6 eilinis sekmadienis (C)
Jer 17, 5–8; 1 Kor 15, 12. 16–20; Lk 6, 17. 20–26

Šį sekmadienį skaitomas įžanginis Jėzaus pamokslas iš Luko evangelijos. Jis bus tęsiamas ir kito sekmadienio Evangelijos skaitinyje. Palaiminimai – įprasta išminties literatūros išraiška. Naujajame Testamente jų yra apie trisdešimt. Evangelijos palaiminimai nėra kokia nors naujovė. Tačiau išskirtinai svarbu tai, kad juose kalbama apie neturtą. Evangelistas Lukas, kaip ir Matas, pateikia palaiminimus Jėzaus įžanginės kalbos pradžioje. Taip pabrėžiama jų svarba. Mato Kalno pamoksle yra aštuoni palaiminimai. Lukas užrašė keturis ir juos papildė keturiais perspėjimais. Perspėjimų tonas sutrikdo skelbiamą mesijinio džiaugsmo nuotaiką. Negana to, Jėzus kreipiasi į savo mokinius, o kalba apie turtuolius, sočiuosius, išdidžius pašaipūnus. Mato ir Luko pasakojimų skirtingumas atskleidžia kiekvieno evangelisto mėgstamas temas ir skirtingą auditoriją. Jie rodo, kad ankstyvoji krikščionių bendruomenė padarė Jėzaus žodžius savastimi ir taikė juos pagal savo aplinkybes. Evangelija ragina ir mus, kaip krikščionių bendruomenę, apmąstyti palaiminimų prasmę.

Senojoje Sandoros bendrijoje Dievo palaiminimo ženklas buvo ne skurdas, bet turtai. Patriarchų laimės įvaizdį sudarė ilgas amžius, gėrybių apstumas, vaikų ir vaikaičių būrys. Tačiau kasdienio gyvenimo išbandymai dažnai neatitikdavo ramios laimės idealo. Dievo išsirinkta ir mylima tauta dažniau išgyvendavo nelaimes negu pergales. Teisieji paprastai alkdavo ir stokodavo, o nedorėliai būdavo visko pertekę. Apie pranašo Sofonijo laikus (650–625 m. iki Kristaus) jau atsiranda kitoks požiūris į supaprastintą schemą, kurioje maldingumas tapatinamas su laime, o netikėjimas – su nelaime. Sofonijas regi „nuolankią ir kuklią tautą”, kuriai prieglauda bus Viešpaties vardas.

Kristus niekad nelaimino nei paties skurdo, nei turtų. Kad įžengtum į Dangaus karalystę, nepakanka būti alkanu, kitų neapkenčiamu nevykėliu. Neturtas, tiek tragiškiausias, tiek banaliausias, visomis savo formomis yra tik pasirengimas dvasiniam neturtui, atveriančiam sielą Dievui. Kentėjimai ir vargas yra atverti sielos vartai, pro kuriuos gali ateiti Dievo gailestingumas ir meilė. Tarp Jėzaus bičiulių ir sekėjų buvo turtingų žmonių. Jėzus naudojosi Lozoriaus, Mortos ir Marijos namų svetingumu. Jėzaus mokinys Juozapas iš Arimatėjos buvo turtingas žmogus, tačiau drauge teisus ir geras. Dvasiniam neturtui pasiekti nebūtina visiškai atsižadėti nuosavybės. Vis dėlto pats Jėzus, nebūdamas prisirišęs prie jokių žemiškųjų gėrybių, pasirinko gyventi medžiaginiame neturte: „Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti” (Mt 8, 20). Bažnyčios istorijoje daugelis šventųjų siekė laimės, rinkdamiesi radikalų neturtą. Kiekvienas iš mūsų pagal savo pašaukimą ieškome savo laimės kelio ir neturto formos.

Jėzaus perspėjimai skirti sočiam, patenkintam turtuoliui, žmogui, „kuriam sekasi”. Kritikuojama ne pati sėkmė, bet ją grindžianti nuostata, kurią paaiškina tik ką skaityta pranašo Jeremijo ištrauka: „Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmonėmis ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nusigręžia nuo Viešpaties”. Tokią nuostatą galima nusakyti ir mūsų laikų sąvokomis. Tai noras vien savo jėgomis valdyti gyvenimą, manipuliuoti net subtiliausiais gyvybės slėpiniais neatsižvelgiant į Kūrėjo planą. Jeremijas aprašo tokios nuostatos pragaištingumą: „Toks žmogus – tarsi skurdus tyrų krūmokšnis, be vilties sulaukti ko nors gero”. Žmogus, siekiantis vien juslinio pasitenkinimo, užsidaro ir tampa nebeprieinamas laimei. Jam reikia vis aštresnių dirgiklių, užanka gebėjimas priimti, pajusti nuostabą; prasidėjęs laimės iliuzijomis šis kelias nuosekliai veda į visišką išsekimą. Jeremijas labai tiksliai nusako tokios gyvensenos padarinius: „Toks žmogus <...> skursta sausoje dykumoje, sūrioje žemėje, kur niekas negali gyventi”. Evangelistas Lukas griežtai konstatuoja: „Jūs jau atsiėmėte savo paguodą”, nes buvote užsidarę kitokioje laimėje. Jis pranašauja: „būsite alkani”, nes tolydžio vis rafinuotesniais būdais tenkinote savo įgeidžius. „Liūdėsite ir verksite”, nes laikinų pasitenkinimų keliamą juoką pakeis liūdesys dėl užgriuvusių bėdų.

Kontrastą šiems turtingiems nelaimėliams sudaro laimingieji vargšai. Pasaulio akimis jų gyvenimas yra ištisa nesėkmė. Jėzaus palaiminimus varguoliams protu suvokti dar sunkiau, negu įspėjimus turtuoliams. Dėl anų, bent iš patirties žinome, jog laimės būsena nesitęsia amžinai. O suvokti vargingumo palaimą protas visai bejėgis. Tačiau su pasitikėjimu priimamas Dievo žodis pranoksta mūsų protą bei patirtį ir tolydžio atveria širdį suvokimui. „Laimingas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis – tik Viešpats”, – sako Jeremijas. Vargšas remiasi kita saugumo logika. Užuot pasikliovęs žmogiškaisiais ištekliais, vargšas pasitiki Viešpačiu. Patikėdami save Viešpačiui, nebesiejame savo laimės vien su daiktais ar kitais asmenimis. Užuot sekinę jėgas nepaliaujančiu ir bergždžiu bėgimu, Viešpaties Dvasios vedami įsitraukiame į visuomet vaisingą Dievo veiklą. Pasak Jeremijo aprašymo, „toks žmogus – tarsi medis, pasodintas prie vandens, <...> jo lapai nuolat žaliuoja, <...> nenustoja duoti vaisių”. Su pasitikėjimu atsigręžus į Viešpatį, visos žmogiškosios vertybės stoja į vietą. Mūsų žinios, gebėjimai, energija, turtas, įsipareigojimai jokiu būdu nesumenkinami. Visa tai pasirodo naujoje šviesoje kaip Viešpaties mums patikėtos gėrybės, kuriomis turime tarnauti kitiems, o ne vien savo pasitenkinimui.

© „Bažnyčios žinios“