Posinodinis apaštališkasis paraginimas

Pastores gregis

Apie vyskupą, Jėzaus Kristaus Evangelijos tarną dėl pasaulio vilties

(Tęsinys. Pradžia Nr. 21)
 

Vyskupo ganytojiškas rūpinimasis pasauliečiais tikinčiaisiais

51. Tikinčiuosiuose pasauliečiuose, sudarančiuose didžiąją Dievo tautos dalį, turi išryškėti misijinė Krikšto galia. Dėl to pasauliečiams reikalinga vyskupų parama, padrąsinimas ir pagalba: vyskupai turi vadovauti jų apaštalavimui atsižvelgdami į jo pasaulietišką pobūdį, pasauliečiams naudojantis Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų malone. Būtina puoselėti specialias ugdymo programas, pagal kurias pasauliečiai parengiami imtis atsakomybės vyskupijos ir parapijų lygmens struktūrose, taip pat įvairiose tarnybose, pavyzdžiui, liturgijos animavimo, katechezės, katalikų tikybos mokymo mokyklose ir kitur.

Pasauliečių pašaukimas pirmiausia yra – ir čia juos reikia paraginti – kultūrų evangelizacija, Evangelijos galios įvedimas į šeimos, darbo, žiniasklaidos priemonių, sporto ir laisvalaikio tikrovę, krikščioniškas visuomeninės santvarkos ir viešojo gyvenimo gaivinimas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Atsižvelgiant į jų vietą pasaulyje, tikintieji pasauliečiai gali daryti didelę įtaką savo aplinkoje, daugeliui žmonių atskleisdami vilties horizontus bei perspektyvas. Kita vertus, dėl savo gyvenimo pasirinkimo įsitraukdami į laikinąją tikrovę, tikintieji pasauliečiai pagal savo pasaulietišką pašaukimą savo darbo srityse kviečiami paliudyti savo viltį (1 Pt 3, 15), puoselėdami savo širdyse „naujos žemės laukimą“ (198). Savo ruožtu vyskupai privalo būti arti tikinčiųjų pasauliečių, kurie yra įsitraukę į sudėtingas pasaulio problemas ir todėl itin veikiami kentėjimų ir nerimo; vyskupai turi ypač remti pasauliečius, kad jie kaip krikščionys išsiskirtų iš kitų stipria viltimi ir būtų tvirtai įsitikinę, jog Viešpats visuomet yra su savo vaikais.

Reikia taip pat skirti dėmesio į draugijas susibūrusių pasauliečių, tiek tęsiančių senąsias tradicijas, tiek priklausančių naujiesiems bažnytiniams judėjimams, apaštalavimui. Visos tos draugijos praturtina Bažnyčią, tačiau čia irgi reikalinga nuolatinė tyrimo tarnystė, būdinga vyskupui, kurio ganytojiškai misijai priklauso puoselėti įvairios kilmės judėjimų tarpusavio papildomumą, budriai stebėti jų plėtrą, teologinį bei dvasinį animatorių ugdymą, naujų tikrovių integraciją į vyskupiją ar parapiją, stebint, kad jos neliktų atskirtos (199). Vyskupas taip pat turi rūpintis, kad pasauliečių draugijos remtų vyskupijos pašaukimų sielovadą puoselėjant įvairius pašaukimus, ypač į kunigystę, pašvęstąjį gyvenimą ir misijų užduotis (200).

Vyskupo rūpinimasis šeima

52. Daugelis sinodo tėvų išreiškė paramą šeimai, vadinamai „namų Bažnyčia“, kuri yra atvira Jėzaus buvimui erdvė ir gyvenimo šventovė. Šeima, pastatyta ant Santuokos sakramento pamato, yra svarbiausioji bendruomenė, kurioje tiek sutuoktiniai, tiek vaikai išgyvena savo pašaukimą ir tobulėja meilėje. Sinodas pabrėžė, kad krikščioniškoji šeima tuo pat metu yra atvira misijai apaštališka bendruomenė (201).

Vyskupui taip pat dera rūpintis, kad civilinėje visuomenėje būtų saugomos ir ginamos santuokos vertybės, darant tinkamus politinius bei ekonominius pasirinkimus. Krikščioniškojoje bendruomenėje vyskupas turi rūpintis sužadėtinių rengimu santuokai, jaunų sutuoktinių porų palydėjimu, šeimų grupių, talkinančių šeimų sielovadoje arba, kas taip pat labai svarbu, padedančių sunkumus išgyvenančioms šeimoms, subūrimu. Vyskupo artumas sutuoktiniams bei jų vaikams per įvairias vyskupijos iniciatyvas yra padrąsinimas šeimoms.

Žvelgdami į edukacinius šeimos uždavinius sinodo tėvai vienbalsiai vertino katalikiškąsias mokyklas, integraliai ugdančias jaunimo kartas, tarnaujančias tikėjimo įkultūrinimui ir dialogui tarp įvairių kultūrų. Todėl būtina, kad vyskupas remtų ir vertintų katalikiškųjų mokyklų veiklą, taip pat rūpintųsi jų atsiradimu ten, kur jų dar nėra, pagal galimybes įtikindamas pasaulietiškąsias institucijas puoselėti šalyje veiksmingą mokymo laisvę (202).

Jaunimas – pastoracinis prioritetas ateičiai

53. Vyskupas kaip krikščionių bendruomenės ganytojas ir tėvas turi ypač rūpintis jaunimo evangelizacija ir dvasiniu palydėjimu. Vilties tarnystė kuriant ateitį negali apsieiti be tų, kuriems ateitis priklauso – būtent jaunimo. Jaunuoliai tarsi „rytmečio sargybiniai“ laukia naujo pasaulio aušros. Pasaulinių jaunimo dienų, kurias nuoširdžiai remia vyskupai, patirtis rodo, kiek daug jaunuolių pasirengę įsipareigoti Bažnyčiai ir pasauliui, jei jiems pasiūloma tikra atsakomybė ir laiduojamas integralus krikščioniškasis ugdymas.

Atsižvelgdamas į tai ir interpretuodamas sinodo tėvų mintį, ypač kreipiuosi į pašvęstojo gyvenimo asmenis daugelyje institutų, įsitraukusių į vaikų, paauglių ir jaunimo auklėjimo darbą, prašydamas, kad jie nenusiviltų dėl laikinų sunkumų ir nesitrauktų nuo to vertingo darbo, bet veikiau stiprintų pastangas, siekdami geresnių rezultatų (203).

Per asmeninius ryšius su ganytojais ir mokytojais jaunimą reikia ugdyti mokant meilės, pasiaukojimo, tarnavimo visiems, pirmiausia vargšams ir ligoniams. Tokiomis aplinkybėmis su jaunuoliais bus lengviau kalbėtis ir apie kitas dorybes, ypač apie skaistumą. Tuomet jie supras, kad gyvenimas „yra gražus“, kai jis Jėzaus pavyzdžiu atiduodamas kitiems. Tokiu atveju jie gebės atsakingai ir galutinai apsispręsti pasirinkdami santuoką, taip pat kunigystę ar pašvęstąjį gyvenimą.

Pašaukimų sielovada

54. Lemiamos reikšmės turi pašaukimų kultūros plačiąja prasme ugdymas: reikia mokyti jaunuolius suvokti, kad gyvenimas savaime yra pašaukimas. Todėl vyskupui dera kreiptis į šeimas, parapijų bendruomenes ir ugdymo įstaigas ir raginti padėti paaugliams ir jaunuoliams įžvelgti Dievo planus jų gyvenime bei priimti pašaukimą į šventumą, kurį Dievas skiria kiekvienam (204).

Dėl to labai svarbu bendroje sielovados veikloje sustiprinti pašaukimų matmenį. Vyskupas turi rūpintis, kad jaunimo ir pašaukimų sielovada būtų patikėta kunigams ir asmenims, gebantiems savo gyvenimo pavyzdžiu entuziastingai perteikti meilę Jėzui. Šiems asmenims tenka užduotis per asmeninę draugystę ir, esant galimybei, per dvasinį vadovavimą palydėti jaunuolius: siekti padėti jiems suvokti Dievo kvietimo ženklus ir gebėti į juos atsiliepti, semiantis stiprybės iš sakramentų bei maldos gyvenimo, kuris pirmiausia yra dėmesingas bylojančio Dievo klausymasis.

Tai kelios sritys, kuriose kiekvienas vyskupas vykdo savo valdymo tarnybą ir parodo jam patikėtai Dievo tautos daliai gaivinančią pastoracinę meilę. Viena iš būdingų tos meilės formų yra užuojauta pagal Kristaus, Aukščiausiojo Kunigo, pavyzdį: jis galėjo užjausti žmogišką silpnumą, kadangi panašiai kaip mes patyrė viską, išskyrus nuodėmę (plg. Žyd 4, 15). Tokia užuojauta visuomet susijusi su atsakomybe, kuri vyskupui tenka Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje. Taip vyskupas įgyvendina savo šventimų dieną duotus pažadus ir įsipareigojimus: tuomet jis laisva valia priėmė Bažnyčios prašymą su tėviška meile rūpintis šventąja Dievo tauta ir vesti ją išganymo keliu; Viešpaties vardu būti atviras ir gailestingas vargšams, ligoniams ir visiems, reikalingiems paguodos ir pagalbos; kaip geras ganytojas ieškoti nuklydusių avių ir grąžinti jas į Kristaus avidę (205).
 

VI skyrius
BAŽNYČIŲ BENDRIJOJE

„Rūpinimasis visomis Bažnyčiomis“ (plg. 2 Kor 11, 28)

55. Rašydamas Korinto krikščionims apaštalas Paulius primena viską, ką iškentėjo dėl Evangelijos: „Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. Be kita ko, kasdien vargstu, rūpindamasis visomis Bažnyčiomis“ (2 Kor 11, 26–28). Apaštalas Paulius užbaigia aistringu klausimu: „Jei kas silpsta, ar aš nesilpstu? Jei kas piktinasi, ar aš nedegu apmaudu?!“ (2 Kor 11, 29). Toks pat klausimas kyla kiekvieno vyskupo, kaip vyskupų kolegijos nario, širdyje.

Apie tai taip pat primena Vatikano II Susirinkimas, tvirtindamas, jog visi vyskupai, būdami vyskupų kolegijos nariai ir teisėti apaštalų įpėdiniai, Kristaus sutvarkymu ir nurodymu privalo plėtoti savo rūpinimąsi visa Bažnyčia: „Visi vyskupai turi skatinti bei saugoti tikėjimo vienybę ir visos Bažnyčios bendrąją drausmę, ugdyti tikinčiųjų meilę visam mistiniam Kristaus Kūnui, ypač neturtingiems ir kenčiantiems jo nariams bei tiems, kurie persekiojami dėl teisybės (plg. Mt 5, 10). Galiausiai jie turi skatinti visokeriopą veiklumą, bendrą visai Bažnyčiai, idant plistų tikėjimas ir visiems žmonėms patekėtų pilnutinės tiesos šviesa. Be to, šventa tiesa, kad gerai valdydami savo Bažnyčią kaip visuotinės Bažnyčios dalį, jie veiksmingai prisideda prie viso mistinio Kūno, kuris drauge yra Bažnyčių kūnas, gėrio“ (206).

Taigi kiekvienas vyskupas tuo pat metu yra susijęs tiek su savo vietine Bažnyčia, tiek su visuotine Bažnyčia. Vyskupas, būdamas vietinės Bažnyčios vienybės regimas principas ir pamatas, sudaro taip pat regimą bažnytinės bendrystės ryšį tarp savo vietinės Bažnyčios ir visuotinės Bažnyčios. Visi vyskupai, reziduodami pasaulyje pasklidusiose vietinėse Bažnyčiose, tačiau visuomet išlaikydami hierarchinę bendrystę su vyskupų kolegijos galva ir su pačia vyskupų kolegija, tuo išreiškia Bažnyčios katalikiškumą ir padaro šią sąvoką turiningą, o tuo pat metu suteikia katalikiškumo ženklą savo vietinei Bažnyčiai. Taigi kiekvienas vyskupas yra tarsi sąsaja, jungianti jo vietinę Bažnyčią su visuotine Bažnyčia, taip pat regimas ženklas, liudijantis vienos Kristaus Bažnyčios buvimą jo vietinėje Bažnyčioje. Bažnyčių bendrijoje vyskupas atstovauja savo vietinei Bažnyčiai, o vietinėje Bažnyčioje – Bažnyčių bendrystei. Per vyskupo tarnystę portiones Ecclesiae dalyvauja vienos ir šventos (Una Sancta) Bažnyčios visumoje, o pastaroji dėl tos pačios vyskupo tarnystės yra kiekvienoje Ecclesiae portio (207).

