Posinodinis apaštališkasis paraginimas

Pastores gregis

Apie vyskupą, Jėzaus Kristaus Evangelijos tarną dėl pasaulio vilties

(Tęsinys. Pradžia Nr. 21)
 

Vietinės Bažnyčios gyvenimo šaltinis ir viršūnė

33. Vyskupas vykdo šventinimo tarnybą švęsdamas Eucharistiją ir kitus sakramentus, šlovindamas Dievą Valandų liturgija, vadovaudamas kitoms šventoms apeigoms, puoselėdamas liturginį gyvenimą ir autentišką liaudiškąjį pamaldumą. Be to, tarp kitų vyskupo vadovaujamų iškilmių ypač išskirtinos tos celebracijos, per kurias vyskupo tarnyba atsiskleidžia kaip kunigystės pilnatvė. Turima omenyje Sutvirtinimo ir Kunigystės sakramentų teikimas, iškilmingas Eucharistijos šventimas, kai vyskupas būna apsuptas savo kunigų ir kitų tarnautojų (pavyzdžiui, Krizmos Mišiose), taip pat bažnyčių bei altorių pašventinimas, mergelių pasišventimas ir kitos svarbios vietinės Bažnyčios apeigos. Tose celebracijose vyskupas regimu būdu yra tikinčiųjų tėvas ir ganytojas, savo tautos „didis kunigas“ (plg. Žyd 10, 21), besimeldžiantis maldos mokytojas, kuris užtaria savo brolius ir su ta pačia tauta maldauja Viešpatį bei jam dėkoja, išryškindamas Dievo pirmenybę ir šlovę.

Visais tais momentais tarsi iš šaltinio liejasi Dievo malonė, persmelkdama Dievo vaikų gyvenimą jų žemiškosios kelionės metu, kreipdama jų gyvenimą į jo viršūnę ir pilnatvę dangaus tėvynėje. Taigi šventinimo tarnyba yra krikščioniškosios vilties skelbimo pamatas. Skelbdamas žodį vyskupas ne tik skelbia Dievo pažadus ir atveria kelius į ateitį, bet taip pat paremia Dievo tautą jos žemiškojoje kelionėje. Švęsdamas sakramentus, kurie yra būsimosios šlovės laidas, vyskupas leidžia žmonėms iš anksto ragauti galutinio likimo bendrystėje su Mergele Marija ir šventaisiais – su nepajudinamu tikrumu dėl galutinės Kristaus pergalės prieš nuodėmę bei mirtį ir dėl jo šlovingo atėjimo.

Katedros bažnyčios svarba

34. Vyskupas vykdo šventinimo tarnybą visoje vyskupijoje, tačiau svarbiausia vyskupijos vieta –  katedra, kuri yra tarsi vietinės Bažnyčios bažnyčia–motina ir židinys.

Katedros bažnyčia yra vieta, kur yra vyskupo katedra (sostas), iš kur jis moko ir prisideda prie liaudies ugdymo skelbdamas žodį, vadovauja pagrindinėms liturginių metų celebracijoms ir teikia sakramentus. Sėdėdamas savo soste vyskupas pasirodo tikinčiųjų susirinkimui kaip vadovaujantis  in loco Dei Patris; kaip minėjau, pagal senovinę tiek Rytų, tiek Vakarų tradiciją tik vyskupas gali užimti vyskupo sostą. To sosto (cathedra) buvimas daro katedros bažnyčią erdviniu ir dvasiniu vienybės bei bendrystės centru tiek vyskupijos dvasininkijai, tiek visai šventajai Dievo tautai.

Šiuo požiūriu turėtume prisiminti Vatikano II Susirinkimo mokymą, pasak kurio, „visi turi labai vertinti liturginį vyskupijos gyvenimą, sutelktą apie vyskupą, ypač katedros bažnyčioje. Tebūna jie įsitikinę, kad Bažnyčia ypatingai atsiskleidžia visai Dievo tautai visapusiškai  ir aktyviai dalyvaujant toje pačioje liturginėje šventėje, ypač toje pačioje Eucharistijoje, jungiamai vienos maldos ir vieno altoriaus, vadovaujamai vyskupo, apsupto kunigų ir patarnautojų“ (131). Todėl katedroje, įgyvendinant aukščiausią Bažnyčios gyvenimo momentą, taip pat vyksta kilniausias ir šventas vyskupo  munus sanctificandi aktas, kuris, kaip kiekviena vyskupo vadovaujama liturgija, apima tiek žmonių pašventinimą, tiek Dievo kultą bei šlovinimą.

Ypatingos Bažnyčios slėpinio pasireiškimo progos yra ypatingi liturginiai šventimai. Tarp jų primenu kasmetinę Krizmos Mišių liturgiją, kurią reikia laikyti „viena pagrindinių vyskupo kunigystės pilnatvės apraiškų ir glaudžios vienybės tarp vyskupo ir kunigų ženklu“ (132). Per šią celebraciją drauge su ligonių ir katechumenų aliejais šventinama šventoji Krizma, visų atgimusiųjų iš vandens ir Šventosios Dvasios išganymo ir tobulo gyvenimo sakramentinis ženklas. Tarp iškilmingiausių liturgijų reikia taip pat paminėti ir šventimų teikimą – tai apeigos, kurioms tinkama ir normali vieta yra katedros bažnyčia (133). Reikia pridurti ir kitas progas, kaip antai katedros pašventinimo metinių šventimą ir šventųjų vyskupijos globėjų šventes.

Šios ir kitos progos atitinkamai pagal kiekvienos vyskupijos liturginį kalendorių  sudaro vertingas galimybes stiprinti bendrystės ryšius su kunigais, pašvęstojo gyvenimo asmenimis, tikinčiaisiais pasauliečiais, taip pat pažadinti misijų impulsą tarp visų vietinės Bažnyčios narių. Todėl apeigyne Caeremoniale Episcoporum išryškinama katedros ir joje vykstančių iškilmių reikšmė visos vietinės Bažnyčios gerovei ir pavyzdžiui (134).

Vyskupas – liturgijos kaip tikėjimo pedagogikos vedėjas

35. Atsižvelgdami į dabartines Bažnyčios gyvenimo aplinkybes, sinodo tėvai  norėjo atkreipti dėmesį į didelę reikšmę, tenkančią šventinimo tarnybai, vykdomai per liturgiją, kuri turi būti švenčiama išryškinant didaktinę ir auklėjamąją funkciją (135). Todėl būtina, kad liturginiai šventimai būtų iš tikrųjų slėpinio apsireiškimas. Juose turi perregimai reikštis Dievo kulto esmė, atsispindėti tikra besimeldžiančios ir Dievo slėpinius švenčiančios Bažnyčios esmė. Jei liturginiuose šventimuose visi dalyvaus atitinkamai pagal įvairias tarnystes, apeigos nestokos orumo ir grožio.

Aš pats vykdydamas savo tarnybą troškau suteikti pirmenybę liturginėms apeigoms tiek Romoje, tiek apaštališkųjų kelionių metu įvairiuose žemynuose tarp įvairių tautų. Siekdamas iškelti krikščioniškosios liturgijos orumą ir grožį visomis jos apraiškomis, stengiausi ugdyti tikinčiųjų religinius jausmus ir atverti juos transcendencijai, skleisdamas tikrąją Dievo vardo šventinimo prasmę.

Raginu visus brolius vyskupus, tikėjimo mokytojus ir aukščiausios Kristaus kunigystės dalyvius visokeriopai stengtis autentiškai puoselėti liturgiją. Tačiau tai reikalauja, kad ją švenčiant būtų aiškiai skelbiama apreikštoji tiesa, ištikimai perteikiamas dieviškasis gyvenimas ir vienprasmiškai reiškiamas teisingas Bažnyčios mokymas. Kiekvienam turi būti suvokiama katalikų tikėjimo slėpinių šventųjų apeigų svarba. Krikščioniškojo gyvenimo ir tikėjimo tiesas perduodame ne tik žodžiais, bet taip pat sakramentiniais ženklais ir liturginių apeigų visuma. Šia tema gerai žinomas senovinis principas, glaudžiai susiejantis lex credendi su lex orandi (136).

