo vienybę bei integralumą, autoritetingai nuspręsdami, kas atitinka Dievo žodį ir kas neatitinka jo (120).

Sinodo tėvai taip pat atkreipė vyskupų dėmesį į jų mokymo pareigą moralės srityje. Bažnyčios pateikiamos normos atspindi Dievo įsakymus, kurie apibendrinami ir vainikuojami evangeliniu meilės įsakymu. Šiandien taip pat išlieka aktualus Pakartoto Įstatymo knygos raginimas: „Tiksliai sekite visą kelią, kurį Viešpats, jūsų Dievas, jums įsakė, idant klestėtumėte ir jums sektųsi, idant ilgai gyventumėte krašte, kurį paveldėsite“ (Įst 5, 33). Nereikia pamiršti, kad Dekalogo įsakymai turi tvirtą pamatą žmogiškojoje prigimtyje, todėl jų ginamos vertybės įgyja visuotinę vertę. Tai ypač pasakytina apie tokias vertybes kaip žmogaus gyvybė, kurią reikia saugoti nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, taip pat asmenų ir tautų laisvė, socialinis teisingumas ir jo įgyvendinimo struktūros (121).

Vyskupo tarnyba Evangelijos įkultūrinimui

30. Kultūros evangelizacija ir Evangelijos įkultūrinimas sudaro integralią naujosios evangelizacijos dalį, todėl šios užduotys susijusios su vyskupo pareigomis. Sinodas šia tema pakartojo keletą mano ankstesnių pareiškimų: „Tikėjimas, netampantis kultūra, nėra iki galo priimtas, apmąstytas ir ištikimai išgyvenamas“ (122).

Čia iš esmės kalbama apie seną užduotį, kuri tuo pat metu yra nuolat nauja, kylanti iš paties Įsikūnijimo slėpinio ir grindžiama vidiniu Evangelijos gebėjimu įsišaknyti kiekvienoje kultūroje, ją formuojant ir plėtojant, taip pat apvalant ir atveriant tiesos ir gyvenimo pilnatvei, įgyvendintai Jėzuje Kristuje. Šiai temai buvo skirta daug dėmesio kontinentiniuose sinoduose, per kuriuos padaryta vertingų įžvalgų. Aš pats įvairiomis progomis taip pat kalbėjau šiuo klausimu.

Kiekvienas vyskupas, atsižvelgdamas į savo vietinės Bažnyčios teritorijoje esančias kultūrines vertybes, privalo padaryti viską, kas įmanoma, kad Evangelija būtų skelbiama integraliai ir formuotų žmonių širdis bei tautų papročius. Vykdant šią evangelizacijos užduotį vyskupui ypač praverstų tiek teologų, tiek kultūrinio, meninio ir istorinio vyskupijos paveldo ekspertų indėlis: tai siejasi ir su pirmąja, ir su naująja evangelizacija ir yra veiksminga sielovados priemonė (123).

Perduodant tikėjimą ir skelbiant Evangeliją „naujuosiuose areopaguose“ labai svarbios yra visuomenės bendravimo priemonės, į kurias taip pat atkreipė dėmesį sinodo tėvai. Jie ragino vyskupus labiau bendradarbiauti tarp vyskupų konferencijų, taip pat nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu, siekiant garantuoti kokybišką darbą šioje jautrioje ir svarbioje visuomenės gyvenimo srityje (124).

Kai kalbame apie Evangelijos skelbimą, svarbu ne tik rūpintis išlaikyti ortodoksalumą, bet taip pat skelbti ją reikšmingai, kad ji būtų išgirsta ir priimta. Tai suponuoja pastangas ypač seminarijose skirti laiko ir vietos kandidatams ugdyti, parengiant juos naudotis socialinio bendravimo priemonėmis, kad evangelizuotojai būtų geri skelbėjai ir geri komunikuotojai.