Vyskupo tarnystės visuotinė apimtis visiškai pasireiškia ir įgyvendinama, kai visi vyskupai, būdami hierarchinėje bendrystėje su Romos vyskupu, veikia kaip kolegija. Tiek iškilmingai susirinkę į visuotinį susirinkimą, tiek pasklidę pasaulyje, bet visada išlikdami hierachinėje bendrystėje su Romos vyskupu, vyskupai sudaro apaštalų kolegijos tąsą (208). Vyskupai bendradarbiauja tarpusavyje ir su Romos vyskupu taip pat kitomis formomis in bonum totius Ecclesiae, pirmiausia siekdami, kad visame pasaulyje būtų skelbiama Evangelija, taip pat susidurdami su įvairiomis problemomis vietinėse Bažnyčiose. Petro įpėdinio tarnystės vykdymas visos Bažnyčios ir kiekvienos vietinės Bažnyčios labui, taip pat kolegijos kaip tokios veikimas labai padeda laiduojant, kad visai Bažnyčiai bendra tikėjimo bei disciplinos vienybė būtų išlaikoma individualių vyskupų pastoracijai patikėtose vietinėse Bažnyčiose. Petro Sostas yra tiek atskiriems, tiek susivienijusiems kolegijoje vyskupams tikėjimo bei bendrystės vienybės nuolatinis ir regimas principas (209).

Diecezijos vyskupo santykis su aukštesne valdžia

56. Vatikano II Susirinkimas moko, kad „vyskupai kaip apaštalų įpėdiniai jiems pavestose vyskupijose savaime turi paprastą, tikrą ir tiesioginę galią [potestas ordinaria, propria ac immediata], kuri reikalinga jų pastoracinėms pareigoms. Tačiau visuomet ir visais atvejais Romos popiežius turi iš savo pareigų kylančią galią bet kurį dalyką pasilaikyti sau ar pavesti kitai vadovybei“ (210).

Sinodo auloje kilo klausimų apie vyskupo santykių su aukštesniąja valdžia svarstymo galimybę, ypač vyskupų santykių su Romos kurija, atsižvelgiant į subsidiarumo principą; taip pat pareikšta pageidavimų, kad tie santykiai pagal bendrystės ekleziologiją būtų plėtojami atsižvelgiant į kiekvieno kompetenciją, taigi įvedant didesnę decentralizaciją. Buvo pateiktas prašymas išstudijuoti, ar įmanoma pritaikyti šį principą Bažnyčios gyvenime, kiekvienu atveju atsižvelgiant į tai, kad vyskupo valdžios vykdymo konstitutyvinis principas yra atskirų vyskupų hierarchinė bendrystė su Romos vyskupu ir vyskupų kolegija.

Žinia, subsidiarumo principą suformulavo mano garbingasis pirmtakas Pijus XI, taikydamas jį piliečių visuomenei (211). Vatikano II Susirinkime „subsidiarumo“ sąvoka nė karto nepavartota, tačiau tarp Bažnyčios struktūrų buvo skatinamas pasidalijimas ir raginta imtis naujai apmąstyti vyskupystės teologiją, ir tai duoda vaisių konkrečiai taikant kolegialumo principą bažnytinei bendrystei. Tačiau sinodo tėvai pareiškė nuomonę, kad vyskupų valdžios atžvilgiu subsidiarumo principas yra dviprasmiškas. Jie ragino nuodugniau teologiškai apsvarstyti vyskupo valdžios prigimtį, atsižvelgiant į bendrystės principą (212).

Sinodo susirinkime daug kartų minėtas bendrystės principas (213). Turima omenyje organiška bendrystė, įkvėpta Kristaus Kūno įvaizdžio, kurį apaštalas Paulius vartoja norėdamas pabrėžti įvairių vieno kūno narių papildomumo ir tarpusavio pagalbos funkcijas (1 Kor 12, 12–31).

Norint tinkamai ir veiksmingai remtis bendrystės principu, reikia turėti omenyje tam tikrus dalykus. Pirmiausia būtina atsižvelgti į faktą, kad savo vietinėje Bažnyčioje diecezijos vyskupas turi ordinarinę, tikrą ir tiesioginę valdžią, kuri reikalinga pastoracinėms pareigoms. Todėl vyskupui priklauso savarankiško valdžios vykdymo sritis, kurią pripažįsta ir saugo visuotinė teisė (214). Kita vertus, vyskupo valdžia koegzistuoja su aukščiausia popiežiaus valdžia, kuri yra taip pat vyskupiška, ordinarinė ir tiesioginė visų atskirų Bažnyčių, jų grupių, taip pat visų ganytojų bei tikinčiųjų atžvilgiu (215).

Reikia taip pat atsižvelgti į principą: Bažnyčios vienybė glūdi episkopato vienybėje; episkopato vienybei būtina kolegijos Galva. Analogiškai Bažnyčios vienybei reikalinga viena Bažnyčia – Bažnyčių galva: tai Romos Bažnyčia, kurios vyskupas, Petro įpėdinis, yra kolegijos Galva (216). „Kad kiekviena vietinė Bažnyčia būtų Bažnyčia pilnutine prasme, t. y. visuotinės Bažnyčios su visais jai būdingais elementais vietiniu buvimu, ji turi būti sudaryta pagal visuotinės Bažnyčios pavyzdį ir joje kaip būdingas elementas turi būti aukščiausia Bažnyčios valdžia. <...> Romos vyskupo primatas ir vyskupų kolegija yra būdingi visuotinės Bažnyčios elementai, ‘neišvedami iš Bažnyčių partikuliarumo’, tačiau, nepaisant to, šie elementai vidujai būdingi kiekvienai vietinei Bažnyčiai. <...> Petro įpėdinio tarnystės buvimas kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje yra jau minėto visuotinės Bažnyčios ir vietinės Bažnyčios pamatinio vidinio tarpusavio sambūvio būtina išraiška“ (217).

Kristaus Bažnyčia, turėdama visuotinumo žymę, visiškai realizuojasi kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje, gaunančioje visas natūralias ir antgamtines priemones vykdyti tą misiją, kurią vykdyti pasaulyje Dievas patikėjo Bažnyčiai. Šioms priemonėms priklauso ordinarinė, tikra ir tiesioginė vyskupo valdžia, kuri būtina jo pastoracinei tarnybai (munus pastorale) vykdyti; tačiau šis vykdymas pavaldus visuotiniams įstatymams arba kai kuriais atvejais teise ar popiežiaus dekretu rezervuojamas aukščiausiajai valdžiai ar kitai bažnytinei valdžiai (218).

Gebėjimas vykdyti tikrą valdžią, apimančią ir autentišką mokymą (219), kuris iš esmės priklauso diecezijos vyskupui, kyla iš tos slėpiningos Bažnyčios tikrovės, dėl kurios vietinėje Bažnyčioje imanentiškai būna visuotinė Bažnyčia su aukščiausia valdžia, t. y. Romos popiežiumi ir vyskupų kolegija, turintiems aukščiausią, pilnutinę, ordinarinę ir tiesioginę valdžią visiems tikintiesiems ir ganytojams (220).

Pagal Vatikano II Susirinkimo mokymą dera patvirtinti, kad mokymo (munus docendi) ir valdymo (munus regendi) funkcijos ir atitinkama mokymo ir valdymo valdžia savo prigimtimi vietinėje Bažnyčioje vykdomos laikantis hierarchinės bendrystės su kolegijos galva ir pačia kolegija (221). Tai nesusilpnina, bet sustiprina vyskupo valdžią, kadangi hierarchinės bendrystės ryšiai, siejantys vyskupus su Apaštalų Sostu, būtinai reikalauja koordinuoti diecezijos vyskupo ir aukštesniosios valdžios atsakomybę pagal pačią Bažnyčios prigimtį. Ta pati dieviškoji teisė riboja tiek vienos, tiek kitos vykdymą, todėl vyskupų valdžia „nėra panaikinama aukščiausiosios ir visuotinės valdžios, bet priešingai – tvirtinama, stiprinama ir ginama, nes Šventoji Dvasia nesilpstamai sergsti Kristaus nustatytąją Bažnyčios valdymo formą“ (222).

Popiežius Paulius VI tai aiškiai pasakė, atidarydamas Vatikano II Susirinkimo trečiąją sesiją: „Taip pat ir jums, gerbiamieji broliai vyskupai, kurie esate pasklidę po pasaulį, kad būtumėte tikro Bažnyčios visuotinumo ženklu, reikalingas centras – tikėjimo ir bendrystės vienybės principas, kurį randate būtent šiame Petro Soste; mums taip pat reikia glaudaus ryšio su jumis, kad Apaštalų Sostas visuomet spindėtų iškilumu ir žmogiškąja bei istorine reikšme, kad būtų harmoningai išsaugotas jo tikėjimas, pavyzdingai vykdomos pareigos ir teikiama paguoda išbandymuose (223). Bendrystės tikrovė, grindžianti visus vidinius Bažnyčios santykius (224), kuri buvo taip pat akcentuojama Sinodo diskusijose, yra Romos vyskupo ir vyskupų tarpusavio ryšys. Viena vertus vyskupas integraliai išreikšdamas savo tarnybą ir laiduodamas savo Bažnyčios visuotinumą, privalo vykdyti savo valdymo tarnybą (munus regendi), būdamas hierarchinėje bendrystėje su Romos vyskupu ir vyskupų kolegija; kita vertus, Romos vyskupas, kolegijos galva, vykdydamas aukščiausiojo Bažnyčios ganytojo tarnybą (munus supremi Ecclesiae pastoris) privalo visuomet veikti bendrystėje su visais kitais vyskupais ir su visa Bažnyčia (225). Taigi tiek bažnytinėje bendrystėje vyskupas yra ne pavienis, bet visuomet susijęs su kolegija bei jos galva ir jų remiamas, tiek Romos vyskupas taip pat nėra vienas. Jis visuomet susijęs su vyskupais ir yra jų remiamas. Tai dar viena priežastis, dėl kurios Romos vyskupo vykdoma aukščiausioji valdžia ne panaikina, bet patvirtina, sustiprina ir gina ordinarinę, tikrą ir tiesioginę vyskupo valdžią jo vietinėje Bažnyčioje.

Vizitai ad limina Apostolorum

57. Vyskupų bendrystės su Petro Sostu apraiška ir tuo pat metu priemonė yra vizitai ad limina Apostolorum (226). Tame įvykyje išskirtini trys pagrindiniai momentai, ir kiekvienas jų turi savo reikšmę (227). Pirmasis yra piligrimystė prie apaštalų kunigaikščių Petro ir Pauliaus kapų; ji primena tą vieną tikėjimą, kurį jie paliudijo savo kankinyste Romoje.