Todėl kiekvienas vyskupas privalo pavyzdingai vadovauti liturginėms apeigoms, suvokdamas, jog turi tractare mysteria. Jo gyvenimas turi būti formuojamas teologinių dorybių, kurios įkvėps jį palaikyti ryšį su šventąja Dievo tauta. Vyskupas turi mokėti perduoti antgamtinę žodžių, maldų ir apeigų prasmę taip, kad visus įtrauktų į dalyvavimą šventuosiuose slėpiniuose. Be to, konkrečiai ir atitinkamai ugdydamas vyskupijoje liturginę sielovadą, vyskupas turi laiduoti, kad tarnautojai ir liaudis įgytų autentišką liturgijos suvokimą ir patirtį, kad tikintieji galėtų integraliai, sąmoningai, aktyviai ir vaisingai dalyvauti šventuosiuose slėpiniuose pagal Vatikano II Susirinkimo lūkesčius (137).

Liturginės iškilmės, ypač katedroje vadovaujamos vyskupo, turi būti perregimas Bažnyčios tikėjimo skelbimas, ypatingi momentai, kai vyskupas perteikia tikintiesiems Kristaus slėpinį ir padeda laipsniškai jį įžvelgti, džiaugsmingai išgyvenant ir po to liudijant meilės darbais (plg. Gal 5, 6).

Atsižvelgdamas į tai, kaip svarbu tinkamai perteikti tikėjimą per šventąją Bažnyčios liturgiją, vyskupas dėl tikinčiųjų labo negali nesirūpinti, kad privalomų liturginių normų būtų laikomasi visada visų ir visur. Tai reikalauja tvirtai ir laiku įspėti dėl piktnaudžiavimų ir užkirsti kelią  savavališkiems liturginiams pakeitimams. Vyskupas taip pat privalo rūpintis ir laiduoti, kiek tai nuo jo priklauso, bendradarbiaudamas su vyskupų konferencijomis ar atitinkamomis liturginėmis komisijomis, kad liturginių veiksmų orumas ir tiesa būtų išlaikoma radijo bei televizijos transliacijose.

Viešpaties dienos ir liturginių metų centrinė vieta

36. Gyvenimas ir tarnyba turi būti tarsi persmelkta Viešpaties buvimo jo slėpinyje. Dideliu mastu nuo vyskupo pavyzdžio priklauso, kaip visoje vyskupijoje plėtojamas įsitikinimas, kad liturgijai tenka centrinė vieta dvasiniu, katechetiniu ir pastoraciniu požiūriu.

Tos vyskupo tarnybos šerdį sudaro Kristaus Velykų slėpinio šventimas Viešpaties dieną, arba sekmadienį. Kaip jau ne kartą sakiau, taip pat visai neseniai, reikia grąžinti svarbiausią vietą Viešpaties dienos, o joje – Eucharistijos šventimui. Sekmadienis laikytinas „ypatinga tikėjimo diena, prisikėlusio Viešpaties ir Dvasios dovanos diena, tikromis savaitės Velykomis“ (138). Vyskupo, sekmadienį, t. y. Bažnyčios dieną, vadovaujančio Eucharistijai savo katedroje arba vyskupijos parapijose, pavyzdys gali būti ženklas, liudijantis ištikimybę prisikėlimo slėpiniui, ir vilties šaltinis, Dievo tautai keliaujant nuo sekmadienio iki sekmadienio iki pat nesibaigiančios amžinųjų Velykų aštuntosios dienos (139).

Bažnyčia per liturginius metus naujai išgyvena visą Kristaus slėpinį, pradedant nuo Viešpaties Įsikūnijimo ir Gimimo iki Dangun žengimo, Sekminių dienos ir viltingo Jo šlovingojo grįžimo laukimo (140). Žinoma, vyskupas skiria ypatingą dėmesį Velykų tridienio, sudarančio visų liturginių metų šerdį, drauge su Velykų vigilija ir jos tęsiniu Velykų laikotarpiu parengimui ir šventimui.

Cikliškai ritmiški liturginiai metai gali būti pagrindas planuojant vyskupijos gyvenimą, sutelktą apie Kristaus slėpinį, laukiant jo šlovingo atėjimo. Tame tikėjimo kelyje Bažnyčia stiprinama Mergelės Marijos prisiminimu, kuri „kaip danguje jau pašlovinta kūnu ir siela <...>, taip šioje žemėje <...> šviečia keliaujančiai Dievo tautai kaip tikros vilties ir paguodos ženklas“ (141). Tą viltį gaivina atminimas kankinių ir kitų šventųjų, kurie „įvairiopos Dievo malonės iškelti tobulybėn ir jau pasiekę amžinąjį išganymą, danguje tobulai šlovina Dievą ir užtaria mus“ (142).

Vyskupas – Eucharistijos šventimo tarnautojas

37. Vyskupo munus sanctificandi centre yra Eucharistija, kurią jis pats švenčia arba kurios šventimu rūpinasi ir kurioje ypač pasireiškia jo kaip „tvarkytojo“ arba aukščiausiosios kunigystės malonės tarnautojo tarnyba (143). Vadovaudamas eucharistiniam susirinkimui vyskupas padeda statyti Bažnyčią, bendrystės ir misijos slėpinį. Eucharistija yra esminis gyvenimo principas ne tik atskiriems tikintiesiems, bet ir visai jų bendruomenei Kristuje. Tikintieji, suburti Evangelijos skelbimo, sudaro bendruomenes, kuriose Kristaus Bažnyčia iš tikrųjų esti, ir tai ypač akivaizdžiai pasirodo švenčiant eucharistinę auką (144). Šiuo klausimu žinomas Vatikano II Susirinkimo mokymas: „Kiekviena prie altoriaus susirinkusi bendruomenė yra tos meilės ir ‘mistinio Kūno vienybės, be kurios negali būti išganymo', simbolis. Tose bendruomenėse, nors jos dažnai menkos, neturtingos ir išblaškytos, gyvena Kristus, kurio dėka suburta viena, šventa, katalikiška ir apaštališka Bažnyčia. Juk ‘dalyvavimas Viešpaties kūne ir kraujyje įvykdo ne ką kita, kaip mūsų virsmą tuo, ką priimame’“ (145).

Iš Eucharistijos šventimo, kuris yra „viso Evangelijos skelbimo šaltinis ir viršūnė“ (146), kyla visas misijinis Bažnyčios angažavimasis, siekiant gyvenimo liudijimu parodyti kitiems tikėjimu išgyvenamus slėpinius.

Tarp visų vyskupo pastoracinės tarnybos reikalavimų įsipareigojimas švęsti Eucharistiją yra svarbiausias ir neatidėliotiniausias. Prie pagrindinių vyskupo užduočių priklauso taip pat laiduoti tikintiesiems galimybę artintis prie Viešpaties stalo, ypač sekmadienį, kuris, kaip anksčiau minėjau, yra diena, kai Bažnyčia – Dievo vaikų bendruomenė ir šeima, susibūrusi apie savo kunigus, – randa savo ypatingą krikščioniškąją tapatybę (147).

Vis dėlto daugelyje vietų dėl kunigų stygiaus, taip pat dėl kitų rimtų ir nuolatinių priežasčių labai sunku garantuoti normalų Eucharistijos šventimą. Tuomet didėja vyskupo pareiga, kad jis kaip šeimos tėvas ir malonės tarnautojas visuomet dėmesingai įžiūrėtų tikruosius poveikius ir situacijos rimtumą. Reikia apdairiai paskirstyti presbiterato narius ir žiūrėti, kad panašiais ypatingais atvejais bendruomenės neliktų ilgą laiką be Eucharistijos šventimo.

Kai bendruomenėje neįmanoma numatyti Mišių šventimo, vyskupas turi pasirūpinti, kad bent sekmadienį ir švenčių dienomis bendruomenė, nuolat laukianti visapusiško susitikimo su Kristumi švenčiant Velykų slėpinį, galėtų sulaukti specialaus pobūdžio šventimo. Šiuo atveju tikintieji, vadovaujami atsakingų tarnautojų, galės pasinaudoti skelbiamo žodžio ir eucharistinės komunijos dovana, numatant atitinkamas sekmadienines pamaldas be kunigo (148).