Skelbti žodžiu ir pavyzdžiu

31. Vyskupo tarnyba skelbiant Evangeliją ir saugant tikėjimą Dievo tautoje nebūtų iki galo perteikta, jei nebūtų priminta apie asmeninio integralumo poreikį: vyskupo mokymą tęsia autentiško tikėjimo gyvenimo liudijimas ir pavyzdys. Jei vyskupas, autoritetingai mokydamas Jėzaus Kristaus vardu (125) bendruomenėje skelbiamo žodžio, pats negyventų tuo, ko moko, jis duotų bendruomenei iš vidaus prieštaringą žinią.

Tai paaiškina, kodėl visi vyskupo veiksmai turi būti nukreipti į Evangelijos, kuri „yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1, 16), skelbimą. Esminė vyskupo užduotis yra padėti Dievo tautai paklusti tikėjimui apreikštuoju žodžiu (Rom 1, 5) ir iki galo priimti Kristaus mokymą. Galima sakyti, kad vyskupo asmenyje misija ir gyvenimas taip susivienija, kad apie tai negalima mąstyti kaip apie dvi tikroves: mes, vyskupai, esame mūsų misija. Jeigu jos nevykdytume, nustotume buvę savimi. Mūsų tikėjimo liudijime mūsų gyvenimas tampa regimas Kristaus buvimo mūsų bendruomenėse ženklas.

Gyvenimo liudijimas vyskupui yra tarsi naujas autoriteto šaltinis, papildantis per konsekraciją gautą objektyvų šaltinį. Šitaip valdžia eina sutartinai su autoritetu. Abu šie dalykai būtini. Iš vieno kyla objektyvi būtinybė tikintiesiems priimti autentišką vyskupo mokymą; iš kito – tai, kad ta žinia galima pasitikėti. Siedamas  su tai, noriu priminti didžio ankstyvųjų laikų Bažnyčios vyskupo šv. Hiliaro iš Puatjė žodžius: „Šventasis apaštalas Paulius, norėdamas apibūdinti idealų vyskupą ir savo mokymu suformuoti visiškai naują Bažnyčios žmogų, paaiškino, kokia būtų, jei galima taip pasakyti, tobulumo viršūnė. Jis tvirtino, jog vyskupas turi išpažinti tikrą mokymą, atitinkantį tai, ko pats buvo išmokytas, raginti kitus priimti sveiką mokslą ir atremti tam prieštaraujančių argumentus <...>. Būdamas nepriekaištingo gyvenimo tarnautojas, jei nebus išsilavinęs, jis galės padėti tik pats sau; kita vertus, išsilavinęs tarnas praranda iš kultūros kylantį autoritetą, jei jo gyvenimas nepasirodo nepriekaištingas“ (126).

Apaštalas Paulius tokiais žodžiais nusako siektiną elgesį: „Pats visais atžvilgiais rodyk gerų darbų pavyzdį: mokymo grynumą, rimtumą, sveiką ir be priekaištų mokslą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie mus pasakyti nieko blogo“ (Tit 2, 7–8).
 

IV skyrius
AUKŠČIAUSIOS KUNIGYSTĖS MALONĖS TARNAUTOJAS

„Pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems“ (1 Kor 1, 2)

32. Mąstant apie vieną pirmųjų ir pagrindinių vyskupo funkcijų, tai yra  šventinimo tarnybą, galvoje sukasi apaštalo Pauliaus žodžiai, skirti Korinto tikintiesiems, jiems prieš akis iškeliantys jų pašaukimo slėpinį: „Pašauktiesiems šventiesiems ir visiems, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo“ (1 Kor 1, 2). Krikščionio pašventinimas įgyvendinamas Krikšto nuplovimu, sustiprinamas Sutvirtinimo ir Susitaikinimo sakramentais, maitinamas Eucharistija, brangiausiu Bažnyčios gėriu, sakramentu, per kurį Bažnyčia nuolat statoma kaip Dievo tauta, Kristaus kūnas ir Šventosios Dvasios šventovė (127).