 Su šiuo momentu glaudžiai susijęs susitikimas su Petro įpėdiniu. Vizito ad limina proga vyskupai susiburia apie jį pagal katalikiškumo principą, dalijasi gėriu visų tų dovanų, kurias Dvasia duoda Bažnyčioje tiek vietiniu, tiek visuotiniu lygmeniu (228). Tai, kas vyksta, nėra vien paprastas pasikeitimas informacija, pirmiausia tai kolegialumo patvirtinimas ir sustiprinimas (collegialis confirmatio) Bažnyčios kūne, o iš to kyla vienybė įvairovėje, sukurianti savotišką „perichoresis“ tarp visuotinės Bažnyčios ir vietinių Bažnyčių, kurią galima palyginti su kraujo cirkuliacija, kai iš širdies kraujas plūsta į tolimiausias kūno dalis ir vėl grįžta į širdį (229). Iš Kristaus kylantys gyvybiniai syvai sujungia visas dalis panašiai kaip vynmedžio sula pasiekia šakeles (plg. Jn 15, 5). Tai tampa ypač akivaizdu vyskupams švenčiant Eucharistiją su popiežiumi. Kiekviena Eucharistija yra švenčiama bendrystėje su savo vyskupu, su Romos popiežiumi, vyskupų kolegija, o per juos – su visais vietinės Bažnyčios ir visuotinės Bažnyčios nariais, tokiu būdu visuotinė Bažnyčia dalyvauja vietinėje Bažnyčioje, o ši drauge su kitomis vietinėmis Bažnyčiomis – visuotinės Bažnyčios bendrystėje.

Nuo pirmųjų amžių galutinė bendrystės atrama yra Romos Bažnyčia, kur apaštalai Petras ir Paulius paliudijo tikėjimą. Dėl išskirtinės Romos Bažnyčios padėties būtina, kad su ja sutartų kiekviena Bažnyčia, nes ji yra apaštalų perduotos tradicijos integralumo galutinis laidas (230). Romos Bažnyčia vadovauja visuotinei meilės bendrystei (231). Ji saugo teisėtą įvairovę ir tuo pat metu budriai stebi, kad partikuliarumas ne kenktų visuotinumui, bet jam tarnautų (232). Visa tai pagrindžia įvairių Bažnyčių bendrystės su Romos Bažnyčia būtinybę, kad visos jos, laikydamosi apaštalų tradicijos integralumo ir kanoniškos disciplinos vienybės, išlaikytų tikėjimą, sakramentus ir konkretų kelią į šventumą. Ši Bažnyčių bendrystė yra reiškiama hierarchine bendryste tarp atskirų vyskupų ir Romos vyskupo (233). Iš meilėje įgyvendinamos vyskupų bendrystės cum Petro et sub Petro visiems kyla pareiga bendradarbiauti su Petro įpėdiniu visos Bažnyčios, taigi ir kiekvienos vietinės Bažnyčios labui. Tai yra taip pat vizito ad limina tikslas.

Trečią vizitų ad limina aspektą sudaro susitikimas su atsakingaisiais Romos kurijos dikasterijų pareigūnais. Kalbėdamiesi su jais vyskupai tiesiogiai užsimena apie konkrečios dikasterijos kompetencijai priklausančias problemas, taip jie supažindinami si įvairiais bendro pastoracinio rūpinimosi aspektais. Atsižvelgdami į tai, sinodo tėvai išreiškė prašymą, kad vyskupų, tiek atskirų, tiek susibūrusių į vyskupų konferencijas, ir Romos kurijos dikasterijų (234) ryšiai būtų glaudesni ir paženklinti tarpusavio pažinimu bei pasitikėjimu, kad dikasterijos tiesiogiai informuotos, kokios konkrečios Bažnyčių problemos, galėtų geriau vykdyti savo visuotinę tarnystę.

Neabejotina, vizitai ad limina ir penkmetinės vyskupijų būklės ataskaitos (235) yra veiksminga priemonė patenkinti tarpusavio pažinimo poreikį, kylantį iš tikros bendrystės tarp atskirų vyskupų ir Romos vyskupo. Vyskupų lankymasis Romoje gali būti gera proga gauti greitą atsakymą į įvairioms dikasterijoms pateiktus klausimus, kita vertus, vyskupų pageidavimu gali būti suteikta individuali ar grupinė konsultacija Apaštalų Sostui rengiant svarbius bendrus dokumentus. Tokiu atveju vyskupai gali būti informuojami, kokius dokumentus – dar prieš jų paskelbimą – Šventasis Sostas rengiasi išleisti, tiek skirtus visai Bažnyčiai, tiek atskiroms vietinėms Bažnyčioms.

Vyskupų sinodas

58. Iš patirties žinoma, kad kiekvienas visuotinis Vyskupų sinodo susirinkimas, tam tikra prasme išreiškiantis episkopatą, ypatingu būdu parodo bendrystės dvasią, vienijančią vyskupus su Romos vyskupu bei tarpusavyje, ir su Šventosios Dvasios įkvėpimu leidžia nuodugniai bažnytiškai išnagrinėti įvairius Bažnyčios gyvenimo klausimus (236).

Kaip žinoma, Vatikano II Susirinkimo metu iškilo poreikis, kad vyskupai paremtų Romos vyskupą, vykdantį savo tarnybą. Atsižvelgdamas į tai, mano garbingasis pirmtakas Paulius VI įsteigė Vyskupų sinodą (237), taip pat turėdamas omenyje ir Kardinolų kolegijos pagalbą Romos popiežiui. Per šią naują struktūrą gali veiksmingiau reikštis vyskupų rūpinimasis visos Bažnyčios gėriu ir kolegialumo dvasia.

Praėję metai parodė, kad tikėjimu bei meile suvienyti vyskupai savo patarimu gali padėti Romos vyskupui, vykdančiam apaštališkąją tarnystę tiek saugant tikėjimą ir papročius, tiek laikantis bažnytinės disciplinos. Pasikeitimas informacija apie vietines Bažnyčias, leidžiantis pasiekti bendrą nuomonę taip pat ir doktrinos klausimais, yra veiksmingas bendrystės stiprinimo būdas (238).

Kiekvienas visuotinis Vyskupų sinodo susirinkimas yra gilus bažnytinis išgyvenimas, nors jo procedūros formas galima būtų tobulinti (239). Į sinodą susirinkę vyskupai pirmiausia atstovauja savo Bažnyčioms, tačiau taip pat dėmesingai atsižvelgia į juos parinkusių vyskupų konferencijų, kurių nuomonę svarstomais klausimais reiškia, indėlį. Šitaip vyskupai išreiškia viso hierarchinio Bažnyčios kūno ir tam tikra prasme visos krikščionių tautos, kurios ganytojai yra, norus.

Sinodas yra įvykis, kuriame ypač išryškėja, jog Petro įpėdinis, vykdydamas savo tarnybą, yra visuomet susijęs bendryste su kitais vyskupais ir su visa Bažnyčia (240). Kanonų teisės kodeksas nustato: „Vyskupų sinodo užduotis yra nagrinėti jam pateiktus klausimus ir daryti išvadas, o ne juos spręsti ir leisti dekretus, nebent Romos vyskupas suteiktų sinodui sprendžiamąjį balsą, – tokiu atveju Romos vyskupas turi teisę patvirtinti sinodo sprendimą“ (241). Tai, kad sinodas paprastai atlieka vien patariamąją funkciją, nesumenkina jo reikšmės. Bažnyčioje bet kurio kolegialaus organo, tiek patariamojo, tiek turinčio sprendžiamą balsą, tikslas visuomet yra siekti tiesos arba gėrio Bažnyčiai. Kai kalbama apie paties tikėjimo patvirtinimą, consensus Ecclesiae kyla ne iš balsų skaičiavimo, bet yra Šventosios Dvasios, kuri yra vienintelės Kristaus Bažnyčios dvasia, veikimo vaisius.

Būtent todėl, kad sinodas tarnauja tiesai ir Bažnyčiai, jos labui reikšdamas viso episkopato, esančio vienybėje su Galva, tikrą bendrą atsakomybę, balsuojantys vyskupai, turintys tiek patariamąjį, tiek sprendžiamąjį balsą, drauge su kitais sinodo nariais, kurie nėra vyskupai, išreiškia savo dalyvavimą visuotinės Bažnyčios valdyme. Aš, kaip ir mano garbingasis pirmtakas Paulius VI, visuomet labai vertinau sinodo tėvų pasiūlymus bei nuomones, įtraukdamas juos į sinodo rezultatų aptarimo dokumentą, kurį dėl to mėgstu vadinti „posinodiniu“.

Bendrystė tarp vyskupų ir Bažnyčių vietiniu lygmeniu

59. Be visuotinės plotmės, egzistuoja dar daug įvairių formų, kuriomis gali reikštis ir iš tikrųjų reiškiasi vyskupų bendrystė, taip pat rūpinimasis broliškomis Bažnyčiomis. Be to, vyskupų tarpusavio santykiai smarkiai pranoksta oficialiųjų susitikimų ribas. Gyvai suvokdami savo tarnystės kolegialią apimtį, vyskupai tiek vyskupų konferencijos, tiek bažnytinės provincijos ar regiono lygmeniu turi tarpusavyje įgyvendinti įvairias sakramentinės brolybės apraiškas, vedančias nuo tarpusavio priėmimo bei pagarbos iki įvairių artimo meilės bei konkretaus bendradarbiavimo formų.

Kaip anksčiau rašiau, „Po Vatikano II Susirinkimo daug nuveikta reformuojant Romos kuriją, sinodų organizaciją, vyskupų konferencijų funkcionavimą. Tačiau dar tikrai daug reikia padaryti siekiant geriau išryškinti šių bendrystės įrankių galimybes – įrankių, ypač reikalingų šiandien, kai būtina greitai ir veiksmingai atsiliepti į problemas, kurių Bažnyčiai teks imtis taip sparčiai kintančioje mūsų laikų aplinkoje“ (242). Naujame amžiuje visi turime labiau negu bet kada angažuotis gerindami ir plėtodami sritis bei priemones, garantuojančias bendrystę tarp vyskupų ir tarp Bažnyčių.

Vykdydamas pastoracinę tarnybą vyskupas visuomet veikia kolegijoje. Vykdydamas žodžio tarnybą, valdydamas savo vietinėje Bažnyčioje, taip pat priimdamas sprendimus drauge su kitais broliais vyskupais dėl kitų vietinių Bažnyčių, priklausančių tai pačiai vyskupų konferencijai, tai pačiai bažnytinei provincijai ar regionui, vyskupas veikia visuomet kolegijoje, kadangi veikiama išlaikant bendrystę su kitais vyskupais ir kolegijos galva, taip pat vyskupui angažuojantis savo pastoracine atsakomybe. Visa tai vykdoma ne vien dėl žmogiškai naudingo koordinavimo, bet rūpinantis kitomis Bažnyčiomis, o tai grindžiama faktu, kad kiekvienas vyskupas priklauso tam tikram organizmui arba kolegijai. Kiekvienas vyskupas yra tuo pat metu atsakingas, nors ir skirtingu būdu, už vietinę Bažnyčią, už artimiausias broliškas Bažnyčias, taip pat už visuotinę Bažnyčią.

Todėl sinodo tėvai deramai priminė, kad „gyvendami vyskupiškoje bendrystėje atskiri vyskupai jaučia savo brolių vyskupų sunkumus bei kentėjimus kaip savus“. Kad ta bendrystė būtų stiprinama ir taptų vis gilesnė, atskiri vyskupai ir vyskupų konferencijos privalo dėmesingai apsvarstyti savo Bažnyčių galimybes padėti vargingiausiems“ (243). Žinome, kad toks vargas gali kilti dėl rimto kunigų ar kitų sielovados darbininkų trūkumo, taip pat dėl medžiaginių išteklių stokos. Tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju nukenčia Evangelijos skelbimas. Atsižvelgdamas į tai, sekdamas Vatikano II Susirinkimo mokymu (244), palaikau sinodo tėvų pageidavimą stiprinti broliško solidarumo santykius tarp senosios evangelizacijos Bažnyčių ir vadinamųjų „jaunų Bažnyčių“, taip pat kuriant „partnerystės ryšius“, kurie konkretizuojasi dalijantis patirtimi, sielovados darbuotojais, taip pat teikiant finansinę pagalbą. Tai patvirtina Bažnyčios, kurioje stipresnieji paremia silpnuosius visų labui, kaip „Dievo šeimos“ įvaizdį (245).