Vyskupo atsakomybė už krikščioniškąją iniciaciją

38. Dabartinėje Bažnyčios ir pasaulio situacijoje, tiek jaunose Bažnyčiose, tiek šalyse, kur krikščionybė įsitvirtinusi jau nuo amžių, grįžimas prie krikščioniškosios iniciacijos, ypač suaugusiųjų, didžios tradicijos atrodo numatytas Apvaizdos. Šią naudingą rekomendaciją perteikė Vatikano II Susirinkimas (149), siekdamas atverti kelius susitikimui su Kristumi ir Bažnyčia daugeliui vyrų ir moterų, paliestų Šventosios Dvasios malonės ir siekiančių užmegzti bendrystę su už mus mirusio ir prisikėlusio Kristaus išganymo slėpiniu.

Krikščioniškosios iniciacijos kelyje katechumenai laipsniškai supažindinami su Kristaus ir Bažnyčios slėpiniu analogiškai prigimtinio gyvenimo pradžiai, plėtrai ir augimui. Tikintiesiems, atgimusiems Krikštu ir įimtiems į karališkąją kunigystę, sustiprintiems per Sutvirtinimą, kurio pirmutinis teikėjas yra vyskupas, šitaip ypatingu būdu išliejamos  Šventosios Dvasios dovanos. Galiausiai dalyvaudami Eucharistijoje ir stiprinami amžinojo gyvenimo maistu, tikintieji visapusiškai įsijungia į mistinį Kristaus Kūną, Bažnyčią. Šitaip tikintieji „dėl krikščioniškosios iniciacijos sakramentų padarinių gali vis labiau ir visapusiškiau ragauti dieviškojo gyvenimo turtų ir žengti pirmyn iki pasieks meilės tobulumą“ (150).

Atsižvelgdami į dabartinę situaciją vyskupai turi įgyvendinti Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigų nuostatus. Jie privalo rūpintis, kad kiekvienoje vyskupijoje būtų struktūrų ir į sielovados darbą įsitraukusių žmonių, kurie būtini siekiant kuo oriau ir veiksmingiau įgyvendinti liturginius, katechetinius ir sielovadinius krikščioniškosios iniciacijos nurodymus ir jos discipliną pagal šių dienų poreikius.

Atsižvelgiant į laipsnišką įvedimą į Kristaus ir Bažnyčios slėpinį, gyvą ir veikiantį kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje, įkrikščioninimo kelias reikalauja vyskupijos vyskupo tarnybos ir jo dalyvavimo ypač baigiamojoje to kelio fazėje, teikiant Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją, kas paprastai atliekama per Velykų vigiliją.

Vyskupui taip pat tenka užduotis pagal bažnytinę teisę reguliuoti visa, kas susiję su vaikų ir jaunimo įkrikščioninimu: jų katechetinį parengimą ir laipsnišką įsipareigojimą bendruomenės gyvenime. Vyskupas turi budriai sekti, kad katechumenato ir tos programos, kuriomis tęsiamas ar atnaujinamas įkrikščioninimo procesas arba siekiama patraukti atitolusius nuo normalaus bendruomeninio tikėjimo gyvenimo žmones, būtų suderintos su bažnytinėmis normomis ir harmoningai atitiktų vyskupijos parapijų bendruomenių gyvenimą.

Sutvirtinimo sakramentą vyskupas, būdamas įprastinis jo teikėjas, turi rūpintis teikti pats. Vyskupo buvimas parapijos bendruomenėje, kur yra krikštykla ir eucharistinis stalas, yra natūrali ir įprastinė įkrikščioninimo proceso vieta – ji veiksmingai primena Sekminių slėpinį ir yra labai naudinga stiprinant ganytojo ir tikinčiųjų bažnytinės bendrystės ryšius.

Vyskupo atsakomybė atgailos disciplinos srityje

39. Sinodo tėvai savo kalbose ypatingą dėmesį skyrė atgailos disciplinai, parodydami didžiulę jos reikšmę ir pabrėždami ypatingą rūpinimąsi, kurį vyskupai kaip apaštalų įpėdiniai turi skirti Atgailos sakramento sielovadai ir disciplinai. Su džiaugsmu išgirdau juos patvirtinus mano giliausią įsitikinimą, jog privalu kuo didesnį sielovadinį dėmesį skirti šiam Bažnyčios sakramentui, susitaikinimo, ramybės ir džiaugsmo šaltiniui, skirtam visiems mums, reikalingiems Viešpaties gailestingumo ir išgydymo iš nuodėmės žaizdų.

Vyskupui, kuriam pirmutiniam tenka atsakomybė už atgailos discipliną jo vietinėje Bažnyčioje, dera paskelbti kerigminį iššūkį raginant atsiversti ir atgailauti. Jo pareiga yra su evangeline laisve kalbėti apie liūdną ir niokojantį nuodėmės buvimą individų gyvenime ir bendruomenių istorijoje. Tuo pat metu vyskupas turi skelbti beribį gailestingumo slėpinį, Dievo parodytą mums Kryžiumi ir jo Sūnaus Jėzaus Kristaus prisikėlimu, taip pat Šventosios Dvasios išliejimu nuodėmėms atleisti. Tas skelbimas, kuriuo kviečiama į susitaikinimą ir viltį, sudaro pačią Evangelijos šerdį. Tai buvo pirmasis dalykas, kurį apaštalai skelbė Sekminių dieną; šiame skelbime atskleidžiama pati išganymo malonės, perteikiamos sakramentais, esmė.

Vyskupas pagal aplinkybes turi būti pavyzdingas Atgailos sakramento teikėjas, jis pats reguliariai ir ištikimai privalo naudotis šiuo sakramentu. Vyskupas turi nepaliaudamas raginti savo kunigus labai gerbti sutaikinimo tarnybą, gaunamą per Kunigystės šventimus, taip pat drąsinti juos vykdyti šią tarnybą didžiadvasiškai ir suvokiant antgamtiškumą, sekant Tėvu, sveikinančiu kiekvieną grįžtantį namo, ir Sūnumi, ant pečių nešančiu pražuvėlę avį (151).

Vyskupui taip pat tenka atsakomybė neišleisti iš akių, kad bendrasis išrišimas būtų teikiamas laikantis teisės nuostatų. Dėl šio dalyko savo apaštališkajame laiške Misericordia Dei aš pabrėžiau, kad vyskupai turi priminti įpareigojančią discipliną, pagal kurią individuali bei integrali išpažintis ir išrišimas sudaro vienintelį įprastinį būdą, kuriuo tikintieji, suvokiantys padarę sunkią nuodėmę, gali būti sutaikinti su Dievu ir Bažnyčia. Tik fizinė ar moralinė negalimybė atleidžia nuo to įprastinio būdo, ir tuo atveju susitaikinimas galimas kitu būdu. Vyskupas turi priminti visiems įpareigotiems vykdyti sielovados tarnybą, kad jiems tenka pareiga suteikti tikintiesiems galimybę atlikti individualią išpažintį (152). Pats vyskupas privalo įsitikinti, kad tikintiesiems iš tikrųjų visais įmanomais būdais padedama atlikti išpažintį.

Tradicijos ir Bažnyčios mokymo šviesoje žvelgiant į glaudų ryšį tarp Susitaikinimo sakramento ir dalyvavimo Eucharistijoje, galima matyti, kaip šiandien būtina ugdyti tikinčiųjų sąžines, idant jie vertai ir vaisingai galėtų dalyvauti  eucharistiniame pokylyje, artindamiesi prie jo būdami malonės būklėje (153).

Be to, verta priminti, kad vyskupui taip pat tenka pareiga, apdairiai parinkus tinkamus kunigus, – atsižvelgiant į naujausius Šventojo Sosto dokumentus (153) – reguliuoti egzorcizmų ir gydymo  maldų discipliną (154).