Vyskupas tampa tarnu to pašventinimo, kuris sklinda Bažnyčioje ypač per šventąją liturgiją. Liturgija, o visų pirma Eucharistijos šventimas, vadinama Bažnyčios veiklos „šaltiniu ir viršūne“ (128). Šie žodžiai patvirtinami liturginėje vyskupo tarnyboje, sudarančioje kertinį jo veiklos momentą ir siekiančioje pašventinti Dievo tautą.

Liturginio gyvenimo svoris aiškiai juntamas vietinėje Bažnyčioje, kur vyskupas vykdo savo šventinimo tarnybą skelbdamas ir aiškindamas Dievo žodį, vadovaudamas maldai už savo liaudį ir su savo liaudimi bei sakramentų teikimui. Todėl dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen gentium vyskupui priskiriamas gražus titulas, paimtas iš vyskupų šventinimo bizantinių apeigų: „Aukščiausios kunigystės malonės tarnautojas, ypač nuolat Bažnyčią maitinančios ir auginančios Eucharistijos, kurią pats aukoja arba rūpinasi jos šventimu“ (129).

Šventinimo tarnyba ir kitos dvi – mokymo ir valdymo – tarnybos yra glaudžiai susijusios. Žodžio skelbimas nukreiptas į  dalyvavimą dieviškajame gyvenime per dvejopą – Žodžio ir Eucharistijos – stalą. Jis plėtojasi ir reiškiasi kasdieniame tikinčiųjų gyvenime; visi kviečiami savo elgsena išreikšti tai, ką gavo tikėjimu (130). Valdymo tarnyba, kaip Kristaus Gerojo Ganytojo tarnyba, reiškiasi funkcijomis ir darbais, kuriais siekiama, kad tikinčiųjų gyvenime išryškėtų gyvenimo ir meilės pilnatvė Švenčiausiosios Trejybės garbei  ir jos meilingo buvimo pasaulyje liudijimui.

Kiekvienas vyskupas, vykdydamas šventinimo tarnybą (munus sanctificandi) įgyvendina tai, ko siekiama mokymo tarnyba (munus docendi), ir drauge semiasi malonės, reikalingos valdymo tarnybai (munus regendi), savo elgsenai pavyzdį imdamas iš Aukščiausiojo Ganytojo Kristaus taip, kad viskas būtų pajungta Bažnyčios statybai ir Švenčiausiosios Trejybės garbei.

(Tęsinys kitame numeryje)

