2003 11 16

Brangūs Broliai ir Seserys,

Šiandien norėčiau Jus visus pasveikinti Šventojo Rašto žodžiais: „Krykštauk ir džiaukis, Ziono dukra! Juk štai ateinu gyventi su tavimi” (Zch 2, 14).

Beribė Dievo meilė – per Motinos Marijos ištartą „tebūnie“ –  atėjo ir visiems laikams pasiliko tarp mūsų. Ši žinia mus pripildo džiaugsmo ir paguodos.

Baigiasi dar vieneri mūsų gyvenimo metai, ir Dievo Gailestingumo Motina vėl mus sukviečia pas save, kad dar kartą primintų: Dievas yra su mumis.

Ką mums reiškia ši žinia? Kokį Dievą sutinkame savo gyvenime? Ar savo sprendimus, ar savo prietarus mes įtvirtiname pasikliaudami Dievu? Ar tikime Dievu, kurio padedami siekiame sau saugumo, garbės, galios? Ar mums reikia Dievo, kuris ateitų į pagalbą, kai jau nepadeda jokios žemiškos priemonės? Ar nepavertėme Dievo savo įgeidžių ir poreikių tenkintoju bei vadybininku? Jei taip, turiu jus nuvilti ir pasakyti, kad tokio dievo nėra. Tai tik mūsų žmogiškos vaizduotės kūrinys, stabas, kuris mus dar kartą apgauna.

Jeigu norime sužinoti, kas iš tiesų yra Dievas, pažvelkime į Jo Motiną. Mergelė, pasveikinta angelo žodžiais „malonės pilnoji“, nusigąsta. Ji puikiai suvokia savo dvasinį neturtą. Ji supranta, kad neturi jokių priemonių įvykdyti Jai skirtą Dievo misiją. Tai tikrasis nuolankumas, kuris remiasi tiesa. Visa, ką žmogus manosi turįs, – sumanumą, protą, gabumus, – visa tai yra Dievo duotos dovanos atlikti uždaviniui, kurį Dievas mums skyrė šioje žemėje.

Tokia Marijos laikysena leido jai atpažinti Dievo gailestingumą ir jį priimti. Todėl mes ją šiandien vadiname Dievo Gailestingumo Motina, nes ji pagimdė žemei Gailestingąją Dievo meilę.

Apie Dievo gailestingumą Marija girdėjo iš senųjų Raštų, ji kartų su Dovydu meldė Dievą: „Atsigręžk į mane ir būk man gailestingas, nes aš esu vienišas ir nuskurdęs. Palengvink man širdies rūpesčius ir išgelbėk mane iš mano vargų” (Ps 25, 16–17). Marija meldėsi ir tikėjo, kad Dievas pasigailės savo žmonių ir atsiųs žadėtąjį Gelbėtoją.

Šios dienos skaitinyje šv. Paulius mums kaip tik ir praneša šią džiugią žinią: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę” (Gal 4, 4).

Ką reiškia „atpirkti“? Ką Dievas gali nupirkti iš žmogaus? Ką mes Jam galime pasiūlyti? Deja, tai yra mūsų nuodėmės. Kaltės, kurias Bažnyčia Didžiojo šeštadienio liturgijoje išdrįsta vadinti „laimingomis“, nes būtent jų dėka mes pažinome gailestingąją Dievo meilę. Dievas nori paimti mūsų nuodėmes ir vietoj jų dovanoti savąjį gailestingumą.

Dievo gailestingumas ateina tada, kai žmogus pripažįsta savo bejėgiškumą ir nuodėmingumą. Jėzus sako: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių’” (Mt 9, 12–13).

Šiuos žodžius Jėzus patvirtino gyvendamas žemėje. Pas jį ateidavo žmonės su savo sunkiomis nuodėmėmis, savo skaudžiomis negaliomis: Magdalos prostitutė, lupikautojas Zachiejus, nusidėjėlė samarietė, kurios net vyrų skaičių Jėzus žinojo, žmogžudys ant kryžiaus. Dievo gailestingumas paliečia konkrečių žmonių konkrečias nuodėmes sunaikindamas jas savo mirtimi ant kryžiaus.

Brangieji, Vilnius yra Gailestingumo miestas. Čia mus pasitinka ir palydi gailestingoji Dievo Motina Marija ir gailestingoji Jėzaus meilė, kuri apsireiškė per kuklią vienuolę seselę Faustiną. Vilniuje yra Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kurį pats Jėzus paprašė nutapyti ir 1935 m. balandžio 26–28 d., jubiliejinių pasaulio Atpirkimo metų uždarymo iškilmių metu, pirmą kartą viešai iškelti gerbti Aušros vartuose. Tuo Jėzus tarsi norėjo pasakyti, kad Dievo Gailestingumas atėjo į žemę per nuolankią gailestingosios Motinos meilę.

Pasaulis skęsta nuodėmių jūroje. Pyktis, nesantaika, neviltis, silpnesniųjų ir mažesniųjų niekinimas bei skriaudimas šaukiasi Dangaus bausmės. Smurtas ir palaidumas taikosi į mūsų vaikų ir jaunimo širdis. Šmeižtai ir godumas šluoja nuo žemės visus, kurie kliudo siekti garbės, valdžios ir galios.

Ką krikščionis turi daryti šios brutalios agresijos akivaizdoje? Pirmiausia Marijos pavyzdžiu žvelkime į savo sąžines. Ar mes nesielgiame panašiai? Nebijokime įvardyti savo klaidų ir nuodėmių. Drąsiai jas išpažinkime, atitaisykime kitiems padarytas skriaudas. Išmokime atskirti nuodėmę nuo nusidėjėlio.

Marija Nusidėjėlių Gynėja tepadeda mums suvokti, kad nuodėmė ardo mūsų santykius su Dievu ir žmonėmis. Melskime jos pagalbos, kad pajėgtume su tikru nuolankumu ištyrinti savo sąžines ir nuolankiai priimti Dievo mums siūlomą gailestingumo malonę.

Mūsų tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu yra raktas į mūsų pačių ir viso pasaulio išgelbėjimą. Tai buvo Marijos gyvenimo paslaptis – ji pasakė Dievui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei” (Lk 1, 25). Šiuos žodžius ji paliudijo savuoju gyvenimu.

Ar mes išdrįsime pasekti jos pavyzdžiu? To iš mūsų laukia Dievas, to prašo gailestingoji Dievo Motina. Melskimės visi, kad mūsų Tėvynėje atsirastų drąsių žmonių, kurie suprastų, kokiu atsakingu metu gyvename, ir išdrįstų ne tik tikėti Dievą, bet savajame gyvenime Juo visiškai pasitikėti.

Marija meilę ir dėkingumą už Dievo gailestingumą išreiškė šlovinimo giesmėje Magnificat. Ir mes šiandien šlovinkime Viešpatį už Jo begalinį gailestingumą psalmės žodžiais:

Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela,
ir neužmiršk, koks jis geras –
jis tas, kuris atleidžia visas tavo nuodėmes,
ir išgydo visas tavo ligas,
jis tas, kuris atperka tavo gyvastį iš
duobės
ir apsupa tave meile ir
gailestingumu (103, 2–4).

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

© „Bažnyčios žinios“