Dėmesys liaudiškajam pamaldumui

40. Sinodo tėvai patvirtino liaudiškojo pamaldumo svarbą perduodant ir ugdant tikėjimą. Pasak mano pirmtako, garbingo atminimo Pauliaus VI, liaudiškasis pamaldumas labai vertingas tiek Dievo, tiek brolių atžvilgiu (155), taigi jis yra tikras dvasingumo lobis krikščionių bendruomenės gyvenime.

Mūsų laikais, kai juntamas visuotinis dvasingumo troškimas, daugelį nuvedantis į religines sektas ar kitokį neapibrėžto dvasingumo praktikavimą, vyskupai raginami atpažinti ir puoselėti tikro liaudiškojo pamaldumo vertybes bei formas.

Tebėra aktualūs apaštališkojo paraginimo Evangelii nuntiandi  žodžiai: „Elgesio taisykles tokios kartu ir turtingos, ir pažeidžiamos tikrovės atžvilgiu visiems, kuriuos Viešpats pašaukė būti bažnytinės bendruomenės vadovais, turėtų diktuoti pastoracinė meilė. Pirmiausia reikėtų būti jautriam, mokėti įžvelgti šios tikrovės vidinius matmenis bei nenuneigiamas vertybes, būti pasirengusiam padėti jai įveikti nukrypimo pavojus. Toks liaudies religingumas, nukreiptas gera kryptimi, daugybei žmonių gali vis labiau virsti tikru susitikimu su Dievu Jėzuje Kristuje“ (156).

Liaudiškojo pamaldumo raiškos formas reikia formuoti ir prireikus gryninti pagal krikščioniškojo gyvenimo ir tikėjimo principus. Per liaudiškąjį pamaldumą tikintieji turi būti vedami į asmeninį susitikimą su Kristumi, į bendrystę su Švenčiausiąja Mergele Marija ir šventaisiais, ypač per Dievo žodžio klausymą, maldą, dalyvavimą sakramentiniame gyvenime ir meilės liudijimą, taip pat gailestingumo darbus (157).

Kad plačiau apmąstytumėte šią temą, taip pat susipažintumėte su vertingais teologiniais, pastoraciniais ir dvasiniais patarimais, norėčiau nurodyti Apaštalų Sosto išleistus dokumentus, kuriuose minima, kad savo vyskupijoje vyskupas atsakingas už visas liaudiškojo pamaldumo apraiškas. Vyskupas kompetentingas reguliuoti tas apraiškas, raginti tikinčiuosius naudotis jomis krikščioniškajame gyvenime, prireikus gryninti jas ar formuoti pagal Evangeliją (158).

Visų tikinčiųjų šventumo ugdymas

41. Dievo tautos šventumas, kuriam pajungta vyskupo šventinimo tarnyba, yra Dievo malonės dovana ir Dievo pirmenybės Bažnyčios gyvenime apraiška. Todėl vyskupas savo tarnyboje nepailsdamas turi propaguoti tikrą sielovadą ir šventumo pedagogiką, tokiu būdu įgyvendindamas konstitucijos Lumen gentium  penktajame skyriuje pateiktą programą apie visuotinį pašaukimą į šventumą.

Šią programą troškau pasiūlyti visai Bažnyčiai trečiojo tūkstantmečio pradžioje kaip pastoracinį prioritetą ir didžiojo Įsikūnijimo jubiliejaus vaisių (159). Šventumas šiandien tebėra laiko ženklas, įrodantis krikščioniškąją tiesą, ryškėjančią geriausiuose jos atstovuose, tiek tuose, kurių daugelis buvo iškelti į altorių garbę, tiek dar gausesniame būryje tų, kurie slapta turtino ir tebeturtina žmonijos istoriją nuolankiu ir džiugiu kasdienybės šventumu. Mūsų dienomis taip pat netrūksta vertingų šventumo liudijimų įvairiomis formomis: tiek asmeninių, tiek bendruomeninių, kurie visiems, taip pat naujosioms kartoms, yra vilties ženklas.

Siekiant iškelti į šviesą šventumo liudijimą, raginu brolius vyskupus rinkti ir skelbti mūsų dienomis pasirodančius šventumo ir didvyriškų dorybių ženklus, susijusius su jų vyskupijų tikinčiaisiais, ypač su krikščionių sutuoktinių poromis. Tinkamais atvejais raginu vyskupus pradėti kanonizacijos bylas (160). Tai gali būti vilties ženklas visiems, o keliaujančiai Dievo tautai – padrąsinimo motyvas liudijant pasaulio akivaizdoje nuolatinį malonės buvimą žmogiškosios istorijos įvykiuose.
 

V skyrius
PASTORACINĖ VYSKUPO VALDŽIA

„Aš jums daviau pavyzdį“ (Jn 13, 15)

42. Aptardamas vadovavimo Dievo šeimai ir įprastinio bei kasdienio rūpinimosi Viešpaties Jėzaus kaimene įsipareigojimą, Vatikano II Susirinkimas aiškina, jog vyskupai, vykdydami savo tėvišką ir ganytojišką tarnybą tarp tikinčiųjų, privalo elgtis kaip „tarnaujantieji“, visuomet prieš akis turėdami Gerojo Ganytojo, kuris atėjo ne kad jam būtų tarnaujama, bet pats tarnauti ir atiduoti už avis gyvybę (plg. Mt 20, 28; Mk 10, 45; Lk 22, 26–27; Jn 10, 11), pavyzdį (161).

Šis Jėzaus įvaizdis, tobuliausias vyskupo pavyzdys, labai išraiškingai byloja Evangelijoje pagal Joną aprašytame kojų plovimo epizode: „Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam  iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Vakarieniaujant, <...> Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs. <...> Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, [tarė]: <...> ‘Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau’“ (Jn 13, 1–15).

Kontempliuokime Jėzų, atliekantį šį veiksmą, duodantį mums raktą į jo buvimo ir pasiuntinybės, jo gyvenimo ir mirties supratimą. Kontempliuokime Jėzaus meilę, pasireiškiančią veikimu, konkrečiais gestais. Kontempliuokime Jėzų, radikaliai ir iki galo priėmusį tarno išvaizdą (plg. Fil 2, 7). Jis, mūsų Mokytojas ir Viešpats, viską gavęs iš Tėvo rankų, mylėjo mus iki galo ir visiškai pasidavė į žmonių rankas, priimdamas visa tai, ką jie vėliau panoro su juo daryti. Jėzaus gestas yra meilės aktas, susijęs su Eucharistijos įsteigimu, aiškiai suvokiant kančios ir mirties perspektyvą. Tai gestas, atskleidžiantis Įsikūnijimo prasmę, tačiau dar labiau – Dievo esmę. Dievas yra meilė ir todėl jis priima tarno išvaizdą: Dievas tapo žmogaus tarnu, kad nuvestų žmogų į visapusišką bendrystę su savimi.

Jeigu toks yra Mokytojas ir Viešpats, tai į ypatingą Jėzaus artumą Dvylikos pavyzdžiu pašauktųjų tarnybos ir paties buvimo prasmė gali būti tik visiškas ir besąlygiškas atsidavimas kitiems, tiek priklausantiems kaimenei, tiek dar nesantiems jos nariais (plg. Jn 10, 16), dovanojant savo gyvenimą.

Valdžia ganytojiškoje vyskupo tarnyboje

43. Vyskupas Kristaus vardu pasiųstas kaip ganytojas rūpintis jam patikėta Dievo tautos dalimi. Per Evangeliją ir Eucharistiją vyskupas turi padėti augti šiai tautai kaip bendrystės Šventojoje Dvasioje tikrovei (162). Tai yra šaltinis, iš kurio kyla vyskupo atstovavimas ir vadovavimas jam patikėtai Bažnyčiai drauge su ganytojiškai tarnybai (munus pastorale) atlikti būtina valdžia, sakramentiniu būdu gaunama per dalyvavimą Kristaus pašventinime ir misijoje (163). Todėl „kaip Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai, vyskupai jiems pavestąsias dalines Bažnyčias valdo patarimais, įtikinėjimais, pavyzdžiais, taip pat savo autoritetu ir šventąja valdžia, tačiau naudotis ja gali vien tam, kad savo kaimenę pagausintų tiesa ir šventumu, atmindami, jog didesnis turi tapti mažesniu, o vadovaujantis – patarnautoju (plg. Lk 22, 26–27)“ (164).