Šiuo būdu Bažnyčių bendrystėje įgyvendinama vyskupų bendrystė, pasireiškianti meilingu rūpinimusi tais ganytojais, kurie labiau negu kiti broliai dėl priežasčių, susijusių su vietine situacija, patyrė arba, deja, ir toliau turi patirti kentėjimus, dažniausiai vienydamiesi su savo tikinčiųjų kentėjimais. Vyskupai emeritai yra ganytojų kategorija, kuriai skirtinas ypatingas dėmesys, atsižvelgiant į didėjantį jų skaičių. Į juos dažnai krypo sinodo tėvų ir mano mintys švenčiant baigiamąją liturgiją X visuotiniame Vyskupų sinodo susirinkime. Visa Bažnyčia labai gerbia mūsų brolius, išliekančius svarbiais vyskupų kolegijos nariais; Bažnyčia dėkinga jiems už ganytojišką tarnybą, kurią vykdė ir toliau vykdo, aukodami bendruomenei savo išmintį bei patirtį. Tegu kompetentinga valdžia įvertina jų asmeninį dvasinį paveldą, apimantį daugelį metų jų vadovautų Bažnyčių istorinės atminties vertingą dalį. Reikia visokeriopai stengtis laiduoti jiems gyvenimo sąlygas be dvasinių ir ekonominių rūpesčių pagal jų protingai pageidaujamas aplinkybes. Be to, būtina ištirti galimybes, kaip ir toliau įvairūs vyskupų konferencijų organai galėtų naudotis jų kompetencija (246).

Rytų katalikų Bažnyčios

60. Atsižvelgdami į tą pačią bendrystę tarp vyskupų ir Bažnyčių, sinodo tėvai skyrė ypatingą dėmesį Rytų katalikų Bažnyčioms, akcentuodami garbingus ir senovinius jų tradicijos turtus, sudarančius gyvą lobyną drauge su analogiškomis lotynų Bažnyčios apraiškomis. Viena ir kita drauge dar labiau nušviečia šventosios Dievo tautos visuotinę vienybę (247).

Neabejotina, kad Rytų katalikų Bažnyčios dėl savo dvasinės, istorinės, teologinės, liturginės ir disciplininės giminystės su ortodoksų Bažnyčiomis ir kitomis Rytų Bažnyčiomis, dar nesančiomis visiškoje vienybėje su Katalikų Bažnyčia, turi ypatingą teisę prisidėti ugdant krikščionių, ypač Rytų krikščionių, vienybę. Jos, kaip ir visos Bažnyčios, pašauktos daryti tai per maldą ir pavyzdingą krikščionišką gyvenimą; negana to, jos pašauktos praturtinti savo religine ištikimybe senąsias Rytų tradicijas (248) kaip savo specifiniu indėliu.

Patriarchatų Bažnyčios ir jų sinodai

61. Iš specifinių Rytų katalikų Bažnyčių institucijų išsiskiria patriarchatų Bažnyčios. Jos priklauso Bažnyčių dariniams, kurie, Vatikano II Susirinkimo tvirtinimu (249), Dievo Apvaizdos dėka amžių tėkmėje įgijo organišką sandarą ir turi tiek savo discipliną, tiek savus liturginius papročius, taip pat bendrą teologinį ir dvasinį paveldą, tačiau vis dėlto visuomet išlaiko tikėjimo vienybę ir vienintelę dievišką visuotinės Bažnyčios sandarą. Ypatingas jų vertumas kyla iš to fakto, kad jos, lyg motinos tikėjime, pagimdė kitas Bažnyčias, kurios yra tarsi jų dukros ir išliko susijusios su šiomis sakramentinio gyvenimo meilės ryšiais, taip pat tarpusavio pagarba teisėms ir pareigoms.

Bažnyčioje patriarchato institucija yra labai sena. Ji paliudyta pirmajame Nikėjos Susirinkime, buvo pripažinta pirmuosiuose visuotiniuose Susirinkimuose ir iki šių dienų sudaro Rytų Bažnyčių valdymo tradicinę formą (250). Savo kilme ir ypatinga struktūra ji yra Bažnyčios institucija. Todėl Vatikano II Susirinkimas išreiškė pageidavimą, „kad reikalui esant būtų steigiami nauji patriarchatai, o jų kūrimas paliekamas visuotiniam Sinodui arba Romos popiežiui“ (251).

Kas Rytų Bažnyčiose vykdo valdžią aukštesniu negu vyskupo arba viršregioniniu lygmeniu – kaip patriarchai ir patriarchinių Bažnyčių vyskupų sinodai, – dalyvauja aukščiausioje valdžioje, kuri priklauso Petro įpėdiniui visos Bažnyčios atžvilgiu, ir vykdo ją gerbdamas ne tik Romo vyskupo primatą (252), bet taip pat atskirų vyskupų tarnybą, nepažeidžiant jų kompetencijos ir neribojant jų vykdomų funkcijų. Santykiai tarp patriarchinės Bažnyčios vyskupų ir patriarcho, kuris savo ruožtu yra patriarchinės eparchijos vyskupas, plėtojasi remiantis senovėje Apaštalų kanonuose nustatytu pamatu: „Reikia, kad kiekvienos tautos vyskupas žinotų, kas tarp jų yra pirmutinis, ir pripažintų jį savo galva, taip pat, kad nesiimtų jokių svarbių veiksmų be jo sutikimo: kiekvienas jų privalo užsiimti tuo, kas siejasi su jo regionu ir jam priklausančiomis sritimis; tačiau taip pat nedera imtis jokių veiksmų be visų sutikimo. Šiuo būdu viešpataus santarvė, o Dievas bus pašlovintas per Kristų Šventojoje Dvasioje“ (253). Šis kanonas išreiškia senovinę Rytų Bažnyčių sinodinę praktiką, drauge pateikiant teologinį pamatą ir doksologinę prasmę, nes juo aiškiai tvirtinama, jog darnus sinodinis vyskupų veikimas teikia garbę ir šlovę Trivieniam Dievui.

Patriarchatų Bažnyčių sinodinį gyvenimą reikia priimti kaip veiksmingą vyskupo tarnybos kolegialaus matmens įgyvendinimą. Visi teisėtai konsekruoti vyskupai dalyvauja savo patriarchato Bažnyčios sinode kaip Dievo tautos dalies ganytojai. Tačiau pirmutinio (primus), t. y. patriarcho, vaidmuo yra pripažįstamas kaip konstitutyvus kolegialaus veikimo elementas.

Iš esmės jokio kolegialaus veikimo nesiimama nepripažinus „pirmutinio“, kaip tokio. Sinodalumas nesunaikina ir nesumenkina teisėto kiekvieno vyskupo savarankiškumo valdant savo Bažnyčią. Sinodalumas veikiau patvirtina vyskupų, bendrai atsakingų už visas patriarchato vietines Bažnyčias, kolegialumo dvasią.

Patriarchato sinodui pripažįstama tikra valdymo galia. Sinodas renka patriarchą ir vyskupus patriarchato Bažnyčios teritorijoje esančioms pareigybėms, taip pat parenka vyskupystės kandidatus pareigybėms už patriarchato Bažnyčios ribų, ir tie kandidatai siūlomi Romos popiežiui nominuoti (254). Be pritarimo ar nuomonės pareiškimo, būtino, kad tam tikri aktai, priklausantys patriarcho kompetencijos sričiai, galiotų, sinodui priklauso nustatyti įpareigojančias normas, galiojančias patriarchato Bažnyčios teritorijoje, o liturginių normų atveju ir už patriarchato ribų (255). Be to, sinodas – išskyrus tai, kas priklauso Apaštalų Sosto kompetencijai, – yra aukščiausias tribunolas patriarchato Bažnyčios teritorijoje (256). Dėl svarbiausių klausimų, ypač susijusių su apaštalavimo bei bažnytinės disciplinos formų bei būdų taikymu, su patriarchu, taip pat su sinodu konsultuodamas bendradarbiauja patriarchato susirinkimas, patriarcho šaukiamas ne rečiau kaip kas penkerius metus (257).

Metropolijų ir bažnytinių provincijų organizacija

62. Konkretus bendrystės tarp vyskupų ir solidarumo tarp Bažnyčių puoselėjimo būdas yra senovinės bažnytinių provincijų institucijos atgaivinimas, kur metropolitai yra tiek bendrystės tarp provincijos vyskupų, tiek vyskupų bendrystės su Romos vyskupu įrankis ir ženklas (258). Atsižvelgiant į atskirų vyskupų problemų panašumą ir į tai, kad ribotas jų skaičius padeda geriau vieniems kitus suprasti, bendrą pastoracinį darbą iš tikrųjų geriau planuoti tos pačios provincijos vyskupų susirinkimuose, visų pirma provincijos bažnytiniuose susirinkimuose.

Ten, kur bendram labui reikia įsteigti bažnytinius regionus, panašią funkciją gali vykdyti to paties regiono vyskupų susirinkimai arba kiekvienu atveju plenariniai susirinkimai. Be to, šia proga reikia priminti Vatikano II Susirinkime išreikštą pageidavimą, kad „garbinga sinodų ir susirinkimų institucija suklestėtų nauju gyvastingumu, idant įvairioms Bažnyčioms tinkamiau ir sėkmingiau laiko sąlygas atitinkančiu būdu galėtų padėti ugdyti tikėjimą ir palaikyti drausmę“ (259). Šiuose susirinkimuose vyskupai galės veikti reikšdami savo bendrystę ne tik vienas su kitu, bet ir  su kitais jiems patikėtos Dievo tautos dalies nariais; šie nariai susirinkimuose atstovauja pagal teisės normas.

Kadangi vietiniuose susirinkimuose dalyvauja taip pat kunigai, diakonai, vienuoliai ir vienuolės, taip pat pasauliečiai, net jeigu jų balsas tik patariamasis, tiesiogiai išreiškiama ne tik bendrystė tarp vyskupų, bet ir tarp Bažnyčių. Negana to, vietinius susirinkimus, kaip iškilmingus bažnytinius įvykius, būtina rūpestingai apmąstant parengti. Į šią veiklą įtraukiami visų kategorijų tikintieji, kad šie susirinkimai taptų tinkama svarbiausių sprendimų, ypač susijusių su tikėjimu, priėmimo vieta. Vatikano II Susirinkime paaiškinta, kad vietinių susirinkimų negali pakeisti vyskupų konferencijos, ir drauge išreikšta viltis, jog vietiniai susirinkimai įgis naujo gyvybingumo. Tačiau vyskupų konferencijos gali labai pasitarnauti rengiant plenarinius susirinkimus (260).

Vyskupų konferencijos

63. Nereikia manyti, jog tai reiškia vyskupų konferencijų, Vatikano II Susirinkime įgavusių institucinę formą, kuri po to buvo patikslinta Kanonų teisės kodekse ir neseniai išleistame Motu proprio laiške „Apostolos suos“ (261), vaidmens bei naudingumo sumenkinimą. Analogiškos Rytų Bažnyčių institucijos yra Rytų Bažnyčių kanonų kodekse numatyti įvairių Bažnyčių hierarchų susirinkimai sui iuris, „kai dalijamasi iš patirties kilusiomis išminties įžvalgomis, taip pat požiūriais, gimsta šventas jėgų sutelkimas bendram Bažnyčių labui, remiant veikimo vienybę, padedant bendruose veiksmuose, neatidėliotinai diegiant religijos gėrį ir veiksmingai laikantis bažnytinės disciplinos“ (262).

Pasak sinodo tėvų, tie vyskupų susirinkimai yra svarbus įrankis išreiškiant ir praktiškai įgyvendinant tarp vyskupų kolegialią dvasią. Todėl vyskupų konferencijos turi būti dar labiau vertinamos, atsižvelgiant į visas jų galimybes (263). Jos iš tikrųjų „smarkiai išsiplėtojo ir krašto ar specifinės teritorijos vyskupams tapo pirmutinės svarbos priemone, norint pasidalyti nuomonėmis, pasitarti tarpusavyje ir bendradarbiauti visos Bažnyčios labui: pastaraisiais metais jos visame pasaulyje yra konkreti, gyva ir veiksminga tikrovė. Jų svarbą atskleidžia tas faktas, kad jos veiksmingai prisideda ugdant vyskupų, taigi ir Bažnyčios vienybę, kaip vertingas bažnytinės bendruomenės tvirtinimo instrumentas“ (264).

