Kristaus Gimimas (Kalėdos)
Iz 9, 1–3. 5–6; Tit 2, 11 – 14; Lk 2, 1 – 14

Per gyvenimą esame girdėję daugybę Kalėdų pamokslų. Visuomet atrodo, kad iš anksto žinome tai, kas gali būti pasakyta apie tą šventę, kurią širdimi suvokiame anksčiau, negu kas nors žodžiais paaiškina jos prasmę. Atrodo, kad šiandien reikia mokytis drauge nutilti, žvelgti į prakartėlę ir leisti prabilti tam šventam reginiui. Mums prieš akis iškylanti Išganytojo gimimo scena yra pernelyg svarbi ir drauge labai intymi, neleidžianti pompastiškai gražbyliauti.

Ne kartą girdėti teiginiai apie tai, kad Kristaus gimimas atveria pasauliui naują erą. Tai tiesa, tačiau čia reikia sustoti. Būtų neteisinga tapatinti Kristaus įsikūnijimu pradėtą erą su visuotine taika, susitaikymu, vieningu visų žmonių džiaugsmu. Šie dalykai automatiškai neatėjo Išganytojui gimus, o vėliau paskelbus Dievo karalystę. Iki pat istorijos pabaigos, iki nuskaistinimo prisikėlusio Kristaus šlove mus supančiame pasaulyje bus karų, išnaudojimo, keršto, bus žmonių, norinčių valdyti kitus. Jėzaus gimimas Betliejaus prakartėlėje tiesiogiai nekeičia mūsų gyvenimo tėkmės. Jis ne magiškas stebukladarys, išlaisvinantis mus nuo pastangų ir triūso, organizuojant kuo žmogiškesnį gyvenimą mūsų planetoje. Jėzus gimsta begėdysčių, neapykantos, priešiškumų, prievartos ir kančios paženklintame pasaulyje. Jėzus nesirenka kovos ar politinių reformų kelio. Jis parodys, kaip žmogus gali mylėti nepaisydamas viso to, o gal net ir dėl viso to. Jėzus moko, kad kiekviena žmonių karta ir kiekvienas žmogus asmeniškai turi kontempliuodamas suklupti prieš prakartėlę, iš naujo pats išskaityti tą žinią, kurią jam skiria jo Viešpats. Čia randame „Nuostabųjį Patarėją, Galingąjį Dievą, Amžinąjį Tėvą, Ramybės Kunigaikštį”.

Kiekvienas žmogus su savo kentėjimais ir silpnybėmis, su pasisekimais ir pralaimėjimais gali mylėti ir būti mylimas. Meilė yra stipresnė už pasipriešinimą, meilė visuomet laisva skleistis nepaisydama aplinkybių ir įveikti visas kliūtis. Naujagimis yra silpnas ir trapus, jis negali išgyventi be nuolatinio aplinkinių rūpinimosi. Panašiai meilės versmė, šią naktį ištrykštanti iš kiekvieno širdies, tėra dažnai vien silpnutė, lengvai užgesinama kibirkštėlė. Daugelis jos nepastebi ir patys to nesuvokdami užgesina triukšme, skandaluose, išsiblaškymuose. Meilė iššvaistoma ir uždusinama, užuot puoselėjus jos augimą ir įsiliepsnojimą iš mažutės kibirkštėlės. Jei meilės liepsna nebus saugojama ir puoselėjama, nebus naujai pakurstoma, visai natūralu, kad vieną dieną ji išblės. Esame girdėję tokių nusiskundimų: „Ką padarysi, tiesiog praradau tikėjimą”. Sąžiningiau būtų išpažinti savo apsileidimą rūpintis ir puoselėti tikėjimą.

Naujagimis, būdamas trapus ir reikalingas nuolatinio rūpesčio, yra visuomet patrauklus. Žvelgiant į gyvybės stebuklą mumyse susipina švelnumas, pagarba ir nuostaba. Gyvybės užuomazga reikalauja mūsų meilės ir pagarbos, jai reikia teikti pirmenybę visų kitų dalykų atžvilgiu. Tai egzaminas mūsų savanaudiškumui. Naujagimyje tarsi kondensuojasi būsimojo gyvenimo galios. Jame glūdi pažadas apie būsimąją galią, darbus bei vaisius. Panašiai ir kiekviename mūsų žybsi kukli dar neišsiskleidusi galimybių ugnelė. Ši viltingai įsideganti ugnis veda žmones šventumo keliu, daro stebuklus, leidžia skelbti Evangeliją visai kūrinijai. Ši kukli ir tarsi nereikšminga vidinė liepsna gali perkeisti aplinkinį pasaulį, jei tik mes pakankamai atsiduosime jos veikimui. Kalėdose kontempliuodami naujagimį Betliejaus Kūdikėlį grįžtame prie giliausios savo esmės, į tą slaptą vietą, kur kiekvienas sutinkame savo Viešpatį ir kur užgimsta mūsų trokštamas pasaulis.

Artėjant gimdymo laikui Juozapui su Marija dėl paskelbto gyventojų surašymo teko keliauti į Betliejų. Atrodo, kad paprastas administracinis potvarkis lėmė Juozapo kelionę į Dovydo miestą. Tačiau iš tikrųjų ne imperatoriaus, bet Dievo valia lėmė tokias aplinkybes, kad Jėzus gimė Betliejuje. Pranašas Izaijas primena mums apie visais amžiais žmoniją slėgusį jungą: karų, priespaudos, ligų ir mirties likimą. Atrodo, kad absurdo naktyje pasaulį valdo tik neišvengiami dėsniai ir atsitiktinumai.

Atsitiktinumai iš tikrųjų atlieka savo vaidmenį. Dievas leidžia veikti gamtos dėsniams ir žmogaus laisvei. Pasaulio scenoje veikėjų ir aplinkybių sąveika dažnai duoda neįspėjamus rezultatus, pribloškiančius regima neteisybe ir absurdiškumu. Mums lengviau įsivaizduoti Dievą kaip nuoseklų tvarkdarį, teisėją arba nuolaidų dovanas dalijantį Kalėdų senelį. Tačiau tikrasis Dievas, apie kurį bylojo Izaijas ir kurį apreiškė Jėzus, yra kitoks: jis yra meilės liepsna, trokštantis ja uždegti visatą, nes jis yra jos Viešpats.

© „Bažnyčios žinios“