Ši Susirinkimo dokumento ištrauka puikiai apibendrina katalikų mokymą apie ganytojišką vyskupo valdžią ir atsispindi vyskupo šventimų apeigose: „Vyskupo titulas reiškia tarnystę, o ne garbę, todėl vyskupas turi stengtis tarnauti, o ne viešpatauti kitiems pagal Mokytojo įsakymą“ (165). Čia aptinkame pamatinį principą, pagal kurį, pasak šventojo Pauliaus, valdžia Bažnyčioje skirta Dievo tautos ugdymui, o ne griovimui (plg. 2 Kor 10, 8). Kaip ne kartą sakyta sinodo auloje, Kristaus kaimenės ugdymas tiesa ir šventumu reikalauja iš vyskupo tam tikrų savybių, be kita ko, pavyzdingo gyvenimo, gebėjimo užmegzti su žmonėmis autentiškus ir konstruktyvius santykius, raginimo bendradarbiauti ir gebėjimo ugdyti bendradarbiavimą, širdies gerumo ir kantrybės, supratimo ir užuojautos dėl dvasios ir kūno kentėjimų, taip pat pakantumo ir atlaidumo. Iš esmės reikia kuo geriau perteikti tą aukščiausią pavyzdį, kuriuo yra Jėzus Gerasis Ganytojas.

Vyskupo valdžia, šviečianti Gerojo Ganytojo šviesa ir suformuota pagal jo pavyzdį, yra tikra valdžia. Ji, vykdoma Kristaus vardu, „yra būdinga, paprasta ir tiesioginė [propria, ordinaria et immediata], nors Bažnyčios aukščiausioji vadovybė galiausiai tvarko naudojimąsi ja ir Bažnyčios arba tikinčiųjų labui gali atitinkamai ją apriboti. Šios valdžios dėka vyskupai turi šventą teisę ir pareigą Viešpačiui savo valdiniams leisti įstatymus, teisti ir tvarkyti visa, kas priklauso kultui ir apaštalavimui“ (166). Dėl gautos pareigybės vyskupas turi objektyvią juridinę valdžią; ji išreiškiama valdymo aktais, leidžiančiais vykdyti sakramentu  gautą ganytojišką tarnybą (munus pastorale).

Tačiau reikia dar kartą priminti, kad vyskupo valdymas pastoraciniu požiūriu bus veiksmingas tik tuo atveju, jei bus grindžiamas moraliniu autoritetu, kylančiu iš jo gyvenimo šventumo. Tai parengs tikinčiųjų širdis vyskupo savo Bažnyčioje skelbiamai Evangelijai, taip pat jo nurodytiems nuostatams, skirtiems Dievo tautos gėriui. Dėl to šv. Ambraziejus įspėjo: „Tenebūna kuniguose nieko vulgaraus, nieko bendra su nerafinuotos  minios troškimais, įpročiais ir papročiais. Kunigo orumas reikalauja santūraus rimtumo, griežto gyvenimo ir ypatingo autoriteto“ (167).

Valdymo Bažnyčioje nevalia suvokti kaip kažko neasmeniško ar biurokratinio būtent todėl, kad čia veikia iš liudijimo kylantis autoritetas. Viskame, ką kalba ar daro vyskupas, turi reikštis Kristaus žodžio ir veikimo autoritetas. Be autoritetingumo, kylančio iš gyvenimo šventumo, be asmeninio tikėjimo, vilties ir meilės liudijimo, Dievo tautai būtų sunku priimti vyskupo valdžią kaip Kristaus, veikiančio Bažnyčioje, buvimą.

Vyskupai, Viešpaties valia būdami Bažnyčios apaštališkumo tarnai, apdovanoti vedančios ir vadovaujančios Šventosios Dvasios (Spiritus principalis) galia, yra apaštalų įpėdiniai ne tik autoritetu ir šventąja valdžia, bet taip pat apaštališkojo gyvenimo būdu, apaštališkais kentėjimais dėl Evangelijos skelbimo ir skleidimo, jautriu ir gailestingu rūpinimusi jiems patikėtais tikinčiaisiais, silpnųjų gynimu ir nenuilstamu dėmesiu Dievo tautai.

Sinodo auloje buvo priminta, kad po Vatikano II Susirinkimo vykdyti valdžią Bažnyčioje dažnai būdavo nelengva. Ši padėtis tebesitęsia, nors kai kurie aštriausi sunkumai jau įveikti. Išlieka problema, kaip būtina valdžios vykdymo tarnyba gali būti geriau suprantama, priimama ir vykdoma. Pirmutinis atsakymas kyla iš pačios bažnytinės valdžios prigimties: ji yra – ir kaip tokia turi kuo skaidriau išryškėti – dalyvavimas Kristaus misijoje, išgyvenamas nuolankiai, visiškai atsiduodant ir tarnaujant.

Vyskupo autoritetas vertinamas ne išoriniais ženklais, bet geriau suvokiant jo tarnystės, pagrįstos apaštališkumo charizma, teologinę, dvasinę ir moralinę reikšmę. Visa tai, kas sinodo auloje buvo pasakyta apie kojų plovimą, susiejant tarno ir ganytojo įvaizdžius, leidžia mums suvokti, jog vyskupystė tikrai garbinga tuomet, kai ji yra tarnavimo forma. Kiekvienas vyskupas privalo pritaikyti sau Jėzaus žodžius: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 42–45). Atmindamas šiuos Viešpaties žodžius vyskupas valdo nuolankaus tarno ir mylinčio ganytojo širdimi: jis vadovauja savo kaimenei siekdamas Dievo šlovės ir sielų išganymo (plg. Lk 22, 26–27). Šitaip išgyvenama vyskupo valdžia yra pasaulyje unikalus vadovavimo būdas.

Jau minėtame Lumen gentium  tekste tvirtinama, kad vyskupai vadovauja jiems patikėtoms vietinėms Bažnyčioms kaip Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai „patarimais, įtikinėjimais, pavyzdžiais“ (168). Nėra prieštaravimo tolesniems žodžiams, kai Vatikano II Susirinkimas priduria, kad vyskupai valdo „patarimais, įtikinėjimais, pavyzdžiais, taip pat savo autoritetu ir šventąja valdžia“ (169). Čia kalbama apie „šventąją valdžią“, kylančią iš moralinio autoriteto, pagrįsto vyskupo gyvenimo šventumu. Tai padeda priimti kiekvieną jo valdymo aktą ir padaro jį veiksmingą.

Ganytojiškas valdymo stilius ir vyskupijos bendruomenė

44. Bažnytinės bendrystės išgyvenimas moko vyskupą pastoracinio stiliaus, kuriam būdingas vis didesnis atvirumas bendradarbiaujant su visais. Įgyvendinama tarpusavio sąveika tarp to, ką vyskupas privalo nuspręsti būdamas asmeniškai atsakingas už jam patikėtos Bažnyčios gėrį, ir, kita vertus, indėlio, kuriuo tikintieji gali prisidėti per patariamuosius organus, kaip antai: vyskupijos sinodą, vyskupijos tarybą, sielovados tarybą (170).

Sinodo tėvai nepamiršo nurodyti vyskupo valdymo būdų, kuriais vyskupijoje organizuojama sielovados veikla (171). Dalinė Bažnyčia susijusi ne tik su trejopa vyskupo tarnyba (munus episcopale), bet taip pat su visos Dievo tautos trejopa – pranašiškąja, kunigiškąja ir karališkąja – funkcija. Visi tikintieji Krikšto galia atitinkamai  dalyvauja trejopoje Kristaus munus. Tikra jų lygybė orumo ir veikimo atžvilgiu nulemia tai, kad visi pašaukti bendradarbiauti Kristaus kūno statyboje, taigi vykdyti Dievo Bažnyčiai pasaulyje patikėtą misiją atitinkamai pagal kiekvieno luomą ir pareigas (172).