Kadangi vyskupų konferencijų nariai yra tik vyskupai ir visi tie, kurie, nors neturėdami vyskupo žymės, pagal teisę prilygsta diecezijų vyskupams (265), šių konferencijų – skirtingai nuo vietinių susirinkimų – teologinis pagrindas tiesiogiai yra vyskupiškojo valdymo atsakomybės kolegialus matmuo. Tik netiesiogiai šį pagrindą sudaro Bažnyčių tarpusavio bendrystė.

Kadangi vyskupų konferencija bet kokiu atveju yra nuolatinis periodiškai susitinkantis organas, jos funkcija bus veiksminga, jei bus pagalbinė atžvilgiu tos funkcijos, kurią atskiri vyskupai dieviškąja teise vykdo savo Bažnyčioje. Atskiros Bažnyčios lygmeniu diecezinis vyskupas gano jam patikėtą kaimenę kaip tikras, ordinarinis ir tiesioginis ganytojas, o jo veikla yra griežtai asmeninė, nekolegiali, net jei ji gaivinama bendruomenine dvasia. Vietinių Bažnyčių grupėse, sudarytose pagal geografinius regionus (nacionaliniu, regioniniu ar pan. lygmeniu), atskirų Bažnyčių vyskupai vykdo pastoraciją kuri kaip teologinis subjektas yra nedaloma, nei bendrai, nei kolegialiais aktais, tokiais kaip vyskupų kolegijos (266). Todėl į tą pačią vyskupų konferenciją susibūrę vyskupai savo tikinčiųjų labui vykdo tik kai kurias užduotis, kylančias iš jų ganytojiškosios tarnybos (munus pastorale) pagal teisės ar Šventojo Sosto mandatu pripažįstamas kompetencijos ribas (267).

Gausesnėms vyskupų konferencijoms reikalinga sudėtinga organizacija, kad jos galėtų pagelbėti jas sudarantiems vyskupams. Tačiau bet kokiu atveju reikia vengti „tarp plenarinių posėdžių, veikiančių tarnybų bei komisijų biurokratizacijos“ (268). Vyskupų konferencijos „su savo komisijomis ir tarnybomis egzistuoja tam, kad padėtų vyskupams, o ne kad užimtų jų vietą“ (269), tuo labiau ne tam, kad įsteigtų tarpines struktūras tarp Apaštalų Sosto ir atskirų vyskupų. Vyskupų konferencijos gali esmingai padėti Apaštalų Sostui, išsakydamos savo nuomonę dėl specifinių bendresnio pobūdžio problemų (270).

Taigi vyskupų konferencijos išreiškia ir skatina kolegialumą tarp vyskupų, taip pat bendrystę tarp atskirų Bažnyčių; jos artimai susieja Bažnyčias, ypač esančias kaimynystėje, siekdamos didesnio gėrio (271). Tai gali būti įvykdyta įvairiais būdais: per pasitarimus, simpoziumus ar federacijas. Ypatinga svarba tenka žemynų vyskupų konferencijoms, tačiau jos niekuomet neužima kompetencijos sričių, priklausančių atskiroms vyskupų konferencijoms. Tokie susitikimai labai padeda puoselėti bendradarbiavimą tarp įvairių tautų vyskupų konferencijų; „globalizacijos“ laikais, susiduriant su iššūkiais ir įgyvendinant „solidarumo globalizaciją“ (272), toks bendradarbiavimas ypač būtinas.

Bažnyčios vienybė ir ekumeninis dialogas

64. Viešpaties Jėzaus malda dėl savo mokinių vienybės (ut unum sint: Jn 17, 21) kiekvienam vyskupui yra primygtinis raginimas ir rimta apaštališka užduotis. Nereikia žvelgti į šią vienybę kaip į mūsų pačių pastangų vaisių; ji yra iš esmės Švenčiausiosios Trejybės dovana Bažnyčiai. Tačiau tai neatpalaiduoja krikščionių nuo visokių pastangų, pradedant malda, kuria siekiama priartinti visapusiškos vienybės dieną. Atsiliepiant į Viešpaties maldą ir jo valią, aukojantis ant Kryžiaus, siekiant suburti išsklaidytus Dievo vaikus (plg. Jn 11, 52), Katalikų Bažnyčios įsitraukimas į ekumeninį dialogą yra neatšaukiamas, nes nuo jo priklauso Bažnyčios liudijimo pasauliui veiksmingumas. Būtina eiti toliau tiesos ir meilės dialogo keliu.

Daugelis sinodo tėvų kalbėjo apie ypatingą kiekvieno vyskupo pašaukimą savo vyskupijoje puoselėti ir plėtoti šį dialogą in veritate et caritate (plg. Ef 4, 15). Krikščionių susiskaldymo skandalas visų jaučiamas kaip priešingas krikščioniškajai vilčiai ženklas. Kalbant apie konkrečias ekumeninio dialogo plėtojimo formas, nurodytas poreikis tarp Katalikų Bažnyčios ir kitų Bažnyčių, taip pat bažnytinių bendruomenių, nesančių visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, gilinti tarpusavio pažinimą; taip pat minėti atitinkami susitikimai bei iniciatyvos, pirmiausia liudijant meilę. Egzistuoja kasdienio gyvenimo ekumenizmas, susidedantis iš tarpusavio priėmimo, klausymo ir bendradarbiavimo, kuriam būdingas ypatingas veiksmingumas.

Kita vertus, sinodo tėvai taip pat įžvelgė riziką, kylančią dėl nepakankamai apmąstytų gestų, kurie, signalizuodami „nekantrų ekumenizmą“, gali pakenkti į visišką vienybę vedančiame kelyje. Todėl labai svarbu, kad visi priimtų ir įgyvendintų tinkamus ekumeninio dialogo principus; taip pat svarbu akcentuoti šiuos principus ugdant kandidatus į kunigystę seminarijose, parapijose ir kitose bažnytinėse struktūrose. Vidinis Bažnyčios gyvenimas turi liudyti vienybę, pasireiškiančią pagarba ir vis platesniu atsivėrimu įvairioms teologinėms dvasinėms ir disciplininėms tradicijoms, kad šios galėtų plėtoti savo didžiulius turtus (273).

Misijinė dvasia vyskupo tarnystėje

65. Vyskupai kaip vyskupų kolegijos nariai yra konsekruojami ne tik vienai vyskupijai, bet visos žmonijos išganymui (274). Sinodo tėvai priminė šį Vatikano II Susirinkimo mokymą pabrėždami faktą, kad kiekvienas vyskupas turi suvokti savo pastoracinės tarnystės misijinį pobūdį. Visa vyskupo pastoracinė veikla turi būti paženklinta misijine dvasia, gebančia pažadinti ir palaikyti tikinčiųjų uolumą skleidžiant Evangeliją. Vyskupo pareiga yra savo vyskupijoje inicijuoti, puoselėti ir vadovauti misijinei veiklai bei iniciatyvoms, taip pat numatyti tam finansinę paramą (275). Sinodo auloje buvo konstatuota, kad vyskupui ne mažiau svarbu savo Bažnyčioje plėtoti misijinį matmenį, pagal aplinkybes ugdant tokias pamatines vertybes kaip artimo priėmimas, pagarba kultūriniams skirtumams ir sveikas santykis tarp įvairių kultūrų. Kita vertus, dėl vis labiau ryškėjančio miestų bei visuomenių daugiakultūriškumo, sukelto pirmiausia tarptautinės migracijos, randasi naujų ir nežinomų situacijų, metančių ypatingą misijinį iššūkį.

Sinodo auloje išklausyta taip pat pranešimų apie kai kurių diecezinių vyskupų santykius su misijinėmis vienuolijomis ir pabrėžta, jog tą klausimą reikia nuodugniau ištirti. Tuo pat metu buvo pripažinta patirtis, kuria vietinę Bažnyčią gali praturtinti pašvęstojo gyvenimo kongregacijos, palaikančios tarp tikinčiųjų gyvą misijų suvokimą.

Toks uolumas atskleidžia vyskupą kaip vilties tarną ir liudytoją. Misija yra tikras mūsų tikėjimo į Kristų ir jo meile mums rodiklis (276). Visų laikų vyrai ir moterys įkvepiami naujam gyvenimui, motyvuojamam viltimi. Krikščionys, skelbdami prisikėlusį Viešpatį, atskleidžia tą, kuris pradeda naują istorijos erą ir skelbia pasauliui Gerąją Naujieną apie visišką ir visuotinį išganymą, laiduojantį naująjį pasaulį, kur kentėjimus ir neteisybę pakeis džiaugsmas ir grožis. Naujojo tūkstantmečio pradžioje, kai aiškiau suvokiamas išganymo visuotinumas ir juntama, jog Evangelijos skelbimą reikia atnaujinti kiekvieną dieną, sinodo susirinkimas ragina misijinį angažavimąsi ne silpninti, bet priešingai – plėtoti jį vis gilinant misijinį bendradarbiavimą.
 

VII skyrius
VYSKUPAS DABARTIES IŠŠŪKIŲ AKIVAIZDOJE

„Jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33)

66. Šventajame Rašte Bažnyčia lyginama su kaimene, „kurios ganytoju pasiskelbė būsiąs pats Dievas ir kurios avys, nors valdomos žmogiškų piemenų, be perstojo yra vedamos ir stiprinamos paties Kristaus, gerojo piemens ir vyriausiojo ganytojo“ (277). Argi pats Jėzus nepavadino savo mokinių pusillus grex, ragindamas juos ne bijoti, bet turėti viltį (plg. Lk 12, 32)? Jėzus dažnai kartojo šį padrąsinimą savo mokiniams: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Rengdamasis grįžti pas Tėvą jis numazgojo apaštalams kojas ir sakė: „Tegu neišsigąsta jūsų širdys“,  po to pridūrė: „Aš esu kelias <...>. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (plg. Jn 14, 1–6). Šiuo „keliu“, kuris yra Kristus, mažoji kaimenė, t. y. Bažnyčia, eina vedama Gerojo Ganytojo: jis „išsivaręs visas saviškes, <...> eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą“ (Jn 10, 4).

Panašiai kaip Jėzus Kristus ir įkandin jo, vyskupas taip pat eina skelbti Jėzų pasauliui kaip kiekvieno žmogaus Išganytoją. Būdamas Evangelijos misionierius vyskupas veikia Bažnyčios, žmoniškumo ekspertės, artimos mūsų laikų žmonėms, vardu. Todėl vyskupui, sustiprintam evangeliniu radikalizmu, tenka pareiga demaskuoti neteisingas antropologijas, atrasti ideologinių procesų slopinamas vertybes ir atpažinti tiesą. Vyskupas žino galįs drauge su apaštalu sakyti: „mes todėl ir triūsiame bei kovojame, kad pasitikime gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtojas“ (1 Tim 4, 10).

Vyskupo veiksmus turi ženklinti ta parresia, kuri yra Šventosios Dvasios vaisius (plg. Apd 4, 31). Negalvodamas apie save, kad skelbtų Evangeliją, vyskupas ryžtingai ir pasitikėdamas imasi savo misijos: factus pontifex, tapęs „tiltu“, atviru kiekvienam žmogui. Jis su ganytojo uolumu eina ieškoti avių, panašiai kaip Kristus, kuris sako: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas“ (Jn 10, 16).