(52) 5: AAS 94 (2002), 111.
(53) Sacramentarium Serapionis, 28: F. X. Funk, II, 191.
(54) Jonas Paulius II. Pamokslas per Eucharistijos šventimą pradedant Vyskupų sinodo dešimtąjį paprastąjį visuotinį susirinkimą (2001 09 30), 5: AAS 94 (2002), 111.
(55) Kanonų teisės kodeksas, 387 kan.; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 197 kan.
(56) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 40.
(57) Augustinas. Sermo 340, 1: PL 38, 1483.
(58) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1804; 1839.
(59) Plg. Propositio 7.
(60) Kiprijonas. De oratione dominica, 23: PL 4, 553;
plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 4.
(61) De ordinatione episcopi, mitros įteikimas.
(62) Plg. Propositio 7.
(63) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 41.
(64) Dievo kulto ir sakramentų kongregacija. Liaudies pamaldumo ir liturgijos vadovas. Principai ir gairės
(2001 09 17), 184.
(65) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Rosarium Virginis Mariae (2002 10 16), 43: AAS 95 (2003), 35–36.
(66) Plg. Propositio 8.
(67) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 12 08), 59: AAS 68 (1976), 50.
(68) Ad Philadelphenses, 5: PG 5, 700.
(69) Commentarium in Isaiam Prophetam, prologus: PL 24, 17; plg. Dogminė konstitucija apie Dievo apreiškimą Dei verbum, 25.
(70) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Marialis cultus (1974 02 02), 17: AAS 66 (1974), 128.
(71) Plg. Augustinas. Sermo 179, 1: PL 38, 966.
(72) Origenas. Homilia in librum Leviticum, VI, 6: PG 12, 474 C.
(73) 39: AAS 93 (2001), 294.
(74) Plg. Pseudodionizas Areopagitas. De Ecclesiastica Hierarchia, III: PG 3, 512; Tomas Akvinietis. Summa Theologiae, II–II, q. 184, a. 5.
(75) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 34: AAS 93 (2001), 290.
(76) Tomas Akvinietis. Summa Theologiae, II–II, q. 17, a. 2.
(77) De ordinatione episcopi, išrinktojo pažadas.
(78) Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 84–85.
(79) Apaštališkoji konstitucija Laudis canticum (1970 11 01): AAS 63 (1971), 532.
(80) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata (1996 03 25), 20–21: AAS 88 (1996), 393–395.
(81) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 27: AAS 84 (1992), 701.
(82) Plg. 28: AAS 84 (1992), 701–703.
(83) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 18.
(84) Plg. ten pat, 27; 37.
(85) Plg. Propositio 10.
(86) Ad Polycarpum, 4, 3: PG 5, 721.
(87) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 8.
(88) Plg. Propositio 9.
(89) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 49: AAS 93 (2001), 302.
(90) Pontificale Romanum: De ordinatione episcopi, žiedo įteikimas.
(91) 43: AAS 93 (2001), 296.
(92) Homilia in Ezechielem, I, 11: PL 76, 908.
(93) Acta Ecclesiae Mediolanensis. Milanas, 1599, 1178.
(94) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 70: AAS 84 (1992), 778–782.
(95) Ten pat, 72: op. cit., 783–787.
(96) Plg. Propositio 12.
(97) Plg. Propositio 13.
(98) Plg. 6: AAS 94 (2002), 116.
(99) Plg. Propositio 11.
(100) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 12; plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 25.
(101) Plg. Propositiones 14; 15.
(102) Plg. Propositio 14.
(103) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 29: AAS 93 (2001), 285–286.
(104) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiandieniame pasaulyje Gaudium et spes, 22.
(105) Plg. Propositio 15.
(106) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 12 08), 28: AAS 68 (1976), 24.
(107) Plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 25; Dogminė konstitucija apie Dievo apreiškimą Dei verbum, 10; Kanonų teisės kodeksas, 747 kan. 1§ 1; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 595 kan. 1§.
(108) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Dievo apreiškimą Dei verbum, 7.
(109) Plg. ten pat, 8.
(110) Plg. ten pat, 10.
(111) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 12.
(112) Enarrationes in Psalmos 126, 3: PL 37, 1669.
(113) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 25.
(114) Ten pat, 12.
(115) Plg. Propositio 15.
(116) 63: AAS 71 (1979), 1329.
(117) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Visuotinis katechezės vadovas (1997 08 15), 223: Enchiridion Vaticanum 16 (1997), 1065, 939–941.
(118) Plg. Propositio 15.
(119) Plg. Propositio 47.
(120) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija Donum veritatis (1990 05 24), 19: AAS 82 (1990), 1558; Kanonų teisės kodeksas, 386 kan. 2§; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 196 kan. 2§.
(121) Plg. Propositio 16.
(122) Kreipimasis į Kultūrinio įsipareigojimo bažnytinio sąjūdžio Italijos nacionalinio kongreso dalyvius (1982 01 16), 2: Insegnamenti V/1 (1982), 131; plg. Propositio 64.
(123) Plg. Propositio 65.
(124) Plg. Propositio 66.
(125) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Dievo apreiškimą Dei verbum, 10.
(126) De Trinitate, VIII, 1: PL 10, 236.
(127) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Ecclesia de Eucharistia (2003 04 17), 23–24: AAS 95 (2003), 448–449.
(128) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 10.
(129) 26.
(130) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 10.

© „Bažnyčios žinios“