Kiekvienas tikinčiųjų skirtingumas, grindžiamas įvairiomis charizmomis, funkcijomis bei pareigomis, iš tikrųjų turi tarnauti kitiems Dievo tautos nariams. Ontologinis ir funkcinis vyskupo išskyrimas, kuriuo jis dėl gautos Kunigystės sakramento pilnatvės pastatomas tikinčiųjų „akivaizdon“, reiškia buvimą „dėl kitų“ tikinčiųjų ir neišskiria iš jo buvimo „su kitais“.

Bažnyčia yra organiška bendrystė, įgyvendinama koordinuojant įvairias charizmas ir tarnystės rūšis dėl bendro tikslo – išganymo. Sinodo susirinkime jau sakyta, kad vyskupas atsakingas už tos vienybės įvairovėje įgyvendinimą remdamas įvairių įsipareigojusių asmenų bendrą veikimą, ir taip tampa įmanoma žengti bendru tikėjimo ir misijos keliu (173).

Be to, reikia pridurti, kad ganytojiškos vyskupo tarnybos jokiu būdu nedera suprastinti iki paprasto moderatoriaus vaidmens. Savo ruožtu munus episcopale suponuoja aiškią bei vienaprasmę valdymo teisę bei pareigą, apimančią taip pat jurisdikcijos elementą. Ganytojai yra vieši liudytojai, o jų galia potestas testandi fidem įgyja pilnatvę galioje potestas iudicandi: vyskupas pašauktas ne tik liudyti tikėjimą, bet taip pat vertinti ir disciplinuoti jo sielovadiniam rūpinimuisi patikėtų tikinčiųjų tikėjimo apraiškas. Vykdydamas šią užduotį vyskupas daro visa, kas įmanoma, kad pasiektų  savo tikinčiųjų pritarimą, tačiau galiausiai vyskupui tenka atsakomybė dėl sprendimo, kurį diktuos jo sąžinė mąstant apie būsimą Dievo teismą.

Bažnytinė bendrystė, kaip organiška sandara, reikalauja asmeninės vyskupo atsakomybės, tačiau taip pat ir visų kategorijų tikinčiųjų, sudarančių vietinę Bažnyčią ir bendrai atsakingų dėl jos gėrio, dalyvavimo. Šventoji Dvasia savo įtaka laiduoja šios organiškos bendrystės autentiškumą: Dvasia veikia tiek per asmeninę vyskupo atsakomybę, tiek per tikinčiųjų dalyvavimą toje atsakomybėje. Šventoji Dvasia, laiduodama visų tikinčiųjų lygybės per Krikštą, taip pat charizmų bei pareigų skirtingumo pagrindą, gali veiksmingai įgyvendinti bendrystę. Šie principai reguliuoja vyskupijų sinodų veiklą, jų kanoninis aprašymas pateiktas Kanonų teisės kodekso 460–468 kan., o vėliau buvo patikslintas 1997 m. kovo 19 d. Tarpdikasterinėje instrukcijoje (174). Šių normų iš esmės turi laikytis ir kiti vyskupijų susirinkimai, kuriems vadovauja vyskupas, niekuomet neišsižadantis asmeninės atsakomybės.

Kiekvienas krikščionis Krikšto sakramentu priima Dievo meilę per Šventosios Dvasios išliejimą, o vyskupas – apie tai buvo deramai priminta sinodo susirinkime – Šventimų sakramentu priima į savo širdį ganytojišką Kristaus meilę. Šios ganytojiškos meilės tikslas yra bendrystės kūrimas (175). Prieš paversdamas šią bendrystėn nukreiptą meilę veikla, vyskupas autentišku dvasiniu gyvenimu turi pasirūpinti jos buvimu savo ir Bažnyčios širdyje.

Jei bendrystė išreiškia Bažnyčios esmę, tuomet normalu, kad bendrystės dvasingumas turi tendenciją reikštis tiek asmeninėje, tiek bendruomeninėje sferoje, žadindamas įvairių kategorijų tikinčiųjų dalyvavimo ir bendros atsakomybės formas. Savo vietinėje Bažnyčioje vyskupas stengiasi plėtoti bendrystės ir dalyvavimo struktūras, leidžiančias įsiklausyti į Šventąją Dvasią, gyvenančią ir bylojančią tikinčiuosiuose, kad galėtų vadovauti tam, ką Dvasia jiems įkvepia Bažnyčios labui.

Vietinės Bažnyčios struktūros

45. Daugelyje sinodo tėvų pranešimų buvo kalbama apie įvairius vyskupijos gyvenimo aspektus bei momentus. Atitinkamas dėmesys skirtas vyskupijos kurijai, kaip struktūrai, kuria vyskupas naudojasi išreikšdamas savo ganytojišką meilę įvairiomis apraiškomis (176). Ypač kalbėta apie tai, kad ekonominį vyskupijos administravimą derėtų patikėti doriems ir kompetentingiems asmenims, kad tai taptų skaidrumo pavyzdžiu visoms kitoms analogiškoms bažnytinėms institucijoms. Jeigu vyskupijoje išgyvenamas bendrystės dvasingumas, būtina dėmesį atkreipti į vargingesnes parapijas ir bendruomenes, taip pat pagal galimybes dalį vyskupijos finansinių išteklių skirti vargingiausioms bažnyčioms, ypač misijų ir migracijos regionuose (177).

Sinodo tėvai sutelkė savo dėmesį būtent į parapiją, primindami, kad vyskupas pats pirmas atsako už tą bendruomenę, kuriai tenka ypatinga vieta tarp vyskupijoje egzistuojančių bendruomenių; todėl vyskupas pirmiausia turi rūpintis parapijomis (178). Daugelis patvirtino, kad parapija ir toliau lieka kasdieninio vyskupijos gyvenimo pagrindine grandimi.

Pastoracinės vizitacijos

46. Šiuo požiūriu galima įžvelgti didelę pastoracinių vizitų reikšmę. Tai autentiškas malonės metas ir ypatingas, savotiškai unikalus vyskupo ir tikinčiųjų susitikimo bei dialogo momentas (179). Vyskupas Bartolomeu dos Martires, kurį paskelbiau palaimintuoju ką tik pasibaigus sinodui, savo klasikiniame veikale Stimulus Pastorum – šį veikalą labai vertino šv. Karolis Baromiejus – pastoracinį vizitą vadina quasi anima episcopalis regiminis ir įtaigiai aprašo tai kaip dvasinio vyskupo buvimo tarp tikinčiųjų išplėtimą (180).

Pastoracinio vizito parapijoje metu vyskupas turėtų deleguoti kitiems administracinių klausimų nagrinėjimą ir pirmiausia rūpintis asmeniniais susitikimais, pradėdamas nuo klebono ir kitų kunigų. Būtent tokiais momentais vyskupas labiausiai suartėja su savo žmonėmis, vykdydamas žodžio, šventinimo ir pastoracinio vadovavimo tarnybą, tiesiogiai pažindamas žmonių nerimą ir rūpesčius, džiaugsmus ir lūkesčius, kviesdamas kiekvieną į viltį. Tuomet vyskupas turi užmegzti tiesioginį ryšį pirmiausia su vargingiausiais, senais ir ligotais žmonėmis. Toks pastoracinis vizitas atsiskleidžia savo tikrąja esme kaip Viešpaties, lankančio savo tautą ir atnešančio jai ramybę, buvimo ženklas.

Vyskupas ir jo presbiteratas

47. Vatikano II Susirinkimo dekrete Christus Dominus ne be reikalo aprašoma vietinė Bažnyčia kaip tikinčiųjų bendruomenė, patikėta ganytojiškam vyskupo rūpinimuisi cum cooperatione presbyterii (181). Tarp vyskupo ir presbiterių yra communio sacramentalis dėl tarnybinės, arba hierarchinės, kunigystės, kuri yra dalyvavimas vienintelėje Kristaus kunigystėje, taip pat, net jeigu ir kitokiu laipsniu, dėl bažnytinės pašventintosios tarnybos ir dėl apaštališkos misijos.