Vyskupas – teisingumo ir taikos diegėjas

67. Apžvelgdami misijinį aspektą sinodo tėvai apibūdino vyskupą kaip teisingumo pranašą. Galingųjų karas su silpnaisiais šiandien labiau negu praeityje atvėrė gilią prarają tarp turtingųjų ir vargšų. Vargingųjų skaičius yra legionas! Neteisingoje ekonomikos sistemoje esant didžiulei struktūrinei nelygybei, visuomenės pakraščiuose liekančių žmonių padėtis blogėja diena iš dienos. Daugelyje pasaulio vietų šiandien viešpatauja badas, tuo tarpu kitur yra perteklius. Dramatiškos nelygybės aukomis pirmiausia tampa vargšai, jaunimas ir pabėgėliai. Moters kaip asmenybės vertumas taip pat daugelyje vietų žeminamas, ji tampa hedonistinės ir materialistinės kultūros auka.

Atsidūręs tokių neteisingų situacijų, keliančių konfliktus ir mirtį, akivaizdoje, dažnai būdamas tiesiogiai į jas įtrauktas, vyskupas yra pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus teisių gynėjas. Jis skelbia moralinį Bažnyčios mokymą, ginantį gyvybės teisę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties; jis taip pat skelbia Evangelija grindžiamą socialinį Bažnyčios mokymą, rūpinasi ginti vargšus, keldamas balsą už bebalsius, laiduodamas jų teises. Socialinis Bažnyčios mokymas gali teikti vilties net blogiausiomis situacijomis, nes jei nėra vilties vargšams, nebus vilties niekam, net vadinamiems turtingiesiems.

Vyskupai ryžtingai pasmerkė terorizmą bei genocidą, jie pakėlė balsą, gindami tuos, kurie verkia dėl neteisybės, persekiojamuosius, netekusius darbo ir vaikų, išnaudojamus įvairiais žiauriais būdais. Kaip Bažnyčia, kuri pasaulyje yra gilios vienybės su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės sakramentas (278), panašiai ir vyskupas yra vargšų gynėjas bei tėvas, siekiantis teisingumo, ir žmogaus teisių laikymosi vilties nešėjas (279).

Ir sinodo tėvų, ir mano paties žodžiai buvo aiškūs ir tvirti. „Sinodo metu girdėjome daugybės kolektyvinių tragedijų atgarsius <...>. Reikalingas radikalus moralinis pokytis <...>. Kai kurios endeminės rykštės, į kurias pernelyg ilgai nebuvo kreipiama dėmesio, gali atvesti į neviltį ištisas visuomenes. Ar galime tylėti susidurdami su besitęsiančia bado ir kraštutinio skurdo drama, vykstančia amžiuje, kai žmonija labiau negu bet kada turi priemones, leidžiančias tinkamai dalytis gėrybėmis. Privalome išreikšti solidarumą su didžiuliais imigrantų ir pabėgėlių srautais, kai žmonės dėl karo, politinės priespaudos ar ekonominių nepriteklių priversti palikti gimtąjį kraštą, ieškodami darbo arba vildamiesi gyventi taikoje. Niokojantys maliarijos padariniai, AIDS plitimas, analfabetizmas, gausybės vaikų ir jaunuolių, pamestų gatvėje ir neturinčių ateities, likimas, moterų išnaudojimas, pornografija, nepakantumas ir neleistinas religijos eksploatavimas, siekiant pagrįsti smurtą, narkotikų kontrabanda ir prekyba ginklais – šis sąrašas toli gražu neišsamus! Vis dėlto tarp visų tų sunkenybių nuolankieji kelia galvą. Viešpats juos mato ir remia: ‘Kadangi jie apiplėšia vargšus ir beturčiai aimanuoja, nūn aš pakilsiu, – sako Viešpats’ (Ps 12, 6)“ (280).

Tik ką pateiktas dramatiškas paveikslas, savaime suprantama, gali tik neatidėliotinai kviesti į taiką ir įsipareigojimą jos siekti. Vis dar teberusena iš praėjusio šimtmečio bei ištiso praėjusio tūkstantmečio paveldėti konfliktų židiniai. Netrūksta taip pat vietinių konfliktų, nulemiančių gilius kultūrų ir tautų sužeidimus. Kaip galime tylėti religinio fundamentalizmo, to nuolatinio dialogo bei taikos priešo, akivaizdoje? Daugelis pasaulio regionų primena parakinę, parengtą sprogti ir užlieti žmonių giminę didžiuliais kentėjimais. Tokioje situacijoje Bažnyčia ir toliau skelbia Kristaus, Kalno pamoksle palaiminusio „taikdarius“ (plg. Mt 5, 9), ramybę. Taika yra visų bendra atsakomybė, pasireiškianti tūkstančiais smulkių kasdieninio gyvenimo gestų. Taika laukia savo pranašų ir statytojų, kurių neturi pritrūkti pirmiausia vyskupo ganomose bažnytinėse bendruomenėse. Imdamas pavyzdį iš Jėzaus, atėjusio skelbti prislėgtiesiems išlaisvinimą ir Viešpaties malonės metą (plg. Lk 4, 16–31), vyskupas turi būti visuomet pasirengęs parodyti, jog krikščioniškoji viltis yra glaudžiai susijusi su uolumu, siekiant integralios individų bei visuomenės plėtros pagal socialinį Bažnyčios mokymą.

Susidurdamas su, deja, tragiškai dažnomis ginkluotų konfliktų situacijomis, vyskupas, net ir tuomet, kai ragina tautą ginti savo teises, turi visuomet priminti, kad krikščionys privalo visais atvejais atmesti kerštą ir būti pasirengę atleisti priešams ir juos mylėti (281). Nėra teisingumo be atleidimo. Nors tai nėra lengva priimti, šis teiginys atrodo akivaizdus kiekvienam protingam žmogui: tikra taika galima vien per atleidimą (282).

Tarpreliginis dialogas ypač naudingas pasaulio taikai

68. Įvairiomis progomis kartojau, kad dialogas tarp religijų turi tarnauti taikai tarp tautų. Skirtingos religinės tradicijos turi išteklių, reikalingų įveikti susiskaldymus ir kurti tarpusavio draugystę bei pagarbą. Sinodas kvietė vyskupus su tautų atstovais inicijuoti susitikimus, kuriuose būtų rimtai gvildenami pasaulį žeidžiantys konfliktai bei karai, ir rasti būdus kartu angažuotis teisingumo, santarvės bei taikos labui. Sinodo tėvai ypač pabrėžė tarpreliginio dialogo reikšmę taikai ir prašė vyskupus įsitraukti į šį dalyką savo vyskupijose. Nauji keliai į taiką gali atsiverti ginant religijos laisvę, apie kurią Vatikano II Susirinkimas kalbėjo dekrete Dignitatis humanae, taip pat auklėjant jaunąją kartą ir tinkamai naudojantis visuomenės komunikavimo priemonėmis (283). Tačiau tarpreliginio dialogo perspektyva yra platesnė, todėl sinodo tėvai dar kartą patvirtino, kad toks dialogas priklauso naujajai evangelizacijai, ypač mūsų dienomis, kai daug daugiau žmonių negu praeityje išpažindami įvairias religijas gyvena greta vienas kito tuose pačiuose regionuose, tuose pačiuose miestuose, dirbdami tose pačiose darbovietėse. Taip tarpreliginis dialogas atsiranda daugelio krikščioniškų šeimų kasdienybėje. Todėl vyskupai, kaip tikėjimo mokytojai ir Dievo tautos ganytojai, turi kreipti į jį deramą dėmesį.

Krikščionims, gyvenantiems greta kitų religijų išpažinėjų, tenka ypatinga pareiga liudyti Jėzaus Kristaus išganingo slėpinio vienumą ir visuotinumą ir iš to kylančią Bažnyčios, kaip visos žmonijos išganymo priemonės, būtinybę. „Ši tikėjimo tiesa nė kiek nemenkina Bažnyčios nuoširdžios pagarbos pasaulio religijoms, tačiau sykiu iš pagrindų atmeta indiferentizmo paženklintą mąstyseną, ‘persunktą religinio reliatyvizmo, skatinančio manyti, jog visos religijos yra vienodos vertės’“ (284). Taigi aišku, jog tarpreliginis dialogas niekuomet negali pakeisti tikėjimo skelbimo bei skleidimo, sudarančio katechezės, skelbimo ir Bažnyčios misijos prioritetinį tikslą.

Nuoširdus ir vienaprasmis teigimas, kad žmogaus išganymas priklauso nuo Kristaus įvykdyto atpirkimo, netrukdo vesti dialogą su kitomis religijomis. Išpažįstant krikščioniškąją viltį nedera pamiršti, jog būtent ji yra tarpreliginio dialogo pamatas. Pasak Susirinkimo deklaracijos Nostra aetate: „Visos tautos sudaro vieną bendruomenę ir yra vienos kilmės, nes Dievas visą žmonių giminę apgyvendino žemės paviršiuje; vienas yra ir visų galutinis tikslas – Dievas, kurio apvaizda, rodomas gerumas ir išganymo planai aprėpia visus, iki išrinktieji bus suburti šventajame mieste, kurį užlies Dievo spindesys ir kur tautos vaikščios jo šviesoje“ (285).

Pilietinis, socialinis ir ekonominis gyvenimas

69. Pastoracinėje vyskupo veikloje negali pritrūkti išskirtinio dėmesio, skiriamo meilės ir teisingumo reikalavimams, kylantiems iš vargingiausių, apleistų ir skriaudžiamų žmonių, kuriuose krikščionis įžvelgia ypatingą Jėzaus atvaizdą, visuomeninių bei ekonominių gyvenimo sąlygų. Tokių žmonių buvimas bažnytinėse ir pilietinėse bendruomenėse yra mūsų krikščioniškojo tikėjimo autentiškumo įrodymas.

Noriu trumpai užsiminti apie sudėtingą globalizacijos problemą, kuri yra būdinga šių dienų pasauliui. Egzistuoja ekonomikos, finansų, taip pat kultūros „globalizacija“, laipsniškai įsitvirtinanti kaip sparčios informatikos technologijų pažangos padarinys. Jau sakiau kitomis progomis, kad ją reikia nuodugniai ištyrinėti, išskiriant pozityvius ir negatyvius aspektus, taip pat įvairius dėl jos kylančius padarinius Bažnyčiai ir visai žmonijai. Čia labai svarbus indėlis tenka vyskupams, kurie primins būtinybę siekti globalizacijos mylint, išvengiant marginalizacijos. Sinodo tėvai taip pat kalbėjo apie „meilės globalizaciją“, šiame kontekste svarstydami atitinkamus klausimus, susijusius su užsienio skolų, žlugdančių tautų ekonomiką, stabdančių jų visuomeninę bei politinę plėtrą, nurašymu (286).

Iš naujo nesiimdamas šios rimtos problematikos, tik pakartoju kai kuriuos pamatinius, jau kitoje vietoje išdėstytus punktus: Bažnyčios vizija šioje srityje remiasi trimis esminiais tarpusavyje susijusiais atsparos punktais: žmogaus asmens vertumu, solidarumu ir subsidiarumu. Todėl „globalizuotą ekonomiką reikia analizuoti atsižvelgiant į socialinio teisingumo principus, gerbiant pirmenybinį pasirinkimą vargšų labui, leidžiant vargšams apsiginti tokioje ekonomikoje ir siekiant bendro gėrio tarptautinėje plotmėje“ (287). Įtraukta į solidarumo dinamiką globalizacija nebesukelia marginalizacijos. Iš tikrųjų solidarumo globalizacija yra Evangelijos šerdį sudarančios visuotinės meilės tiesioginis padarinys.

Pagarba aplinkai ir kūrinijos apsauga

70. Sinodo tėvai taip pat priminė etinius ekologinio klausimo aspektus (288). Iš tikrųjų giliausia prasme kvietimas į solidarumo globalizaciją apima kūrinijos apsaugos ir žemės išteklių neatidėliotiną klausimą. Atrodo, kad „kūrinijos dejavimai“, apie kuriuos užsimena apaštalas (plg. Rom 8, 22), šiandien įgauna atvirkštinę perspektyvą, nes jau kalbama ne apie eschatologinę įtampą laukiant Dievo vaikų apreiškimo (plg. Rom 8, 19), bet apie mirties konvulsijas, siekiančias apimti patį žmogų ir jį sunaikinti.