Kunigai, tarp jų ypač klebonai, yra artimiausi vyskupo tarnybos bendradarbiai. Sinodo tėvai atnaujino rekomendacijas ir paraginimus, jau esančius Vatikano II Susirinkimo dokumentuose ir neseniai apsvarstytus apaštališkajame paraginime Pastores dabo vobis (182), kur raginama kurti ypatingus santykius tarp vyskupo ir jo kunigų. Vyskupas turi stengtis būti savo kunigams tėvu ir broliu, juos mylinčiu, klausančiu, priimančiu, koreguojančiu, paguodžiančiu, besistengiančiu su jais bendradarbiauti ir, kiek leidžia galimybės, besirūpinančiu jų gėriu žmogiškąja, dvasine, kunigiškąja ir finansinio aprūpinimo plotme (183). Privilegijuotas vyskupo rūpinimasis savo kunigais reiškiasi kaip tėviškas ir broliškas buvimas svarbiausiais jiems tarnybinio gyvenimo etapais, pradedant nuo pirmųjų ganytojiškos tarnybos žingsnių. Pamatinis dalykas lieka nuolatinis kunigų ugdymas, kuris visiems yra tarsi „pašaukimas pašaukime“, nes įvairiais ir vienas kitą papildančiais aspektais šiuo ugdymu siekiama padėti kunigui vykdyti kunigiškąsias pareigas Jėzaus stiliumi.

Tarp pagrindinių kiekvieno vyskupijos vyskupo pareigų yra dvasinis rūpinimasis dvasininkija. „Kunigo gestas, kai jis Kunigystės šventimų dieną savo rankas įdeda į vyskupo rankas ir taip išreiškia ‘sūnišką pagarbą ir klusnumą’, iš pirmo žvilgsnio tarsi nusako santykį tik viena kryptimi. Iš tikrųjų šis gestas susieja abu: kunigą ir vyskupą. Jaunas presbiteris pasirenka patikėti save vyskupui, o vyskupas savo ruožtu imasi rūpintis tomis rankomis“ (184).

Noriu pridurti, kad dar dviem kitais momentais kunigas turi turėti galimybę jausti ypatingą savo vyskupo artumą. Pirmasis iš jų, kai kunigas gauna sielovadinę misiją: tiek pirmą kartą, neseniai įšventinto kunigo atveju, tiek keičiantis tarnybai ar imantis naujos sielovadinės misijos. Sielovadinės misijos pavedimas vyskupui reiškia tėvišką atsakomybę savo kunigo atžvilgiu. Čia tinka paminėti šventojo Jeronimo žodžius: „Žinome, kad tas pats santykis, egzistavęs tarp Aarono ir jo sūnų, yra tarp vyskupo ir jo kunigų. Vienas yra Viešpats, viena šventovė: tebūnie taip pat tarnybos vienybė <...>. Argi išmintingas sūnus nėra pagyrimas tėvui? Tegul vyskupas sveikina save, išmintingai pasirinkęs tokius kunigus Kristui“ (185).

Kitas momentas, kai kunigas dėl senyvo amžiaus atsistatydina nuo vadovavimo bendruomenei arba kitų pareigų, reikalaujančių tiesioginės atsakomybės. Tokiomis ir panašiomis aplinkybėmis vyskupas turi pasirūpinti, kad kunigas ne tik pajustų vietinės Bažnyčios dėkingumą už jo ligtolinius apaštalavimo darbus, bet taip pat suvoktų savo naujos padėties vyskupijos presbiterate ypatingumą: kunigui išlieka galimybė, gal net didesnė negu iki tol, įnešti savo indėlį į Bažnyčios ugdymą pavyzdiniu dar ištvermingesnės maldos liudijimu bei dalijimusi patirtimi su jaunesniais konfratrais. Kunigams, atsidūrusiems panašioje padėtyje dėl sunkios ligos ar kitos nuolatinio neįgalumo formos, vyskupas turi leisti pajusti savo artumą ir padėti išlaikyti gyvą įsitikinimą, kad jie „ir toliau veiksmingai dalyvauja Bažnyčios statyme, ypač dėl savo vienijimosi su kenčiančiu Jėzumi Kristumi, taip pat su daugybe brolių bei seserų Bažnyčioje, dalyvaujančių mūsų Viešpaties kančioje“ (186).

Be to, vyskupas turi malda ir aktyvia užuojauta lydėti taip pat tuos kunigus, kurie dėl kokios nors priežasties suabejojo savo pašaukimu bei ištikimybe Viešpaties kvietimui ir kokiu nors būdu neatliko savo pareigų (187).

Galiausiai vyskupas turi atpažinti eventualiai pasirodžiusius tarp diecezinių kunigų herojiškų dorybių ženklus ir tais atvejais, kai tai atrodo tinkama, siekti jų viešo pripažinimo, imdamasis veiksmų, kad būtų pradėtas kanonizacijos procesas (188).

Kunigystės kandidatų ugdymas

48. Nagrinėdami kunigų tarnybos temą sinodo tėvai skyrė dėmesio kunigystės kandidatų ugdymui seminarijoje (189). Kunigų ugdymas vyskupui yra pirmaeilės svarbos dalykas, reikalaujantis maldos, pasiaukojimo ir darbo. Suvokdami, kad seminarija yra viena didžiausių vyskupijos vertybių, sinodo tėvai į tai deramai atsižvelgė, patvirtindami nediskutuotiną didžiųjų seminarijų poreikį, tačiau taip pat atkreipė dėmesį į mažųjų seminarijų, kaip atitinkamų krikščioniškųjų vertybių, vedančių į Kristaus sekimą, perteikimo vietų, didelę svarbą (190).

Kiekvienas vyskupas privalo rūpintis kuo geriau atrinkti būsimųjų kunigų auklėtojus drauge nustatydamas jų būtino pasirengimo vykdyti krikščionių bendruomenės gyvenimui esmingai reikalingą tarnybą naudingiausias ir tinkamiausias formas. Vyskupas turi reguliariai lankytis seminarijoje taip pat tais atvejais, jei dėl ypatingų aplinkybių drauge su kitais vyskupais tektų imtis neretai būtino, o dažnai  rekomenduotino pasirinkimo – tarpdiecezinės seminarijos (191). Asmeninis ir giluminis kunigystės kandidatų pažinimas vietinėje Bažnyčioje yra dalykas, kurio vyskupas negali apleisti. Palaikydamas tiesioginius ryšius vyskupas turi rūpintis, kad seminarijoje būtų ugdomi brandūs ir pusiausvyra pasižymintys asmenys, gebantys užmegzti tvirtus žmogiškus ir pastoracinius santykius, teologiškai pasirengę, puoselėjantys dvasinį gyvenimą ir mylintys Bažnyčią. Vyskupas turi taip pat stengtis puoselėti ir žadinti ekonominio pobūdžio iniciatyvas, kuriomis siekiama paremti jaunus kandidatus į kunigus.

Vis dėlto akivaizdu, kad pirmiausia pašaukimus žadina ir ugdo malda. Pašaukimams reikia užtarėjų, kurie melstų „pjūties šeimininką“. Juo labiau pašaukimų problemą nagrinėsime pasitelkdami maldą, juo labiau malda padės išrinktajam klausytis šaukiančiojo balso.

Atėjus laikui teikti šventimus, kiekvienas vyskupas privalo daryti atitinkamą tyrimą (192). Suvokdamas savo didelę atsakomybę dėl kunigystės šventimų, vyskupas tik po teisės reikalaujamo nuodugnaus ištyrimo ir plačių konsultacijų gali priimti į vyskupiją kandidatus iš kitų vyskupijų ar vienuolinio instituto (193).

Vyskupas ir nuolatiniai diakonai

49. Būdami šventimų teikėjai, vyskupai yra taip pat tiesiogiai atsakingi už nuolatinius diakonus, kuriuos sinodo susirinkimas pripažįsta esant tikra Dievo dovana skelbiant Evangeliją, mokant krikščionių bendruomenes ir puoselėjant meilės tarnystę Dievo šeimoje (194).