Būtent čia ekologinis klausimas atsiskleidžia pavojingiausia ir iškreipčiausia forma. Iš tikrųjų „giliausia ir rimčiausia ekologinio klausimo implikacija yra pagarbos gyvybei stoka, ženklinanti aplinkos taršos elgseną. Dažnai gamybos, bet ne darbuotojų interesai ima viršų, o ekonominiams interesams tenka pirmenybė individų ir net ištisų tautų gėrio atžvilgiu. Tokiais atvejais aplinkos užteršimas arba niokojimas yra ribotos ir išsigimusios pasaulėžvalgos, kartais susijusios su tikra panieka žmogui, padarinys“ (289).

Akivaizdu, kad čia turima omenyje ne tik fizinė ekologija, susijusi su įvairia gyvosios kūrinijos gyvybinės sferos apsauga, bet taip pat žmogiškoji ekologija, sauganti pamatinio gyvybės gėrio visas apraiškas ir ateities kartoms paliekanti kuo labiau Kūrėjo planą atitinkančią aplinką. Reikalingas ekologinis atsivertimas, prie kurio gali prisidėti patys vyskupai, mokydami tinkamo žmonių santykio su gamta. Žvelgiant į mokymą apie Dievą Tėvą, dangaus ir žemės Kūrėją, išryškėja, kad tai „tarnavimo“ santykis: žmogus patalpintas kūrinijos širdyje kaip Kūrėjo tarnas.

Vyskupo tarnyba sveikatos srityje

71. Rūpinimasis žmogumi ragina vyskupą sekti Jėzumi, tikru „Geruoju Samariečiu“, kupinu užuojautos ir gailestingumo, be jokios diskriminacijos padedančiu žmogui. Sveikatos apsauga užima svarbią vietą tarp dabarties iššūkių. Tragiška, bet vis dar egzistuoja daugybė ligų formų įvairiose pasaulio vietose. Nors mokslas daro didžiulę pažangą, ieškodamas naujų išeičių ar pagalbinių priemonių saugantis nuo ligų, randasi vis naujų situacijų, keliančių grėsmę fizinei ir psichinei sveikatai.

Kiekvienas vyskupas, padedamas atitinkamai kvalifikuotų asmenų, yra raginamas savo vyskupijoje siekti, kad integraliu būdu būtų skelbiama „Gyvybės Evangelija“. Liudijančių savo artumą kenčiantiesiems krikščionių pastangos humanizuoti mediciną ir jų rūpinimasis ligoniais kiekvienam gyvai primena kūno ir sielos Gydytojo Kristaus atvaizdą. Tarp apaštalams duotų nurodymų Jėzus nepamiršo paraginti gydyti ligonius (plg. Mt 10, 8) (290). Todėl atitinkamas sveikatos apsaugos darbuotojų sielovados organizavimas ir plėtojimas turi būti artimas kiekvieno vyskupo širdžiai prioritetas.

Sinodo tėvai jautė ypatingą poreikį ryžtingai pareikšti esą susirūpinę dėl autentiškos „gyvybės kultūros“ ugdymo šiandienos visuomenėje: „Turbūt labiausiai mus, kaip ganytojus, liūdina pagarbos žmogaus gyvybei nuo prasidėjimo iki mirties stoka, taip pat šeimos irimas. Bažnyčia, tardama „ne“ abortui ir eutanazijai, sykiu taria „taip“ gyvybei, taria „taip“ kūrinijai, tvirtindama, jog iš esmės ji yra gera; taria „taip“, kuris gali prasiskverbti į kiekvieno žmogaus sąžinės šventovę, taria „taip“ šeimai, kuri yra vilties laidas ir kuri taip patinka Dievui, kad jis pašaukė ją būti ‘namų Bažnyčia’“ ( 291).

Vyskupo pastoracinis rūpinimasis migrantais

72. Šiandien žmonių keliavimas įgavo neregėtus mastus ir tampa masiniais daugybės žmonių judėjimais. Tarp jų yra daug ištremtų arba bėgančių iš savo šalių dėl ginkluotų susidūrimų, netikrų ekonominių sąlygų, politinių, etninių ar visuomeninių konfliktų, taip pat dėl stichinių nelaimių. Tos visos migracijos ir jų įvairovė kelia mūsų visuomenėms rimtas užduotis, sprendžiant tokias sielovados problemas kaip evangelizacija ir tarpreliginis dialogas.

Vyskupijos turėtų numatyti ir įsteigti sielovados struktūras, gebančias priimti tuos asmenis ir pasirūpinti jų sielovada, atsižvelgiant į įvairias jų gyvenimo sąlygas. Reikia taip pat remti kaimyninių vyskupijų bendradarbiavimą siekiant garantuoti veiksmingą ir kompetentingą tarnybą, taip pat ugdant kunigus bei pasauliečius, ypač didžiadvasiškai atsidavusius šiam reikliam darbui būtent tuomet, kai tai susiję su teisinėmis problemomis migrantams įsitraukus į naujas socialines struktūras (292).

Šiame kontekste sinodo tėvai iš Rytų katalikų Bažnyčių dar kartą iškėlė tų bendruomenių narių migracijos problemą, kuri tam tikrais aspektais yra nauja ir turi rimtų padarinių praktiniame gyvenime. Nemažai iš Rytų katalikų Bažnyčios kilusių tikinčiųjų šiandien gyvena toli nuo kilmės vietų ir Rytų apeigų vyskupijų sostinių. Ši situacija reikalauja kasdienės vyskupų atsakomybės.

Todėl Vyskupų sinodas nutarė nuodugniai išanalizuoti būdus, kaip katalikų Bažnyčios, tiek Rytų, tiek Vakarų, galėtų įkurti tinkamas pastoracines struktūras „diasporos“ sąlygomis gyvenančių tikinčiųjų poreikiams patenkinti (293). Bet kuriuo atveju vietos vyskupams, nors priklausantiems kitokioms apeigoms, tenka pareiga Rytų apeigų tikintiesiems būti tarsi tikrais tėvais, garantuojant jiems tokią pastoraciją, kurioje būtų pagarbiai atsižvelgiama į specifines religines bei kultūrines vertybes, tikinčiųjų gautas nuo gimimo per ankstyviausią krikščioniškąjį ugdymą.

Tai tik kai kurios sritys, kur krikščioniškasis liudijimas ir vyskupo tarnystė susiduria su neatidėliotinais iššūkiais. Atsakomybė dėl pasaulio, jo problemų, iššūkių bei lūkesčių priklauso vilties Evangelijos skelbimo užduočiai. Visuomet svarbiausia žvelgti į žmogaus ateitį kaip į „vilties esmę“.

Suprantama, kad vis gausėjant vilties adresu metamų iššūkių kyla skepticizmo ir pasitikėjimo stokos pagunda. Tačiau krikščionis žino galįs atsispirti ir sunkioms situacijoms. Jo vilties pagrindas glūdi Kryžiaus ir Viešpaties prisikėlimo slėpinyje. Tik iš ten galima semtis jėgų imtis tarnauti ir ištverti tarnaujant Dievui, trokštančiam žmogaus išganymo ir galutinio išlaisvinimo.
 

PABAIGA

73. Žvelgiant į žmogišku aspektu sudėtingus Evangelijos skelbimo scenarijus beveik spontaniškai ateina į galvą Evangelijoje perteiktas pasakojimas apie duonos padauginimą. Mokiniai nerimaudami dėl minių, kurios trokšdamos Jėzaus žodžio, nusekė jį net į dykumą, siūlo: „Dimitte turbas... Paleisk žmones...“ (Lk 9, 12). Galbūt jie baiminasi ir nežino, kaip pamaitinti tokią gausybę žmonių.

Panašiai galime imti samprotauti ir mes, kai mus užgriūva gausybė problemų, su kuriomis susiduria Bažnyčia ir asmeniškai vyskupai. Šiuo atveju reikia pasitelkti naują meilės išradingumą, kuris atsiskleistų ne tik ir ne tiek teikiamos pagalbos veiksmingumu, bet ypač gebėjimu prisiartinti prie stokojančio žmogaus, leidžiant pajusti vargšams, kad kiekviena krikščionių bendruomenė yra jų namai (294).

Jėzus turi savitą problemų sprendimo būdą. Jis sako apaštalams, kone provokuodamas juos: „Jūs duokite jiems valgyti“ (Lk 9, 13). Gerai žinome tos istorijos pabaigą: „Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo pririnkta dvylika pintinių nulikusių gabaliukų“ (Lk 9, 11–17). Šis likęs perteklius dar šiandien tebėra Bažnyčios gyvenime!

Trečiojo tūkstantmečio vyskupai kviečiami daryti tai, ką daugybė šventų vyskupų per Bažnyčios istoriją darė iki mūsų dienų. Pavyzdžiu gali būti šventasis Bazilijus. Jis troško pastatyti prie Cezarėjos vartų didžiulę prieglaudą vargšams, tikrą artimo meilės citadelę, kuri pagal jo vardą buvo vadinama „Baziliada“: tai aiškiai parodo, kad „ darbų meilė suteikia žodžių meilei neprilygstamos jėgos“ (295). Mes taip pat turime eiti šiuo keliu: Gerasis Ganytojas kiekvienam vyskupui patikėjo jo kaimenę, kad šis ją maitintų žodžiu ir ugdytų pavyzdžiu.

Iš kur mes, vyskupai, imsime duonos, kad galėtume atsakyti į daugybę klausimų, kylančių Bažnyčioje ir vietinėse Bažnyčiose, taip pat už jų ribų? Gal ir mums, kaip apaštalams, norisi pasiskųsti Jėzui: „Iš kur mums dykumoje imti tiek duonos, kad galėtume pasotinti šitokią minią?“ (Mt 15, 33). Iš kokių „vietų“ turime imti išteklių? Čia galima nurodyti keletą esminių atsakymų.

Mūsų pirmutinis transcendentinis išteklius yra Dievo meilė, išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri buvo mums duota (plg. Rom 5, 5). Meilė, kuria mus pamilo Dievas, gali visuomet mus remti ieškant tinkamų kelių į šiandienos žmonių širdis. Kiekvieną akimirką savo Dvasios dėka Viešpats suteikia mums gebėjimą mylėti ir atskleisti tinkamiausias ir gražiausias meilės formas. Pašaukti būti Evangelijos tarnais dėl pasaulio vilties, žinome, kad viltis kyla ne iš mūsų, bet iš Šventosios Dvasios, kuri „nepaliauja buvusi vilties saugotoja žmogaus širdyje – visų žmogiškųjų kūrinių vilties, ypač tų, kurie turi ‘dvasios pradmenis’ ir laukia ‘kūno atpirkimo’“ (296).

Kitas mūsų išteklius yra Bažnyčia. Į ją esame įtraukti per krikštą drauge su gausybe seserų bei brolių, su kuriais drauge išpažįstame vieną dangaus Tėvą ir esame pripildyti vienintelės šventumo Dvasios (297). Jei norime atsiliepti į pasaulio lūkesčius, privalome imtis šiandienos aplinkybių raginamos užduoties paversti Bažnyčią „bendrystės namais ir mokykla“ (298).

Mūsų bendrystė vyskupų būryje, į kurį buvome įtraukti per konsekraciją, taip pat yra nuostabus turtas, nes suteikia mums labai svarbią paramą, dėmesingai skaitant laiko ženklus ir aiškiai atpažįstant tai, ką Šventoji Dvasia kalba Bažnyčioms. Vyskupų kolegijos širdyje yra apaštalo Petro įpėdinio parama ir solidarumas. Jo aukščiausia ir visuotinė valdžia nepanaikina apaštalų įpėdinių vyskupų valdžios, priešingai, ją patvirtina, sustiprina ir gina. Šiuo požiūriu svarbu įvertinti bendrystės įrankius pagal reikšmingus Vatikano II Susirinkimo nurodymus. Neabejotinai būna aplinkybių – šiandien jos nėra retenybė, – kai atskira vietinė Bažnyčia ar kaimynystėje esančios Bažnyčios neįstengia arba neturi praktinių galimybių susidoroti su rimtomis problemomis. Pirmiausia tokiomis situacijomis pasitelkus vyskupų bendrystės įrankius galima iš tikro padėti.