Todėl kiekvienas vyskupas turi labai rūpintis tais pašaukimais, kadangi jam tenka galutinė atsakomybė už jų atpažinimą ir ugdymą. Nors paprastai jis vykdo šią atsakomybę pasitelkdamas patikimus bendradarbius, savo ruožtu privalančius veikti pagal griežtus Apaštalų Sosto nuostatus (195), vyskupas turi stengtis, kiek leidžia galimybės, asmeniškai pažinti besirengiančius diakonatui. Po diakonų šventimų vyskupas liks jiems tikras tėvas, raginantis mylėti Kristaus Kūną ir Kraują, kuriems jie tarnauja, ir šventąją Bažnyčią, kuriai įsipareigojo tarnauti; vedusius diakonus vyskupas ragins gyventi pavyzdingą šeimyninį gyvenimą.

Vyskupo rūpinimasis pašvęstojo gyvenimo asmenimis

50. Posinodiniame apaštališkajame paraginime Vita consecrata buvo pabrėžta pašvęstojo gyvenimo svarba vyskupo tarnyboje. Remdamiesi šiuo tekstu pastarojo sinodo tėvai nutarė, kad Bažnyčioje, kuri suvokiama kaip bendrystė, vyskupas turi vertinti ir puoselėti ypatingą pašvęstojo gyvenimo, nuolat ir tvirtai priklausančio Bažnyčios gyvenimui bei šventumui,  pašaukimą ir misiją (196). Vietinėse Bažnyčiose pašauktasis gyvenimas taip pat atlieka pavyzdingo buvimo ir charizminės misijos užduotį. Todėl vyskupas taip pat privalo dėmesingai stebėti, ar jo vyskupijoje pasitaiko herojiško dorybių praktikavimo liudijimų ir savo nuožiūra pradėti kanonizacijos procesą.

Rūpindamasis pašvęstojo gyvenimo apraiškomis – tiek padrąsindamas, tiek budriai stebėdamas, – vyskupas turi skirti ypatingą vietą kontempliatyviajam gyvenimui. Savo ruožtu pašvęstojo gyvenimo asmenys turi priimti nuoširdžius ganytojiškus vyskupo nurodymus, siekdami visapusiškos bendrystės su vietinės Bažnyčios, kurioje jie gyvena, gyvenimu ir misija. Vyskupas atsakingas už apaštalavimo veiklą vyskupijoje; pašvęstojo gyvenimo asmenys privalo bendradarbiauti su juo, kad jų dalyvavimu ir tarnyste būtų praturtinta bažnytinė bendrystė. Šiuo požiūriu reikia atsižvelgti į dokumentą Mutuae relationes, taip pat į tai, ką numato galiojanti teisė.

Ypatingas dėmesys skirtinas diecezinių teisių institutams, ypač tiems, kurie susiduria su rimtomis problemomis; jais visais vyskupas turi tėviškai rūpintis. Nagrinėdamas vyskupijoje atsiradusių naujų institutų patvirtinimo klausimą, vyskupas turi elgtis pagal apaštališkojo paraginimo Vita consecrata nurodymus ir rekomendacijas, taip pat pagal kitas kompetentingų Apaštalų Sosto dikasterijų instrukcijas (197).

(Tęsinys kitame numeryje)

(131) Ten pat, 41.
(132) Pontificale Romanum: Ordo benedicendi olem catechumenorum et infirmorum et conficiendi chrisma, įžanga.
(133) Plg. Pontificale Romanum: De ordinatione episcopi, presbyterorum er diaconorum, įžangos.
(134) Plg. 42–54.
(135) Plg. Propositio 17.
(136) „Legem credendi lex statuat supplicandi“: Celestinas I. Ad Galliarum episcopos: PL 45, 1759.
(137) Plg. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 11; 14.
(138) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 35: AAS 93 (2001), 291.
(139) Plg. Propositio 17.
(140) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 102.
(141) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 68.
(142) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 104.
(143) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 26.
(144) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Ecclesia de Eucharistia (2003 04 17), 21: AAS 95 (2003), 447–448.
(145) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 26.
(146) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis, 5.
(147) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 28; Jonas Paulius II. Enciklika Ecclesia de Eucharistia (2003 05 17), 41–42: AAS 95 (2003), 460–461.
(148) Plg. Dvasininkijos kongregacija (et aliae). Instrukcija Ecclesiae de mystero kai kuriais pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais (1997 08 15), „Praktiniai potvarkiai“, 7 str.: AAS 89 (1997), 869–870.
(149) Plg. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 64.
(150) Paulius VI. Apaštališkoji konstitucija Divinae consortium naturae (1971 08 15): AAS 63 (1971), 657.
(151) Plg. Propositio 18.
(152) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Motu proprio forma Misericordia Dei (2002 04 07), 1: AAS 94 (2002), 453–454.
(153) Plg. Propositio 18.
(154) Plg. Rituale Romanum: De exorcismo (1998 11 22). Vatikanas 1999; Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija apie maldas prašant išgydymo (2000 09 14): L’Osservatore Romano (2000 11 24), 6.
(155) Plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 12 08), 48: AAS 68 (1976), 37–38.
(156) Ten pat.
(157) Plg. Propositio 19.
(158) Plg. Dievo kulto ir sakramentų kongregacija. Liaudies pamaldumo ir liturgijos vadovas (2001 12 17), 21. Vatikanas 2002, 28–29.
(159) Plg. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 29–41: AAS 93 (2001), 285–295.
(160) Plg. Propositio 48.
(161) Plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 27; Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Christus Dominus, 16.
(162) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Christus Dominus, 11; Kanonų teisės kodeksas, 369 kan.; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 177 kan. §1.
(163) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 27; Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 8; Kanonų teisės kodeksas, 381 kan. §1; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 178 kan.
(164) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 27.
(165) Pontificale Romanum: De ordinatione episcopi, homilija.
(166) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 27; plg. Kanonų teisės kodeksas, 381 kan. §1; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 178 kan.
(167) Ad Irenaeum, Epistulae, liber I, epistula VI: Sancti Ambrosii episcopi Mediolanensis opera. Milano-Roma 1998, vol. 19, 66.
(168) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium.
(169) Ten pat.
(170) Plg. Kanonų teisės kodeksas 204 kan. §1; 208 kan.; 212 kan. §1–2; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas 7 kan. §1; 11 kan.; 15 kan. §2–3.
(171) Plg. Propositio 35.
(172) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 32; Kanonų teisės kodeksas, 204 kan. §1; 208 kan.
(173) Plg. Propositio 35.
(174) Plg. AAS 89 (1997), 706–727. Tas pats taikytina eparchiniams susirinkimams, apie kuriuos kalbama Rytų Bažnyčių kanonų kodekso 235–242 kan.
(175) Plg. Propositio 35.
(176) Plg. Propositio 36.
(177) Plg. Propositio 39.
(178) Plg. Propositio 37.
(179) Plg. ten pat.
(180) Plg. Stimulus Pastorum. Romae 1572, 52 v.
(181) 11.
(182) Plg. 16–17: AAS 84 (1992), 681–684.
(183) Plg. Propositio 40.
(184) Jonas Paulius II. Kreipimasis į naujai nominuotuosius vyskupus (2002 09 23), 4: L’Osservatore Romano (2002 09 23–24), 5.
(185) Ad Nepotianum persbyterum, epistula LII, 7: PL 22, 534.
(186) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 77: AAS 84 (1992), 794–795.
(187) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 16.
(188) Plg. Propositio 40.
(189) Plg. Propositio 41.
(190) Plg. ten pat; Jonas Paulius II. Posinodinis apštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 60–63: AAS 84 (1992), 762–769.
(191) Plg. ten pat, 65: AAS 84 (1992), 770–772.
(192) Plg. Kanonų teisės kodeksas, 1051 kan.
(193) Plg. Propositio 41.
(194) Plg. Propositio 42.
(195) Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Ratio fundamentalis institutionis Diaconorum permanentium (1998 02 22): AAS 90 (1998), 843–879; Dvasininkijos kongregacija. Directorium pro ministerio et vita Diaconorum permanentium (1998 02 22): AAS 90 (1998), 879–926.
(196) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 44.
(197) Plg. Propositio 43.

© „Bažnyčios žinios“