Galiausiai tiesioginis vyskupo, ieškančio „duonos“ savo brolių alkiui numalšinti, išteklius yra jo vietinė Bažnyčia, kai bendrystės dvasingumas pasirodo joje kaip auklėjamasis principas „visur, kur ugdomas žmogus ir krikščionis, lavinami altoriaus tarnautojai, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai ir pastoracijos darbuotojai, statydinamos šeimos ir bendruomenės“ (299). Čia vėl išnyra sąsaja tarp X visuotinio Vyskupų sinodo susirinkimo ir kitų trijų anksčiau buvusių susirinkimų. Vyskupas niekuomet nėra vienas: jis nėra vienas nei visuotinėje Bažnyčioje, nei savo vietinėje Bažnyčioje.

74. Taip aiškiai išryškėja vyskupo tarnyba naujojo tūkstantmečio pradžioje. Visuomet išlieka ta pati užduotis: Kristaus Evangelijos skelbimas, pasaulio išganymas. Tačiau šią tarnybą apibūdina nauji ir neatidėliotini iššūkiai, reikalaujantys visų Dievo tautos narių sutartinio ir atsidavusio veikimo. Vyskupui reikia vyskupijos kunigų bei diakonų, Kristaus Kraujo ir artimo meilės tarnautojų; jam reikalingi pašvęstojo gyvenimo seserys ir broliai, pašaukti būti Bažnyčioje ir pasaulyje iškalbingais Dievo pirmenybės krikščioniškajame gyvenime liudytojais, taip pat patvirtinančiais jo meilę žmogiškajame silpnume. Galiausiai vyskupui reikalingi tikintieji pasauliečiai, kurių didėjančios apaštalavimo galimybės Bažnyčioje yra ganytojams ypatingos jėgos ir paguodos šaltinis.

Baigdami šiuose puslapiuose surašytus apmąstymus įsisąmoniname, jog X visuotinio Vyskupų sinodo tema kiekvieną iš mūsų, vyskupų, siunčia pas visus mūsų brolius bei seseris Bažnyčioje ir pas visus žmones pasaulyje. Mus Kristus siunčia pas juos, panašiai kaip vieną dieną pasiuntė apaštalus (plg. Mt 28, 19–20). Mūsų užduotis yra išskirtiniu ir regimu būdu kiekvienam būti gyvu Jėzaus Kristaus, Mokytojo, Kunigo ir Ganytojo, ženklu (300).

75. Taigi garbingieji broliai vyskupystėje, Jėzus Kristus yra ikona, į kurią įsižiūrime, kad vykdytume savąją vilties šauklių tarnystę. Turime panašiai kaip jis mokėti paaukoti savo gyvybę dėl mums patikėtųjų išganymo, skelbdami ir šlovindami gailestingosios Dievo meilės pergalę prieš nuodėmę ir mirtį.

Šią savo užduotį patikėkime Mergelės Marijos, Bažnyčios Motinos ir Apaštalų Karalienės, užtarimui. Tegu ji, Paskutinės vakarienės kambaryje palaikiusi Apaštalų kolegijos maldą, išmeldžia mums malonę, kad niekuomet neapviltume mums Kristaus patikėtoje meilėje. Marija, liudydama tikrąjį gyvenimą, „šviečia keliaujančiajai Dievo tautai – todėl ypatingu būdu mums, jos ganytojams, – kaip tikros vilties ir paguodos ženklas, kol ateis Viešpaties diena“ (301).

Roma, prie Šv. Petro, 2003 m. spalio 16 d. per dvidešimt penktąsias mano išrinkimo popiežiumi metines

(198) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 39.
(199) Plg. Propositiones 45; 46; 49.
(200) Plg. Propositio 22.
(201) Plg. Propositio 51.
(202) Plg. ten pat.
(203) Plg. Propositio 53.
(204) Plg. Propositio 52.
(205) Plg. Pontificale Romanum: De ordinatione episcopi, Išrinktojo pažadas.
(206) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 23.
(207) Plg. Paulius VI. Kalba pradedant trečiąjį Susirinkimo posėdžių periodą (1964 09 14): AAS 56 (1964), 813; Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Communionis norio (1992 05 28), 9; 11–14: AAS 85 (1993), 843–845.
(208) Plg Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 22; Kanonų teisės kodeksas, 337 kan.; 749 kan., 2§; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 50 kan.; 597 kan., 2§.
(209) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 23.
(210) Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 8.
(211) Plg. Enciklika Quadragesimo anno (1931 05 15): AAS 23 (1931), 203.
(212) Plg. Propositio 20.
(213) Plg. Relatio post disceptationem, 15–17: L’Osservatore Romano (2001 10 14), 4; Propositio 20.
(214) Plg. Kanonų teisės kodeksas, 381 kan., 1§; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 178 kan.
(215) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 22; Kanonų teisės kodeksas, 331 kan.; 333 kan.; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 53 kan.; 45 kan., 1§.
(216) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Communionis notio (1992 05 28), 12: AAS 85 (1993), 845–846.
(217) Ten pat, 13: loc. cit., 846.
(218) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 27; Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 8; Kanonų teisės kodeksas, 381 kan. 1§; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 178 kan.
(219) Plg. Kanonų teisės kodeksas, 753 kan.; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 600 kan.
(220) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 22; Kanonų teisės kodeksas, 333 kan. 1§; 336 kan.; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 43 kan.; 45 kan. 1§; 49.
(221) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 21; Kanonų teisės kodeksas, 375 kan. 2§.
(222) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 27; plg. Kanonų teisės kodeksas, 333 kan. 1§; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 45 kan. 1§.
(223) Kalba pradedant trečiąjį Susirinkimo posėdžių periodą (1964 09 14): AAS 56 (1964), 813.
(224) Plg. Vyskupų sinodo antrasis nepaprastasis visuotinis susirinkimas. Baigiamasis pranešimas Exeunte coetu (1985 12 07), C. 1: L’Osservatore Romano (1985 12 10), 7.
(225) Plg. Kanonų teisės kodeksas, 333 kan. 2§; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 45 kan. 2§.
(226) Plg. Propositio 27.
(227) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Pastor Bonus (1988 06 28), 31 str.: AAS 80 (1988), 868; Adnexum I, 6: loc. cit., 916–917; Kanonų teisės kodeksas, 400 kan. 1§; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 208 kan.
(228) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 13.
(229) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Pastor Bonus (1988 06 28), Adnexum I, 2; I, 5: AAS (80 (1988), 913; 915.
(230) Plg. Ireniejus Lionietis. Adversus Haereses, III, 3, 2: PG 7, 848.
(231) Plg. Ignotas Antiochietis. Ad Romanos, 1, 1: PG 5, 685.
(232) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 13.
(233) Plg. ten pat, 21–22; Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 4.
(234) Plg. Propositiones 26; 27.
(235) Plg. Kanonų teisės kodeksas, 399 kan.; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 206 kan.
(236) Plg. Propositio 25.
(237) Plg. Motu proprio Apostolica sollicitudo (1965 09 15): AAS 57 (1965), 775–780; Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 5.
(238) Plg. Paulius VI. Motu proprio Apostolica sollicitudo (1965 09 15): AAS 57 (1965), 776–777; Kreipimasis į Sinodo tėvus (1967 09 30): AAS 59 (1967), 970–971.
(239) Plg. Propositio 25.
(240) Plg. Kanonų teisės kodeksas, 333 kan. 2§; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 45 kan. 2§.
(241) 343 kan.
(242) Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 44: AAS 93 (2001), 298.
(243) Propositio 31; plg. Jonas Paulius II. Motu proprio Apostolos suos (1998 05 21), 13: AAS 90 (1998), 650–651.
(244) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 6.
(245) Plg. Propositio 32.
(246) Plg. Propositio 33.
(247) Plg. Propositio 21.
(248) Plg. Propositio 22.
(249) Plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 23; Dekretas dėl Rytų katalikų Bažnyčių Orientalium Ecclesiarum, 11.
(250) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Sacri canones (1990 10 18): AAS 82 (1990), 1037.
(251) Dekretas dėl Rytų katalikų Bažnyčių Orientalium Ecclesiarum, 11.
(252) Plg. Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 76 kan.; 77 kan.
(253) Plg Canones apostolorum, VIII, 47, 34: F. X. Funk, I, 572–574.
(254) Plg. Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 110 kan. 3§; 149.
(255) Plg. ten pat, 110 kan. 1§; 150 kan., 2–3§.
(256) Plg. ten pat, 101 kan., 2§; 1062 kan.
(257) Plg. ten pat, 140–143 kan.
(258) Plg. Propositio 28; Kanonų teisės kodeksas, 437 kan. 1§; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 156 kan. 1§.
(259) Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 36.
(260) Plg. Kanonų teisės kodeksas, 441 kan.; 443 kan.
(261) Plg. 1: AAS 90 (1998), 641–658.
(262) 322 kan., 1 §.
(263) Plg. Propositiones 29; 30.
(264) Jonas Paulius II. Motu proprio Apostolos suos (1998 05 21), 6: AAS 90 (1998), 645–646.
(265) Plg. Kanonų teisės kodeksas, 450 kan.
(266) Plg. Jonas Paulius II. Motu proprio Apostolos suos (1998 05 21), 10; 12: AAS 90 (1998), 648–650.
(267) Plg. ten pat, 12; 13; 19: loc. cit., 649–651; 653–654; Kanonų teisės kodeksas, 381 kan. 1§; 447 kan.; 455 kan. 1§.
(268) Jonas Paulius II. Motu proprio Apostolos suos (1998 05 21), 18: AAS 90 (1998), 653.
(269) Ten pat.
(270) Plg. Propositio 25.
(271) Plg. Kanonų teisės kodeksas, 459 kan. 1§.
(272) Plg. Propositio 30.
(273) Plg. Propositio 60.
(274) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad gentes, 38.
(275) Plg. Propositio 63.
(276) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio (1990 12 07), 11: AAS 83 (1991), 259–260.
(277) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 6.
(278) Plg. ten pat, 1.
(279) Plg. Propositiones 54–55.
(280) Vyskupų sinodo dešimtasis paprastasis visuotinis susirinkimas. Žinia (2001 10 26), 10–11: L’Osservatore Romano (2001 10 27), 5.
(281) Plg. Propositio 55.
(282) Plg. Jonas Paulius II. Žinia 2002 m. Pasaulinės taikos dienos proga (2001 12 08), 8: AAS 94 (2002), 137.
(283) Plg. Propositiones 61; 62;
(284) Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija Dominus Iesus (2000 08 06), 22: AAS 92 (2000), 763.
(285) Vatikano II Susirinkimas. Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracija Nostra aetate, 1.
(286) Plg. Propositio 56.
(287) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in America (1999 01 22), 55: AAS 91 (1999), 790–791.
(288) Plg. Propositio 56.
(289). Jonas Paulius II. Žinia 1990 m. Pasaulinės taikos dienos proga (1989 12 08), 7: AAS 82 (1990) 150.
(290) Plg. Propositio 57.
(291) Vyskupų sinodo dešimtasis paprastasis visuotinis susirinkimas (2001 10 26), 12: L’Osservatore Romano (2001 10 27), 5.
(292) Plg. Propositio 58.
(293) Plg. Propositio 23.
(294) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 50: AAS 93 (2001), 303.
(295) Plg. ten pat.
(296) Jonas Paulius II. Enciklika Dominum et vivificantem (1986 05 18), 67: AAS 78 (1986), 898.
(297) Plg. Tertulijonas. Apologeticum, 39, 9: CCL 1, 151.
(298) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 46: AAS 93 (2001), 296.
(299) Ten pat.
(300) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 21.
(301) Ten pat, 68.